Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Katinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo H. S. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas H. S. S. yra F. C. (dar žinomos kaip F. S.), gimusios (duomenys neskelbtini) Žąsliuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

2. Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėdamas esantis asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė giminystės ryšį su pareiškėjo senele F. S. (taip pat žinoma kaip F. C./C.), gimusia (duomenys neskelbtini), Žąsliuose, Lietuvoje, patvirtinančius dokumentus, taip pat dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentus, patvirtinančius, kad senelė išvyko iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis. Pareiškėjas nurodo, kad daugiau šiuos faktus patvirtinančių dokumentų neturi ir pateikti negali, todėl kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjas H. S. S. yra F. C. palikuonis. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas įgytų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su pareiškėjo pareiškimu nesutinka. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, 2024 m. vasario 5 d. sprendime Nr. 24S41541 konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė F. C. (F. C.; F. C.; F. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi pareiškėjo senelės Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės įgijimo/Lietuvos pilietybės atsisakymo metu (1929-06-13) Lietuvos įstatymuose nebuvo nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) institutas (netekimo procedūra). Pareiškėjo pilietybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, kurie patvirtintų, kad jo senelei buvo leista pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę ar, kad ji vykdė Lietuvos pilietybės įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytas pareigas, todėl galėjo neprarasti Lietuvos pilietybės. Vertinant pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bylos dokumentus yra labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelė 1922 m. išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, o vėliau įgijusi šios šalies pilietybę, apie savo veiksmus Lietuvos institucijoms nepranešė, o Lietuvos institucijos tokių duomenų gauti negalėjo, todėl atitinkamų sprendimų priimti negalėjo. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo senelė 1931 m. lapkričio 19 d. įgijusi Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę neteko Lietuvos pilietybės (tuo metu galioję įstatymai privalomų pilietybės netekimo procedūrų ir sprendimų nenumatė, todėl asmuo galėjo netekti Lietuvos pilietybės ir kai tokios procedūros/sprendimai nepriimti), jos pilietybės tęstinumas nutrūko dėl nuo jos valios priklausiusių priežasčių, todėl pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės. Esant minėtoms aplinkybėms, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas yra F. C. (F. S.), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; kt.).

5. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

6. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas yra F. C. (F. S.), gimusios (duomenys neskelbtini) Žąsliuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas pagal pateiktus duomenis ir Migracijos departamento sprendimą yra F. C. vaikaitis, todėl siekiant išnagrinėti pareikštą pareiškimą reikalinga nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) ar F. C. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; 2) ar F. C. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Dėl F. C. išvykimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

7. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje pateikta asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka. Pagal minėtą įstatymo nuostatą „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.” Pilietybės įstatymas nenumato pareigos konstatuoti konkrečią išvykimo datą, tačiau numato pareigą įrodyti, kad asmuo yra išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. ir turi būti įrodytas gyvenimo užsienio šalyje nuolatinumas bei valstybė, kurioje išvykęs protėvis nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija.

8. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas gimė 1965 m. kovo 7 d. Portlande, Oregono Valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijoje, o jo tėvai yra E. T. S. ir B. V. Miller. Minėtą aplinkybę patvirtina byloje pateiktas standartinis gimimo liudijimas. Taip pat iš byloje pateikto gimimo liudijimo matyti, kad E. T. S. tėvai buvo F. C. ir R. S.. Matyti, kad E. T. S. gimė 1929 m. rugsėjo 4 d. Čikagoje, Ilinojuje, o jo tėvų F. C. ir R. S. gimimo vieta nurodyta Lietuvoje (gimimo įrašo data - 1929 m. rugsėjo 12 d.). Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nurodė Sietle. Pažymėtina, kad F. C. ir F. C. vardo ir pavardės neatitikimai atspindi lietuviško vardo ir pavardės varianto gramatinius vertimus į anglų kalbą, todėl darytina tikėtina išvada, kad F. C. ir F. C. (S.) yra tas pats asmuo.

9. Byloje pateiktas F. S. (pavardė po santuokos sudarymo) prašymas dėl Jungtinių Amerikos Valstijos pilietybės natūralizacijos patvirtina, kad F. S. gimė 1899 metais Žąsliuose, Lietuvoje, bei 1922 m. birželio 17 d. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Taigi, pareiškėjas yra F. C. ir R. S. vaikaitis, o pastarieji 1922 metais atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Faktas, kad iš pareiškėjo senelių atsiradę giminaičiai (vaikai, vaikaičiai) gimė ir augo Jungtinėse Amerikos Valstijose, leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą apie pareiškėjo senelių persikėlimo gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas nuolatinumą ir tęstinumą. Taigi, byloje pateiktų įrodymų visetas leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad pareiškėjo senelė F. C. išvyko iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas iki 1990 m. kovo 11 d.

Dėl F. C. pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

10. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

11. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

12. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1¹ punktu (2022 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. XIV-925 redakcija), asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

13. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

14. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas sprendimu Nr. 24S41541, konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė F. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi nustatė, jog pareiškėjo senelė 1929 m. birželio 13 d. laisva valia atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir priėmė Jungtinės Amerikos Valstijos pilietybę. Pareiškėjas su tokiu Migracijos departamento sprendimu nesutiko, nurodė, kad nebuvo jokios oficialios Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos procedūros, dėl kurios pareiškėjo senelė būtų netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės. Nurodė, kad nuo 2022 m. sausio 20 d. asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę laikomas asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, tai yra net toks, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. natūralizavosi ir įgijo kitos valstybės pilietybę.

15. Iš 1929 m. vasario 27 d. pareiškėjo senelės teikto prašymo dėl natūralizacijos matyti, kad pareiškėjo senelė prisiekė ir pasirašė po šiuo tekstu: „Esu ištikima Jungtinių Amerikos Valstijos Konstitucijos principams, ketinu tapti Jungtinių Amerikos Valstijos piliete ir absoliučiai ir visiems laikams atsisakyti bet kokios ištikimybės ir lojalumo bet kuriam užsienio kunigaikščiui, valdovui, valstybei ar valdžiai, taip pat Lietuvos Respublikai, kurios pilietė šiuo metu esu, ir ketinu nuolat gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose.“ (vertimas iš anglų k.). Taigi, kaip ir nurodė suinteresuotas asmuo, pareiškėjo senelė siekdama įgyti Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės 1929 metais atsisakė. Tačiau kaip minėta, pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1¹ punktą nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti ar pareiškėjo senelė apskritai turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir ar pastaroji jos nebuvo netekusi pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytas procedūras.

16. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų patvirtinančių, kad jo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai patvirtina šie pateikti įrodymai: 2020 m. sausio 27 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (Pi-8877)P2-962, kurioje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) Žąsliuose gimė CH. ir R. C. duktė vardu F.; 2020 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo pažyma Nr. R4-3479, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams 1922 m. išduotų užsienio pasų abėcėlinėje knygoje įrašyta C. F. 22 metų amžiaus, gimusi Žąsliuose, ten pat ir gyvenusi, 1922 m. gavusi užsienio pasą (Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 1 punktą dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.). Taip pat kiti netiesioginiai įrodymai, tokie kaip gimimo liudijimas, kuriame pareiškėjo senelės gimimo vieta nurodyta Lietuvoje, 1929 m. vasario 27 d. pareiškėjo senelės teiktas prašymas dėl natūralizacijos, kuriame pati pareiškėjo senelė atskleidė ryšius su Lietuvos Respublika ir nurodė turinti Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo senelei Lietuvos Respublikos teisės aktų tvarka būtų atimta pilietybė. Suinteresuoto asmens argumentai, kad tokia procedūra dėl pilietybės atėmimo negalėjo būti atlikta dėl tuo metu buvusios situacijos ir negalėjimo gauti dokumentus, nepagrįsti, nes procedūra dėl pareiškėjo senelės pilietybės atėmimo nebuvo atlikta, o Pilietybės įstatymas kitų išimčių, dėl kurių būtų užkirstas kelias pareiškėjui atkurti pilietybę, nenumato. Pareiškėjos senelės priesaika dėl pilietybės atsisakymo negali būti prilyginta pilietybės atėmimui Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, juolab, kai priesaikos tekstas buvo tik iš anksto paruošta forma, kurią užpildė pareiškėjo senelė. Byloje nėra prieštaringų pateiktiems įrodymams duomenų. Taigi, pareiškėjo rasti ir teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo senelė F. C. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

17. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau aptartas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nustatyti prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjas H. S. S. yra F. C. (dar žinomos kaip F. S.), gimusios (duomenys neskelbtini) Žąsliuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Įstatymai nenumato kitokios tvarkos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nei teismine tvarka (CPK 445 straipsnis).

18. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tikslu atkurti H. S. S. Lietuvos Respublikos pilietybę (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279, 444–448 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad pareiškėjas H. S. S. (gim. duomenys neskelbtini) yra F. C. (dar žinomos kaip F. S.), gimusios (duomenys neskelbtini) Žąsliuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tikslu atkurti pareiškėjo H. S. S. Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.