- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-01
- Bylos Nr.
- e2S-1727-565/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19860-2025-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Suinteresuotas asmuo
- SUA3, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas
- Pareiškėjas
- PRS1
- Kategorijos
- 2.5.5Palikimo priėmimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens SUA3 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, SUA3.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
pareiškėjas PRS1 kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą trijų mėnesių terminą palikimui po močiutės R. O. L. mirties priimti.
Pareiškėjas nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) mirusiosios R. O. L. anūkas. Pareiškėjo tėvas yra mirusiosios sūnus R. L., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Taigi, pareiškėjas įgijo teisę paveldėti tą močiutės palikimo dalį, kuri būtų priklausiusi pareiškėjo tėvui. Pareiškėjo močiutė R. O. L. turėjo du vaikus – pareiškėjo tėvą R. L. ir suinteresuotą asmenį SUA3, kuri viena priėmė močiutės palikimą. Pareiškėjas dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes nežinojo apie močiutės mirtį. Pareiškėjas nuo 2012 metų gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negalėjo lankyti močiutės ir su ja bendrauti taip dažnai, kaip norėtų. Pareiškėjas nebuvo nutraukęs ryšio su močiute, tačiau po pareiškėjo tėvo mirties teta SUA3, grįžusi gyventi į Lietuvą, nutraukė pareiškėjo ir jo mamos priėjimą prie močiutės. SUA3 ir pareiškėjo pusseserė (SUA3 dukra) ėmė neatsakinėti į pareiškėjo skambučius ir žinutes. Pareiškėjas kelis kartus prašė savo mamos, kad ji nueitų aplankyti močiutės, tačiau SUA3 agresyviai išprašė pareiškėjo mamą. (duomenys neskelbtini) pastojo pareiškėjo gyvenimo partnerė. Šis nėštumas buvo ilgai lauktas, nes prieš tai teko patirti tris persileidimus, atlikti ne vieną dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Pareiškėjo dukra gimė (duomenys neskelbtini). Tiek nėštumo laikotarpiu, tiek ir po gimdymo pareiškėjas visą savo laiką ir energiją turėjo skirti savo šeimai. 2025 m. balandžio 19 d. pareiškėjas atskirdo į Vilnių aplankyti savo mamos ir susitikti su močiute. Atskridęs į Vilnių, pareiškėjas aplankė ir savo senelio kapą. 2025 m. balandžio 21 d. pareiškėjas patyrė didelį šoką – šalia senelio buvo palaidota močiutė. Pareiškėjo teta apie močiutės mirtį neinformavo nei pareiškėjo, nei jo mamos. SUA3 priėmė palikimą nedelsdama, t. y. nepraėjus nei dviem savaitėms po močiutės mirties. Pareiškėjas mano, kad SUA3 faktą apie močiutės mirtį nuslėpė sąmoningai, siekdama viena priimti palikimą. Pareiškėjas bandė su teta susitarti, tačiau teta nei į skambučius, nei į žinutes neatsakė. Pareiškėjas niekada neatsisakė priimti palikimo po močiutės mirties, tačiau palikimo priimti negalėjo dėl objektyvių nuo jo nepriklausančių priežasčių – dėl susidėjusių gyvenimo aplinkybių pareiškėjas nežinojo apie močiutės mirtį, dėl ko ir praleido 3 mėnesių terminą palikimui priimti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA3 prašė netenkinti PRS1 pareiškimo dėl praleisto termino atnaujinimo palikimui priimti.
Atsiliepime nurodė, jog gyvenimas užsienyje per se (savaime) netraktuojamas kaip objektyvi priežastis, trukdanti priimti palikimą atvykus į Lietuvą, pasinaudojant diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis; nebendravimas su palikėju bei nežinojimas apie atsiradusį palikimą savaime nepateisina įstatyme įtvirtinto reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo. Pareiškėjas klaidina teismą, kad jis bendravo ir norėjo bendrauti su močiute, nes jis nuo 2008 metų absoliučiai nesidomėjo močiute, nesiekė su ja bendrauti, jos nelankė, jam nebuvo įdomi nei jos sveikatos būklė, nei jos išlaikymas. SUA3 paprašė pareiškėjo motinos nesilankyti R. O. L. namuose ir jos negąsdinti, nes bet koks žmonių apsilankymas jai sukeldavo didžiulį stresą. Pareiškėjas 2021 m. parašė žinutę, kurios kopiją pateikė į bylą, tačiau nei SUA3, nei jos dukra nenorėjo atsakyti visai nepažįstamam asmeniui bei nesuprato, kodėl apskritai tokias žinutes gavo. Pareiškėjo močiutės telefonas nebuvo išjungtas iki (duomenys neskelbtini), kuomet ji buvo išvežta į slaugos įstaigas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su močiute. Prioriteto suteikimas partnerei, o ne psichikos liga sergančiai močiutei, yra pareiškėjo pasirinkimas, todėl ši aplinkybė nėra svarbi termino atnaujinimui. Palikimo priėmimo terminas buvo praleistas beveik metus (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – kreipimosi į teismą dienos). SUA3 yra priėmusi palikimą, jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, paveldėjimo byla yra baigta. Jeigu būtų atnaujintas terminas, tai būtų pagrindas atnaujinti ir paveldėjimo bylą, dar vieno paveldėtojo įstojimas į palikimo pasidalijimą pažeistų civilinių santykių apibrėžtumą ir pastovumą. Termino atnaujinimas pažeistų SUA3 teises ir interesus. SUA3 buvo vienintelė motinos globėja, kuri iki pat mirties rūpinosi R. O. L, dėl šios globos ji turėjo atsisakyti darbo (duomenys neskelbtini) ir prarado galimybę daugiau uždirbti, užsitikrinti savo oresnę senatvę. Dėl to paveldėtas turtas bent iš dalies yra satisfakcija už rūpinimąsi motina, kuris leis pagerinti sveikatą, ateities finansinę padėtį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 2 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui PRS1 terminą priimti palikimą, atsiradusį po R. O. L. mirties ((duomenys neskelbtini)); nurodė palikimo priėmimo 3 (trijų) mėnesių terminą pradėti skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos; įsiteisėjus nutarčiai, pavedė Vilniaus miesto apylinkės teismo Finansų skyriui grąžinti pareiškėjui iš Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinės sąskaitos 3 700 Eur užstatą, sumokėtą pareiškėjo PRS1 2025 m. lapkričio 7 d., 2025 m. lapkričio 8 d., 2025 m. lapkričio 10 d. ir 2025 m. lapkričio 11 d. mokėjimo pavedimais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
palikėjos R. O. L. sūnus R. L. palikimo atsiradimo metu jau buvo miręs (mirė (duomenys neskelbtini)), todėl jo sūnus pareiškėjas PRS1 įgijo teisę paveldėti atstovavimo teise pagal įstatymą kartu su paveldinčia pirmos eilės įpėdine SUA3;
byloje nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjo ir jo motinos niekas neinformavo apie palikėjos mirtį. Tai, jog pareiškėjas apie savo močiutės mirtį sužinojo tik 2025 m. balandžio 21 d., patvirtina pareiškėjo paaiškinimai, liudytojos J. L. parodymai apie tai, kad per 2025 m. Šv. Velykas jos sūnus grįžo į Lietuvą, pristatė dukrelę, sūnus aplankė abiejų senelių kapines ir tuo metu jis rado močiutės kapą. Pareiškėjo paaiškinimai ir jo motinos parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, jie atitinka ir rašytinę bylos medžiagą – pareiškėjo pateiktą senelių kapo nuotrauką, pareiškėjo 2025 m. balandžio 19 d. skrydžio bilietą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis apie pareiškėjo vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pastarieji duomenys patvirtina, kad po pareiškėjo močiutės mirties ((duomenys neskelbtini)) iki 2025 m. liepos 3 d. pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik vieną kartą ir čia buvo nuo 2025 m. balandžio 19 d. iki 2025 m. balandžio 30 d. Todėl, nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjo pateiktoje nuotraukoje nėra užfiksuota jos padarymo data, tačiau įvertinus aptartas aplinkybes, ji negalėjo būti padaryta anksčiau. SUA3 atstovė baigiamojoje kalboje iškėlė abejonę, jog minėtoje nuotraukoje užfiksuotos begonijos balandžio mėnesį negalėjo žydėti, tačiau ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama, be to, ji galėtų patvirtinti tik dar vėlesnį, nei nurodo pareiškėjas, sužinojimo apie močiutės mirtį momentą;
byloje taip pat nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas ilgą laiką iki pareiškėjo močiutės mirties gyveno užsienyje. Remiantis Gyventojų registro 2025 m. liepos 28 d. pažyma apie asmens duomenis Nr. GR.3A-8356, PRS1 išvykimą į (duomenys neskelbtini) deklaravo nuo 2013 m. sausio 16 d. Pareiškėjo pateiktos rašytinės žinutės suinteresuotam asmeniui SUA3 ir jos dukrai J. D. patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, kad jis 2021 m. bandė kelis kartus susisiekti su jomis, siekdamas sužinoti, kaip laikosi močiutė, tačiau atsakymo negavo. SUA3 teismo posėdžio metu patvirtino gavusi pareiškėjo į bylą pateiktą žinutę, tačiau neatsakiusi, kadangi ryšio su pareiškėju nepalaikė. Remiantis liudytojos J. L. parodymais, kuriuos patvirtino ir SUA3, nustatyta, kad liudytoja, norėdama aplankyti palikėją R. O. L., prie namo susitiko SUA3, kuri pasakė: „Ką tu čia veiki, nenoriu tavęs matyti“;
aptartos aplinkybės, viena vertus, paneigia SUA3 argumentą, jog pareiškėjas nuo 2008 metų absoliučiai nesidomėjo savo močiute, nesiekė su ja bendrauti. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įpėdinis, pretenduojantis į palikimą, iki palikimo atsiradimo neturi pareigų, susijusių su palikimo atsiradimu. Įpėdinio santykiai su palikėju vertintini tik moralės požiūriu, nes įstatymo leidėjas paveldėjimo teisės įgyvendinimą sieja tik su aktyviais įpėdinio veiksmais ir nenustato įpėdiniui jokių neigiamų pasekmių dėl jo neveikimo iki palikimo atsiradimo momento. Todėl SUA3 argumentai, jog pareiškėjas turėjo dažniau domėtis močiute, neturi teisinio pagrindo, todėl pripažintini nepagrįstais;
Šalies argumentai
pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai pagrindžia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas su partnere ilgą laiką siekė susilaukti vaiko, tačiau (duomenys neskelbtini) nėštumai baigėsi persileidimais, vėliau buvo atlikta ne viena dirbtinio apvaisinimo procedūra, (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas trečias nėštumas, tačiau jis buvo nutrauktas dėl kūdikiui patvirtintos genetinės mutacijos. (duomenys neskelbtini) nustatytas ketvirtas nėštumas, po kurio pareiškėjui ir jo partnerei (duomenys neskelbtini) gimė dukra. Teismo vertinimu, šie įrodymai, kartu su kitais, patvirtina apie tuo metu, kuomet mirė pareiškėjo močiutė, susidėjusias sudėtingas gyvenimo aplinkybes, sutrukdžiusias pareiškėjui laiku sužinoti apie pareiškėjo močiutės mirties faktą;
Žemesnės instancijos teismas
pareiškėjas savo valią priimti palikėjos palikimą išreiškė iš karto sužinojęs apie šios mirties faktą, ėmėsi veiksmų savo, kaip įpėdinio, teisėms įgyvendinti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas po to, kai 2025 m. balandžio 21 d. sužinojo apie močiutės mirties faktą, su advokatu S. P. 2025 m. gegužės 14 d. sudarė atstovavimo sutartį, pareiškėjui buvo suteikta konsultacija, tačiau pareiškėjas, siekdamas kitos nuomonės, kreipėsi į advokatą T. Z. ir su juo 2025 m. liepos 3 d. sudarė atstovavimo sutartį. Prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas bandė žinutėmis susisiekti su SUA3 ir savo pussesere J. D., prašydamas informuoti, ar suinteresuotas asmuo sutiktų, kad pareiškėjas priimtų palikimą. Pareiškėjas su pareiškimu į teismą kreipėsi be nereikalingo delsimo 2025 m. liepos 15 d., taigi pareiškėjas, sužinojęs apie palikėjos mirtį, per trijų mėnesių terminą ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas įgyvendinti savo paveldėjimo teisę;
sprendžiant įstatymų nustatyto termino tam tikriems veiksmams atlikti atnaujinimo klausimą, taip pat turi būti įvertinta, ar sprendimas atnaujinti asmens praleistą terminą nepažeis kitų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes palikimą priėmė SUA3, tačiau teismui nebuvo nurodyta aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad termino palikimui priimti atnaujinimas ypač neigiamai paveiktų suinteresuoto asmens teisėtus interesus. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes turėjo įrodyti suinteresuotas asmuo, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Remiantis teismo posėdžio metu duotais SUA3 paaiškinimais, šiuo metu ji gauna pensiją, taip pat dirba, turi gyvenamąjį būstą, kuris priklauso jai su vyru. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad paveldėtą turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ji ketino padovanoti dukrai J. D. Nors suinteresuotas asmuo nurodė, kad sutvarkė šį butą, tačiau patvirtino, kad remontas nėra atliktas, nepadaryta kitokio pobūdžio investicijų. Teismo vertinimu, aplinkybės apie suinteresuoto asmens patirtas išlaidas palikėjos slaugai ir priežiūrai iki jos mirties yra svarbios moralės požiūriu, tačiau negali paneigti pareiškėjo teisės paveldėti;
pareiškėjas terminą palikimui priimti praleido dėl objektyvių, ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Pareiškėjas elgėsi rūpestingai, aktyviais veiksmais siekė realizuoti savo teisę priimti palikimą, kurios laiku nerealizavo. Vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais, teismas vertintina, jog priežastys, dėl kurių PRS1 praleido terminą palikimui priimti po R. O. L. mirties ((duomenys neskelbtini)), yra svarbios, todėl praleistas terminas atnaujinamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo SUA3 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. nutartį ir PRS1 pareiškimo dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo netenkinti bei iš pareiškėjo apeliantės naudai priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
teismas nurodė, jog pareiškėjas ir jo motina nebuvo informuoti apie močiutės mirtį, todėl jis apie tai sužinojo tik 2025 m. balandžio 21 d. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl kažkas apie tai turėjo informuoti pareiškėją ir dar papildomai jo motiną, ir kaip ši aplinkybė sutrukdė jam laiku sužinoti apie palikėjos mirties faktą. Be to, ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant dėl termino atnaujinimo, kadangi nei nežinojimas apie palikimo atsiradimą, nei priėmusio palikimą įpėdinio nepranešimas kitam galimam įpėdiniui, nei gyvenimas užsienyje ir nevykimas į Lietuvą nepateisina termino praleidimo. Pareiškėjo požiūris, t. y. laukimas, kad teta ar pusseserė praneš apie močiutės mirtį, kartu yra ir įrodymas, įrodantis, jog pareiškėjas pasirinko pasyvaus elgesio modelį, pats save atleidęs nuo pareigos aktyviai domėtis savo teisės paveldėti atsiradimu. Toks elgesys pripažintinas nerūpestingumu ir aplaidumu;
byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ir jo motina bei apeliantė ir jos dukra tarpusavyje nebendravo ir jokių santykių nepalaikė – nebuvo jokių tarpusavio skambučių, žinučių, susitikimų, pareiškėjas ir jo motina net nežinojo, kur gyvena apeliantė, nuo 2018 m. iki močiutės mirties net 14 kartų lankydamasis Lietuvoje, pareiškėjas neišreiškė jokių pastangų bendrauti su giminaitėmis ar aplankyti močiutę. Pareiškėjas į bylą pateikė vieną 2021 m. rašytą žinutę tetai ir pusseserei, klausdamas, kaip gyvena jos ir močiutė, tačiau ir joje neišreiškė pageidavimo su jomis susitikti. Tais pačiais metais pareiškėjo motina J. L. susitiko kieme su apeliante, kuri paprašė, kad ji nelankytų močiutės (nes ji dėl (duomenys neskelbtini) bijojo žmonių). Apeliantė nemanė, kad jos brolio sūnus turi teisę į palikimą ar ketina dėl jo reikšti pretenzijas, nes su juo nebuvo jokio bendravimo, tokio pageidavimo jis apskritai nebuvo perdavęs jokiomis priemonėmis, todėl tuo metu, kai gavo jo žinutę 2021 m. ji tam neteikė dėmesio, juo labiau, kad tuo metu patyrė didžiulius skausmus po abiejų rankų ir kojų lūžių ir bendrauti su nieko nenorėjo;
teismas nusprendė, kad pareiškėjas sužinoti apie močiutės mirtį galėjo tik atvykęs į Lietuvą ir atsitiktinai aplankęs senelio kapą, nes būtent atvykimą į Lietuvą susiejo su palikėjos mirties fakto sužinojimu ir nuo tos datos vertino, jog pareiškėjas aktyviai ir rūpestingai siekė realizuoti savo teisę. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2025 m. balandžio 19 d. atvyko ir 2025 m. balandžio 30 d. išvyko iš Lietuvos, tačiau apeliantė teigė, jog iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių – atvyko į Lietuvą, netyčia užėjo į kapus, padarė nuotrauką, patyrė šoką, negalima daryti išvados, jog būtent tada jis sužinojo apie močiutės mirtį ir palikimo atsiradimą, nes įrodymai byloje to nepatvirtina. Teismui nebuvo svarbu, jog ant nuotraukos, kuri turėjo įrodyti palikėjos mirties datą, datos nebuvo. Nuotrauka be jos padarymo datos negali būti laikoma tinkamu įrodymu byloje būtent todėl, kad joje nėra užfiksuotas joks faktas. Byloje nėra įrodymų, kad nuotrauką padarė pareiškėjas. Prieš baigiamąsias kalbas pareiškėjas jau teigė, kad gal ją padarė kitas asmuo, gal jis kažką sumaišė ir ne tą nuotrauką pateikė į bylą, gal ji daryta kitu metu, t. y. pats jau abejojo savo paties pateiktais įrodymais. Šios aplinkybės teismas taip pat nevertino;
Žemesnės instancijos teismas
pareiškėjas 2018 m. Lietuvoje lankėsi 4 kartus, 2019 m. – 4 kartus, 2020 m. – 1 kartą 16 dienų, 2021 m. – 1 kartą 4 dienas, 2022 m. – 3 kartus, 2023 m. – 2 kartus ir 2025 m. – 1 kartą, viso – 15 kartų. Taigi, pareiškėjas melavo, jog tik kelis kartus ir tik trumpai lankėsi Lietuvoje. Liudydama jo motina J. L. taip pat neprisiminė, kaip dažnai jos sūnus atvykdavo į Lietuvą, todėl abejotina jos liudijimo nuoširdumu. Teismas vertino ne tai, ar pareiškėjas teisingai nurodė faktus ir nemelavo, bet tik vieną faktą, jog į Lietuvą jis buvo sugrįžęs tik 2025 m. balandžio mėn., t. y. tik tai, kas atitiko pareiškėjo poziciją. Ir nors prieš močiutės mirtį pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 5 d. pats nesilankė Lietuvoje, tačiau nebuvo atsitikę nieko, kas galėtų jam sutrukdyti sužinoti apie močiutės būseną ar mirtį – veikė diplomatinės įstaigos, socialiniai skyriai, dirbo advokatai, notarai, nebuvo nutrūkęs internetas ir kitoks ryšys, pan. Vadovaujantis teismų praktika, pats buvimo užsienyje faktas mirties momentu neleidžia teigti, kad tai yra svarbi aplinkybė ir būtent dėl to nėra galimybių sužinoti apie palikėjo mirtį bei imtis priemonių, tinkamai išreikšti savo valią palikimui laiku priimti;
Šalies argumentai
apeliantė nesutinka, kad pareiškėjo siekis susilaukti vaiko iki 2024 m. yra bent kiek susijęs su termino palikimui priimti praleidimu, nes terminas palikimui priimti pradedamas skaičiuoti nuo palikėjos mirties momento. Palikėja mirė (duomenys neskelbtini), terminas palikimui priimti pasibaigė (duomenys neskelbtini) imtinai, todėl vertintina tik tai, kokios objektyvios priežastys sukliudė pareiškėjui tuo laiku priimti palikimą, o vėliau, iki pat 2025 m. liepos 15 d., kokios svarbios priežastys trukdė kreiptis dėl jo atnaujinimo. Palikėjo dukra gimė (duomenys neskelbtini), vadinasi, kartu su šiuo faktu pasibaigė sudėtingas laikotarpis laukiant vaiko. Jokie bylos įrodymai nepagrindžia, jog pareiškėjas dėl poreikio rūpintis drauge ar vaiku turėjo atostogas, užsiėmė slauga, patyrė pergyvenimus ir pan. Visos pareiškėjo priežastys neturi jokio ryšio su negalėjimu atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų;
Žemesnės instancijos teismas
teismas neatsižvelgė, jog pasibaigus terminui priimti palikimą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2025 m. liepos 15 d., t. y. dar po 7 mėnesių, o tai yra gana ilgas praleidimo terminas. Kritiškai vertinta teismo išvada, jog pareiškėjas buvo rūpestingas ir aktyviais veiksmais siekė realizuoti savo teisę priimti palikimą, nes neva sužinojęs apie močiutės mirtį 2025 m. balandžio 19 d. iš Lietuvos išvyko tik 2025 m. balandžio 30 d., neatlikęs jokių teisinių veiksmų, net nesusisiekęs su apeliante ar jos dukra, net nepabandęs sužinoti močiutės mirties datos;
Atsiliepimas
teismas nepagrįstai sprendė, jog atnaujinus terminą pareiškėjui, nebus pažeisti apeliantės teisėti interesai. Apeliantė atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog dėl mamos, kurią reikėjo prižiūrėti betarpiškai, nes ji buvo pripažinta neveiksnia visose gyvenimo srityse, globos, turėjo atsisakyti darbo (duomenys neskelbtini) ir prarado galimybę daugiau uždirbti, užsitikrinti savo oresnę senatvę; neįgalios motinos priežiūra iš jos pareikalavo nemažai sveikatos, laiko ir išlaidų, asmeninio gyvenimo suvaržymo, kėlė nepatogumus, ribojo galimybę išvykti, atostogauti. Paveldėtas turtas bent iš dalies yra satisfakcija už minėtus praradimus, leis pagerinti sveikatą, ateities finansinę padėtį. 2026 m. sausio 9 d. rašte apeliantė papildomai nurodė, jog grįžusi iš (duomenys neskelbtini) prižiūrėti motinos, net kelis metus negalėjo įsidarbinti Lietuvoje, o po to įsidarbino už ženkliai mažesnę algą, jos paskaičiavimu, jeigu ji būtų dirbusi (duomenys neskelbtini) toliau ir išlaikiusi buvusį darbą buvusiomis sąlygomis, ji būtų uždirbusi 104 520 Eur, kai Lietuvoje, įsidarbinusi nuo 2021 m. lapkričio mėn., ji uždirbo tik 35 500 Eur, t. y. vien tik dėl šios aplinkybės ji prarado 69 000 Eur pajamų. Be to, suinteresuotas asmuo oriai ir dosniai išlaikė motiną, remontavo ir draudė palikėjos butą, rūpinosi medicininės ekspertizės atlikimu ir mokėjo už ją; itin rūpinosi kuo geresnėmis gydymo ir priežiūros paslaugomis, ieškojo geresnių globos namų, už paslaugas juose tekdavo mokėti 1 335 Eur už dvi savaites, vėliau – po 1 450 į mėn., nuolat ją lankydavo, nors tekdavo važiuoti į kitą rajoną, taigi patyrė ir asmenines išlaidas. Visos šios aplinkybės yra patvirtintos į bylą teiktais įrodymais. Palikimas – palikėjos butas (duomenys neskelbtini), yra reikšmingas kompensuoti suinteresuoto asmens turtinius praradimus, kuriuos ji būtų uždirbusi (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, ar ji padovanos paveldėtą butą dukrai, šis turtas jai leidžia apsidrausti senatvei, be to, jos šeimai nebereikės padėti pinigais dukrai ir anūkėms, joms nuomojantis gyvenamąją vietą. Šiuo atveju palikimas yra priimtas ir leidžia bent iš dalies realizuoti savo turtinius interesus ir turtines teises. Apeliantė yra pensininkė, todėl objektyviai jau nebegalės išvykti uždarbiauti į (duomenys neskelbtini) ir taip pasigerinti savo turtinės padėties. Atėmus iš apeliantės dalį palikimo (jos nuosavybę) ir jį perleidus pareiškėjui, kuris po savo tėvo mirties visiškai nesidomėjo močiute, nesiūlė jokios pagalbos, nors žinojo, kad ji reikalinga, nebus atitikimo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijams;
ypač reikšminga, jog teismas nevertino itin svarbios aplinkybės, jog pats pareiškėjas, atsakydamas į savo atstovo klausimą, pareiškė, jog ,,man asmeniškai to palikimo nereikia“, o atsakydamas į suinteresuoto asmens atstovės klausimą, kokia jo finansinė padėtis, ar būtinai reikia palikimo, gal kažkaip ji reikšmingai pasikeistų, koks tas santykis? – pareiškėjas nurodė, kad jo padėtis nepasikeistų, bet gal padėtų jo dukrai, svarbu, kad ji žinotų, kad kažkas atėjo iš jos prosenelės, šeimos gyslelę, gal padės ateityje, šaukštelis gal koks yra, gal žiedelis...? Taigi, nors pareiškėjui asmeniškai palikimo nereikia ir jo finansinė padėtis nepasikeistų, teismas atnaujino terminą palikimui priimti. Tuo būdu buvo pažeistas paveldėjimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros principas bei teisinio stabilumo principas;
dėl netinkamo įrodymų vertinimo teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, pažeidė interesų pusiausvyrą ir teisinių santykių stabilumą, atnaujino terminą pareiškėjui, kuris piktnaudžiavo teise procese ir melavo teismui. Vien tik subjektyvūs, leistinais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad terminas palikimui priimti nuo (duomenys neskelbtini) buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės šioje konkrečioje situacijoje negali būti vertinamos kaip atitinkančios civilinių santykių stabilumo principą, teisingumo ir protingumo principus įpėdinio, priėmusio palikimą, atžvilgiu.
Atsiliepimas
Pareiškėjas PRS1 prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos esminius argumentus:
būtina atskirti du savarankiškus klausimus – sužinojimo apie mirtį momentą ir termino priimti palikimą praleidimo priežastis. Teismas labai išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, kurie labiau nei tikėtinai patvirtina, kad pareiškėjas apie močiutės mirtį sužinojo būtent 2025 m. balandžio 21 d. Taip pat teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl suinteresuoto asmens keltų klausimų dėl kapo nuotraukos. Atskirojo skundo argumentai niekaip nepaneigia teismo padarytų išvadų. Apeliantė, teigdama, jog pareiškėjas apie močiutės mirtį sužinojo anksčiau, vykdydama jai tenkančią pareigą, turėjo pateikti atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų, pavyzdžiui, kad pareiškėją informavo kiti asmenys, kad pareiškėjas Lietuvoje lankėsi po močiutės mirties anksčiau nei 2025 m. balandį ir pan., tačiau apeliantė apsiriboja tik prielaidomis ir spėjimais, o ne leistinais įrodymais. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas apie močiutės mirtį neva sužinojo anksčiau nei 2025 m. balandžio 21 d.;
pareiškėjas aktyviais veiksmais siekė bendrauti su teta ir pussesere, tačiau jo pastangos buvo ignoruojamos. Byloje nėra ginčo, jog nei apeliantė, nei jos dukra neatsakė į pareiškėjo žinutes 2021 m. 2025 m. apeliantės elgesys su pareiškėjo motina ją išprašant ir uždraudžiant lankyti pareiškėjo močiutę aiškiai rodo, kad pareiškėjo pastangos nepriklausomai nuo jų kiekio nebūtų davusios jokio rezultato. Pareiškėjui nėra žinomos tokios pasyvumo ir pykčio iš tetos ir pusseserės pusės priežastys, jos taip ir nebuvo įvardintos bylos nagrinėjimo metu. Apeliantė teigia, jog pareiškėjo 2021 m. žinutes ignoravo, kadangi „tuo metu patyrė didžiulius skausmus po abiejų rankų ir kojų lūžių ir bendrauti su nieko nenorėjo“. Pirma, šia aplinkybe, kad nebendravo su pareiškėju dėl galūnių lūžių, apeliantė teisme nesirėmė. Antra, nurodytas įrodymas pateiktas su 2026 m. sausio 9 d. prašymu, tačiau šiame prašyme neužsimenama nei apie šią aplinkybę, nei apie teikiamą įrodymą. Trečia, aptariamas įrodymas – išrašas, buvo išduotas 2020 m. rugsėjo 16 d., kaip galima suprasti iš įrodymo turinio, lūžiai įvyko dar anksčiau, t. y. 2020 m. rugsėjo 16 dienai žaizdos jau buvo sugijusios, o pareiškėjas žinutę savo tetai išsiuntė 2021 m. vasario 14 d., t. y. praėjus maždaug pusei metų nuo apeliantės nurodomų aplinkybių. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad 2021 m. vasario mėnesį gėrė stiprius vaistus nuo skausmo, lankėsi dėl patiriamo skausmo pas gydytojus ir pan., kas rodo apeliantės procesinį nesąžiningumą;
pareiškėjas negrindė pareiškimo teismui vien tik faktu, kad jis gyveno užsienyje, taip pat vien tik nebendravimo faktu, o visų pirma kitomis esminėmis ir neeilinėmis (nekasdienėmis) aplinkybėmis, kurias apeliantė viso proceso metu siekia sumenkinti. Pareiškėjas yra kaltinamas tuo, kad jis iš anksto nepranešė apeliantei apie tai, kad jis turi norą priimti palikimą po močiutės mirties. Viena vertus, būtų neetiška ir amoralu dalintis močiutės palikimą dar jai gyvai esant. Kita vertus, apeliantė visiškai ignoravo pareiškėjo bandymą susisiekti, teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog jai buvo „neįdomu“, kai gavo pareiškėjo žinutę;
Žemesnės instancijos teismas
atskirajame skunde ypatingai daug dėmesio skiriama su pareiškimu pateiktai pareiškėjo močiutės kapo nuotraukai, kvestionuojant nuotraukos padarymo faktą ir iš to darant išvadą, kad pareiškėjas apie močiutės mirtį sužinojo ne 2025 m. balandžio 21 d., o kitu metu. Pareiškėjas šioje byloje sužinojimo apie močiutės mirties datos neįrodinėjo ir neketino įrodinėti su pareiškimu pateikta nuotrauka, kadangi šią aplinkybę pareiškėjas įrodinėjo kitais ir teismo nutartyje įvertintais įrodymais. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėjo tiksliai atsiminti, kada daryta nuotrauka buvo pridėta prie pareiškimo, kadangi nuotraukų buvo daugiau nei viena. Teikiant nuotrauką kartu su pareiškimu, nebuvo siekiama įrodyti nuotraukos padarymo datos, o buvo siekiama pagrįsti tą faktą, kad, pamatęs močiutės kapą, pareiškėjas nesužinojo tikslios mirties datos. Todėl natūralu, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas tiksliai neatsiminė, nei kuri nuotrauka buvo pridėta, nei kas ją padarė, nes tokios informacijos pareiškėjas iš anksto ir neturėjo tikslo įsiminti. 2026 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai nurodė, kad anksčiau nei balandžio mėnesį kapų nelankė, nuotraukų buvo ne viena ir jis tiksliai neatsimena, kurią nuotrauką pateikė;
apeliantė ignoruoja faktą, jog iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (VSAT) duomenų matyti, kad absoliuti dauguma pareiškėjo ankstesnių vizitų į Lietuvą buvo 2-3 dienų trukmės tiksliniais reikalais, o ne dėl atostogų. Likusių ilgesnių vizitų metu pareiškėjas bandė skambinti apeliantei, bet nesėkmingai, ką pareiškėjas nuoširdžiai buvo nurodęs ir teismo posėdžio metu. Šios bylos kontekste esminis momentas yra ne pareiškėjo vizitai į Lietuvą už neapibrėžtą ilgą laikotarpį, o pareiškėjo močiutės mirties laikotarpiu – pareiškėjo nebuvo Lietuvoje nei prieš močiutės mirtį, nei po jos. Šias aplinkybes teismas ir įvertino nutartyje nurodydamas, jog po pareiškėjo močiutės mirties ((duomenys neskelbtini)) iki 2025 m. liepos 3 d. pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik vieną kartą ir čia buvo nuo 2025 m. balandžio 19 d. iki 2025 m. balandžio 30 d.;
byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo ir jo partnerės „kelionė“ susilaukiant vaiko buvo ypač sudėtinga ir skausminga, pareikalavusi itin daug laiko ir emocinių jėgų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bandymas susilaukti vaiko užtruko net 5 metus, per kuriuos buvo patirta itin didelių ir sunkių išgyvenimų. Kiekvienoje šeimoje vaiko susilaukimo ir gimdymo patirtys yra skirtingos, tačiau pareiškėjo atveju situacija buvo itin išskirtinė ir sudėtinga – toks kiekis nėštumų, pasibaigusių persileidimu ir vaisiaus pašalinimu, t. y. pakartotinis vaiko netekimas, yra ypač didelis emocinis krūvis ne tik motinai, bet ir tėvui. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo partnerė su aukštu spaudimu skubos tvarka buvo paguldyta į ligoninę, buvo paankstinta gimdymo data, kas pareiškėjui ir jo partnerei sukėlė papildomų išgyvenimų ir rūpesčių. Be to, pareiškėjo dukra gimė atlikus Cezario pjūvio operaciją. Tokia operacija yra laikoma pakankamai rimta abdominaline operacija, kurią atlikus vien fiziniam atsistatymui reikia nuo mėnesio iki dviejų. Apeliantė apeliuoja į tai, kad pareiškėjo vaikas gimė (duomenys neskelbtini), o terminas palikimui priimti suėjo (duomenys neskelbtini), tačiau tai nepakeičia pareiškėjo situacijos vertinimo. Termino palikimui priimti suėjimo dieną pareiškėjo dukrai nebuvo (duomenys neskelbtini) mėnesių, todėl pareiškėjas negalėjo „mesti“ šeimos ir staiga pradėti rūpintis kitais klausimais;
apeliantė savo interesų pažeidimą iš esmės grindžia tuo, jog ji skyrė laiko ir lėšų savo motinos priežiūrai, atsisakė darbo (duomenys neskelbtini), dėl ko neuždirbo tiek pinigų, kiek būtų uždirbusi, jei nebūtų reikėję prižiūrėti motinos. Todėl palikimas jai būtų kompensacija ir satisfakcija už tokius „praradimus“. Tokie teiginiai neturi jokios įtakos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui. Asmens išlaidos, prižiūrint savo senyvo amžiaus tėvus, nėra neįprastos. Kita vertus, apeliantė nepaaiškina, kodėl paveldėjus ne visą, o pusę palikimo, tai nepagerins jos turtinės padėties ir nekompensuos patirtų išlaidų mamos priežiūrai. Apeliantė posėdžio metu paaiškino, kad vis dar nebaigtas nuosavybės teisės atkūrimo procesas, todėl jį užbaigus palikimo apimtis dar labiau padidės, t. y. apeliantė gaus dar daugiau turto, tačiau šią aplinkybę atskirajame skunde nutyli. Be to, apskritai keltinas klausimas, kokio dydžio buvo realios apeliantės išlaidos motinos priežiūrai. Pareiškėjo močiutė buvo gydytoja, todėl jos pensija turėjo būti gerokai didesnė nei minimali. Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad palikimą sudaro tik 721,10 Eur piniginių lėšų, kas reiškia, jog visos močiutės anksčiau sutaupytos lėšos bei sukaupta pensija buvo išleistos iki močiutės mirties. Akivaizdu, kad šias lėšas išleido apeliantė kaip vienintelė gyva dukra bei teismo sprendimu paskirta globėja, kadangi jokie kiti asmenys tokiomis lėšomis disponuoti neturėjo teisės. Apeliantė neįrodė, kokio dydžio buvo išlaidos ir ar tokių apskritai buvo būtent iš jos asmeninių lėšų, kurias buvo ketinama „kompensuotis“ palikimu ir kodėl tokių išlaidų nekompensuotų ½ palikimo;
nutarties panaikinimo apeliantė siekia tuo pagrindu, kad pareiškėjas nurodė, kad jo turtinė padėtis iš esmės nepasikeistų, palikimas būtų skirtas jo dukrai, kitaip tariant, neva tai sudaro pagrindą atmesti pareiškimą. Apeliantė nepaaiškina, kodėl pareiškimo patenkinimo pagrindo nesudaro apeliantės nurodyta ir teismo įvertinta aplinkybė, kad apeliantė ketina paveldėtą butą padovanoti dukrai, t. y. apeliantei palikimas taip pat nėra reikalingas. Tokio dvigubo standartų taikymo apeliantė nepaaiškina. Bet kokiu atveju tolimesni (galimi būsimi) įpėdinių turtiniai interesai nėra vertinami sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo;
apeliantė teismo posėdžio metu patvirtino, kad turi kitą gyvenamąjį būstą, dirba ir gauna pensiją, taip pat dirba ir jos sutuoktinis, jie nėra socialiai remtini asmenys. Jokių įrodymų apie kokius nors kreditorinius įsipareigojimus į bylą taip pat nebuvo pateikta. Taigi net ir ½ palikimo pagerins apeliantės turtinę padėtį. Joks teisinių santykių stabilumas nebus pažeistas: apeliantė pripažino, kad jokių paveldėto turto remontų ir investicijų į jį neatliko. Šiuo metu butu niekas nesinaudoja ir jame negyvena, nuosavybės teisė į butą taip pat nėra perleista. Taigi apeliantės interesai nenusveria pareiškėjo teisės į praleisto termino atnaujinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškimas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Iš bylos duomenų nustatyta, jog R. O. L. mirė (duomenys neskelbtini), mirė būdama našle, vaikai: R. L. ir SUA3. Pareiškėjas PRS1 yra R. L. sūnus. R. L. be pareiškėjo daugiau vaikų neturėjo, jis mirė (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jog palikėjos R. O. L. sūnus R. L. palikimo atsiradimo metu jau buvo miręs, jo sūnus pareiškėjas PRS1 įgijo teisę paveldėti atstovavimo teise pagal įstatymą kartu su paveldinčia pirmos eilės įpėdine SUA3. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, jog palikėjos R. O. L. palikimą 2024 m. rugsėjo 19 d. priėmė suinteresuotas asmuo SUA3. Remiantis Nekilnojamojo turto registro 2025 m. liepos 13 d. išrašu, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise 2024 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso suinteresuotam asmeniui SUA3. Pareiškėjas PRS1 2025 m. liepos 15 d. kreipėsi į pirmosios instancijos į teismą, prašydamas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą trijų mėnesių terminą palikimui po savo močiutės R. O. L. mirties priimti.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas kreiptis su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, pripažino svarbiomis ir praleistą terminą 2026 m. kovo 2 d. nutartimi atnaujino. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė SUA3 pateikė atskirąjį skundą, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta bei prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas toliau vertina, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas.
Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas praleido CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, kuris pasibaigė (duomenys neskelbtini), palikimui priimti po palikėjos mirties. Pareiškimas teismui pateiktas 2025 m. liepos 15 d., tai yra praleidus įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti (duomenys neskelbtini).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011, 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).
Atskirajame skunde apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia pirmosios instancijos teismo netinkamu bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, nepagrįstai suteikiant reikšmę ir įrodomąją galią pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms ir ignoruojant apeliantės nurodytas aplinkybes.
Teismas byloje įrodinėjamas ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, o išvados apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą darytinos iš įrodymų visumos.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ilgą laiką iki močiutės mirties gyveno užsienyje. Remiantis Gyventojų registro 2025 m. liepos 28 d. pažyma apie asmens duomenis, pareiškėjas PRS1 išvykimą į (duomenys neskelbtini) deklaravo nuo 2013 m. sausio 16 d. Pareiškėjo pateiktos rašytinės žinutės apeliantei ir jos dukrai patvirtina, kad pareiškėjas 2021 m. bandė kelis kartus susisiekti su jomis, siekdamas sužinoti, kaip laikosi močiutė, tačiau atsakymo negavo. Byloje taip pat yra duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjui ir jo partnerei (duomenys neskelbtini) gimė dukra, taip pat, jog ankstesni pareiškėjo ir jo partnerės bandymai susilaukti vaiko buvo nesėkmingi ((duomenys neskelbtini) nėštumai baigėsi persileidimais, vėliau buvo atlikta ne viena dirbtinio apvaisinimo procedūra, (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas trečias nėštumas, tačiau jis buvo nutrauktas dėl kūdikiui patvirtintos genetinės mutacijos). Taigi tuo metu, kuomet mirė pareiškėjo močiutė ((duomenys neskelbtini)), pareiškėjo asmeninio gyvenimo aplinkybės, neabejotinai darančios įtaką kasdienybei, sprendimams ir savijautai, buvo sudėtingos, sutrukdžiusias pareiškėjui laiku sužinoti apie pareiškėjo močiutės mirties faktą.
Apeliantė nurodo, kad pats pareiškėjo gyvenimo ne Lietuvoje faktas negalėjo jam sutrukdyti sužinoti apie močiutės būseną ar mirtį – veikė diplomatinės įstaigos, socialiniai skyriai, dirbo advokatai, notarai, nebuvo nutrūkęs internetas ir kitoks ryšys, ir pan., todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra svarbi aplinkybė dėl kurios pareiškėjas neturėjo galimybių sužinoti apie močiutės mirtį bei imtis priemonių, tinkamai išreikšti savo valią palikimui laiku priimti.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, vien tik formalus galimybės pareiškėjui atlikti aktyvius veiksmus siekiant priimti palikimą (kreiptis pagalbos į konsulines įstaigas, advokatus, močiutės kontaktų žinojimas ir pan.) įvertinimas, neįvertinant byloje nustatytų susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių, apribojančių galimybę laiku sužinoti apie močiutės mirtį ir atlikti įstatyme nustatytus palikimo priėmimo veiksmus, neatitiktų visapusiško ir objektyvaus įrodymų įvertinimo šioje byloje, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjas terminą palikimui priimti praleido dėl objektyvių, ne nuo jo valios priklausančių priežasčių, sutrukdžiusių laiku sužinoti apie pareiškėjo močiutės mirties faktą.
Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo informuotas apie močiutės mirtį, šios aplinkybės neginčija ir pati apeliantė. Pirmos instancijos teismas, remdamasis nuosekliais pareiškėjo paaiškinimais bei liudytojos J. L. parodymais, nustatė, jog pareiškėjas apie savo močiutės mirtį sužinojo tik 2025 m. balandžio 21 d., aplankęs senelių kapus ir tuo metu radęs močiutės kapą. Byloje esantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys apie pareiškėjo vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną patvirtina, kad po pareiškėjo močiutės mirties ((duomenys neskelbtini)) iki 2025 m. liepos 3 d. pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik vieną kartą ir čia buvo nuo 2025 m. balandžio 19 d. iki 2025 m. balandžio 30 d.
Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjas savo valią priimti močiutės palikimą išreiškė iš karto sužinojęs apie mirties faktą, ėmėsi veiksmų savo, kaip įpėdinio, teisėms įgyvendinti. Pareiškėjas po to, kai 2025 m. balandžio 21 d. sužinojo apie močiutės mirties faktą, su advokatu S. P. 2025 m. gegužės 14 d. sudarė atstovavimo sutartį, siekdamas kitos nuomonės, pareiškėjas kreipėsi į advokatą T. Z., su kuriuo 2025 m. liepos 3 d. sudarė atstovavimo sutartį. Prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas bandė žinutėmis susisiekti su apeliante ir jos dukra. Pareiškėjas su pareiškimu į teismą kreipėsi 2025 m. liepos 15 d. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, sužinojęs apie palikėjos mirtį, per trijų mėnesių terminą ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas įgyvendinti savo paveldėjimo teisę.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo sužinojimo apie palikėjos mirtį momento, rėmėsi iš esmės vienintele aplinkybe – kapinėse daryta nuotrauka. Bylos duomenys patvirtina, jog teismas vertino visumą svarbių aplinkybių: dėl tuo metu buvusių asmeninio gyvenimo aplinkybių (prieš močiutės mirtį pareiškėjas su gyvenimo partnere patyrė sunkumų, siekdami susilaukti vaiko, kuris (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas nežinojo apie močiutės mirtį, negalėjo lankyti močiutės, nes gyveno užsienyje, apeliantė (pareiškėjo teta SUA3) neatsakinėjo į pareiškėjo skambučius ir žinutes, o pareiškėjo motina J. L. apeliantės buvo išprašyta išeiti, kuomet siekė močiutę aplankyti.
Apeliantė atskirajame skunde daug dėmesio skiria pareiškėjo pateiktai kapo nuotraukai, nurodydama, jog ši nuotrauka nepatvirtina, jog pareiškėjas apie močiutės mirtį sužinojo 2025 m. balandžio mėnesį, bei prašo apeliacinės instancijos teismo byloje esančias kapo nuotraukas palyginti ir vertinti pareiškėjo procesinį elgesį kaip nesąžiningą, nes pareiškėjas teisme melavo dėl nuotraukos padarymo aplinkybių.
Pasisakydamas dėl apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų susijusių su kapo nuotrauka, pareiškėjas atsiliepime nurodė, jog teikdamas nuotrauką teismui nesiekė įrodyti nuotraukos padarymo datos, o siekė pagrįsti faktą, kad, pamatęs močiutės kapą, pareiškėjas nesužinojo tikslios mirties datos. 2026 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai nurodė, kad anksčiau nei balandžio mėnesį kapų nelankė, taip pat, kad nuotraukų buvo ne viena ir jis tiksliai neatsimena, kurią nuotrauką pateikė teismui.
Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, nurodo daug emocinio pobūdžio aplinkybių, tačiau nepagrindžia atskirojo skundo teiginių, jog teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti palikimo priėmimo terminą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aukščiau nurodytų aplinkybių visumą ir, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas palikimo laiku nepriėmė dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, o ne dėl savo kaltės ar nerūpestingumo, todėl pagrįstai palikimo priėmimo terminą pareiškėjui atnaujino.
Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino termino atnaujinimo pasekmes apeliantės interesams.
Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti praleidimo priežasčių, turi ieškoti teisingo pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų balanso. Jis nustatomas atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, naudojimosi turtu interesus, atsižvelgiant į tai, kiek nepriėmus palikimo nukentėtų pareiškėjo turtiniai ir kiti interesai, kiek atnaujinus terminą palikimui priimti būtų paveikti asmenų, priėmusių palikimą, interesai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2015). Pažymėtina, kad kiekvienu atveju reikalinga atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat į priėmusio palikimą ir pavėlavusio palikimą priimti įpėdinių interesų pusiausvyrą, į tai, kiek laiko yra praleistas terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-969/2023).
Nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėjui atnaujinus terminą palikimui priimti, būtų paveikti apeliantės, priėmusios palikimą, interesai, kad dėl to esmingai pablogėtų jos turtinė padėtis ar kiltų kiti neigiami padariniai, byloje nėra. Apeliantė savo interesų pažeidimą iš esmės grindžia tuo, jog neįgalios motinos priežiūra iš jos pareikalavo nemažai sveikatos, laiko ir išlaidų, asmeninio gyvenimo suvaržymo, kėlė nepatogumus, ribojo galimybę išvykti, atostogauti, todėl paveldėtas turtas bent iš dalies yra satisfakcija už minėtus praradimus, kuris leis apeliantei pagerinti sveikatą, ateities finansinę padėtį.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė nurodė, jog gauna pensiją, taip pat dirba, turi gyvenamąjį būstą, kuris priklauso jai su vyru, taip pat, kad paveldėtą turtą – butą, ji ketino padovanoti dukrai J. D. Apeliantė patvirtino, kad paveldėto buto remontas nėra atliktas, nepadaryta kitokio pobūdžio investicijų į šį paveldėtą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantės interesai dėl jos geresnės finansinės padėties ateityje (paveldėjus visą turtą) negali būti iškelti aukščiau nei pareiškėjo (įstatyminio palikėjos įpėdinio) teisė į praleisto termino atnaujinimą. Kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į atskirąjį skundą, šiuo atveju net ir ½ palikimo pagerins apeliantės turtinę padėtį ir joks teisinių santykių stabilumas nebus pažeistas.
Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, tinkamai įvertino bylos aplinkybių visumą, teisingai aiškino ir taikė CK 5.57 straipsnio nuostatas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį atnaujinti pareiškėjui terminą palikimui priimti. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Apeliantės atskirasis skundas netenkinamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nustatytu terminu nepateikė, todėl pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.