- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-28
- Bylos Nr.
- eAN2-422-468/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00631-2026-1
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Daiva Kazlauskienė
- Pažeidėjas
- E. V.
- Pareiškėjas
- E. V.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. advokato Karolio Rugio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-30 nutarties, kuria pareiškėjo E. V. skundas netenkintinas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos Giedrės Adomavičienės 2026-03-26 nutarimas Nr. 10-ANR_N-7224-2026 paliktas nepakeistas, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiosios tyrėjos Giedrės Adomavičienės 2026-03-26 nutarimu Nr. 10-ANR_N-7224-2026 (toliau – ir Nutarimas) E. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 428 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis 2025-12-21, 14.40 val. (duomenys neskelbtini), į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę ėjo nenustatytoje perėjimui vietoje, neįsitikinus, kad eiti saugu, prieš įžengiant į važiuojamąją galį neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį dėl ko buvo patrenktas automobiliu, kuris apgadintas. Pripažinta, kad tokiais veiksmais E. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET) 9, 42 bei 44 punktus. Dėl padaryto administracinio nusižengimo E. V. buvo paskirta 50 eurų dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės 2026-07-30 nutartimi E. V. advokato Karolio Rugio skundas netenkintas ir Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad:
Teisinio reguliavimo kontekste įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, o būtent L. K. įvykio metu vairuotos transporto priemonės judėjimą užbrūkšniuotą kelio dalimi ir šį judėjimo būdą sąlygojusią priežastį – E. V. važiuojamojoje kelio dalyje ilgam sustojusią transporto priemonę, pripažintina, kad L. K. buvo priverstas judėti užbrūkšniuota kelio dalimi. Todėl L. K. pasirinktas važiavimo būdas buvo teisėtas ir atitiko faktines aplinkybes.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas E. V. staiga įžengė į kelio dalį, kurioje dėl objektyvių priežasčių judėjo transporto priemonės, po ko buvo užfiksuotas jo ir „Škoda“ automobilio kontaktas. Tiek nukentėjusysis, tiek ir abi įvykį mačiusios liudytojos, patvirtino, kad E. V. elgesys buvo staigus, neprognozuojamas ir be jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų. Nurodė, kad aplinkybės neginčijo ir pats E. V., kategoriškai tvirtindamas, jog jau pats jo išėjimas į kelio dalį, kurioje aktyviai judėjo transporto priemonės, sąlygojo būtinybę šioms transporto priemonėms sustoti.
Vaizdinėje medžiagoje akivaizdžiai matyti, kad E. V. praleido vieną tamsios spalvos transporto priemonę ir šiai pravažiavus, staigiai žengė prieš „Škoda“ automobilį ir kryptingu žingsniu judėjo link savo automobilio, visiškai nepaisydamas „Škoda“ automobilio. E. V. kūno padėties pasikeitimas atitinka nukentėjusiojo L. K. ir liudytojos E.J. parodymus, kad E. V. ant automobilio atsisėdo. Šiuos parodymus patvirtina ir automobilio variklio dangčio fotonuotrauka, kurioje matyti, kad automobilio apgadinimas yra ties automobilio logotipu.
Teismui nekilo abejonių, kad E. V. į kelio važiuojamąją dalį įžengė tam nenustatytoje vietoje, neįsitikinęs saugumu ir neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės, taip pat jos greičio. Neginčijamai nustatyta E. V. judėjimo trajektorija, taip pat pastarojo vėlesnis elgesys (atsisėdimas ant automobilio), patvirtina, kad tokie asmens veiksmai buvo tyčiniai. E. V. pozicija dėl susidūrimo su „Škoda“ automobiliu kardinaliai pasikeitė, kai šis išgirdo policijos pareigūnams pateiktą paminėto automobilio vairuotojo versiją.
Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti skundą jame nurodytais motyvais. Konstatavo, kad Institucija tinkamai kvalifikavo E. V. padarytą administracinį nusižengimą, taip pat tinkamai individualizavo jam skiriamą administracinę nuobaudą, išsamiai, pagrįstai ir teisėtai įvertino esmines bylos aplinkybes sprendžiant minėtus klausimus, todėl skundas atmestinas bei paliktinas nepakeistas skundžiamas nutarimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui nenustačius, kad Institucijos nutarimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, E. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. advokatas Karolis Rugys prašo patenkinti skundą ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-30 nutartį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026-03-19 nutarimą bei nutraukti administracinio nusižengimo teiseną E. V. atžvilgiu. Be to priteisti E. V. 544,50 eurų išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai apmokėti, atlyginimą iš valstybės lėšų.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė KET bei kitas norminių teisės aktų nuostatas, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl buvo priimta nepagrįsta ir neteisėta nutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis ANK 569 str. 5 dalimi bei teismų praktika dėl tinkamo įrodymų ištyrimo pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne kaip vientisą ir tarpusavyje susijusią visumą, bet selektyviai akcentavo tas proceso dalyvių parodymų dalis, kurios leido pagrįsti neva esančią E. V. kaltę, kartu tinkamai neįvertindamas arba apskritai neaptardamas duomenų, prieštaraujančių teismo pasirinktai įvykio versijai.
Pirmosios instancijos teismas nutartyje padarė kategorišką išvadą, kad E. V. elgesys buvo „staigus, neprognozuojamas ir be jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų“, tačiau ši išvada neatitinka byloje esančių parodymų ir paties E. V. nuoseklios pozicijos. Atskiros liudytojų parodymų aplinkybės ir E. V. paaiškinimai prieštarauja teismo išvadai dėl visiško jo veiksmų netikėtumo ir neprognozuojamumo. E. V. tiek 2026-04-08 skunde, tiek teismo posėdžio metu aiškiai paaiškino, kad staigiai savo automobilio link nejudėjo, tačiau nutartyje nurodyta, kad šios aplinkybės jis neginčijo, kas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino atmestinai.
Apeliantas skunde atskirai akcentuoja liudytojos G. A. parodymus, jog jie buvo vertinami selektyviai, t. y. dėl E. V. judėjimo prognozuojamumo. Teismas išskyrė parodymus apie „platų žingsnį“, tačiau neįvertino kitų liudytojos nurodytų aplinkybių, kad iš E. V. judėjimo buvo galima tikėtis, jog jis nuo šaligatvio eis į važiuojamąją kelio dalį. Taip pat G. A. parodymai, jog ji matė būtent partrenkimą ir lengvą kritimą ant variklio dangčio, o ne atsisėdimą, prieštarauja nukentėjusiojo versijai, tačiau pirmosios instancijos teismas šio esminio prieštaravimo tinkamai neįvertino.
Prieštaravimų kyla vertinant liudytojos E. J. parodymus. Liudytojos nurodyta E. V. judėjimo seka nėra tapati objektyvioje vaizdo medžiagoje užfiksuotai įvykių sekai. Be kita ko, liudytojos hipotetiniai svarstymai apie tai, kaip pati liudytoja būtų elgusis ar ko būtų tikėjusis analogiškoje situacijoje, nėra jos tiesiogiai suvoktos faktinės aplinkybės. Dėl to jie negali būti sutapatinami su objektyviais duomenimis apie E. V. matomumą, judėjimo trajektoriją ar galimybę „Škoda“ vairuotojui laiku pastebėti jo judėjimą. Atitinkamai apeliantas nurodo ir kitus prieštaravimus šios liudytojos parodymuose (dėl kontakto su automobiliu mechanizmo).
Teismo posėdžio metu dalis liudytojoms užduotų klausimų buvo ne vien patikslinamojo pobūdžio, tačiau savo formuluote galėjo sufleruoti galimą atsakymą. Taip pat ir kiti byloje esantys prieštaravimai dėl esminių administracinio nusižengimo faktinių aplinkybių turėjo būti išspręsti. Vis dėlto teismas iš skirtingų proceso dalyvių parodymų atrinko atskirus kaltinančiai versijai palankius fragmentus ir iš jų suformavo vieningą įvykio versiją.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino objektyvių įvykio mechanizmo aplinkybių – E. V. padėties, kontakto su automobiliu vietos, mažo automobilio greičio ir G. A. nurodyto kritimo ant variklio dangčio mechanizmo. Vietoje to teismas apsiribojo kategoriška išvada apie staigų ir neprognozuojamą E. V. išėjimą prieš automobilį, nepašalindamas šiai išvadai prieštaraujančių faktinių aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo proceso taisykles, užduodamas sugestyvaus pobūdžio klausimus, taip pat darydamas specialių žinių reikalaujančias išvadas apie E. V. ir automobilio kontaktą. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos subjektyviu vaizdo įrašo vertinimu ir pačio teismo padaryta prielaida, o ne tiesioginiais liudytojos G. A. parodymais apie kritimą ant automobilio.
Pirmosios instancijos teismas KET nuostatas, kurių pažeidimai buvo inkriminuoti Apeliantui, pritaikė pernelyg formaliai, išsamiai nenustatęs faktinių aplinkybių, būtinų konkrečių KET reikalavimų taikymui. Nebuvo tiksliai nustatyta jo buvimo vieta, judėjimo trajektorija, konkretūs kelio elementai, kuriais jis judėjo, taip pat kitų eismo dalyvių padėtis ir jiems taikytini reikalavimai.
Teismas nepakankamai įvertino automobilio vairuotojo pareigą tokį manevrą atlikti saugiai ir nekliudant kitiems eismo dalyviams. Jeigu vairuotojas E. V. matė, judėjo itin mažu greičiu ir važiavo per zoną, kurioje įprastai transporto priemonių eismas draudžiamas, teismas turėjo įvertinti, kodėl tokiomis aplinkybėmis būtent E. V. teko pareiga užtikrinti kontakto išvengimą ir kodėl vairuotojo elgesys neturėjo reikšmės įvykio atsiradimui.
Pirmosios instancijos teismas KET 42 ir 44 punktų taikymo klausimą išsprendė nepakankamai individualizuotai, o KET 9 ir 117 punktai buvo įvertinti vienpusiškai, iš esmės visą atsargumo ir kontakto išvengimo pareigą perkeliant E. V.
Remdamasis ANK 428 straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika dėl priežastinio ryšio ir kaltės, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė vieningo ir neprieštaringo automobilio apgadinimo mechanizmo. Nenustačius konkretaus apgadinimo mechanizmo, negalima konstatuoti ir priežastinio ryšio.
Byloje taip pat nebuvo tinkamai nustatyta E. V. kaltė. Neįrodyta tyčia, nes teismas ją grindė tik sąmoningu E. V. judėjimu link savo automobilio ir neva atsisėdimu ant variklio dangčio, nors tai savaime neįrodo siekio sukelti eismo įvykį ar apgadinti automobilį. Vėlesnė E. V. pozicija, sužinojus apie vairuotojo pretenzijas, taip pat nepatvirtina jo tyčios įvykio metu. Neįrodyta ir neatsargi kaltė, nes nenustatyta, kad E. V. galėjo ir turėjo numatyti transporto priemonės apgadinimą. Nesant patikimai nustatyto KET pažeidimo, apgadinimo mechanizmo, priežastinio ryšio ir kaltės, nėra pagrindo konstatuoti visų ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo požymių.
Apeliantas prašo priteisti 544,50 (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 50 ct) proceso išlaidų, patirtų už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Institucijos atstovas prašo skundą atmesti, nurodo, jog tiek nutarimas, tiek teismo nutartis yra pagrįsti ir teisėti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Administracinėn atsakomybėn patraukto E. V. advokato skunde keliami klausimai, susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, ginčijamos apylinkės teismo padarytos išvados dėl jo kaltės padarius administracinį nusižengimą numatytą ANK 428 straipsnio 3 dalyje. Taigi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo reikalavimus bei ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, tai yra, skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas įrodymų vertinimo aspektu. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, Nr. 2AT-98-677/2015, Nr. 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022, Nr. 2AT-4-511/2023), todėl skundą nagrinėjantis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo procesiniuose sprendimuose išdėstytiems motyvams, jų išsamiau neanalizuoja ir pakartotinai nurodytų argumentų nedėsto, o tik juos papildo, pažymėdamas papildomus faktinius ir teisinius argumentus bei esminius analizuojamos situacijos akcentus.
Nagrinėjamu atveju apeliantui administracinė nuobauda paskirta už tai, kad jis 2025-12-21, 14.40 val. (duomenys neskelbtini), į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę ėjo nenustatytoje perėjimui vietoje, neįsitikinus, kad eiti saugu, prieš įžengiant į važiuojamąją dalį neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį dėl ko buvo patrenktas automobiliu, kuris apgadintas. Pripažinta, kad tokiais veiksmais E. V. pažeidė KET 9, 42 bei 44 punktus. Dėl padaryto administracinio nusižengimo E. V. buvo paskirta 50 eurų dydžio bauda. E. V. ginčija, kad buvo padarytas ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas. Vis dėlto apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti nustatytomis aplinkybėmis, kad E. V. į važiuojamąją kelio dalį įžengė tam nenustatytoje vietoje, neįsitikinęs saugumu ir neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės bei jos greičio, dėl ko įvyko susidūrimas ir buvo apgadintas automobilis.
Apygardos teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad liudytojų parodymai buvo vertinami selektyviai, akcentuojant, pasak pareiškėjo, jo pozicijai nepalankias parodymų dalis, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrįstumu. Šiuo nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad liudytojų parodymai turi būti vertinami ne atsietai, o kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl tam tikrų liudytojų parodymų reikšmės ir nurodo kitas, jo vertinimu, svarbias šių parodymų aplinkybes, savaime nepatvirtina selektyvaus įrodymų vertinimo. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas į važiuojamąją kelio dalį išėjo staigiai ir neprognozuojamai ir būtent šie jo veiksmai nulėmė susidūrimą su automobiliu „Škoda“ ir jo apgadinimą.
Atitinkamai pažymėtina, kad nors skunde nurodoma, kad teismas nepakankamai įvertino automobilio vairuotojo pareigą tokį manevrą atlikti saugiai ir nekliudant kitiems eismo dalyviams, apeliacinis teismas akcentuoja, jog kaip ir teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, šiuo atveju vairuotojo L. K. pasirinktas važiavimo būdas buvo teisėtas ir atitiko faktines aplinkybes. Vien tai, kad buvo dienos metas, geras matomumas, o automobilis važiavo nedideliu greičiu, nesudaro pagrindo teigti, kad vairuotojas turėjo numatyti, jog E. V., neperspėjęs apie savo ketinimą, išeis į važiuojamąją kelio dalį. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad būtent E. V., nesilaikydamas KET reikalavimų, neperspėjęs vairuotojo, matydamas atvažiuojantį automobilį, išėjo priešais jį tikėdamasis, jog šis sustos.
Atitinkamai apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo nurodytu argumentu, jog nėra nustatytas priežastinis ryšys ir kaltė. Šiuo nagrinėjamu atveju teismas nesikartos dėl skundžiamoje nutartyje jau išsamiai išdėstytų motyvų, pagrindžiančių priežastinio ryšio ir pareiškėjo kaltės nustatymą. Atsakydamas į skunde pareikštą argumentą, jog E. V. judėjimas link savo automobilio ir neva atsisėdimas ant variklio dangčio neįrodo siekio sukelti eismo įvykį ar apgadinti automobilį, taip pat neįrodo neatsargios kaltės, apygardos teismas pažymi, kad pats E. V. nurodė matęs artėjantį automobilį. Todėl jis turėjo suvokti, kad, įžengęs į važiuojamąją kelio dalį, gali būti kliudytas. Tai, kad E. V. tikėjosi, jog vairuotojas sustos, nepaneigia jo suvokimo apie galimą savo veiksmų riziką ir vis tiek sąmoningą pasirinkimą įžengti į automobilio judėjimo trajektoriją. Atitinkamai apygardos teismas, pasisakydamas dėl skundo argumentų, jog nėra nustatytas automobilio apgadinimo mechanizmas, todėl nėra ir priežastinio ryšio su jam taikytu administraciniu nusižengimu, pažymi, kad byloje yra nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent E. V. veiksmai lėmė kilusį įvykį ir transporto priemonės apgadinimą.
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pažymi, jog E. V. lūkesčių neatitinkantis bylos aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimas bei įstatymo taikymas, kas yra teismo prerogatyva, nesuponuoja absoliutaus pagrindo apygardos teismui daryti priešingas išvadas nei jas padarė pirmosios instancijos teismas ir tenkinti skundą taip kaip to prašoma. Pabrėžtina, kad vertinant pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, E. V. turėjo ir galėjo numatyti pasekmes dėl atsakomybės ir minėtas aplinkybes įvertinti prieš darant tokį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog E. V. nuosekliai laikosi savo versijos, neduoda pagrindo besąlygiškai ją laikyti teisinga. Byloje esantys įrodymai patvirtina jos kaltę, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismo jie buvo įvertinti pažeidėjo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Kaip matyti iš apygardos teismui pateiktos bylos medžiagos, esminiai skundo argumentai skundžiamoje nutartyje buvo nagrinėti ir dėl jų tinkamai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad E. V. padarė ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliacinio skundo argumentai E. V. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas.
Apygardos teismas nenustatė ir administracinės nuobaudos skyrimo pažeidimų. ANK 428 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo keturiasdešimt iki šešiasdešim eurų. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl E.V. skirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis, darytina išvada, kad apeliantui už padarytą administracinį nusižengimą paskirta straipsnio sankcijoje vidurkį atitinkanti bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad Vilniaus miesto apylinkės 2026-07-30 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išvados paremtos tiesiogiai ištirtų įrodymų analize ir vertinimu, todėl naikinti nutartį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-07-30 nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. advokato Karolio Rugio apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.