Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) IES1 apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl kompensacijos už pasisavintą kilnojamąjį turtą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. Atsakovė ATS1 kreipėsi į teismą su priešieškiniu, bylos nagrinėjimo metu galutinai sutikslinusi reikalavimus, prašė priteisti 4 496,11 Eur kompensacijos už ieškovo pasisavintą kilnojamąjį turtą; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškovu susipažino 2020 m., draugavo, planavo sukurti šeimą, todėl kartu apsigyveno ieškovo tėvų bute, adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) šalims gimė sūnus. Kadangi šeimoje atsirado vaikas, nuo 2023 m. kartu su ieškovu pradėjo remontuoti jo tėvų kitą didesnio ploto trijų kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini), su tikslu, kad jame patogiai galėtų gyventi visa kuriama šeima. Suremontavę ir įrengę ieškovo tėvų butą, 2023 m. spalio mėnesį jame apsigyveno, o 2023 m. gruodžio 26 d. per Šv. Kalėdas ieškovas ją su sūnumi iš minėto buto išvarė. Teismo posėdyje patikslino reikalavimus ir nurodė, kad įrenginėjant butą, ji savomis lėšomis nupirko: Elektrolux mikrobangų krosnelę - 347 Eur vertės; gartraukį Maan Bravo 69 - 114,49 Eur vertės; indukcinę kaitlentę Elektrolux 600 ir skalbimo mašiną AEG – 1 200,82 Eur; lovą Moon 180 - 399 Eur vertės, įvairūs IKEA baldai – 503,90 Eur vertės; įvairūs IKEA baldai – 822,90 Eur vertės, virtuvės baldų komplektas iš „UAB „Kasparo baldai“ iš 4 530 Eur sumos atsakovė sumokėjo 1 000 Eur, vonios sienelė Lago 80 – 108 Eur. Minėti daiktai liko ieškovo tėvų bute, adresu (duomenys neskelbtini). Jais naudojasi ieškovas, nes liko gyventi minėtame bute. Atsakovė turėjo santaupų apie 6 000 Eur – 8 000 Eur, nes du metus dirbo Islandijoje. Ji grįžo į Lietuvą, apsigyveno kartu su ieškovu, pradėjo važinėti kartu į turgus prekiauti vaisiais, nes ieškovas vertėsi daržovių ir vaisių prekyba. 2022 m. rugsėjį gimus sūnui, ji kurį laiką nedirbo. Nuo 2023 m. balandžio mėn. per skelbimus susirado pardavėjus, jiems pristatydavo vaisius ir daržoves, surinkdavo suprekiautus pinigus. Dar savaitgaliais važiuodavo prekiauti į Biržų turgų. Suprekiautus pinigus dėdavo į bendrą su ieškovu kasą. Už savaitę suprekiautas lėšas suskaičiuodavo, išmokėdavo samdytiems darbuotojams algas. Iš likusių pinigų pirkdavo vaisius ir daržoves prekybai, naudojo savo, vaiko poreikiams, pirko maistą. Kadangi jai nebuvo mokamas joks atlyginimas už darbą, todėl ji nusprendė bendrai uždirbtus pinigus pataupyti, ir beveik kiekvieną savaitę iš uždirbtų pinigų paimdavo nuo 400 Eur iki 600 Eur. Iš šių pinigų pirkdavo maistą, tenkindavo savo ir vaiko poreikius. Kitą dalį pinigų atidėdavo ateičiai. Iš jos sutaupytų pinigų ieškovas nusipirko automobilį prekėms į turgus vežioti. Ieškovas IES1 atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su priešieškinio reikalavimais nesutinka. Teigia, kad jis jo tėvams priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), apsigyveno 2019 metų pradžioje, o atsakovė pas ieškovą atsikraustė 2019 metų pabaigoje, šalims pradėjus bendrauti artimai. Ieškovė tuo metu buvo grįžusi iš Islandijos, Lietuvoje niekur nedirbo, tačiau kažkurį laiką gaudavo nedarbo išmoką, tačiau kokio dydžio ir kiek laiko ieškovui nebuvo žinoma, nes atsakovė savo lėšas tvarkė pati ir jų nenaudojo bendrai buičiai. Nuo apsigyvenimo kartu iki išsiskyrimo atsakovė niekur nedirbo, ji buvo pilnai ieškovo išlaikoma. Gimus vaikui, ieškovo tėvai pasiūlė jiems persikelti į didesnį jiems nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovas neturėjo pakankamai pajamų, todėl lėšomis remontuojant butą prisidėjo ieškovo tėvai, kuriems nuosavybės teise ir priklausė šis turtas. Suremontavus butą, jį reikėjo apstatyti baldais. Kadangi lėšų trūko, ieškovas pasiūlė atsakovei prisidėti lėšomis, gaunant pagalbą iš jos tėvų, nes pati ieškovė lėšų neturėjo (bent jau taip deklaravo). Ieškovas padedamas savo tėvų suremontavo ir apstatė butą, į kurį 2023 metų rudenį persikėlė gyventi su atsakove ir vaiku. Gruodžio mėnesį atsakovė pripažino, kad turi kitą draugą, nes nebemato prasmės tęsti jų santykių bei pareiškė, kad ketina pas jį išsikraustyti. Išsikraustydama atsakovė pasiėmė visus vaiko kambario daiktus, žaislus, patalynę, savo asmeniniu daiktus. Ieškovas neneigia, kad tam tikrą laiką šalys gyveno kartu, tačiau nurodytu laikotarpiu atsakovė neturėjo pajamų ir buvo visiškai atsakovo išlaikoma. Kadangi ieškovas dirbo ir darbo laiku neturėdavo galimybės tvarkyti su baldų ir namų apyvokos daiktų įgijimu susijusių reikalų, tai prašydavo atsakovės pagalbos, galimai dėl to atsakovės pateiktos sąskaitos buvo išrašytos jos vardu, tačiau visi šiose sąskaitose įgyti daiktai buvo pirkti už ieškovo lėšas. 2023 m. sausio 23 d. ieškovas pats vyko sumokėti avanso už virtuvės baldų komplektą, tačiau sugedo automobilis, todėl paskambino ieškovei, po ko ji privažiavo, paėmė iš jo pinigus ir nuvažiavusi sumokėjo. Kadangi ji sumokėjo avansą, todėl kvitas buvo išrašytas jo vardu, vėliau jos vardu buvo sudaryta sutartis bei išrašyta sąskaita, kuria atsakovas taip pat apmokėjo savo asmeninėmis lėšomis.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Sugyventiniai teisiškai nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Vadinasi, turtas, įgytas vieno iš sugyventinių jiems gyvenant kartu, savaime nėra laikomas bendra sugyventinių nuosavybe. Tam, kad sugyventinis galėtų įgyti nuosavybės teisę į kito sugyventinio turtą, reikia įrodyti buvus sugyventinių susitarimą dėl jungtinės (partnerystės) veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Kadangi atsakovė daug leido leisdavo namuose su vaiku, tai ji elektroninėse parduotuvės užsakydavo prekes ir tais atvejais, kai būdavo būtina iš karto apmokėti, už jas apmokėdavo, prieš tai įnešdama į savo sąskaitą grynuosius pinigus.

Tai, kad atsakovė neinvestavo į ieškovo tėvams priklausančio buto apstatymą bei interjerą rodo tai, kad atsakovės motina padovanojusi užuolaidas, praprašė už jas sumokėti ir atsakovas 800,00 Eur už jas sumokėjo pavedimu į atsakovės motinos sąskaitą.

Tai, kad tarp šalių nebuvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai nurodė tiek ieškovas, tiek atsakovė. Pastaroji teisme aiškiai nurodė, kad jos turimos lėšos yra jos asmeninė nuosavybė, o tai ką atsakovas uždirbdavo iš savo veikos – prekybos vaisiais ir daržovėmis, ji laikė bendromis lėšomis. Be to, atsakovė nurodė, kad ji ieškovui nežinant iš bendrų pinigų kas savaitę pasiimdavo 400-600 Eur, kuriuos pasislėpdavo ir naudojo tik savo asmeninių poreikių tenkinimui. Šias paslapčia pasisavintas lėšas atsakovė laikė asmeninėmis, o ne bendromis lėšomis.

Tai, kad atsakovė gaunamas lėšas naudojo savo poreikių tenkinimui matyti iš jos sąskaitų išrašų, t. y. 2022 m. sausio 1 d. ieškovės vienoje banko sąskaitoje likutis buvo 112,25 Eur, o kitose dvejose sąskaitose likutis buvo 0,00 Eur, t. y. atsakovė iš esmės jokių santaupų neturėjo.

Kaip matyti iš atsakovės sąskaitų, ji 2022 m. balandžio – gruodžio mėnesiais ir 2023 metais, gavusi Sodros išmokas, lėšas persivesdavo į savo e.taupyklės sąskaitą arba išmokas iš karto išgrynino, o po to į sąskaitą įnešinėjo nedidelėmis pinigų sumomis ir iš karto atlikdavo mokėjimus už prekes ar paslaugas; taip pat iš e.taupyklės sąskaitos nuolat persivedinėjo lėšas į savo pagrindinę banko sąskaitą, tačiau šias lėšas iš karto paskirstydavo apmokėjimui už prekes. Atsakovės sąskaita, be grynųjų pinigų įnešimo, dar būdavo papildoma jos motinos pavedimais, tačiau šie pavedimai buvo tiksliniai, t. y. gautos lėšos iš karto būdavo pervedamos už prekes ar paslaugas. Tačiau atsakovės gautų pajamų suma ir išlaidų suma rodo, kad atsakovė išleido ženkliai daugiau lėšų negu jų gavo oficialiai.

Šie duomenys paneigia teismo kritišką vertinimą dėl ieškovo pajamų ir atsakovės išlaikymo, ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek atsakovė, tiek šalių sūnus buvo visiškai išlaikomi ieškovo.

Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų suformuota praktika, kadangi dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nepasisakė, nevertino byloje surinktų įrodymų:

dėl mikrobangų krosnelės įgijimo kainos (347,00 Eur) priteisimo, atsakovė pateikė jos vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bei UAB „Pigu“ kvito kopiją. Tai, kad sąskaita faktūra buvo išrašyta atsakovės vardu, nereiškia, kad ji už prekę sumokėjo, nes sąskaita, jeigu nenurodoma kitaip, visuomet yra išrašoma užsakovo vardu. Užsakymas pateiktas 2023 m. birželio 27 d., įvykdytas 2023 m. liepos 3 d. Tuo laikotarpiu atsakovės sąskaitoje nurodytos sumos nebuvo. Atsakovės sąskaita buvo papildyta 2023 m. birželio 29 d. 100,00 Eur (pervedė V. V.) ir 250,00 Eur (įnešimas grynais), kas atitiktų nurodytą sumą, tačiau iš karto šios lėšos buvo pervestos į kitą atsakovės sąskaitą (duomenys neskelbtini). Tai yra ši suma nebuvo išgryninta, o mokėjimas buvo atliktas grynais pinigais.

dėl gartraukio MAAN BRAVO69 įgijimo kainos (114,49 Eur) priteisimo, atsakovė pateikė PVM sąskaitą faktūrą BPK Nr. 020415, kuri apmokėta iš atsakovės sąskaitos 2023 m. vasario 6 d. (102,49 Eur) ir 2023 m. vasario 15 d. (7,00 Eur) pavedimais. Iš atsakovės sąskaitos išrašo matyti, kad 2023 m. vasario pradžioje ieškovės sąskaitoje buvo lėšų, tačiau jų analizė nepatvirtina, kad atsakovė už šį pirkinį sumokėjo savo lėšomis. 2023 m. vasario 2 d. į atsakovės sąskaitą grynais pinigais buvo įnešta 510,00 Eur + 30,00 Eur, tačiau tą pačią dieną ji 560,00 Eur pervedė į kitą sąskaitą ((duomenys neskelbtini)); 2023 m. vasario 3 d. iš indėlio sąskaitos į savo sąskaitą ji persiveda 600,00 Eur, dar 100,00 Eur įneša grynais, tačiau 2023 m. vasario 5 d. ji apmoka pirkinį 665,15 Eur sumai. 2023 m. vasario 6 d. atsakovė į savo sąskaitą įnešė 170,00 Eur ir tą pačią dieną atlieka pavedimą UAB „Baitukas ir partneriai“.

dėl indukcinės kaitlentės ir skalbimo mašinos įgijimo kainos (1 200,82 Eur) priteisimo, atsakovė pateikė UAB „Kesko Senukai Lithuania“ PVM sąskaitą-faktūrą bei tarnybinio kvito kopiją (už prekę buvo sumokėta grynais pinigais). Už šias prekes ieškovas sumokėjo asmeninėmis lėšomis jos pristatymo metu.

dėl lovos MOON 180 Premium įgijimo kainos (399,00 Eur) priteisimo, atsakovė pateikė 2024 m. liepos 26 d. PVM sąskaitą faktūrą ADI10759 bei 2024 m. liepos 30 d. pinigų priėmimo kvitą AG Nr. 1086 399,00 Eur sumai. Iš važtaraščio Nr. PL/14783 matyti, kad lova buvo pristatyta 2023 m. rugpjūčio 3 d. Pagal pinigų priėmimo kvitą, išrašytą tos pačios įmonės 2023 m. rugpjūčio 1 d. - už prekes buvo sumokėta grynais pinigais, jų mokėtoja nurodyta atsakovė. Atsakovės tokios pinigų sumos neturėjo, o jos sąskaitoje buvusios lėšos buvo naudojamos kitiems tikslams, iš atsakovės sąskaitos analizės matyti, kad atsakovė nurodytos sumos iš savo sąskaitos neišsigrynino, jos banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) nebuvo tokios pinigų sumos.

dėl įvairių IKEA baldų įgijimo kainos (1 260,80 Eur) priteisimo, atsakovė pateikė PVM sąskaitą-faktūrą bei mokėjimo pavedimą. Ieškovas neneigia, kad mokėjimus atliko atsakovė, tačiau šios išlaidos buvo apmokėtos jo asmeninėmis lėšomis, nes atsakovė pajamų neturėjo. Be to, V. V. pervedė atsakovei: 2023 m. rugpjūčio 21 d. 440,00 Eur ir 60,00 Eur, tą pačia diena atliekamas 503,90 Eur pavedimas UAB „Felit“, grynais įnešama 100,00 Eur; 28 d. V. V. perveda 820,00 Eur, po ko atsakovė iš karto atlieka pavedimą 822,90 Eur sumai UAB „Felit“. Liudytoja apklausta V. V. parodė, kad ji pervedė lėšas baldų pirkimui, ir kad atsakovė jai po to jas grąžino. Atsakovė nepateikė duomenų kada ir iš kokių lėšų grąžino V. V. už šias prekes. Ieškovas pervedė atsakovei 25 d. 230 Eur ir 30 d. 223 Eur.

dėl 1 000 Eur avanso, sumokėto už virtuvės baldus. Šį avansą sumokėjo ieškovas iš savo asmeninių lėšų; jis 2023 m. sausio 27 d. vyko į UAB „Kasparo baldai“ pasirašyti sutarties ir sumokėti avanso, tačiau sugedus jo automobiliui, todėl paskambino atsakovei, kuri privažiavusi paėmė iš ieškovo pinigus ir nuvykusį sumokėjo avansą. Kadangi ji sumokėjo avansą, tai jos vardu buvo sudaryta sutartis. Atsakovė nepateikė duomenų, kad šios lėšos buvo jos asmeninės. Ieškovui teigiant, kad šios lėšos buvo jo asmeninės, atsakovė turėjo pareigą įrodytų šių lėšų kilmę, tuo tarpu iš jos sąskaitos išrašo matyti, kad ji tokios sumos pinigų neturėjo ir neišgrynino.

dėl vonios sienelės kainos (108,00 Eur) priteisimo, atsakovė pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir UAB „Pigu“ kvito kopiją. Šią prekę užsakė atsakovė, tačiau už ją sumokėjo jis grynais pinigais atsiimdamas šią prekę. Tai, kad būtent ieškovas, o ne atsakovė sumokėjo už šią prekę matyti ir iš užsakymo lapo, kurio papildomoje užsakymo informacijoje buvo nurodyta „užsakymą atsiimantis asmuo IES1“.

Duomenų, kad atsakovė būtų turėjusi asmeninių lėšų ir jas panaudojusi ginčo turtui įgyti atsakovė nepateikė, jos vienintelės gaunamos pajamos buvo Sodros išmokos, kurios buvo panaudotos atsakovės poreikiams, tačiau ne ginčo turtui įgyti, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti šio turto bendra daline šalių nuosavybe, juo labiau, kad ir pati atsakovė neįrodinėjo susitarimo tarp šalių bendrai įgyti turtą aplinkybių, aiškiai nurodė, kad šalių turto režimas buvo atskiras – ji aiškiai nurodė, kad jos pajamos yra jos asmeninė nuosavybė.

Apeliantas iš esmės siekia iš naujo vertinti tas pačias faktines aplinkybes, kas neatitinka apeliacinio proceso paskirties.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje pateiktus dokumentus, šalių paaiškinimus, banko sąskaitų išrašus ir kitus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo baldai ir buitinė technika buvo įgyti šalių bendro gyvenimo laikotarpiu ir faktiškai bendromis pastangomis, bendromis lėšomis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimus patenkino tik iš dalies, kas rodo, kad teismas kritiškai vertino pateiktus įrodymus ir sprendimą priėmė laikydamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Byloje ieškovas ieškiniu buvo pareiškęs reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymo. Atsakovė priešieškiniu reiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo ir kompensacijos už pasisavintą kilnojamąjį turtą. Šalys ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo, tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymo susitarė ginčą baigti taikai ir sudarė taikos sutartį, kuria teismas 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi patvirtino ir civilinę bylą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymo, nutraukė. Taip pat šalys ginčą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo susitarė baigti taikai ir sudarė taikos sutartį, kuria teismas 2025 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtino ir civilinę bylą dalyje dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, nutraukė.

Šalims (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. J.

Iš atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, jog nuo 2022 m. balandžio mėn. iki 2023 m. birželio mėn. Sodra mokėjo išmokas, taip pat į sąskaitą 2022-2023 m. buvo pervedamos iš fizinių asmenų skirtingomis sumomis lėšos, taip pat gauti pavedimai kaip dalies indėlio išmokėjimas. Iš atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti 2023 metais gautos įplaukos iš pačios atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitų fizinių asmenų pervestos lėšos. Iš atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti pervedimai 2022-2024 m. iš atsakovės tarp savo sąskaitų, pervedimai į Taupyklės sąskaitą, dalies indėlio išmokėjimai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti pervedimai 2022-2024 m. iš atsakovės tarp savo sąskaitų, pervedimai į Taupyklės sąskaitą, dalies indėlio išmokėjimai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Liudytojų parodymais nustatyta, jog liudytoja N. P., radusi atsakovės skelbimą prekiauti vaisiais ir daržovėmis, 2023 m. balandžio 14 d. įsidarbino, dirbo iki 2023 m. liepos 30 d. prie autobusų stoties Panevėžyje; prekes atveždavo, paimdavo suprekiautus pinigus ir savaitės pabaigoje sumokėdavo atlyginimą ATS1; be to, gal du kartus kartu su atsakove važiavo savaitgalį prekiauti į turgų Biržuose. Liudytoja A. L. parodė, kad ji laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio iki 2023 m. liepos mėnesio pabaigos savaitgaliais prižiūrėjo šalių sūnų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš dalies tenkintas atsakovės priešieškinis dėl kompensacijos priteisimo ir iš ieškovo atsakovei priteista 2 248,05 Eur dydžio kompensacija.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nurodo, kad atsakovė neįrodė nei turėjusi asmeninių lėšų, kuriomis buvo įsigyti ginčo daiktai, nei šalių susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Apelianto teigimu, šalys, būdamos sugyventiniai, neturėjo bendrosios jungtinės nuosavybės režimo, o ginčo daiktai buvo įgyti ieškovo asmeninėmis lėšomis. Taip pat apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą konkrečių daiktų įsigijimo aplinkybių vertinimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys niekada nebuvo sudariusios santuokos, tačiau byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys kartu apsigyveno nuo maždaug 2020 metų ir kartu gyveno iki 2023 metų pabaigos. Šalys iš pradžių gyveno ieškovo tėvams priklausančiame vieno kambario bute, o gimus sūnui – 2023 m. viduryje persikėlė gyventi į ieškovo tėvams priklausantį trijų kambarių butą, tačiau prieš tai šiame bute atliktas remontas, pirkta buitinė technika ir baldai.

Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, Nr. 3K-3-235/2008, Nr. 3K-3-134/2011, Nr. 3K-3-34-378/2015, kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje.

Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016).

Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje į Nr. 3K-3-277-313/2016).

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį ir, jo vertinimu, tarp šalių nebuvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai. Susipažinus su atsakovės priešieškinio turiniu, kurį atsakovė dar tikslino, bei jos procesinių dokumentų ir paaiškinimų visuma, matyti, jog atsakovė iš esmės nurodė, kad šalims kartu gyvenant buvo tvarkomas bendras ūkis, kartu buvo vykdoma vaisių ir daržovių prekybos veikla, prie šios veiklos ji prisidėjo savo darbu, o ginčo baldai ir buitinė technika buvo įsigyjami tuo laikotarpiu, kai šalys kartu įsirenginėjo gyvenamąją vietą ir kūrė bendrą buitį. Atsakovės vertinimu, ji savo turimas lėšas laikė jai priklausančiomis, o ieškovo uždirbtas lėšas – jam priklausančiomis ir dalinai bendromis. Pažymėtina, jog atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo turtas buvo įgytas šalių bendro gyvenimo laikotarpiu ir faktiškai bendromis pastangomis, bendromis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant, ar tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos santykiai, reikšminga ne vien tai, kaip kiekviena šalis subjektyviai vertino atskirų lėšų priklausymą, todėl atsakovės pozicija dėl jai ir ieškovui atskirai priklausančių turimų lėšų savaime nepaneigia tarp šalių susiklosčiusio bendro ekonominio gyvenimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalims gyvenant kartu atsakovė faktiškai atliko reikšmingą dalį prekybos organizavimo darbų vaisių/daržovių pardavime (ieškojo pardavėjų, rūpinosi prekių pristatymu, surinkdavo prekybos metu gautus pinigus, mokėdavo darbuotojams, taip pat pati prekiavo Biržų turguje) ir už šį darbą negavo atskiro atlygio. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl šalių faktinių ekonominių santykių ir bendrų lėšų susidarymo. Tai, kad apelianto vertinimu atsakovės indėlis į prekybos veiklą buvo mažesnis nei jo, nes ji prekiavo tik tam tikromis savaitės dienomis, nepaneigia fakto, kad ji faktiškai dirbo ir prisidėjo prie ieškovo vykdytos prekybos veiklos. Liudytojų parodymais taip pat nustatytos aplinkybės, patvirtinančios atsakovės faktinį dalyvavimą šalių vykdytoje prekybos vaisiais/daržovėmis veikloje.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, nustatė, kad šalys, gyvendamos kartu, daugiausia disponavo iš prekybos veiklos gautais grynaisiais pinigais. Šios aplinkybės apeliantas iš esmės neginčija. Todėl apelianto argumentai, grindžiami vien atsakovės banko sąskaitų likučiais ir konkrečių bankinių operacijų analize, savaime nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių disponavimo bendromis iš prekybos gautomis lėšomis.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl kompensacijos už ginčo baldus ir buitinę techniką priteisimo reikšmingos ne vien formalios aplinkybės, kieno vardu buvo išrašyta sąskaita ar kas fiziškai atliko konkretų mokėjimą, bet ir tai, kokie buvo ekonominiai santykiai tarp šalių, iš kokių pajamų buvo disponuojama lėšomis, kaip jos buvo naudojamos ir kokiu tikslu buvo įsigyjamas ginčo turtas.

Atsakovė priešieškinyje teigė, kad ginčo daiktai buvo įgyti už jos asmenines lėšas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog byloje nepateikta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės asmenines išlaidas, susijusias su baldų ir buitinės technikos pirkimu ir piniginių lėšų turėjimą, t. y. į bylą pateiktos PVM sąskaitos, užsakymo važtaraščiai, kasos čekiai iš įvairių internetinių prekių parduotuvių neįrodo atsakovės patirtų išlaidų ginčo baldų ir buitinės technikos įgijimui būtent tik už atsakovės asmenines lėšas, nes atsakovė už minėtas prekes atsiskaitydavo grynaisiais pinigais (išskyrus IKEA baldai). Kita vertus, ši išvada savaime nereiškia, kad ginčo daiktai buvo įgyti vien tik ieškovo asmeninėmis lėšomis. Pažymėtina, jog ieškovas, nesutikdamas su atsakovės reikalavimu ir teigdamas, kad ginčo turtas buvo įgytas jo asmeninėmis lėšomis, taip pat turėjo pagrįsti šią aplinkybę įrodymais.

Byloje nustatyta, kad ginčo daiktai buvo įsigyjami tuo metu, kai šalys kartu gyveno, kūrė bendrą šeimos buitį, vykdė prekybos veiklą ir faktiškai disponavo iš šios veiklos gautomis lėšomis. Nors atsakovė savo dalį iš prekybos gautų lėšų laikė jai priklausančiomis, o ieškovo dalį – jam priklausančia, vien tokia lėšų priskyrimo samprata neleidžia nustatyti, kurios konkrečios lėšos buvo panaudotos konkrečiam ginčo daiktui įsigyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys disponavo bendrais iš prekybos gautais grynaisiais pinigais. Todėl aplinkybė, kad atsakovės banko sąskaitose tam tikru metu nebuvo pakankamo likučio, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog ji neturėjo galimybės disponuoti grynaisiais pinigais ar kad už ginčo daiktus buvo atsiskaityta tik ieškovo asmeninėmis lėšomis.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino kiekvieno ginčo daikto įsigijimo aplinkybes ir konkrečius mokėjimus.

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte (nutartį – CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte). Teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo (nutarties) motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Todėl, kai teismo sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai lemia absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo egzistavimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

Nagrinėjamu atveju nors pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atskirų ginčo daiktų įsigijimo aplinkybių galėjo būti išdėstyti išsamiau ir nuosekliau, tačiau iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio galima nustatyti, kokias esmines faktines aplinkybes teismas nustatė, kokius byloje esančius įrodymus vertino ir kokiais argumentais remdamasis sprendė dėl atsakovės priešieškinio pagrįstumo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė kiekvieno į bylą pateikto įrodymo ar kiekvienos šalių nurodytos aplinkybės atskirai, savaime nereiškia, kad įrodymai nebuvo įvertinti ar kad sprendimas yra be motyvų. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvio argumento ar kiekvieno įrodymo atskirai, jeigu iš sprendimo motyvų galima suprasti esminius teismo argumentus ir sprendimo priėmimo pagrindą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad ginčo daiktai buvo įsigyti tuo metu, kai šalys gyveno kartu ir įrenginėjo šeimos gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kvitus, užsakymų dokumentus, banko sąskaitų išrašus bei šalių paaiškinimus. Pavyzdžiui, dėl IKEA baldų apeliantas pats pripažįsta, kad mokėjimus atliko atsakovė, tačiau teigia, jog jie buvo atlikti jo asmeninėmis lėšomis. Kartu pažymėtina, jog apelianto teiginiai yra prieštaringi, nes jis taip pat nurodo, kad atsakovei lėšas pervedė ir jos mama, po ko atsakovė iš karto atliko pavedimus UAB „Felit“ už baldus. Tokias aplinkybes patvirtina ir atsakovės banko sąskaitų išrašai, jog į sąskaitą būdavo įnešami grynieji pinigai bei gaunami pavedimai iš mamos V. V.. Taigi, lėšas atsakovei pervesdavo ne tik ieškovas, bet ir jos mama, taip pat atsakovės sąskaita buvo papildoma grynaisiais pinigais. Esant tokioms aplinkybėms, atskirų mokėjimų analizė neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad visi ginčo daiktai buvo įgyti vien apelianto asmeninėmis lėšomis. Be to, ieškovas pavedimuose atsakovei faktiškai nenurodė, jog lėšos skirtos konkrečiam ginčo daiktui apmokėti, priešingai, pavedimų paskirtyje nurodyta, pavyzdžiui, „Bitė“, „A“, „Kuku“, „Tele2“, „batai, tėvo“, „papam“, ir kt.

Dėl 1 000 Eur avanso už virtuvės baldus apeliantas nurodo, kad šią sumą jis perdavė atsakovei, kuri ją tik fiziškai sumokėjo pardavėjui. Tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad ginčo baldų įsigijimas buvo finansuojamas tik iš ieškovo asmeninių lėšų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šį mokėjimą visų kitų šalių ekonominių santykių ir bendro lėšų naudojimo aplinkybių kontekste. Analogiškai vertintini apelianto argumentai dėl vonios sienelės, kaitlentės, skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės, gartraukio ir lovos. Tai, kad atskirais atvejais prekes fiziškai atsiėmė arba už jas sumokėjo ieškovas, savaime neįrodo, kad atsiskaityta išimtinai jo asmeninėmis lėšomis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai iš esmės grindžiami prielaida, kad jeigu atsakovė neįrodė, jog konkretus mokėjimas buvo atliktas jos asmeninėmis lėšomis, vadinasi, jis buvo atliktas ieškovo asmeninėmis lėšomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokia išvadai nepritaria, nes tam nėra teisinio ar faktinio pagrindo.

Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad atsakovė 2023 metais faktiškai prisidėjo prie prekybos veiklos (ieškojo pardavėjų, rūpinosi prekių pristatymu, surinkdavo suprekiautus pinigus, mokėdavo darbuotojams atlyginimus ir pati prekiavo Biržų turguje), o už šią veiklą atskiras atlygis atsakovei nebuvo mokamas. Byloje taip pat nustatyta, kad iš prekybos veiklos pajamos buvo gaunamos grynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, jog atsakovė neturėjo pakankamai santaupų ginčo daiktams įsigyti, nėra pakankamas paneigti atsakovės galimybę disponuoti lėšomis, nes vien jos banko sąskaitų likučiai ar pajamų ir išlaidų santykis neleidžia patikimai nustatyti faktinės atsakovės disponuotų lėšų apimties. Tai, jog šalys kartu rūpinosi bendra buitimi, turto įsigijimu ir finansais, taip pat jų siekis kartu apsigyventi ieškovo tėvams priklausančiame didesniame būste, jį suremontuoti, apstatyti baldais ir buitine technika, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo turtas buvo įsigytas ne kažkurios iš šalių asmeniniams poreikiams, o būstui, kuriame šalys bendrai gyveno, įrengti ir tenkinti bendrus poreikius.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma neleidžia visiškai tiksliai nustatyti, kokia konkreti ginčo daiktų įsigijimo išlaidų dalis buvo padengta vien ieškovo asmeninėmis lėšomis, o kokia – atsakovės lėšomis. Atsakovė neįrodė, kad visi ginčo daiktai buvo įsigyti išimtinai jos asmeninėmis lėšomis, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, kad ginčo daiktai buvo įsigyti vien ieškovo asmeninėmis lėšomis. Minėta, jog ginčo daiktai buvo įsigyjami šalims gyvenant kartu, tvarkant bendrą buitį ir kartu vykdant prekybos veiklą, iš kurios gautos lėšos faktiškai buvo laikomos bendroje kasoje ir naudojamos tiek prekybos veiklos, tiek bendro ūkio poreikiams, tiek šalių nuožiūra kitiems jų asmeniniams poreikiams. Nors atsakovė savo uždirbtą dalį iš prekybos veiklos laikė jai priklausančiomis lėšomis, o ieškovo uždirbtą dalį – jam priklausančiomis lėšomis, byloje nenustatyta, kad kiekvieno konkretaus ginčo daikto įsigijimui buvo naudojamos išimtinai vienos iš šalių asmeninės lėšos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo daiktai buvo įsigyjami bendriems šalių poreikiams ir būstui įrengti, kad atsakovė reikšmingai prisidėjo prie prekybos veiklos ir negavo už tai atskiro atlygio, taip pat į tai, kad byloje nėra patikimų duomenų, leidžiančių individualizuoti kiekvienos šalies piniginį įnašą į kiekvieno ginčo daikto įsigijimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl kompensacijos atsakovei priteisimo, jos dydį nustatydamas kaip pusę priešieškinyje nurodytos ginčo daiktų vertės, atsakovei priteisinant 2 248,05 Eur kompensaciją.

Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ar sudarančių pagrindą kitokiai išvadai dėl ginčo turto įsigijimo finansavimo. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami kitokiu tų pačių įrodymų interpretavimu, tačiau teismo sprendimo panaikinti ar pakeisti vadovaujantis apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.