Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Trumpulienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „UNIS Steel Baltija“ skundą dėl 2026 m. gegužės 18 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Normetas“ susirinkime priimtų sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą informacijos apie nemokumo procesą ir juridinio asmens finansinę būklę teikimo kreditoriams tvarką (toliau – ir Informacijos teikimo tvarka);

4-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą nemokumo proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentų teikimo kreditoriams tvarką (toliau – ir Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarka);

9-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą atsakovės trumpalaikio turto pardavimo kainas ir tvarką;

11-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą atsakovės transporto priemonių pardavimo kainas ir tvarką;

12-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą atsakovės ilgalaikio turto pardavimo kainas ir tvarką;

13-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti dviejų kreditorių pasiūlytą atsakovės nekilnojamojo turto, nuo nekilnojamojo turto neatskiriamo ilgalaikio kilnojamojo turto ir turtinių teisių pradinę pardavimo kainą ir tvarką.

Kreditorės vertinimu, susirinkimo sprendimai, priimti 3-uoju ir 4-uoju darbotvarkės klausimais, pažeidžia atsakovės kreditorių interesus ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 3 straipsnio 3 punkte bei 43 straipsnio 4 punkte įtvirtintą teisę į informaciją. 3-uoju klausimu patvirtinta Informacijos teikimo tvarka pažeidžia atsakovės kreditorių teisę gauti informaciją apie juridinio asmens bankroto proceso eigą. Kadangi Informacijos teikimo tvarkos 10 punkte yra numatyta, kad Informacijos teikimo tvarkos 6 punkte nurodyta informacija kreditoriams teikiama kas ketvirtį, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų ketvirčiui pasibaigus. Susirinkimo metu kreditorės atstovas prašė nemokumo administratorės patikslinti, ar tokia Informacijos teikimo tvarka reiškia, kad kreditoriai gali gauti informaciją apie atsakovės bankroto proceso eigą tik griežtai kas ketvirtį, t. y. neturint galimybės jos gauti atskirai pasikreipus į nemokumo administratorę, ir kaip matyti iš susirinkimo protokolo, nemokumo administratorė paaiškino, jog informacija kreditoriams bus teikiama tik kas ketvirtį, o dalis informacijos taip pat bus keliama į NPIP. Administratorės vertinimu, atskiri prašymai dėl informacijos apie atsakovės bankroto proceso eigą galėtų būti tenkinti tik tuomet, jeigu jie būtų pagrįsti ir kreditorius nepiktnaudžiautų jais. Kreditorės vertinimu, tokia Informacijos teikimo tvarka pažeidžia JANĮ 3 straipsnio 3 punkte ir 43 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nemokaus juridinių asmens kreditorių teisę gauti informaciją, kuri yra susijusi su nemokumo proceso vykdymu, kadangi ši teisė negali būti ribojama, ypač reikalaujant, kad kreditorius, pageidaujantis gauti tokią informaciją anksčiau negu kas 3 mėnesius, pateiktų tam motyvuotą prašymą, kadangi informacijos teikimas anksčiau negu kas 3 mėnesius priklausytų nuo nemokumo administratorės subjektyvaus vertinimo, ar konkretus kreditorius pakankamai pagrindė poreikį gauti informaciją, kurią JANĮ jam garantuoja.

Kreditorės teigimu, 4-uoju klausimu patvirtinta Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarka pažeidžia atsakovės kreditorių teisę gauti informaciją apie juridinio asmens bankroto proceso eigą. Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarkos 10–13 punktuose yra iš esmės nustatyta, kad dokumentai, susiję su nemokumo administratorės patirtomis administravimo išlaidomis, bus teikiami kreditoriams tik pagal motyvuotą kreditorių prašymą. Susirinkimo metu kreditorės atstovas prašė nemokumo administratorės patikslinti, ar visos administravimo išlaidas pagrindžiančios sąskaitos faktūros bus keliamos į NPIP, ar jos bus teikiamos tik atskiru kreditoriaus prašymu. Kaip matyti iš susirinkimo protokolo, nemokumo administratorė paaiškino, kad tokia informacija į NPIP nėra keliama, o kreditoriai, pageidaujantys gauti sąskaitų faktūrų kopijas, turėtų vadovautis tvirtinama tvarka. Kreditorė negali sutikti su tokiu nemokumo administratorės paaiškinimu ir atitinkamai susirinkime patvirtinta Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarka. JANĮ 32 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad priežiūros institucija (AVNT) suteikia teisę teismui ir kreditorių susirinkimuose turintiems teisę dalyvauti asmenims savo nustatyta tvarka, nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos ir komercinės (gamybinės) paslapties apsaugos reikalavimų, NPIP susipažinti su informacija apie bankroto proceso išlaidas pagal JANĮ 73 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą struktūrą ir jų pagrindimais. AVNT skelbiamų rekomendacijų dėl bankroto proceso išlaidų 51 punkte nurodyta, kad į NPIP kas mėnesį keliami tik pagrindiniai nemokumo administratoriaus turimi bankroto proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentai. Jiems galėtų būti priskiriami: (1) mėnesiniai kreditorių sąskaitos išrašai; (2) ataskaitiniu laikotarpiu sudarytos sutartys ir jas lydintys dokumentai dėl prekių ir (ar) paslaugų, reikalingų bankroto procesui administruoti, pirkimo; (3) ataskaitiniu laikotarpiu išrašytos sąskaitos faktūros ir PVM sąskaitos faktūros, taip pat kiti finansinės apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus atitinkantys dokumentai, galintys objektyviai pagrįsti patirtas bankroto proceso administravimo išlaidas. Nors aukščiau aptarti reikalavimai AVNT yra suformuoti kaip rekomendacijos, kreditorės vertinimu, administravimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, bankrutuojančiai bendrovei išrašytas sąskaitas faktūras, privalo būti teikiamos kreditoriams arba šiuos dokumentus keliant į NPIP, arba pateikiant pagal kreditoriaus prašymą, net ir nemotyvuotą. Kreditoriai nemokumo procese turi teisę stebėti administratoriaus atliekamus veiksmus ir vertinti, ar administratorius laikosi JANĮ įtvirtintų pareigų. Informacijos teikimas kreditoriams, įskaitant administravimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus, užtikrina tiek nemokumo proceso skaidrumą, tiek jo teisėtumą. Administravimo išlaidų pagrindimo dokumentų teikimo kreditoriams tvarkos patvirtinimas yra tiesiogiai susijęs su veiksmingu nemokumo proceso užtikrinimu, efektyviu, skaidriu ir ekonomišku nemokumo procesui skirtų administravimo išlaidų panaudojimu. Bet kuriam iš kreditorių kilus abejonėms dėl netinkamo administravimo išlaidų naudojimo, šio klausimo iškėlimas ir tinkamas išsprendimas kreditorių susirinkime yra tikslingas dar ir dėl to, kad teisė JANĮ 75 straipsnio 2 dalies pagrindu tvirtinti ar keisti bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, įvertinus išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, yra nustatyta tik kreditorių susirinkimui.

Nurodo, kad susirinkimo sprendimai, priimti 9-uoju, 11-uoju ir 12-uoju ir 13-uoju darbotvarkės klausimais pažeidžia kreditorių interesus ir JANĮ 3 straipsnio 1 punktą. 9-uoju, 11-uoju ir 12-uoju klausimais yra patvirtinta atsakovės trumpalaikio turto, automobilių bei ilgalaikio turto pardavimo tvarka bei kainos, o 13-uoju klausimu patvirtintas sprendimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Pažymi, kad Susirinkimo 9-uoju, 11.1-uoju ir 12-uoju darbotvarkės klausimais yra patvirtintos tokios pardavimo sąlygos: turto pardavimas laisvo skelbimo būdu; turto kainų mažinimas 10 dienų intervalais (trumpalaikiam turtui – 20 procentų kainos mažinimas; transporto priemonėms – 10 procentų kainos mažinimas; ilgalaikiam turtui – 10 procentų kainos mažinimas). Kreditorės vertinimu, turto pardavimas be varžytinių laisvo skelbimo būdu, ypač mažinant turto kainą kas 10 dienų, neatitinka vieno iš pagrindinių nemokumo proceso principų, t. y. efektyvumo principo, kuriuo administratorius yra įpareigojamas nemokumo procese išlaikyti pusiausvyra tarp finansinių sunkumų turinčio juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį (JANĮ 3 straipsnio 1 dalis). Neabejotina, kad mažinant turto kainą kas 10 dienų po 20 arba 10 procentų, pagrindinis tikslas yra užbaigti atsakovės bankroto procesą per neprotingai trumpą laikotarpį. Tačiau bankroto proceso trukmė turi būti balansuojama kartu su kreditorių reikalavimo tenkinimu. Pagrindinis nemokumo administratorės tikslas turi būti ne kuo greičiau užbaigti bankroto bylą, o siekti, kad bankroto procese kreditorių reikalavimai būtų tenkinti kaip įmanoma didesne apimtimi. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės turtas yra specifinės paskirties, kadangi atsakovė buvo metalo apdirbimo įmonė. Viena vertus, tai reiškia, kad atsakovės turtą gali būti sunkiau realizuoti, kadangi galimas pirkėjų ratas yra siauresnis, tačiau tai kartu reiškia, kad turto pardavimo kainos mažinimas kas 10 dienų nulems neproporcingą turto kainos sumažėjimą, kadangi suinteresuoti asmenys tokio skelbimo ilgą laiką gali net nepastebėti. Kadangi atsakovės bankroto procesas yra dar tik prasidėjęs, o kreditorei yra suteikta teisė atlikti atsakovės dokumentų patikrinimą, akivaizdu, jog bankroto procesas per artimiausius 3 mėnesius nebus užbaigtas, todėl pirmoji turto pardavimo tvarka negali būti organizuojama neproporcingai mažinant turto kainą ir parduodant turtą laisvo skelbimo būdu.

Pažymi, kad 9-tuoju klausimu yra patvirtinta pradinė trumpalaikio turto pardavimo kaina – 101 000 EUR, kai nemokumo administratorės pateiktame trumpalaikio turto balanse bendra šio turto vertė nurodyta 168 422,69 EUR. Taigi, pradine kaina yra siūloma nukainoti turtą net 67 422,69 EUR suma, nepateikiant jokių motyvų ar įrodymų, kodėl būtent tokia kaina turi būti nustatyta. Kartu su balansinę vertę turinčiu trumpalaikiu turtu siūloma komplekte parduoti ir likutinės vertės neturintį trumpalaikį turtą, tačiau nėra pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog toks trumpalaikis turtas kaip monitorius, kompiuteris, spausdintuvas, stalai ar kėdės neturėtų jokios realios vertės. Kreditoriaus vertinimu, tokios trumpalaikio turto kainos ir pardavimo tvarkos nustatymas suponuoja ne siekį parduoti trumpalaikį turtą už protingą kainą, o tiesiog parduoti turtą už bet kokią kainą.

Pastebi, kad 11.2 klausimu yra patvirtinta tokia dalies transporto priemonių pardavimo tvarka: pradinė pardavimo kaina pirmosioms varžytynėms bendrai 28 000 EUR sumai; transporto priemones pardavinėti iš varžytynių, nepardavus dvejose varžytynėse jas pardavinėti atskirais turtiniais vienetais be varžytynių už bendrą 20 160 EUR kainą. Susirinkimo metu nemokumo administratorė paaiškino, kad nors sprendimo projekte tai nėra atskirai nurodyta, transporto priemonės tarpusavyje nėra susijusios, todėl bus parduodamos atskirais turtiniais vienetais. Tačiau, kreditorės vertinimu, vien toks paaiškinimas nelemia susirinkimo 11.2-uoju klausimu priimto sprendimo teisėtumo. Didžioji dalis susirinkime balsavusių kreditorių savo balsus išreiškė iš anksto balsuodami raštu pagal nemokumo administratorės pasiūlytą projektą. Nors nemokumo administratorė ketina pardavinėti transporto priemones atskirais turtiniais vienetais, kiti kreditoriai balsavo už tokių transporto priemonių pardavimą komplekte, kaip ir buvo nurodyta priimtame sprendime. Taigi, dėl šio sprendimo projekto net nėra aiški tikroji kreditorių valia. Juo labiau, nėra suprantama kodėl 11.1 sprendimo projektu yra siekiama transporto priemones pardavinėti laisvo skelbimo būdu, o 11.2 sprendimo projektu kitas transporto priemones varžytynėse. Kreditoriaus vertinimu, turto pardavimo tvarka turi būti nuosekli ir nekelti jokių abejonių.

Pabrėžia, kad 12-uoju klausimu, be aptartų aplinkybių dėl turto pardavimo laisvo skelbimo būdu ir kainos mažinimo dydžio bei intervalo, papildomai yra siekiama parduoti ilgalaikį turtą atskirai nenustačius jo tikrosios rinkos vertės. Kaip matyti iš nemokumo administratorės teiktos informacijos kreditoriams, ji siūlė organizuoti ilgalaikio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertinimą. Atitinkamas sprendimo projektas buvo įtrauktas 10-uoju darbotvarkės klausimu. Tai tiesiogiai rodo, kad pati nemokumo administratorė abejoja pasiūlyta ilgalaikio turto pardavimo kaina, kurią pagrindžiančių dokumentų nėra pateikta, ir mato poreikį atskirai atlikti jo vertinimą. Kreditorės vertinimu, toks sprendimas būtų buvęs racionaliausias, kadangi ilgalaikis turtas yra pagrindiniai atsakovės ūkinės komercinės veiklos įrankiai, kurie yra didesnės realizuojamosios vertės negu trumpalaikis turtas. Susirinkimo metu kreditorės atstovas buvo įgarsinęs, jog sprendimas dėl ilgalaikio turto pardavimo neturėtų būti priimamas neatlikus turto vertinimo, kadangi be jo nėra galimybės spręsti dėl pradinės pardavimo kainos, juo labiau tvirtinti pardavimo laisvo skelbimo būdu, kur pardavimo kaina būtų mažinama kas 10 dienų.

Susirinkimo darbotvarkės 13-uoju klausimu dviejų kreditorių dauguma buvo priimtas sprendimas, kuriuo yra sudaromos sąlygos pažeisti atsakovės ir kitų kreditorių interesus. Nemokumo administratorės siūlytame sprendimo projekte buvo numatyta nekilnojamąjį turtą pardavinėti tik po to, kai bus parduotas atsakovės trumpalaikis ir ilgalaikis turtas. Tačiau dviejų kreditorių balsų dauguma buvo priimtas sprendimas nekilnojamąjį turtą pardavinėti nedelsiant po teismo nutarties dėl atsakovės likvidavimo įsiteisėjimo dienos. Jeigu nekilnojamasis turtas bus parduodamas prieš parduodant visą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą, susidarys ekonomiškai neproporcinga situacija, kai visas nekilnojamame turte esantis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas turės būti išvežtas ir perduotas atlygintinai saugoti iki jo pardavimo dienos. Kaip matyti iš nemokumo administratorės teiktų trumpalaikio ir ilgalaikio turto sąrašų, šio turto kiekis yra ne tik didelis, tačiau dalies turto (pavyzdžiui, hidraulinis presas, gręžimo staklės, hidraulinis keltuvas, CNC plazminio pjovimo staklės ir pan.) pervežimas gali itin brangiai kainuoti. Tokiu atveju būtų patiriamos papildomos administravimo išlaidos, kurios nemokumo administratorės nebuvo numatytos; kreditorių nebuvo nei patvirtintos, nei tikėtinos.

Nemokumo administratorės vertinimu, kreditorė nepagrįstai teigia, kad susirinkimo 3-uoju darbotvarkės klausimu patvirtinta Informacijos teikimo tvarka riboja kreditorių teisę gauti informaciją bei neatitinka nemokumo proceso skaidrumo principo. Pažymi, kad JANĮ įtvirtinta kreditorių teisė gauti informaciją apie juridinio asmens finansinę būklę ir nemokumo proceso eigą nėra absoliuti ir savaime nereiškia neribotos kreditoriaus teisės bet kuriuo metu, bet kokia apimtimi ir bet kokiu būdu reikalauti visų juridinio asmens dokumentų ar duomenų pateikimo. Įstatymų leidėjas būtent kreditorių susirinkimui yra suteikęs kompetenciją nustatyti tokios informacijos teikimo tvarką, taip užtikrinant tiek kreditorių teisę į informaciją, tiek efektyvų ir ekonomišką nemokumo proceso administravimą. Paaiškina, kad ginčijama Informacijos teikimo tvarka ne panaikino ar apribojo kreditorių teisę į informaciją, o priešingai – nustatė aiškią, visiems kreditoriams vienodai taikomą šios teisės įgyvendinimo procedūrą. Informacijos teikimo tvarkoje yra detalizuota, kokia informacija ir kokiu periodiškumu teikiama kreditoriams, įskaitant informaciją apie juridinio asmens turtą, jo realizavimą, gautas pajamas, debitorinius įsiskolinimus, administravimo išlaidas bei kitą su nemokumo procesu susijusią informaciją. Vien tai, kad kreditorių susirinkimas nustatė periodinį informacijos teikimą, savaime negali būti vertinama kaip kreditorių teisių ribojimas. Priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų JANĮ kreditorių susirinkimui suteiktą teisę nustatyti informacijos teikimo tvarką, kadangi bet kokia procedūra ar terminas galėtų būti nepagrįstai laikomi ribojimu. Be to, kreditorė skunde nepagrįstai interpretuoja patvirtintą tvarką, kaip užkertančią kelią gauti papildomą informaciją, kadangi nei patvirtinta tvarka, nei nemokumo administratorės veiksmai nesudaro pagrindo tokiai išvadai. Susirinkimo metu nemokumo administratorė papildomai paaiškino, kad kreditoriams pateikus pagrįstus ir nepiktnaudžiaujančius prašymus papildoma informacija gali būti teikiama ir kitu periodiškumu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei prašomos informacijos pobūdį. Nurodo, kad skundo argumentai grindžiami ne realiu kreditoriaus teisės į informaciją pažeidimu, o tik prielaida, jog ateityje tokia teisė galėtų būti ribojama.

Pažymi, kad kreditorė nepagrįstai teigia, kad susirinkimo 4-uoju klausimu patvirtinta Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarka riboja kreditorių teisę kontroliuoti administravimo išlaidų naudojimą bei prieštarauja nemokumo proceso skaidrumo principui. Nemokumo administratorė pažymi, kad ginčijama tvarka ne riboja kreditorių teisę susipažinti su administravimo išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, o priešingai – nustato aiškią šios teisės įgyvendinimo procedūrą. Patvirtintoje tvarkoje tiesiogiai numatyta kreditorių teisė gauti administravimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus, įskaitant sąskaitas faktūras, pirminius apskaitos dokumentus, sudarytas sutartis, banko sąskaitos išrašus bei kitus dokumentus, susijusius su atsakovės bankroto administravimo išlaidų panaudojimu. JANĮ įtvirtinta kreditorių teisė kontroliuoti nemokumo proceso administravimo išlaidų naudojimą negali būti aiškinama kaip absoliuti ir neribota nemokumo administratoriaus pareiga savo iniciatyva nuolat visiems kreditoriams teikti kiekvieną administravimo procese susidarantį dokumentą, kadangi tokia pareiga JANĮ nėra numatyta. Priešingas aiškinimas neatitiktų efektyvaus nemokumo proceso principo, kadangi reikštų, jog nemokumo administratorius, nepriklausomai nuo realaus kreditorių poreikio, privalėtų nuolat rengti, sisteminti ir visiems kreditoriams teikti visą administravimo išlaidų dokumentų apimtį, nors tokios informacijos poreikio kreditoriai gali net neturėti. Tai sukurtų papildomą administracinę naštą, tačiau savaime neužtikrintų didesnio nemokumo proceso skaidrumo. Pažymi, kad patvirtinta tvarka nustato proporcingą kreditorių teisės į informaciją įgyvendinimo mechanizmą – kreditorius, pageidaujantis susipažinti su konkrečiais administravimo išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, turi teisę pateikti prašymą, o administratorė privalo tokį prašymą įvertinti. Be to, tvarkoje aiškiai įtvirtinta, kad atsisakymas pateikti prašomus dokumentus turi būti motyvuotas ir gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi kreditorės argumentas, kad nemokumo administratorė įgyja galimybę savo nuožiūra riboti kreditorių prieigą prie administravimo išlaidų dokumentų, neatitinka patvirtintos tvarkos turinio. Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarka nesuteikia nemokumo administratorei teisės nepagrįstai atsisakyti pateikti dokumentus, o tik leidžia įvertinti konkretaus prašymo pagrįstumą ir apimtį. Atkreipia dėmesį, kad skundo argumentai grindžiami ne realiu kreditoriaus teisės pažeidimu, o tik prielaidomis dėl galimo būsimo teisės ribojimo.

Nurodo, kad kreditorė nepagrįstai teigia, kad susirinkimo 9-uoju klausimu patvirtinta trumpalaikio turto pardavimo kaina ir tvarka pažeidžia kreditorių interesus, neatitinka efektyvaus nemokumo proceso principo bei neužtikrina siekio realizuoti turtą už kuo didesnę kainą. Nemokumo administratorė pažymi, kad prieš teikdama kreditoriams sprendimo projektą dėl trumpalaikio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, įvertino ne tik formalius atsakovės apskaitos duomenis, bet ir faktinį parduodamo turto pobūdį, jo kiekį, specifiką, galimas realizavimo sąnaudas bei bankroto proceso tikslus. Kreditorė skunde iš esmės akcentuoja aplinkybę, kad trumpalaikio turto balansinė vertė sudaro 168 422,69 EUR, tuo tarpu kreditorių susirinkimui buvo pasiūlyta patvirtinti 101 000 EUR pradinę pardavimo kainą. Nemokumo administratorės vertinimu, kreditorė nepagrįstai sutapatina balansinę turto vertę su realia rinkos verte. Balansinė turto vertė savaime nėra įrodymas, kad būtent už tokią kainą turtas gali būti realizuotas rinkoje, ypač bankroto proceso metu, kai turi būti vertinama ne teorinė turto įsigijimo ar balansinė vertė, bet reali galimybė šį turtą parduoti per ekonomiškai pagrįstą laikotarpį. Šiuo atveju ypatingą reikšmę turi paties trumpalaikio turto pobūdis – trumpalaikį turtą sudaro ne keli savarankiški didelės vertės objektai, turintys plačią paklausą rinkoje, o didelis kiekis specifinių gamybinių atsargų, komplektavimo dalių, medžiagų ir kitų gamybos procese naudotų komponentų, todėl kreditorė, keldama abejones dėl trumpalaikio turto pardavimo kaip vieno turtinio komplekso, neįvertina praktinių tokio turto realizavimo aplinkybių. Pardavinėjant tokį turtą atskirais vienetais, nemokumo administratorė turėtų administruoti kelių šimtų atskirų turto pozicijų pardavimo procesą – rengti atskirus pardavimo veiksmus, administruoti pirkėjų paklausimus, organizuoti atskiras apžiūras, dokumentų parengimą ir turto perdavimą, o toks pardavimo būdas neabejotinai ilgintų bankroto procesą ir didintų administravimo sąnaudas, tačiau savaime neužtikrintų didesnės ekonominės grąžos kreditoriams. Tokiu atveju egzistuotų pagrįsta rizika, kad būtų realizuoti tik paklausiausi turto vienetai, o mažiau paklausus specifinis turtas liktų neparduotas, atsakovė patirtų su likusio turto saugojimu, perkėlimu ar galimu utilizavimu susijusias išlaidas. Pažymi, kad bankroto proceso tikslas nėra organizuoti mažmeninę prekybą bankrutuojančios atsakovės atsargomis, o užtikrinti tokį turto realizavimo procesą, kuris, įvertinus pardavimo kainą, laiką ir patiriamas sąnaudas, sukuria didžiausią bendrą ekonominę naudą kreditoriams. Nemokumo administratorės vertinimu, nepagrįsti ir kreditorės argumentai, kad nustatyta pardavimo tvarka orientuota į turto realizavimą už kuo mažesnę kainą. Kreditorių patvirtinta tvarka numato viešą informacijos apie parduodamą turtą paskelbimą, galimybę visiems suinteresuotiems asmenims pateikti pasiūlymus, o gavus kelis pasiūlymus – pareigą turtą parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Taigi, patvirtinta tvarka nesudaro prielaidų parduoti turtą mažesne nei rinkos kaina, o priešingai – viešas pardavimo procesas leidžia patikrinti realų rinkos susidomėjimą ir nustatyti faktinę turto vertę. Taip pat nepagrįsti ir kreditorės argumentai dėl nustatyto kainos mažinimo mechanizmo. Kainos mažinimas nėra savaiminis turto pardavimas mažesne verte – jis taikomas tik tuo atveju, jeigu už anksčiau nustatytą kainą rinkoje nėra gaunama pasiūlymų. Tokiu būdu kreditorių susirinkimas nustatė balansą tarp siekio realizuoti turtą už kuo didesnę kainą ir būtinybės užtikrinti efektyvų bei ekonomišką bankroto proceso vykdymą. Be to, patvirtinta pardavimo tvarka nesudaro sąlygų nekontroliuojamam turto pardavimo kainos mažinimui, kadangi pirmiausia turtas pardavinėjamas už patvirtintą pradinę 101 000 EUR kainą, o tik nesant pirkėjų ši kaina palaipsniui mažinama. Net ir nepardavus turto per 60 dienų nuo pirmo viešo paskelbimo dienos yra nustatyta minimali pardavimo kaina – turtas negali būti parduotas mažesne nei 32 665 EUR kaina. Atsižvelgiant į tai, kad parduodamas didelis kiekis specifinių gamybinių atsargų ir komplektavimo dalių, pernelyg ilgas formaliai aukštos kainos laikymas, nesant realios rinkos paklausos, galėtų lemti priešingą rezultatą – užsitęsusį procesą, papildomas administravimo išlaidas ir mažesnę galutinę ekonominę naudą kreditoriams. Kreditorė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jos siūlomas pardavimo modelis leistų pasiekti didesnę ekonominę naudą kreditoriams. Skunde nėra pateikta nei potencialių pirkėjų pasiūlymų, nei rinkos duomenų, pagrindžiančių, kad trumpalaikis turtas galėtų būti realizuotas už kreditorės nurodomas vertes.

Paaiškina, kad kreditorė nepagrįstai teigia, kad susirinkimo 11-uoju klausimu patvirtinta transporto priemonių pardavimo kaina ir tvarka pažeidžia kreditorių interesus, neužtikrina siekio realizuoti turtą už didžiausią galimą kainą bei kad priimto sprendimo turinys neleidžia nustatyti tikrosios kreditorių valios dėl transporto priemonių pardavimo būdo. Nemokumo administratorė pažymi, kad transporto priemonių pardavimo tvarka buvo parengta ne subjektyviai pasirenkant skirtingus pardavimo būdus, o vadovaujantis JANĮ nustatytu turto realizavimo reglamentavimu bei įvertinus konkrečių transporto priemonių vertę. Atsižvelgdama į JANĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nemokumo administratorė kreditorių susirinkimui pasiūlė diferencijuotą transporto priemonių pardavimo tvarką – transporto priemones, kurių pradinė pardavimo kaina siekia JANĮ nustatytą ribą, parduoti iš varžytynių, o mažesnės vertės transporto priemones – realizuoti kitu kreditorių susirinkimo patvirtintu būdu. Taigi, pasirinktas transporto priemonių pardavimo būdas buvo nulemtas ne nemokumo administratorės siekio taikyti skirtingas procedūras analogiškam turtui, bet JANĮ nustatyto reglamentavimo ir konkretaus turto vertės. Kreditorė skunde nepagrindžia, kokiu būdu įstatymo nuostatas atitinkantis pardavimo modelis savaime galėtų pažeisti kreditorių interesus. Priešingai, mažesnės vertės transporto priemonių pardavimas ne varžytynių būdu nereiškia, kad toks pardavimo būdas yra mažiau skaidrus ar neužtikrina maksimalios kainos gavimo. Kreditorių patvirtintoje tvarkoje numatyta, kad informacija apie parduodamą turtą skelbiama viešai, pasiūlymus gali teikti visi suinteresuoti asmenys, o gavus kelis pasiūlymus transporto priemonės parduodamos didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Be to, nustatydama transporto priemonių pradines pardavimo kainas, nemokumo administratorė rėmėsi ne vien atsakovės apskaitos duomenimis, bet ir viešai prieinama informacija apie analogiškų transporto priemonių pardavimo kainas rinkoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad transporto priemonių pardavimo kainos buvo nustatytos formaliai ar nepagrįstai. Kreditorė nepateikia jokių objektyvių duomenų, jog kreditorių patvirtintos pradinės pardavimo kainos neatitinka rinkos sąlygų ar kad pasirinkus kitą pardavimo būdą būtų gauta didesnė ekonominė nauda kreditoriams. Nemokumo administratorės vertinimu, taip pat nepagrįstas kreditorės argumentas, kad pasiūlytas sprendimo projektas dėl transporto priemonių pardavimo tvarkos yra neaiškus ir dėl to neva nebuvo tinkamai išreikšta kreditorių valia. Pažymi, kad kreditorių susirinkimo sprendimo projektas turi būti vertinamas sistemiškai, atsižvelgiant į visą jo turinį, pateiktą informaciją bei kreditoriams atskleistą sprendimo esmę, o ne izoliuojant vieną sprendimo formuluotę. Vien aplinkybė, kad sprendimo projekto dalyje dėl transporto priemonių varžytynių nebuvo papildomai pakartota formuluotė „atskirais turtiniais vienetais“, nesudaro pagrindo išvadai, jog kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą šias transporto priemones parduoti kaip vieną neatskiriamą turtinį kompleksą, o ginčijamame sprendime nėra įtvirtinta jokia sąlyga ar kreditorių valios išraiška, kad transporto priemonės būtų realizuojamos tik kartu, kaip vienas pardavimo objektas (kompleksas). Be to, kreditoriams kartu su sprendimo projektu pateiktoje informacijoje kiekviena transporto priemonė buvo individualizuota kaip atskiras turto objektas, nurodant jos duomenis. Be to, kreditorių susirinkimo metu, kreditorės atstovui iškėlus klausimą dėl transporto priemonių pardavimo būdo, nemokumo administratorė papildomai paaiškino, kad jos nėra tarpusavyje susijusios ir bus realizuojamos atskirais turtiniais vienetais. Taip pat nepagrįsti kreditorės argumentai ir dėl kainos mažinimo mechanizmo. Kainos mažinimas nėra savitikslis turto pardavimas mažesne vert, jis taikomas tik tuo atveju, jeigu už anksčiau nustatytą kainą rinkoje nėra pirkėjų. Toks mechanizmas leidžia suderinti siekį gauti kuo didesnę kainą su pareiga užtikrinti operatyvų ir ekonomišką nemokumo proceso vykdymą.

Nemokumo administratorės vertinimu, kreditorė nepagrįstai teigia, kad susirinkimo 12-uoju klausimu patvirtinta ilgalaikio turto pardavimo kaina ir tvarka neužtikrina kreditorių interesų, kadangi nebuvo atliktas nepriklausomas turto vertinimas. Kreditorės argumentai iš esmės grindžiami klaidinga prielaida, kad vien aplinkybė, jog nemokumo administratorė kreditorių susirinkimui buvo pateikusi sprendimo projektą dėl turto vertinimo atlikimo, reiškia pačios nemokumo administratorės abejones dėl pasiūlytų pradinių turto pardavimo kainų pagrįstumo. Nemokumo administratorė, nepriklausomai nuo to, ar kreditoriai pritartų papildomo nepriklausomo turto vertinimo atlikimui, pagal JANĮ 60 straipsnio 3 dalies 8 punkto b papunktį privalėjo pateikti kreditoriams siūlomas pradines turto pardavimo kainas ir pardavimo tvarką. Būtent dėl šios priežasties nemokumo administratorė kreditoriams pateiktoje 2026 m. balandžio 29 d. informacijoje aiškiai nurodė, kad tuo atveju, jeigu kreditoriai nuspręstų neatlikti turto vertinimo, kreditorių susirinkimui yra pateikiama informacija dėl siūlomų turto pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo. Todėl pats faktas, kad nemokumo administratorė kreditoriams pateikė galimybę apsispręsti dėl papildomo nepriklausomo turto vertinimo atlikimo, negali būti vertinamas kaip pripažinimas, jog nemokumo administratorės pasiūlytos pardavimo kainos yra nepagrįstos. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė patiems kreditoriams įvertinti, ar papildomos išlaidos turto vertinimui konkrečioje situacijoje yra ekonomiškai tikslingos. Nagrinėjamu atveju kreditoriams buvo pateikta išsami informacija apie atsakovei priklausantį ilgalaikį turtą, jo balansinę vertę, nemokumo administratorės siūlomas pradines pardavimo kainas bei šių kainų pagrindimą. Nemokumo administratorės siūlomos kainos nebuvo nustatytos formaliai ar remiantis vien apskaitos duomenimis: kiekvieno turto objekto kaina buvo vertinama individualiai, atsižvelgiant į konkretaus turto pobūdį, pagaminimo metus, naudojimo laikotarpį, galimą techninę būklę, komplektaciją, likvidumą ir viešai prieinamą informaciją apie analogiško naudoto turto kainas rinkoje. Pažymi, kad balanse apskaityto ilgalaikio turto likutinė vertė sudarė 58 676,42 EUR, tačiau nemokumo administratorės siūloma šio turto pradinė pardavimo kaina buvo nustatyta 159 800 EUR. Be to, nemokumo administratorė į parduodamo turto sąrašą įtraukė ir balansinės vertės neturintį ilgalaikį turtą, kurio balansinė vertė buvo lygi nuliui, tačiau įvertinus jo galimą realizavimo vertę rinkoje buvo pasiūlyta nustatyti papildomą 13 990 EUR pardavimo kainą. Taip pat būtina atsižvelgti į parduodamo turto specifiką – didžiąją dalį ilgalaikio turto sudaro specifinė gamybinė įranga, metalo apdirbimo įrenginiai, suvirinimo technika bei kitas specializuotas turtas, kurio realizavimo galimybės priklauso ne tik nuo teorinės vertės, bet ir nuo faktinės būklės, komplektacijos, išmontavimo bei transportavimo sąnaudų, todėl administratorė dar iki kreditorių susirinkimo sudarė galimybę potencialiems pirkėjams susipažinti su atsakovės turtu, o suinteresuoti pateikė preliminarius pasiūlymus dėl turto įsigijimo, kurie nurodė kainas, mažesnes, nei pasiūlė nemokumo administratorė. Atkreipia dėmesį, kad kreditorė pati nepateikė kreditorių susirinkimui alternatyvaus vertinimo, preliminarios specialisto išvados ar kitų objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad patvirtintos pradinės pardavimo kainos neatitinka rinkos sąlygų. Vien teorinė galimybė, kad atlikus nepriklausomą turto vertinimą būtų nustatyta kitokia turto vertė, savaime nesudaro pagrindo pripažinti kreditorių susirinkimo sprendimo neteisėtu. Kreditorė nepateikia jokių objektyvių duomenų, kad Administratorės pasiūlytos kainos neatitinka rinkos sąlygų ar kad atlikus papildomą vertinimą būtų gauta didesnė ekonominė nauda kreditoriams. Papildomo turto vertinimo atlikimas reikštų papildomas administravimo išlaidas bei proceso trukmės pailgėjimą, todėl kreditorių susirinkimas, įvertinęs jam pateiktą informaciją, turėjo teisę spręsti, ar tokios papildomos sąnaudos konkrečioje situacijoje yra pagrįstos. Pažymi, kad patvirtinta pardavimo tvarka neužkerta kelio rinkai nustatyti tikrosios turto kainos, kadangi informacija apie parduodamą turtą bus skelbiama viešai, pasiūlymus gali teikti visi suinteresuoti asmenys, o esant keliems pirkėjams turtas parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui.

Nemokumo administratorė, sutinka su skundo dalimi dėl susirinkimo 13-uoju klausimu priimto sprendimo. Pažymi, kad šis sprendimas neatitinka pirminio nemokumo administratorės kreditorių susirinkimui pateikto sprendimo projekto. Teikdama kreditorių susirinkimui informaciją dėl nekilnojamojo turto realizavimo, nemokumo administratorė atkreipė kreditorių dėmesį, kad atsakovei priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis kilnojamasis turtas yra laikomas atsakovei priklausančiose patalpose bei teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, buvo siūloma nekilnojamojo turto pardavimo procedūras pradėti tik po kilnojamojo turto realizavimo. Toks nemokumo administratorės siūlymas buvo grindžiamas ne siekiu atidėti nekilnojamojo turto pardavimą, o ekonomiško ir efektyvaus bankroto proceso principais. Nekilnojamąjį turtą pardavus anksčiau nei jame esantį kilnojamąjį turtą, atsirastų poreikis per trumpą terminą organizuoti likusio turto iškėlimą, transportavimą bei alternatyvų saugojimą. Ši aplinkybė yra ypač reikšminga, nes atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą sudaro ne pavieniai lengvai perkeliami objektai, o didelis kiekis gamybinių įrenginių, atsargų, komplektavimo dalių ir kito gamybinėje veikloje naudoto turto. Tokio turto perkėlimas reikalautų ne tik organizacinių veiksmų, bet ir papildomų išlaidų – turto išmontavimo, pakrovimo, transportavimo, naujų sandėliavimo patalpų paieškos bei jų išlaikymo. Šios išlaidos būtų dengiamos iš atsakovės lėšų ir atitinkamai mažintų kreditorių reikalavimų tenkinimui skirtinas sumas. Be to, kilnojamojo turto buvimas esamose patalpose gali būti reikšmingas ir potencialiems šio turto pirkėjams, kadangi suteikia galimybę apžiūrėti įrenginius jų faktinėje buvimo vietoje, įvertinti jų būklę, komplektaciją bei transportavimo poreikį. Nemokumo administratorės vertinimu, tokio pobūdžio turto realizavimo procese svarbu ne formaliai kuo greičiau pradėti nekilnojamojo turto pardavimo procedūras, o užtikrinti, kad viso atsakovės turto realizavimas būtų vykdomas koordinuotai ir sukurtų didžiausią bendrą ekonominę naudą kreditoriams. Pažymi, kad kreditorių susirinkimo priimtas sprendimas buvo kreditorių daugumos valios išraiška ir nemokumo administratorė neturi teisės ignoruoti galiojančių kreditorių susirinkimo sprendimų, tačiau teismui nagrinėjant kreditorės skundą ir vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą, nemokumo administratorė laikosi pozicijos, kad pirminis jos siūlytas nekilnojamojo turto pardavimo eiliškumas labiau atitiko ekonomiško ir efektyvaus proceso tikslus.

Kreditorius kategoriškai nesutinka su skundu dėl susirinkimo sprendimo 13-uoju klausimu. Skundu siūlomas nekilnojamojo turto pardavimo scenarijus pažeidžia jo kaip hipotekos kreditoriaus teises. Jeigu teismas tenkintų skundą dėl sprendimo 13-uoju klausimu, kreditorius būtų priverstas mokėti nekilnojamojo turto išlaikymo/apsaugos išlaidas, o jeigu nekilnojamasis turtas būtų parduotas, nemokumo administratorė galėtų susitarti su naujuoju nekilnojamojo turto savininku dėl atsakovės trumpalaikio ir ilgalaikio turto saugojimo jau po pardavimo arba surasti tam kitas patalpas, bet ne kreditoriaus sąskaita. Nepagrįsta teigti, kad nekilnojamojo turto pardavimas prieš realizuojant kitą turtą sukeltų ekonomiškai neproporcingas pasekmes. Kreditorius atkreipia dėmesį, jog bankroto proceso tikslas yra kuo efektyviau ir operatyviau tenkinti kreditorių reikalavimus, o ne palaikyti tam tikrą turto realizavimo eiliškumą, jei toks eiliškumas nėra ekonomiškai pagrįstas. Nekilnojamasis turtas dažnai (kaip ir nagrinėjamu atveju) sudaro didžiausią vertę, todėl jo greitesnė realizacija gali ženkliai padidinti nemokumo proceso operatyvumą ir bendrąją grąžą kreditoriams. Kreditoriaus vertinimu, skundo argumentas dėl būtinybės iškelti ir saugoti kilnojamąjį turtą kitur yra hipotetinis ir nepakankamai pagrįstas. Praktikoje nekilnojamojo turto pirkėjai dažnai įgyja turtą su jame esančiu kilnojamuoju turtu, taip pat gali būti sudaromi susitarimai dėl kilnojamojo turto laikino palikimo patalpose, o nemokumo administratorė turi diskreciją pasirinkti ekonomiškai naudingiausią sprendimą.

Kreditoriaus vertinimu, nagrinėjamu atveju kreditorės UAB „UNIS Steel Baltija“ pozicija dėl sprendimo 13-uoju klausimu yra nepagrįsta ir subjektyvi, todėl teismo įtraukimas į nekilnojamojo turto pardavimo procedūrą nebuvo reikalingas. Pažymi, kad kreditorė UAB „UNIS Steel Baltija“ iš esmės pritarė tiek nekilnojamojo turto pardavimo kainai, tiek jo pardavimo iš varžytinių tvarkai, o siūlymas nukelti nekilnojamojo turto pardavimo terminą pažeidžia nemokumo proceso operatyvumo principą bei nepagrįstai didina hipotekos kreditoriui priskiriamas turto išlaikymo išlaidas, nors tokios išlaidos savo prigimtini atsirastų išimtinai dėl kreditoriaus naudai neįkeisto kilnojamojo turto išsaugojimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi UAB „Normetas“ iškelta bankroto byla, atsakovės nemokumo administratore paskirta Jurgita Dilė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. gegužės 18 d. įvyko atsakovės kreditorių susirinkimas, kuriame, be kitų, šiuo atveju neginčijamų, nutarimų, buvo priimti šie nutarimai:

3-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą informacijos apie nemokumo procesą ir juridinio asmens finansinę būklę teikimo kreditoriams tvarką;

4-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą nemokumo proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentų teikimo kreditoriams tvarką;

9-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą atsakovės trumpalaikio turto pardavimo kainas ir tvarką;

11-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą atsakovės transporto priemonių pardavimo kainas ir tvarką;

12-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą atsakovės ilgalaikio turto pardavimo kainas ir tvarką;

13-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta patvirtinti dviejų kreditorių Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus ir IES1 pasiūlytą atsakovės nekilnojamojo turto, nuo nekilnojamojo turto neatskiriamo ilgalaikio kilnojamojo turto ir turtinių teisių pradinę pardavimo kainą ir tvarką.

Dėl prašymo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų

Teisme 2026 m. rugsėjo 15 d., t. y. likus vienai dienai iki teismo posėdžio, gautas atsakovės kreditorės UAB „Rywal“ prašymas įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Pažymėtina, kad nemokumo administratorė atsakovės kreditorius dar 2026 m. birželio 11 d. informavo apie priimtą kreditorės skundą. Pagal susiformavusią praktiką, kreditoriai, jų kreditoriniam reikalavimui esant patvirtintam ir nutarčiai įsiteisėjus, bankroto byloje turi teisę teikti procesinius dokumentus, prašymus, taip pat per nemokumo administratorę susipažinti su bylos medžiaga, todėl kreditorės prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu yra atmetamas kaip perteklinis ir galintis užvilkinti bylos nagrinėjimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorei UAB „Rywal“ apie skundą pranešta dar 2026 m. birželio 11 d., todėl ji turėjo daugiau nei 3 mėnesius kreiptis į teismą bei pateikti atsiliepimą į skundą, kitus prašymus, kaip tinkamai ir nepiktnaudžiaudami procesu tai padarė kiti kreditoriai, kurie savarankiškai nebuvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Teismo įsitikinimu, prašymas, pateiktas likus vienai dienai iki teismo posėdžio, pateiktas siekiant atidėti ir taip užvilkinti bylos nagrinėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kreditorė turėjo pakankamai laiko tinkamai įgyvendinti savo teises, o nagrinėjama byla yra kilusi iš bankroto, kurioje klausimai turi būti sprendžiami operatyviai ir efektyviai, nėra pagrindo tenkinti kreditorės prašymo.

Dėl susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo (ne)teisėtumo

Kreditorė skundu prašo panaikinti UAB „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, kuriuo nutarta „Patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą informacijos apie nemokumo procesą ir juridinio asmens finansinę būklę teikimo kreditoriams tvarką“. Skundas šioje dalyje grindžiamas pagrindiniu argumentu, kad nustatyta tvarka, kai informacija kreditoriams teikiama tik kas ketvirtį, riboja kreditorių teisę gauti informaciją. Pažymima, kad nemokumo administratorė kreditorių susirinkime nurodė, jog informacija gali būti teikiama ir kitais atvejais, tačiau tik esant motyvuotam prašymui.

JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007). Šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo neskundžia procedūrų pažeidimo aspektu, ir pats teismas ex officio (savo iniciatyva) tokių pažeidimų taip pat nenustatė, plačiau kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos laikymosi klausimų nutartyje nenagrinėja.

JANĮ 43 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi be kita ko teisę gauti informaciją apie juridinio asmens finansinę būklę, nemokumo procesą iš nemokumo administratoriaus.

JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 20 punkte nurodyta, kad paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu teikia informaciją šiame įstatyme nustatyta tvarka. JANĮ 44 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę nustatyti informacijos apie nemokumo procesą ir juridinio asmens finansinę būklę, taip pat nemokumo proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentų teikimo kreditoriams tvarką. Kreditorių susirinkimo sprendimai yra privalomi visiems kreditoriams nuo jų priėmimo dienos (JANĮ 51 straipsnio 2 dalis).

Teisės doktrinoje aiškinama, kad veiksmingas kreditorių teisių įgyvendinimas nemokumo procese galimas tik tada, kai kreditoriai žino savo teisėms įgyvendinti reikšmingą informaciją. Įmonių nemokumo teisėje pripažįstamas poreikis užtikrinti efektyvų kreditorių dalyvavimą šiame procese. Kreditoriai gali teikti patarimus ir pagalbą skolininkui, stebėti nemokumo administratoriaus veiksmus, ar nėra piktnaudžiaujama procesu ir pan. Kreditorių galimybės dalyvauti įmonės bankroto procese ir jų teisių apimtis priklauso nuo pasirinkto nemokumo proceso modelio. Kreditorių funkcijoms tinkamai įgyvendinti itin svarbu užtikrinti tiesioginį ar netiesioginį (pavyzdžiui, per kreditorių komitetą) reikšmingos, aktualios ir tikslios informacijos teikimą. Todėl kreditoriai nemokumo procese bet kuriuo metu gali prašyti skolininko ar nemokumo administratoriaus pateikti reikšmingą ir būtiną informaciją (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Krokuva: Ksiegarnia akademicka. p. 126, 127).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kreditoriams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su dokumentais, nes tai leidžia susidaryti teisingą nuomonę apie įmonės būklę bei priimti sprendimus dėl tolesnės proceso eigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-225-450/2019). Teisė gauti informaciją yra aiškinama teisės normų, reglamentuojančių bankroto tikslus, kreditorių teisių apimtį ir jų reikalavimų gynimo būdus, kontekste, todėl turėtų apimti ne tik tiesioginę informaciją, susijusią su bankroto bylos proceso eiga, bet ir kitą teisiškai reikšmingą informaciją, susijusią su nagrinėjama bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011).

Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad kreditorių teisė susipažinti su bankrutuojančios bendrovės informacija nėra absoliuti. Turi būti išlaikoma tiek bankrutuojančios įmonės, tiek kreditorių interesų pusiausvyra, kad kreditoriai jiems suteikta teise susipažinti su bankrutuojančios įmonės informacija nepiktnaudžiautų ir gautos informacijos nepanaudotų priešingai bankrutuojančios įmonės interesams (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1087/2012, 2018 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1428-330/2018).

Nagrinėjamu atveju nutarimu, priimtu dėl susirinkimo 3-ojo klausimo, patvirtintos Informacijos teikimo tvarkos IV skyriuje nustatyta informacijos kreditoriams teikimo terminai ir tvarka. Informacijos teikimo tvarkos 10 punktu nustatyta, kad šios tvarkos 6 punkte nurodyta informacija kreditoriams teikiama kas ketvirtį, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų ketvirčiui pasibaigus.

Nagrinėjamu atveju Informacijos teikimo tvarka savaime nepažeidžia JANĮ įtvirtintų teisės normų, kurios reglamentuoja kreditorių teisę į informaciją. Pažymėtina, kad Informacijos teikimo tvarkos 10 punktu iš esmės yra nustatomas informacijos teikimo terminas, kai nemokumo administratorė visiems kreditoriams pateikia bendrą informaciją apie bankroto proceso eigą. Teismo vertinimu, priimta Informacijos teikimo tvarka nėra ribojama kreditorių teisė kreiptis į nemokumo administratorę bei vadovaujantis tiesiogiai JANĮ savarankiškai pareikalauti suteikti reikalaujamą informaciją, ką kreditorių susirinkimo metu patvirtino ir pati nemokumo administratorė. Nors kreditorė ir nurodo, kad tokie prašymai turės būti motyvuojami, tačiau tai nesudaro prielaidos teigti, jog kreditoriams bus ribojama jų teisė susipažinti su informacija, kadangi ši teisė nėra absoliuti ir informacija neturi būti naudojama priešingai bendrovės interesams.

Taigi, nagrinėjamu atveju teismas nemato pagrindo panaikinti susirinkimo 3-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, kadangi jis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir savaime neriboja kreditorių teisės į informaciją. Pažymėtina, kad nemokumo administratorei nevykdant savo pareigų ar pažeidžiant kreditorių teises, kreditoriai savo teises gali ginti JANĮ bei kituose teisės aktuose įtvirtintais teisių gynimo būdais. Vis dėlto atkreiptinas nemokumo administratorės dėmesys, kad informacijos teikimo tvarka, sąlygos bei terminai tais atvejais, kai yra pateikiamas savarankiškas kreditoriaus prašymas, taip pat galėtų būti sureglamentuoti Informacijos teikimo tvarkoje, siekiant išvengti tolimesnių kreditorių ir nemokumo administratorės ginčų bei užtikrinant kreditorių teisę į informacijos gavimą ir kreditorių lygias teises.

Dėl susirinkimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo (ne)teisėtumo

Kreditorė skundu taip pat prašo panaikinti UAB „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime ketvirtuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, kuriuo nutarta „Patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą nemokumo proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentų teikimo kreditoriams tvarką“. Skundas šioje dalyje grindžiamas pagrindiniu argumentu, kad pagal nustatytą tvarką dokumentai, susiję su nemokumo administratorės patirtomis administravimo išlaidomis, bus teikiami kreditoriams tik pagal motyvuotą kreditorių prašymą.

Pažymėtina, kad JANĮ nėra reglamentuojama, kokia tvarka bei kokio pobūdžio kreditoriams turi būti teikiama informacija apie nemokumo administratorės patirtas administravimo išlaidas, todėl tai turėtų būti sprendžiama vadovaujantis bendrosiomis informacijos teikimą reglamentuojančiomis normomis.

Be to, plačiau informacijos apie bankroto administravimo išlaidas teikimo ir pagrindimo procedūros yra aprašomos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2024 m. lapkričio 27 d. rekomendacijose dėl bankroto proceso išlaidų, kurių 51 punkte yra nustatyta, kad visų bankroto proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentų kėlimas į NPIP turi būti racionalus, todėl į NPIP galėtų būti kas mėnesį keliami tik pagrindiniai nemokumo administratoriaus turimi bankroto proceso administravimo išlaidų pagrindimo dokumentai, įskaitant ir ataskaitiniu laikotarpiu išrašytas sąskaitas faktūras ir PVM sąskaitas faktūras, taip pat kitus finansinės apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus, galinčius objektyviai pagrįsti patirtas bankroto proceso administravimo išlaidas, kuriais įforminamos, pavyzdžiui, ne mažesnės kaip 100 EUR išlaidos.

Nagrinėjamu atveju Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarkos 6.2 punkte įtvirtinta, kad kreditoriams susipažinimui teikiamos ir, be kita ko, nemokumo proceso metu atsakovės gautos sąskaitos faktūros ar kiti pirminiai apskaitos dokumentai. Pagal Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarkos 10 punktą, kreditorius, kreipdamasis į nemokumo administratorę dėl dokumentų pateikimo, prašyme turi nurodyti: 1) konkrečius dokumentus, kurių pageidauja gauti ir laikotarpį, už kurį yra prašoma pateikti dokumentus (kai prašoma pateikti dokumentus, kurie apima tęstinius procesus arba kelis bankroto procese atliktus veiksmus); 2) dokumentų gavimo ir naudojimo tikslą. Dokumentai pateikiami tik tuo atveju, jei jų gavimo tikslas yra susijęs su kreditoriaus interesų tenkinimu arba teisių ar pareigų atsakovės bankroto procese realizavimu; 3) jei kreditoriaus prašyme nėra konkrečiai nurodyti prašomi pateikti dokumentai ir / arba prašomų dokumentų gavimo ir naudojimo tikslas, nemokumo administratorė turi teisę prašomų dokumentų neteikti, informuojant apie tai kreditorių.

Kaip minėta, pagal teismų praktiką, kreditorių teisė susipažinti su bankrutuojančios bendrovės informacija nėra absoliuti. Turi būti išlaikoma tiek bankrutuojančios įmonės, tiek kreditorių interesų pusiausvyra, kad kreditoriai jiems suteikta teise susipažinti su bankrutuojančios įmonės informacija nepiktnaudžiautų ir gautos informacijos nepanaudotų priešingai bankrutuojančios įmonės interesams (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1087/2012, 2018 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1428-330/2018).

Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrindas naikinti kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo dauguma kreditorių (95,4453 proc.) nutarė patvirtinti Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarką. Visų pirma, kreditorei Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarka nėra ribojama teisė, be kita ko, gauti ir administravimo išlaidas pagrindžiančius pirminius dokumentus – priešingai, tokia teisė yra įtvirtinama Administravimo išlaidų pagrindimo teikimo tvarkos 6.2 punkte. Antra, nors Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2024 m. lapkričio 27 d. rekomendacijų dėl bankroto proceso išlaidų 51 punkte yra įtvirtinama rekomenduojama administravimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų teikimo tvarka, tačiau vien tai, kad kreditoriai, išreikšdami savo valią, priėmė kitokią informacijos teikimo tvarką, nei yra rekomenduojama, nesudaro pagrindo teigti, jog ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams. Pažymėtina, kad priimta tvarka nėra ribojama nei kreditorės teisė gauti informaciją, nei ribojama jos teikimo apimtis, o vien tai, kad kreditoriaus prašymas nemokumo administratorei turi būti motyvuotas (t. y. nurodytas informacijos naudojimo tikslas), nesudaro pagrindo spręsti, kad taip yra pažeidžiama kreditorių teisė susipažinti su informacija, nes, kaip minėta, ši teisė nėra absoliuti ir informacija neturi būti naudojama priešingai bendrovės interesams. Trečia, vien tai, kad tvarka nėra sureglamentuotas kiekvienas individualus atvejis, nereiškia, jog kreditorė netenka teisės tiesiogiai remtis JANĮ įtvirtintomis normomis, susijusiomis su informacijos teikimu, ir pateikti prašymo nemokumo administratorei. Atsižvelgiant į tai, kreditorės skundas dalyje dėl susirinkimo 4-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo panaikinimo yra atmetamas.

Dėl kitais susirinkimo darbotvarkės klausimais priimtų nutarimų (ne)teisėtumo

Kreditorė skundu taip pat prašo panaikinti ir UAB „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime 9-uoju, 11-uoju, 12-uoju ir 13-uoju darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus, kuriais nutarta, atitinkamai, dėl trumpalaikio turto, transporto priemonių, ilgalaikio turto bei nekilnojamojo turto pardavimo. Pagrindiniai skundo argumentai dėl šių nutarimų neteisėtumo yra: 1) 9-uoju, 11.1-uoju ir 12-uoju klausimais patvirtintos pardavimo sąlygos turtą parduodant ne varžytynėse bei kainą mažinant 10-20 proc. kas 10 dienų neatitinka efektyvumo principo; 2) 9-uoju klausimu patvirtinta trumpalaikio turto pardavimo kaina yra per maža ir neatitinka realios jo vertės; 3) dėl 11.2-uoju klausimu patvirtintos transporto priemonių pardavimo tvarkos nėra aiški kreditorių valia, kadangi tvarka nėra nuosekli ir kelia abejonių; 4) 12-uoju klausimu patvirtinta ilgalaikio turto pardavimo kaina nėra nustatyta tinkamai, kadangi nėra atliktas turto vertinimas ir pateikti kainą pagrindžiantys dokumentai; 5) 13-uoju klausimu dviejų kreditorių dauguma buvo priimtas sprendimas, kuriuo yra sudaromos sąlygos pažeisti atsakovės ir kitų kreditorių interesus, kadangi pardavus nekilnojamąjį turtą kiltų neproporcingos išlaidos perkeliant bei saugant neparduotą trumpalaikį bei ilgalaikį turtą.

JANĮ 85 straipsnyje įtvirtinti juridinio asmens turto pardavimo principai: 1) rinkos kainos principas, reiškiantis, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; 2) didžiausios kainos principas, reiškiantis, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; 3) turto apyvartos greičio principas, reiškiantis, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas.

Pagal kasacinio teismo praktiką, kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu, yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu; kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota; teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017). Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas toliau plačiau aptars argumentus dėl kiekvieno iš skundžiamų susirinkimo nutarimų, susijusių su atsakovės turto pardavimu, (ne)teisėtumo.

Dėl susirinkimo devintuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo (ne)teisėtumo

Nagrinėjamu atveju 9-uoju klausimu susirinkimas nutarė patvirtinti trumpalaikio turto pardavimo kainą ir tvarką: nustatė trumpalaikio turto pradinę pardavimo kainą bendrai 101 000 EUR sumai; nutarė trumpalaikį turtą parduoti kompleksiškai be varžytynių; pasiūlymų dėl trumpalaikio turto įsigijimo laukti 10 kalendorinių dienų; nepardavus trumpalaikio turto nustatyta kaina, jo pardavimo kainą kas 10 kalendorinių dienų mažinti 20 proc. nuo paskutinės patvirtintos kainos; trumpalaikio turto nepardavus per 60 dienų nuo pirmo viešo paskelbimo dienos, jį parduoti už kiek įmanoma didesnę, bet ne mažesnę kaip 32 665 EUR, kainą.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šis nutarimas yra naikintinas dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirma, JANĮ 86 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nemokumo administratorius siūlo kreditorių susirinkimui pradinę turto pardavimo kainą, kartu pateikdamas siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė nurodo, kad nustatydama pradinę turto pardavimo kainą ji įvertino ne tik formalius atsakovės apskaitos duomenis, bet ir faktinį parduodamo turto pobūdį, jo kiekį, specifiką, galimas realizavimo sąnaudas bei bankroto proceso tikslus. Pažymėtina, kad nemokumo administratorė pirmajam kreditorių susirinkimui pateikė argumentus ir dėl trumpalaikio turto pardavimo ne varžytynėse, ir dėl jo pardavimo kaip turtinio komplekso, tačiau kainos pasiūlymas pirmajam kreditorių susirinkimui nebuvo pakankamai motyvuotas. Nei iš nemokumo administratorės pateiktos informacijos pirmajam kreditorių susirinkimui, nei iš kreditorių susirinkimo protokolo, nei iš atsiliepimo į skundą tiksliai nėra aišku, kaip konkrečiai buvo nustatyta pradinė 101 000 EUR pardavimo kaina, o nemokumo administratorės pateikti deklaratyvūs argumentai, kad buvo įvertintas ir faktinis parduodamo turto pobūdis, jo kiekis, specifika, galimos realizavimo sąnaudos ir bankroto proceso tikslai, galėtų būti naudojami nustatant ir didesnę, ir mažesnę pardavimo kainą, t. y. jie savaime nepagrindžia tokio pradinės kainos dydžio. Teismas nagrinėjamu atveju sutinka su kreditorės argumentais, kad esant tokiam dideliam pradinės kainos (101 000 EUR) bei bendrovės apskaitos duomenimis nustatytos vertės (168 422,69 EUR) neatitikimui, pradinės kainos nustatymas turėjo būti tinkamai pagrįstas ir tokia informacija pateikta pirmajam kreditorių susirinkimui.

Antra, sutiktina su kreditore, kad turto pardavimo kainos mažinimo tvarka neatitinka efektyvumo (JANĮ 3 straipsnio 1 punktas). Teismas neturi pagrindo nesutikti su nemokumo administratorės argumentais dėl parduodamo turto specifiškumo, tačiau nustatyti kainos mažinimo intervalai gali neleisti atsakovės turto parduoti už didžiausią įmanomą kainą. Pažymėtina, kad turtas yra parduodamas už didelę kainą, jo kiekis ir rūšys yra įvairūs, o galimų pirkėjų ratas yra itin siauras, kadangi trumpalaikis turtas yra specifinio pobūdžio. Teismo vertinimu, pardavimo kainą mažinant kas 10 dienų neatitiktų protingumo principo, nes per tokį trumpą laiką skelbimo, tikėtina, nepamatytų ir į nemokumo administratorę nesikreiptų dauguma potencialių pirkėjų. Pažymėtina, kad nemokumo administratorė pardavimą atliktų viešai patalpinusi skelbimą internetinėse svetainėse www.skelbiu.lt bei www.adminbiuras.lt., tačiau nutarimu nenustatyta, kad nemokumo administratorė potencialiems pirkėjams praneštų apie pardavinėjamą trumpalaikį turtą, todėl daugiau nei tikėtina, jog per pirmąsias dienas ar savaites potencialūs pirkėjai ir nesužinotų apie pardavinėjamą turtą, o jo kaina jau būtų sumažinta kelis kartus. Kartu vertintina ir tai, kad trumpalaikio turto kaina kas 10 dienų būtų mažinama net 20 procentų, todėl šis turtas, pirkėjui tik vėliau pamačius skelbimą, galėtų būti parduotas žymiai mažesne nei rinkos kaina. Apibendrinant nurodytus argumentus, teismas panaikina UAB „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime 9-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą bei klausimą dėl trumpalaikio turto pardavimo tvarkos, atsižvelgiant į nutartyje nurodytus argumentus, perduoda kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Dėl susirinkimo vienuoliktuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo (ne)teisėtumo

Nagrinėjamu atveju 11-uoju klausimu susirinkimas nutarė patvirtinti transporto priemonių pardavimo kainą ir tvarką bei priėmė du nutarimus: 1) dalį transporto priemonių, kurių kiekvienos vertė nesiekia 10 MMA, parduoti atskirais turtiniais vienetais be varžytynių, pasiūlymų dėl transporto priemonių įsigijimo laukti 10 kalendorinių dienų; jų pardavimo kainą kas 10 kalendorinių dienų mažinti 10 proc. nuo paskutinės patvirtintos kainos, transporto priemonių nepardavus per 60 dienų nuo pirmo viešo paskelbimo dienos, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnio transporto priemonių pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo; 2) dalį transporto priemonių, kurių kiekvienos vertė viršija 10 MMA, parduoti iš varžytynių; pradinę pardavimo kainą pirmosioms varžytynėms nustatyti bendrai 28 000 EUR sumai; nustatyti varžytynėse 50 EUR kainos didinimo intervalą; neįvykus varžytynėms paskesnėse varžytynėse patvirtinti sumažintą transporto priemonių pardavimo kainą bendrai 22 400 EUR sumai; transporto priemonių nepardavus dvejose varžytynėse, jas parduoti atskirais turtiniais vienetais be varžytynių už bendrą 20 160 EUR kainą; pasiūlymų dėl transporto priemonių įsigijimo laukti 10 kalendorinių dienų; nustatyta kaina transporto priemonių nepardavus, jų pardavimo kainą kas 10 kalendorinių dienų mažinti 10 proc. nuo paskutinės patvirtintos kainos, transporto priemonių nepardavus per 60 dienų nuo pirmo viešo paskelbimo apie pardavimą be varžytynių dienos, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnio transporto priemonių pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo.

Šiuo atveju teismas nesutinka su kreditorės argumentais dėl kreditorių susirinkimo nutarimų neteisėtumo. Pažymėtina, kad kreditorė dėl nutarimo 11.1-uoju kreditorių susirinkimo klausimu nurodo tapačius argumentus, kaip ir dėl nutarimo 9-uoju susirinkimo klausimu, t. y. kad transporto priemones parduodant ne varžytynėse bei kainą mažinant 10 proc. kas 10 dienų pardavimas neatitinka efektyvumo principo. Vis dėlto pažymėtina, kad vien tai, jog vienas turto pardavimo metodas netinka perduoti trumpalaikiam turtui, nereiškia, kad tokia turto pardavimo tvarka netinka parduodant transporto priemones. Teismo įsitikinimu, įvertinus tai, kad kiekvienos transporto priemonės, kurios bus parduodamos ne iš varžytynių, vertė yra mažesnė nei 10 MMA, nėra pagrindo jas privalomai parduoti varžytynėse (JANĮ 90 straipsnio 1 dalis), juolab kad įvertinus parduodamo turto pobūdį (transporto priemonės), mažą vertę, platų potencialių pirkėjų ratą, nėra pagrindo spręsti, jog turtas, jo kainą mažinant kas 10 dienų 10 procentų, negalėtų būti parduotas už didžiausią įmanomą kainą.

Pasisakant dėl 11.2-uoju klausimu patvirtintos transporto priemonių pardavimo tvarkos, nesutiktina su kreditore, kad šiuo klausimu nėra aiški kreditorių valia, kadangi tvarka nėra nuosekli bei kelia abejonių. Nors kreditorė susirinkimo metu ir iškėlė klausimą, ar turtas bus parduodamas atskirais vienetais, ar kaip turtinis kompleksas, tačiau įvertinus nutarimo priėmimo kontekstą, kitų nutarimų projektų bei jų nuostatų formuluotes, nėra pagrindo teigti, jog kreditoriai nesuprato priimamo nutarimo esmės bei dėl to galėjo būti netinkamai įgyvendinta kreditorių valia. Pažymėtina, kad transporto priemonių (bei kito parduodamo turto) kaina nutarimų projektuose visais atvejais buvo nurodoma bendrai, o ne kiekvieno atskirai, tačiau lentelėse, kuriose yra išvardintas turtas, yra nurodoma kiekvieno vieneto siūloma patvirtinti pradinė pardavimo kaina. Atsižvelgiant į nurodytą, kreditorės skundas dalyje dėl susirinkimo 11-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo panaikinimo yra atmetamas, tačiau atkreiptinas nemokumo administratorės dėmesys, kad susirinkimo nutarimo projektai turėtų būti suformuluojami taisyklingai, konkrečiai bei aiškiai.

Dėl susirinkimo dvyliktuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo (ne)teisėtumo

Nagrinėjamu atveju 12-uoju klausimu susirinkimas nutarė patvirtinti ilgalaikio turto pardavimo kainą ir tvarką: nustatė ilgalaikio turto pradinę pardavimo kainą bendrai 173 790 EUR (su PVM) sumai; ilgalaikį turtą parduoti atskirais turtiniais vienetais be varžytynių; pasiūlymų dėl ilgalaikio turto įsigijimo laukti 10 kalendorinių dienų; nustatyta kaina ilgalaikio turto nepardavus, jo pardavimo kainą kas 10 kalendorinių dienų mažinti 10 proc. nuo paskutinės patvirtintos kainos; ilgalaikio turto nepardavus per 60 dienų nuo pirmo viešo paskelbimo dienos, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės pardavimo tvarkos ir pardavimo kainos nustatymo.

Šiuo atveju sutiktina su kreditorės skundu iš dalies. Teismas, kaip ir dėl susirinkimo nutarimo 9-uoju klausimu, pritaria kreditorės pozicijai, kad ilgalaikis turtas yra specifinis, todėl turto pardavimo kainos mažinimo intervalai kas 10 dienų gali neįgyvendinti efektyvumo principo ir turtas būtų parduotas ne už didžiausią įmanomą kainą. Kadangi ilgalaikį turtą sudaro įvairūs gamybiniai prietaisai (staklės, aparatai, mašinos, presai, keltuvai ir pan.), per tokį trumpą 10 dienų laikotarpį gali neatsirasti joks potencialus pirkėjas, kuris įsigytų parduodamą ilgalaikį turtą, vien dėl to, kad pirkėjas laiku nepastebėjo skelbimo.

Kreditorė nutarimo neteisėtumą grindžia ir tuo, kad ilgalaikį turtą yra siekiama parduoti neatlikus turto vertinimo bei nenustačius jo tikrosios rinkos vertės. Vis dėlto, teismas su šiais argumentais sutikti neturi pagrindo. Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimas 10-uoju klausimu jau sprendė, ar yra būtina atlikti ilgalaikio ir nekilnojamojo turto vertinimą, ir dauguma kreditorių nusprendė, kad turto vertinimo atlikimas nėra reikalingas. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorė šio nutarimo neskundžia, teismas plačiau nepasisako dėl ilgalaikio turto vertinimo klausimo. Tačiau pasisakant dėl pradinės pardavimo kainos nustatymo, priešingai nei dėl trumpalaikio turto, nemokumo administratorė kreditoriams pateikė nurodytos kainos pagrindimą, pagal kurį ji yra netgi didesnė, nei turto balansinė vertė, be to, nemokumo administratorė pakvietė potencialius pirkėjus apžiūrėti turtą bei pasiūlyti preliminarias pirkimo kainas, todėl, teismo vertinimu, ilgalaikio turto atveju nemokumo administratorė tinkamai įvykdė savo pareigas bei kreditorių susirinkimui pateikė visą informaciją, kuria remdamasis kreditorių susirinkimas priėmė pagrįstą nutarimą dalyje dėl pradinės turto pardavimo kainos.

Atsižvelgiant į tai, teismas panaikina UAB „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime dvyliktuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimo dalį, kuria nustatytas 10 kalendorinių dienų kainos mažinimo intervalas (4-6 punktai), ir klausimą dėl ilgalaikio turto pardavimo terminų, atsižvelgiant į nutartyje nurodytus argumentus, perduoda kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Dėl susirinkimo tryliktuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo (ne)teisėtumo

Pasisakant dėl 13-uoju susirinkimo darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, kuriuo buvo spręstas klausimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos, pažymėtina, jog sprendžiant šį klausimą buvo atmestas nemokumo administratorės pateiktas projektas bei priimtas dviejų kreditorių – Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus ir IES1, už kurį balsavo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius – pasiūlytas nutarimo projektas. 13-uoju susirinkimo klausimu priimtu nutarimu nutarta: pradinę nekilnojamojo turto pardavimo kainą pirmosioms varžytynėms nustatyti bendrai 1 300 550 EUR sumai; turtą parduoti iš varžytynių; nustatyti varžytynėse 500 EUR kainos didinimo intervalą; neįvykus varžytynėms, kiekvienose paskesnėse varžytynėse turto pardavimo kainą mažinti po 20 procentų; organizuoti 6 varžytynes; nepardavus turto šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnių turto pardavimo kainų ir tvarkos tvirtinimo; turto varžytynes paskelbti ne vėliau kaip per 30 d. po teismo nutarties dėl įmonės likvidavimo dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėjamu atveju tarp kreditorės ir nemokumo administratorės bei dviejų kreditorių, kurie pasiūlė priimtą nutarimą, kilo ginčas, ar nekilnojamasis turtas turi būti parduodamas tuo pačiu metu su kitu turtu, ar tik pardavus ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, kuris šiuo metu yra saugomas atsakovės patalpose, t. y. nekilnojamame turte.

Teismo vertinimu, 13-uoju susirinkimo klausimu priimtas nutarimas yra naikintinas dėl toliau nurodomų argumentų. Pirma, JANĮ 3 straipsnio 1 ir 2 punktai įtvirtina efektyvumo principą, reiškiantį, kad nemokumo procese turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp finansinių sunkumų turinčio juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį bei kreditorių lygiateisiškumo principą, reiškiantį, kad panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese, siekiant savo reikalavimų tenkinimo ir ginant kitas savo teises ir teisėtus interesus. Taigi, bankroto bylose turi būti suderinami ir atsakovės bei kreditorių, ir kreditorių tarpusavio santykiai bei interesų pusiausvyra. Vis dėlto, teismo įsitikinimu, skundžiamu nutarimu ši pusiausvyra yra pažeidžiama, nes iškeliami vieno iš kreditorių – hipotekos kreditoriaus Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus – interesai prieš atsakovės ir kitų kreditorių interesus. Teismas sutinka su kreditorės ir nemokumo administratorės argumentais, kad nekilnojamąjį turtą pardavus anksčiau nei trumpalaikį ir ilgalaikį turtą, kuris yra saugomas atsakovės patalpose, nemokumo administratorei tektų itin didelės ir neproporcingos išlaidos tą turtą perkeliant, transportuojant bei saugant, kas turėtų įtakos ir visų likusių kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Nors kreditorė Luminor Bank AS Lietuvos skyrius ir nurodo, kad nekilnojamojo turto nepradėjus pardavinėti tuojau pat, būtent iš jai tenkančių sumų teks apmokėti pastato saugojimo ir priežiūros išlaidas, tačiau nėra pagrindo sutikti, kad būtent kitų kreditorių ir atsakovės sąskaita turėtų būti užtikrinami hipotekos kreditoriaus siekiai gauti kuo didesnį reikalavimo patenkinimą. Taip pat atmestinas kreditorės argumentas, kad su būsimu pirkėju būtų galima susitarti dėl turto saugojimo, kadangi nesant konkretaus pirkėjo, tai yra tik deklaratyvus pareiškimas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės kilnojamąjį turtą sudaro itin didelis kiekis daiktų bei medžiagų, kurių bendras svoris matuojamas tonomis, taip pat dideli gamybiniai įrenginiai, dėl to jo transportavimas, perkėlimas bei saugojimas kitose patalpose neatitiktų proporcingumo, protingumo, efektyvumo ir kitų principų bei pažeistų likusių kreditorių interesus, kadangi sukeltų itin dideles ir nereikalingas išlaidas. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas panaikina UAB „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime tryliktuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą bei klausimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos, atsižvelgiant į nutartyje nurodytus argumentus, perduoda kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes ir motyvus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kreditorė pateikė iš dalies pagrįstą skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, kurie buvo susiję su turto pardavimo tvarka, tačiau nepagrįstai skundė susirinkimo nutarimus dalyje dėl informacijos kreditoriams teikimo, kadangi patvirtintomis tvarkomis kreditorės teisė į informaciją nebuvo apribotą, todėl teismas kreditorės skundą tenkina iš dalies.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; kt.). Pasisakius dėl esminių skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, dėl kitų proceso dalyvių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų teismas nepasisako.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 55 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 150 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „UNIS Steel Baltija“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime 9-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir klausimą dėl trumpalaikio turto pardavimo tvarkos, atsižvelgiant į nutartyje nurodytus argumentus, perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Panaikinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime 12-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo dalį, kuria nustatytas 10 kalendorinių dienų kainos mažinimo intervalas (nutarimo 4-6 punktai), ir klausimą dėl ilgalaikio turto pardavimo terminų, atsižvelgiant į nutartyje nurodytus argumentus, perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Panaikinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Normetas“ 2026 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime 13-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir klausimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos, atsižvelgiant į nutartyje nurodytus argumentus, perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

Kitą skundo dalį atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.