- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-03
- Bylos Nr.
- e2S-1964-643/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01815-2026-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- VĮ „Turto bankas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas
- Kategorijos
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovėms VĮ „Turto bankas“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nuosavybės teisės į išregistruotos bendrovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą pripažinimo.
nustatė: I. Ginčo esmė
Ieškovas IES1 kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti ieškovui IES1 nuosavybės teisę į išregistruotos UAB „AMINAS“, juridinio asmens kodas 110800461, vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – negyvenamąją patalpą – gamybines patalpas, kurių (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , Vilnius. Teismas 2026 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino ieškovui IES1 , nuosavybės teisę į išregistruotos UAB „AMINAS“, juridinio asmens kodas 110800461, vardu registruotą nekilnojamąjį turtą: negyvenamąsias patalpas – gamybines patalpas, kurių (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). 2026 m. kovo 27 d. teisme gautas ieškovo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriuo ieškovas teismo prašė priimti papildomą sprendimą (nutartį) dėl 750 Eur dydžio žyminio mokesčio priteisimo ieškovo naudai. Ieškovas nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog ieškovas šioje byloje patyrė bylinėjimosi išlaidų, sumokėdamas 750 Eur dydžio žyminį mokestį, ir pateikdamas teismui tai patvirtinančius įrodymus. Vadinasi, teismas net ir nesant atskiro ieškovo prašymo turėjo ex officio išspręsti ieškovo sumokėto žyminio mokesčio priteisimo/nepriteisimo klausimą. Pažymėjo, kad ieškinio tenkinimo atveju, priteisus ieškovui žyminį mokestį, valstybė jokių nuostolių nepatiria, kadangi tą žyminį mokestį, teikdamas ieškinį, sumokėjo pats ieškovas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 30 d. nutartimi ieškovo IES1 prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkino. Pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės grindžiama tokiais motyvais: Teismas pažymėjo, kad žyminį mokestį moka juridiniai ir fiziniai asmenys už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis yra valstybės nustatyta įmoka, kurią asmuo privalo sumokėti kreipdamasis į teismą, kad būtų pradėtas procesas ar atlikti tam tikri procesiniai veiksmai. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas nurodė, kad narinėjamu atveju UAB „AMINAS“ buvo likviduota supaprastinta tvarka, JAR tvarkytojo iniciatyva, o tai reiškia, kad ieškovas, kaip vienintelis akcininkas bei įmonės vadovas, nereagavo ir nesiėmė aktyvių veiksmų įmonės atžvilgiu, buvo pasyvus, nes VĮ Registrų centras apie numatomą likvidavimą visada praneša iš anksto (viešai ir registruotu paštu), nepateikė prieštaravimų ir pats neinicijavo likvidavimo proceso, dėl ko prisiėmė riziką dėl pasekmių. Pažymėjo, kad jeigu įmonės likvidavimą inicijuoja pati įmonė, tuomet įmonės turtas pirmiausiai panaudojamas skoloms padengti, o likutis išdalijamas akcininkams. Taigi, šiuo atveju ginčo nagrinėjimą teisme iš esmės lėmė paties ieškovo, kaip vadovo ir akcininko, veiksmai, t. y. fiduciarinių pareigų netinkamas vykdymas, pasyvumas, nebuvimas pakankamai apdairiu. Atsižvelgdamas į nurodytą teismas ieškovo prašymo priteisti/grąžinti sumokėtą žyminį mokestį netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas IES1 atskiruoju skundu prašo panaikinti 2026 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl 750 Eur dydžio žyminio mokesčio priteisimo jo naudai. Nurodo, kad:
CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytas nukrypimas nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių taikytinas atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Norint taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, turi būti vadovaujamasi abiem aspektais („<...> atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos <...>”), o būtent – atsižvelgiama į šalių procesinį elgesį ir įvertinamos bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis.
Tuo tarpu teismo motyvai netenkinti prašymo nėra susiję su ieškovo procesiniu elgesiu. Kaip matyti iš nutarties turinio, teismo motyvai yra susiję su UAB „AMINAS” likvidavimu supaprastinta tvarka VĮ Registro centro iniciatyva, t. y. ieškovo, kaip vienintelio akcininko ir vadovo, pasyvumu, nesiimant veiksmų likvidavimo procesui nutraukti. Visa tai nelaikytina procesiniu elgesiu.
Ieškovas pasinaudojo įstatymų suteikta teise, išplėtota teismų praktikoje, perimti bendrovės turtą. Vienintelis būdas tą padaryti – kreiptis ginčo teisenos tvarka su ieškiniu į teismą. Vadinasi, tokio ieškinio pateikimas, kurį suteikia įstatymai ir teismų praktika, negali būti laikomas netinkamu procesiniu elgesiu.
Ieškovas iš esmės atliko tik vieną procesinį veiksmą, o būtent – pateikė ieškinį teismui, kadangi kito būdo ieškovui perimti likviduotos bendrovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą nėra. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas tiesiog prašo teismo ieškovo naudai priteisti 750 Eur dydžio žyminį mokestį, kurio ieškovas išvengti negalėjo ir kurį, siekdamas ieškinio patenkinimo, turėjo sumokėti.
Ieškovo manymu, šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, o ne CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, todėl ieškovas prašo teismo panaikinti 2026 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl 750 Eur dydžio žyminio mokesčio priteisimo jo naudai.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad:
Žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų. Šaliai pareiškus pagrįsto dydžio reikalavimą, teismas, patenkinęs jį, šaliai priteisia jos sumokėtą žyminį mokestį iš pralaimėjusios šalies, todėl tokiu atveju ji nepatiria nuostolių (CPK 93 straipsnis). Šiuo atveju ginčo nagrinėjimą teisme iš esmės lėmė pačio ieškovo, kaip vadovo ir akcininko, veiksmai, t. y. fiduciarinių pareigų netinkamas vykdymas, pasyvumas, nebuvimas pakankamai apdairiu.
Nagrinėjamu atveju VMI byloje dalyvauja imperatyvių teisės aktų pagrindu ir neatliko jokių kaltų veiksmų, dėl kurių byla buvo inicijuota. Priešingai, ieškovui IES1 kaip UAB „AMINAS“ akcininkui ir vadovui laiku ir tinkamai inicijavus UAB „AMINAS“ likvidavimo bei turto paskirstymo (perdavimo) procedūras, šios bylos galėjo ir nebūti.
Atsakovė VĮ „Turto bankas“ prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Ieškovas prašo priteisti sumokėtą žyminį ne iš atsakovo VĮ Turto banko, bet iš valstybės. Valstybė kaip proceso šalis byloje nedalyvavo, todėl neaišku, kokiu teisiniu pagrindu apeliantas prašo priteisti jo naudai žyminį mokestį iš Lietuvos Respublikos. Ieškinys dėl išregistruotos įmonės turto pripažino savininko nuosavybe kvalifikuotas kaip turtinis ginčas, vadinasi žyminis mokesčio dydis CPK 80 straipsnio pagrindu pagrįstai ir teisėtai paskaičiuotas pagal ginčo turto vertę.
Iš esmės apeliantas siekia nemokamo civilinio proceso, nes reikalavimas vertintinas ne kaip „priteisimas“, bet kaip žyminio mokesčio „grąžinimas“, kadangi skunde pabrėžiama, jog jokių atstovavimo (advokato) išlaidų nereikalaujama nei iš valstybės, nei iš VĮ Turto banko.
CPK 93 straipsnis neišskiria atskirai žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo ypatumų, t. y. šioje teisės normoje vartojama „bylinėjimosi išlaidų“ sąvoka įtvirtinta CPK 79 straipsnyje, todėl teismas pagrįstai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtimi nepriteisdamas ne tik advokato išlaidų, bet ir žyminio mokesčio iš VĮ Turto banko.
Pažymi, kad byla buvo inicijuota dėl paties ieškovo, kaip UAB „AMINAS“ savininko veiksmų, nerūpestingumo savalaikiai neorganizuojant įmonės likvidavimo proceso ir turto paskirstymo kreditoriams bei akcininkams. Tokiu būdu susiformavo situacija, kada VĮ Registrų centrui išregistravus UAB „AMINAS“ dėl finansinės atskaitomybės neteikimo supaprastinta tvarka, liko įmonės vardu turtas. Taigi, buvo tik vienintelis teisminis kelias dėl tokio turto pripažinimo savininko (-ų) vardu, todėl su tuo susijusias išlaidas turi prisiimti ne valstybė ar VĮ Turto bankas, bet pats ieškovas nesilaikęs bonus pater familias (rūpestingo ir apdairaus asmens) elgesio standarto.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės į išregistruotos bendrovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą pripažinimo. Teismas 2026 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino ieškovui nuosavybės teisę į išregistruotos UAB „AMINAS“, juridinio asmens kodas 110800461, vardu registruotą nekilnojamąjį turtą: negyvenamąsias patalpas – gamybines patalpas, kurių (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , Vilnius. Ieškovas pateikė teismui prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriuo teismo prašė priimti papildomą sprendimą (nutartį) dėl 750 Eur dydžio žyminio mokesčio priteisimo ieškovo naudai. Ieškovas nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog ieškovas šioje byloje patyrė bylinėjimosi išlaidų, sumokėdamas 750 Eur dydžio žyminį mokestį, ir pateikdamas teismui tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėjo, kad ieškinio tenkinimo atveju, priteisus ieškovui žyminį mokestį, valstybė jokių nuostolių nepatiria, kadangi tą žyminį mokestį, teikdamas ieškinį, sumokėjo pats ieškovas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovo prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkino. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo nagrinėjimą teisme iš esmės lėmė paties ieškovo, kaip vadovo ir akcininko, veiksmai, t. y. fiduciarinių pareigų netinkamas vykdymas, pasyvumas, nebuvimas pakankamai apdairiu, todėl pagrindo tenkinti ieškovo prašymo nėra.
Ieškovas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, ieškovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, o ne CPK 93 straipsnio 4 dalyje. numatyta išimtis, todėl ieškovas prašo teismo panaikinti 2026 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl 750 Eur dydžio žyminio mokesčio priteisimo jo naudai.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, 19 punktas). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra įstatyme numatyto žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).
Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020, 13 punktas). Teismų praktikoje išskiriami tokie žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiami viešajam interesui svarbūs tikslai: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-71-516/2020, 13 punktas; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-464/2020, 13 punktas).
Taigi, žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų. Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys dėl išregistruotos įmonės turto pripažino savininko nuosavybe kvalifikuotas kaip turtinis ginčas, todėl žyminis mokesčio dydis CPK 80 straipsnio pagrindu pagrįstai ir teisėtai paskaičiuotas pagal ginčo turto vertę.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, 90 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pagrįstai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtimi, leidžiančia nukrypti nuo bendrosios CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, kad laimėjusiai šaliai jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies.
Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai įvertino ne tik formalų bylos rezultatą, bet ir ieškovo procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių apskritai atsirado būtinybė kreiptis į teismą ir patirti žyminio mokesčio išlaidas. Šiuo atveju teisminio proceso poreikį nulėmė ne atsakovų procesinis elgesys, o ieškovo, kaip buvusio bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko, neveikimas sprendžiant bendrovės turto ir likvidavimo klausimus.
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, ieškovas buvo vienintelis UAB „AMINAS“ akcininkas ir vadovas, todėl jam teko pareiga rūpintis bendrovės veikla, jos turtu ir savalaikiu bendrovės likvidavimo procesu. Nepaisant to, bendrovė buvo išregistruota supaprastinta tvarka JAR tvarkytojo iniciatyva, o ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų, kad bendrovės turto klausimas būtų tinkamai išspręstas iki jos išregistravimo t.y. pats neinicijavo likvidavimo proceso, dėl ko prisiėmė riziką dėl pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent paties ieškovo, kaip vadovo ir akcininko, veiksmai, t. y. fiduciarinių pareigų netinkamas vykdymas, pasyvumas, nebuvimas pakankamai apdairiu, reikšmingai prisidėjo prie situacijos, dėl kurios kilo būtinybė inicijuoti teisminį procesą. Ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.
Atkreiptinas dėmesys, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą, vertino ieškovo veiksmus ir jo neveikimą, dėl kurių apskritai atsirado būtinybė kreiptis į teismą, savaime nereiškia, kad teismas netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, vertinamas jų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, taip pat aplinkybės, susijusios su paties proceso inicijavimu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teisminio proceso būtinybę iš esmės lėmė nuo ieškovo valios priklausiusios aplinkybės.
Atsižvelgiant į nurodyta, ieškovo argumentas, kad turėjo būti taikoma tik CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo perkelti ieškovo patirtos 750 Eur žyminio mokesčio naštos kitam proceso dalyviui, kurio elgesys materialiuosiuose teisiniuose santykiuose niekaip neprisidėjo prie poreikio ieškovui kreiptis į teismą. Toks teismo procesinis sprendimas atitinka CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus – procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė procesines teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo IES1 atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.