- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- AN2-393-1072/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00697-2026-3
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eglė Venckienė
- Institucija
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Institucija) įgalioto atstovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties, kuria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. balandžio 27 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje (Nr. VVTAIT-ANR_N-702-2026) panaikintas ir byla grąžinta institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimu pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena E. P. atžvilgiu nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 73 straipsnio 1 dalyje, požymių. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjo L. R. skundas tenkintas iš dalies ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. balandžio 27 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje panaikintas ir byla grąžinta institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Apeliaciniu skundu Institucijos įgaliotas atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį ir palikti galioti Institucijos 2026 m., balandžio 27 d. nutarimą, kuriuo administracinė teisena E. P. atžvilgiu buvo nutraukta. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos įgalioto atstovo nuomone, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė kokie konkretūs administracinio nusižengimo požymiai liko nenustatyti, kokios faktinės aplinkybės buvo neištirtos ir kokius konkrečius Vilniaus miesto apylinkės teismo nuomone veiksmus, pagal ANK 593 straipsnį, turėjo atlikti Institucijos specialistai, kurie galėjo turėti esminę reikšmę sprendžiant dėl ANK 73 straipsnio taikymo E. P.. Buvo apsiribota tik tuo, kad kai kurie pareiškėjo L. R. nurodyti duomenys galėjo būti plačiau aptarti, tačiau nepaaiškino, kaip tai galėtų paveikti galutinį sprendimą dėl administracinės atsakomybės.
Vilniaus miesto apylinkės teismas esminę reikšmę, kaip ir pats pareiškėjas L. R. teikė teismo psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės išvadoms, tačiau vaiko M. R. ekspertizė buvo atlikta civilinėje byloje Nr. e2-1936-1168/2023 dėl jos gyvenamosios vietos nustatymo ir/arba dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Ekspertizės tikslas buvo vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais tvarkos, vaiko psichologinės brandos, vaiko prisirišimo prie tėvų ir jo emocinės būklės nustatymo, bet nenustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnyje, sudėtį. Ekspertizėje nenustatyta, kad E. P. sistemingai nuteikinėjo vaiką prieš tėvą ar naudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams. Ekspertizėje buvo konstatuota, kad vaikas patiria abiejų tėvų poveikį, girdi abiejų tėvų neigiamas nuostatas vienas kito atžvilgiu, yra įtraukiamas į tėvų konfliktą ir dėl susiklosčiusių aplinkybių vaikas tiesiog labiau identifikuojasi su motina bei perima jos nuostatas nei su tėvu. Tokios ekspertizės išvados savaime neleidžia konstatuoti konkrečių motinos veiksmų, sudarančių ANK 73 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo objektyviuosius požymius.
Tėvai gyvena skyriumi, todėl prieštaravimai tarp jų yra logiškas reiškinys ir atliekant akistatą tarp tėvų, kurie vienas kitame nemato nieko teigiamo – vargu ar būtų tinkamas ir tikslo siekiantis veiksmas. Administracinio nusižengimo byloje buvo susipažinta su vaiko situacijos vertinimo medžiaga Nr. 1P-VSV-1437 ir Nr. 1VSV-1210, buvo apklausti abu vaiko tėvai, įvertintas L. R. pateiktas garso įrašas, vertinta ugdymo įstaigos pateikta informacija, vertinti šeimai taikomi atvejo vadybos duomenys. Byloje buvo surinkta pakankama įrodymų visuma, kuri parodė, kad E. P. veiksmuose nėra pakankamai objektyvių ir konkrečių duomenų, kad ji būtų nuteikinėjusi dukrą prieš tėvą L. R.. Nutraukiant administracinio nusižengimo teiseną buvo vadovautasi in dubio pro reo principu, kas reiškia, kad visos nepašalintos abejonės dėl E. P. kaltės aiškinamos jos naudai. Po surinktų ir įvertintų įrodymų, likusios abejonės dėl asmens kaltės negalėjo ir negali būti aiškinamos E. P. nenaudai, tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kokių konkrečių įrodymų trūko, siekiant priimti sprendimą dėl administracinės atsakomybės.
Vaiko situacijos vertinimo metu specialistai su vaiku bendravo tiesiogiai ir atskirai nuo tėvų. Vaiko išsakyta nuomonė buvo logiška, pagrįsta, neprieštaringa. Byloje nebuvo objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad vaikas negalėjo savarankiškai išsakyti savo išgyvenimų, emocijų ar santykio su tėvu, be to, vaikas yra greitai augantis ir bręstantis žmogus, asmenybė, o teismo ekspertizė buvo atlikta 2025 metų pirmoje pusėje. Ekspertų vertinimai atlikti remiantis duomenimis surinktais nuo 2022 metų, vien aplinkybė, kad ekspertizėje konstatuotas abiejų tėvų poveikis vaikui, nesudaro pagrindo visiškai paneigti vaiko išsakytos nuomonės patikimumo. Priešingas vertinimas neatitiktų vaiko teisės būti išklausytam.
Nors skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad tikslinga išreikalauti ir vertinti informaciją apie motinai skirtas baudas dėl bendravimo tvarkos nevykdymo, tačiau tokios aplinkybės savaime negali įrodyti vaiko nuteikinėjimo, psichologinio poveikio vaikui ar pareigos dorai ir tinkamai auklėti vaiko nevykdymo. Tokios aplinkybės taip pat negalėtų įrodyti ANK 73 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo net ir vertinant visas aplinkybes visumoje. Manoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai šiems duomenims suteikė lemiamą reikšmę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. R. prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:
Nors Institucija teigė, kad E. P. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnyje sudėties, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad E. P. padarė administracinį nusižengimą, nesprendė jos kaltės klausimo iš esmės. Nutartyje buvo konstatuota, kad Institucijos atliktas tyrimas nebuvo visapusiškas ir objektyvus, nebuvo tinkamai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, o įrodymai buvo vertinami selektyviai. Vien pakartotinis Institucijos teiginys, kad nusižengimo sudėtis nenustatyta, šių tyrimo trūkumų nepaneigia. Be to, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė atliktinus veiksmus. Nutartyje buvo nurodyta, kad nebuvo tinkamai įvertintas 2025 m. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. nutartyje nustatytos aplinkybės dėl atmesto prašymo išduoti vykdomąjį raštą, nepašalinti prieštaravimai tarp skirtingų byloje esančių duomenų, neįvertinta informacija apie motinai skirtas baudas dėl bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimų ir nepateikta pakankamai motyvų, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami ar iš esmės nevertinami.
Argumentai, kad ekspertizė buvo atlikta civilinėje byloje ir negali būti reikšminga administracinio nusižengimo byloje, nėra pagrįstas. Nebuvo teigiama, kad ekspertizė įrodo E. P. kaltę. Ekspertizė yra vienas iš byloje esančių reikšmingų įrodymų, parengtų naudojant specialiąsias psichologijos ir psichiatrijos žinias. Joje pateiktos išvados apie vaiko emocinę būseną, santykį su abiem tėvais, tėvų konflikto poveikį vaikui, vaiko identifikavimąsi su motina, jos nuostatų perėmimą ir tėvo atstūmimo proceso formavimąsi. Šie duomenys turėjo būti tinkamai įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad Institucija surinko vaiko situacijos vertinimo medžiagą, apklausė abu tėvus, įvertino garso įrašą, ugdymo įstaigos informaciją bei kitus duomenis, savaime nereiškia, kad tyrimas buvo atliktas visapusiškai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Institucijos nutarime daugiausia buvo perkeliamas dokumentų ir asmenų paaiškinimų turinys, tačiau nebuvo pakankamai analizuojami tarpusavyje prieštaraujantys duomenys ir motyvuotai paaiškinta, kodėl vieniems iš jų suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė. Institucija nepagrįstai vaiko išsakytai nuomonei suteikia lemiamą reikšmę vien dėl to, kad ji buvo nuosekli. Vaiko nuomonė turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, ypač atsižvelgiant į ekspertizėje nustatytas aplinkybes apie abiejų tėvų poveikį vaikui, didesnį vaiko identifikavimąsi su motina ir jos nuostatų perėmimą. Šių skirtingų duomenų tarpusavio vertinimo atliktame tyrime trūko.
Nepagrįstas argumentas, kad informacija apie motinai skirtas baudas už bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimus neturi reikšmės. Nors jos neįrodo ANK 73 straipsnio pažeidimą, tačiau jos yra reikšminga bendros įrodymų visumos dalis. Dėl to buvo būtina šią informaciją išsireikalauti ir įvertinti. Tas pats taikytina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. nutartyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios nebuvo tinkamai įvertintos. Skunde nurodomas principas in dubio pro reo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Šis principas negali būti naudojamas kaip pagrindas neatlikti visapusiško ir objektyvaus tyrimo. Pirmosios instancijos teismas nereikalavo pripažinti E. P. kalta, o konstatavo, kad prieš darant galutinę išvadą dėl administracinio nusižengimo buvimo ar nebuvimo nebuvo tinkamai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės ir pašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Institucijos įgalioto atstovo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Institucijos įgaliotas atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu panaikinti Institucijos nutarimą ir byla grąžinti institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą. Institucijos įgalioto atstovo teigimu, buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, duomenys buvo tinkamai išanalizuoti ir administracinio nusižengimo bylos teisena E. P. atžvilgiu nutraukta, nes nepadarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 73 straipsnio 1 dalyje. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei Institucijos įgalioto atstovo apeliacinio skundo ir L. R. pateikto atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartis, kuria panaikintas Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimas nutraukti administracinę teiseną, yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti skunde nurodomais argumentais, nėra.
ANK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnio 2 dalis numato, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas tėvų valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tarp jų ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Tokie veiksmai, kurie gali pasireikšti ir tėvų piktnaudžiavimu savo valdžia, jų amoraliu elgesiu (muštynės, necenzūriniai žodžiai, keliantys vaikui baimę), taip pat laikytini priešingais vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-594/2024). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad negalima bet kokius konfliktus ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą). Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Tokiais atvejais, siekiant padaryti išvadas dėl pažeidimo (nusižengimo) buvimo, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir konflikto tarp pažeidėjo ir kito suaugusio asmens priežastys, tikslas, pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-693/2018).
Pagal susiklosčiusią faktinę situaciją yra nustatyta, kad Institucija tyrė aplinkybes apie tai, kad nepilnametė M. R. nepagarbiai, nebūdingais jos amžiui žodžiais ir išsireiškimais kreipėsi į konkretų asmenį – tėvą L. R., vertino, ar jos motina E. P., atsižvelgiant į tai, kad šeimai, tame tarpe ir E. P. yra taikoma atvejo vadyba, nepanaudodama savo prievolės ir pareigos dorai, pagal visuotinai priimtus moralės ir etikos normas auklėjo vaiką.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartyje buvo teigiama, kad Institucijos priimtas nutarime nutraukti administracinę teiseną buvo nepateikta išsamesnė duomenų analizė bei motyvai, kodėl vienais duomenimis yra vadovaujamasi, o kiti atmetami. Aukštesnysis teismas sutinka su tokia apylinkės teismo pozicija. Pagal Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną yra matyti, kad tokio sprendimo motyvacija nebuvo pakankama. Nors ir buvo atsižvelgta į tam tikrus duomenis, tačiau priimant procesinį sprendimą nebuvo pakankamai įvertinti L. R. teiginiai, pateikti dokumentai ir duomenys. Tai leidžia daryti išvadą, kad Institucijos priimtas nutarimas pagal savo motyvaciją buvo gana vienpusiškas. Vien tai, kad Institucija pagrįstai nustatė, kad tarp asmenų yra susiklostę konfliktiški santykiai, tai nėra absoliutus pagrindas nevertinti pareiškėjo L. R. teiktą informaciją apie galimą administracinį nusižengimą. Priešingai nei nurodoma Institucijos apeliaciniame skunde, yra pagrindas konstatuoti, kad atliekant tyrimą ne visos reikšmingos aplinkybės buvo ištirtos. Nors asmenys nurodė prieštaringas aplinkybes, tačiau Institucija rėmėsi tik vieno iš jų teiginiais, neargumentuojant sprendimo, kodėl buvo atmesti kitos šalies paaiškinimai. Tai leidžia pripažinti, kad vienam iš įrodymų šaltinių buvo suteikta išskirtinė reikšmė.
Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad tiek L. R., tiek E. P. pateikia skirtingas paaiškinimus dėl Institucijos tirtų įvykių. Kaip minėta, pagal susiklosčiusias aplinkybes yra akivaizdu, kad tarp minėtų asmenų yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Nustatyta, kad jie pateikia kategoriškai skirtingus paaiškinimus apie jų tarpusavio bendravimą su jų dukra M. R.. Matyti, kad abu asmenys nurodydavo aplinkybes, kad vaiko elgesys pasikeisdavo po bendravimo su vienu iš tėvų. Esant tokioms aplinkybėms, tiriant galimai padaryto administracinio nusižengimo aplinkybes, yra būtina imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama pašalinti tokius asmenų prieštaravimus. Pagal Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimo turtinį matyti, kad aptariant surinktus duomenis buvo nurodyti šių asmenų paaiškinimai, tačiau Institucijos nutarime nebuvo detaliau aptarta, kurios iš asmenų nurodytos aplinkybės buvo pagrįstos, o kurios buvo paneigtos kitais gautais duomenimis. Būtent tokiais atvejais, kai asmenų tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir jie teikia visiškai skirtingus paaiškinimus apie tiriamus įvykius, tai reikalauja objektyviai ištirti duomenų visumą. Šiuo konkrečiu atveju pagal Institucijos nutarimo motyvuojamąją dalį matyti, kad pakankamai didelė dalis L. R. pateiktų duomenų iš esmės liko nutylėti bei neįvertinti. Dėl to susidarė tokia situacija, kad Institucija dėl L. R. nurodytų aplinkybių nepakankamai išsamiai pasisakė, o nutarime akcentavo tik kitų asmenų paaiškinimus. Tai leidžia pripažinti, kad aplinkybės galėjo būti vertintos gana vienpusiškai, kas šioje stadijoje neleidžia sutikti su Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarime padaryta išvada, kad nebuvo padarytas administracinis nusižengimas. Priimti procesinį sprendimą, kuriuo pripažįstamas administracinio nusižengimo padarymas arba nutraukiama administracinio nusižengimo teisena galima tik tais atvejais, kai visi reikšmingi duomenys buvo ištirti bei įvertinta jų visuma. Pagal Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimo argumentaciją matyti, kad tokios išvados buvo padarytos neatlikus pakankamai išsamaus aplinkybių įvertinimo.
Teigiamai vertintina, kad specialistai bendravo su nepilnamete M. R., gavo duomenis iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos bei tėvų paaiškinimus, bet net ir atlikus šiuo veiksmus, negalima spręsti, kad visi reikšmingi duomenys buvo tinkamai ištirti ir įvertinti. Pažymėtina tai, kad Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarime buvo didesnis dėmesys skirtas nepilnametės M. R. ir E. P. paaiškinimams, pasikliaujant jų tikrumu. Be kita ko, pagal E. P. teiktus paaiškinimus matyti, kad ji akcentuodavo paties L. R. netinkamą elgesį su vaiku. Tuo tarpu L. R. pateikti duomenys ir dokumentai, kuriais buvo bandoma paneigti atitinkamas E. P. nurodytas aplinkybes bei kvestionuojant jos veiksmus auklėjant vaiką, nebuvo detaliai vertinti. Pastebėtina ir tai, kad Institucijai tikrinant informaciją buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-320-1168/2025 gauta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2025 m. vasario 5 d. – vasario 27 d. ekspertizės aktas Nr. 103MS-21/2025, kuriame gana išsamiai bei objektyviai buvo vertintos aplinkybės apie M. R. ryšį su minėtais asmenimis ir abejonės jos gebėjimu savarankiškai išreikšti savo nuomonę. Dėl to Institucijos pozicija, kuri be papildomų argumentų buvo grindžiama nepilnametės pasakojimu apie jos ryšius su L. R., negali būti pripažintina pakankamai pagrįsta bei motyvuota. Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarime gana selektyviai buvo vertinti 2025 m. vasario 5 d. – vasario 27 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-21/2025 duomenys, jie neanalizuoti kitų bylos duomenų visumoje. Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės akte buvo pateikta informacija, kad vaikas patiria abiejų tėvų poveikį dėl abipusių ginčų, tai taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad yra būtina kuo išsamiau išanalizuoti bei sugretinti skirtingų šaltinių duomenis, siekiant priimti išsamų ir teisingą sprendimą dėl galimai padaryto arba nepadaryto administracinio nusižengimo.
Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su Institucijos įgalioto atstovo apeliaciniame skunde nurodomais teiginiais, kad Institucijai nebuvo nurodyti procesiniai veiksmai, kuriuos yra siūloma atlikti. Kaip minėta, sutiktina su pirmosios instancijos 2026 m. liepos 9 d. nutartyje nurodyta pozicija, kad Institucijos nutarimas nebuvo pakankamai motyvuotas, nes jame nebuvo pakankamai objektyviai išdėstyti argumentai, kurie nulėmė sprendimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Be kita ko, skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartyje buvo konstatuota, kad nebuvo pakankamai vertintos civilinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės dėl E. P. ir L. R. bendravimo su jų dukra M. R.. Aukštesnysis teismas sutinka su tokia pozicija, kad būtų tikslinga atkreipti dėmesį šių asmenų civilinio proceso tvarka sprendžiamus ginčus. Pažymėtina ir tai, kad L. R. nurodė informaciją apie tai, kad E. P. anksčiau teismai skirdavo baudas, kadangi ji nesilaikydavo teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos. Įvertinus tai, kad teismai ir anksčiau nagrinėjo bylas, kuriose buvo sprendžiami įvairūs ginčai tarp E. P. ir L. R., susiję su jų nesutarimais dėl bendravimo su dukra, priešingai, nei teigia Institucijos atstovas apeliaciniame skunde, pagrįstai manytina, jog teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės gali būti reikšmingos, vertinant L. R. ir E. P. teikiamų paaiškinamų pagrįstumą šioje byloje.
Apeliaciniame skunde yra remiamasi in dubio pro reo principu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad susiklosčiusioje situacijoje būtų galima remtis minėtu principu. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Remiantis formuojama teismų praktika, asmens kaltumas administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuotas tik kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pagal administracinių nusižengimų teisenoje galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą (ANK 566 straipsnio 1 dalis), būtent Institucijai tenka pareiga įrodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikos neteisėtumą (ANK 567 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-20-719/2024). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-23-489/2020, 2AT-36-511/2022, 2AT-17-303/2023, 2AT-46-697/2024, 2AT-15-976/2025). Kaip minėta, prieš tai aptarta nepakankama Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimo motyvacija leidžia teigti, kad visos faktinės aplinkybės ir duomenys nebuvo tinkamai įvertinti. Taip pat skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartyje siūlytini atlikti papildomi procesiniai veiksmai leidžia pripažinti, kad dar nebuvo išnaudotos galimybės gauti reikšmingus duomenis apie galimai padarytą administracinį nusižengimą. Dėl to laikytina, kad byloje nebuvo pašalintos visos galimos abejonės ir neaiškumai. Būtent atlikus papildomą duomenų vertinimą, būtų sudarytos sąlygos, kurios leistų patvirtinti arba paneigti tam tikras E. P. ar L. R. nurodomas aplinkybes bei sąlygotų motyvuoto ir teisingo Institucijos nutarimo priėmimą. Įvertinus tokias aplinkybes, kad nebuvo ištirti visi duomenys ir nebuvo išnaudotos visos galimybės gauti reikšmingus duomenis, todėl negalima vadovautis minėtu in dubio pro reo principu ir priimti procesinį sprendimą nutraukti pradėtą administracinio nusižengimo teiseną.
Byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie aukštesniosios instancijos teismui sudarytų pagrindą suabejoti skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartyje padarytas išvadas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje 2026 m. liepos 9 d. nutartyje aiškiai išdėstė, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, aptarė asmenų iškeltas versijas ir duomenis, kurie nebuvo pakankamai objektyviai išanalizuoti bendroje bylos duomenų visumoje. Nėra pagrindo sutikti su Institucijos atstovo apeliaciniame skunde nurodomais teiginiais apie tai, kad apylinkės teismo nutartyje buvo apsiribota tik tuo, kad L. R. duomenys nebuvo aptarti išsamiau. Apylinkės teismo nutartyje buvo aiškiai išvardinti dokumentai, duomenys, kuriems Institucija iš esmės neskyrė pakankamai dėmesio arba visai ignoravo priimant sprendimą. Pripažintina, jog jie yra reikšmingi, siekiant visapusiškai ištirti galimai padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje. Dėl to taip pat yra pagrindas pripažinti, kad ir Institucijos sprendimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną buvo priimtas pernelyg skubotai, jis nebuvo pakankamai motyvuotas. Šio skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas nevertina, ar yra administracinio nusižengimo sudėtis. Vis dėlto, prieš tai aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad Institucijos priimtas sprendimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną buvo priimtas faktiškai neįvertinus ir neištyrus visų reikšmingų aplinkybių bei duomenų. Tai ir sąlygoja, kad skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartyje buvo padarytos pagrįstos bei teisingos išvados.
Susiklosčiusioje faktinėje situacijoje, Institucijos nutarime atkartojant tik vienos iš šalių teiginius ir versijas, šioje stadijoje negalima kategoriškai pripažinti, kad galėjo būti nepadarytas arba padarytas administracinis nusižengimas. Kaip minėta, įvertinus įtemptus asmenų santykius ir ilgai trunkančius konfliktus, kurie tiesiogiai susiję su jų vaiku, todėl Institucijai priimant sprendimą turėtų būti išsamiau motyvuojamos aplinkybės, kurios sąlygoja vienos iš šalių pateikiamos versijos atmetimą, paneigimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartyje buvo objektyviai įvertintos bylos aplinkybės ir buvo priimtas teisingas procesinis sprendimas panaikinti Institucijos 2026 m. balandžio 27 d. nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Institucijos atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį nepakeistą ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus įgalioto atstovo apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.