Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti apeliacinį skundą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartyje nustatytas terminas trūkumams pašalinti yra nepagrįstas. Jame nepagrįstai reikalaujama įrodymų pateikimo būtinybė, kadangi apeliaciniame skunde jis pateikė pagrindines aplinkybes, į kurias nebuvo atsižvelgta priimant sprendimą.

Apeliantas 2026 m. balandžio 15 d. pateikė teismui dokumentus su originaliu parašu, nepažeisdamas nustatyto 10 dienų termino, nors apie teismo sprendimą sužinojo 2026 m. balandžio 14 d. Toks reikalavimas atnaujinti terminą skundui paduoti yra nepagrįstas.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti apeliacinį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai pateiktų rašytinių paaiškinimų prie bylos

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai). Apeliantas teismui pateikė (Šiaulių apylinkės teisme gauti 2026 m. gegužės 26 d.) rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės atsiliepimo, kuriuose taip pat suformulavo naujus prašymus – 1) atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą; 2) įpareigoti ieškovę atjungti įvadą, kad galėtų ji pateikti teismui apžiūrai. Paaiškinimuose nurodo, kad ieškovė atsiliepime nurodė neteisingą apelianto asmens kodą, o tai kelia abejonę dėl ieškovės pateiktų duomenų tikslumo. Apeliacinės instancijos pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo priimtus, ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus ir priimtus įrodymus. CPK 323 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022). Bet koks apeliacinio skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-980-798/2021). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atskirojo skundo reikalavimų pildymas po jo pateikimo yra negalimas, taip pat į tai, jog šiuo atveju teismas nevertina Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. teismo sprendimo pagrįstumo, apelianto rašytinius paaiškinimus atsisako priimti, o naujai suformuluotų prašymų nenagrinėja.

Dėl ginčo esmės

CPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus šiame kodekse nustatytus atvejus. Apeliacinio proceso prielaidos įtvirtintos CPK 315 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, būtinosios sąlygos pradėti apeliacinį procesą yra šios: 1) turi egzistuoti tinkamas apeliacinio apskundimo objektas (nutartis ar sprendimas, kuris pagal įstatymus gali būti skundžiamas apeliacine tvarka); 2) skundą turi paduoti tinkamas subjektas, t. y. asmuo, kuriam pagal įstatymą suteikta teisė skųsti sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka; 3) neturi būti praleistas sprendimo (nutarties) apskundimo apeliacine tvarka terminas. Nesant šių prielaidų apeliacinį (atskirąjį) skundą turi būti atsisakyta priimti, o nurodytiems trūkumams paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas turi būti nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-313/2022, 15 punktas).

Apeliacinis skundas, kaip byloje dalyvaujančio asmens procesinis dokumentas, turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, įtvirtintus CPK 111 straipsnyje. Remiantis CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktais, kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta: procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. CPK 316 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jei paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti. Jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad CPK 306 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo turiniui yra imperatyvūs, jų neatitinkantis ir (ar) turintis trūkumų apeliacinis skundas, jeigu teismo nustatytu terminu tokie trūkumai nebuvo pašalinti, nepriimamas – laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad nagrinėjamu atveju nevertina Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo, o vertina 2026 m. balandžio 21 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas neištaisė 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatytų apeliacinio skundo trūkumų.

Kaip minėta, vienas iš nustatytų apeliacinio skundo trūkumų – nesuformuluotas apeliacinio skundo dalykas. Apeliacinio skundo elementai, t. y. apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas, yra esminiai, apibrėžiantys bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nesant bent vieno iš jų, laikytina, kad nėra ir paties apeliacinio skundo.

Apeliacinio skundo dalykas – tai apelianto apeliacinės instancijos teismui reiškiamas prašymas. Šis prašymas turi atitikti vieną iš CPK 326 straipsnio 1 dalyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo teisių: pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (1 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą (2 punktas); pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (3 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (4 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus (5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-687/2018).

Nagrinėjamu atveju sugretinus tiek 2026 m. balandžio 3 d., tiek 2026 m. balandžio 15 d. gautus apelianto apeliacinius skundus, matyti, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliacinio skundo dalykai yra nesuformuluoti, todėl nėra aiškios apeliacinio skundo ribos (ar skundžiamas visas pirmosios instancijos teismo sprendimas ar tik jo dalis). Atitinkamai, nuo skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies priklausytų ir žyminio mokesčio dydis už teikiamą apeliacinį skundą. Atsižvelgus į apeliacinio skundo faktinį pagrindą, taip pat nėra aiškus apeliacinio proceso tikslas, t. y. kokio išnagrinėjimo teisinio rezultato siekia apeliantas. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog apeliacinio skundo trūkumas dėl skundo dalyko suformulavimo nebuvo ištaisytas.

Pasisakant dėl skundžiamo teismo sprendimo apskundimo termino, nurodytina, kad 2026 m. kovo 3 d. teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje numatyta, jog sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu. Teismo sprendimas priimtas 2026 m. kovo 3 d., o tai reiškia, kad paskutinė apeliacinio skundo padavimo teismui diena – 2026 m. balandžio 2 d. Apie teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą šalys buvo informuotos 2026 m. vasario 11 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo atsakovo advokatė Silva Balčiūnienė. Teismo sprendimas buvo išsiųstas apelianto atstovei advokatei 2026 m. kovo 3 d., todėl laikomas įteiktas 2026 m. kovo 4 d. (CPK 175¹ straipsnio 9-10 dalys). Apelianto pirminis apeliacinis skundas teismui pateiktas 2026 m. balandžio 3 d., t. y. terminą apeliaciniam skundui pateikti praleidus vieną dieną. Bendruoju požiūriu, jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Vis dėlto, apeliantas apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežasčių ir prašymo jį atnaujinti nenurodė nei pirminiame apeliaciniame skunde, nei patikslintame apeliaciniame skunde, netgi nei atskirajame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui dėl termino paduoti apeliacinį skundą praleidimo. Apeliantas taip pat nenurodė, kad jo atstovė advokatė jo apie priimtą teismo sprendimą neinformavo.

Be to, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas akcentavo būtent praleistą terminą paduoti apeliacinį skundą, o ne ištaisyti apeliacinio skundo trūkumus, todėl apelianto argumentai dėl termino ištaisyti skundo trūkumus nevertinami.

Pasisakant dėl žyminio mokesčio, nurodytina, kad žyminis mokestis yra įstatymo nustatyta sąlyga, kurią teikdamas konkretų procesinį dokumentą (šiuo atveju – apeliacinį skundą) ir norėdamas apginti savo pažeistas teises asmuo privalo įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs apeliacinio skundo dalyko trūkumą, tuo pačiu įpareigojo apeliantą ir sumokėti atitinkamo dydžio žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 306 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas, kaip minėta, nėra nei suformulavęs apeliacinio skundo dalyko, nei sumokėjęs žyminio mokesčio, todėl nesant suformuluoto aiškaus apeliacinio skundo dalyko, apeliacinio skundo trūkumo dėl žyminio mokesčio ištaisymo faktas negali būti nustatytas.

Tuo pačiu atmestini apelianto argumentai dėl negalėjimo sumokėti žyminio mokesčio nežinant įmokos kodo. Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, mokami Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos į bet kurią skelbiamą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą arba įmokų surinkimo paslaugas teikiančiose įstaigose ir jų ar jų tarpininkų padaliniuose. Įmokų kodai yra patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-57/1B-160 „Dėl Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus kodų sąrašo“ (suvestinė redakcija nuo 2026 m. vasario 2 d. iki 2026 m. balandžio 30 d.). Įmokų kodai yra skelbiami viešai, o teismui nėra imperatyvi pareiga jo nurodyti nutartyje ar sprendime. Aplinkybė, kad pasak apelianto, jis nežinojo įmokos kodo, nepanaikina pareigos jį sumokėti ar dėti pastangas kodą sužinoti. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl neva teismo raštinės darbuotojos pateiktos klaidingos informacijos yra neįrodytos ir vertintinos kaip deklaratyvios.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti apelianto atskirojo skundo motyvais. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas išties būtų ištaisęs pirmosios instancijos teismo nustatytus pateikto apeliacinio skundo trūkumus, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto J. M. atskirąjį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.