Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-1098-640/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-06-18
Bylos Nr.: e2-1098-640/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01077-2025-9
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjas: Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Ieškovas: A. S.
Atsakovas: V. S.
Trečiasis asmuo: notarai Romutė Sipavičienė, Mindaugas Sipavičius

Kategorijos

2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
2.1.2.4.1.5Sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos sandorio formos
2.1.2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-1098-640/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01077-2025-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.1.2.4.1.5; 2.1.2.4.2.6; 3.2.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 18 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, sekretoriaujant Eglei Čeponienei, dalyvaujant ieškovei A. S., jos atstovui advokatui Simonui Bušmai, atsakovui V. S., jo atstovei advokatei Žanetai Šlyžiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl sandorio ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais, tretieji asmenys byloje – notarai Romutė Sipavičienė ir Mindaugas Sipavičius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. S., kuriuo teismo prašo: 1) pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl pirkėjo, t. y. R. S. nurodymo kaip privatizuojamo nekilnojamojo turto savininkės, ir nustatyti, kad ieškovė A. S. įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei į dalį nekilnojamojo turto (94/2000), esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 2025 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 841, pripažinti iš dalies negaliojančiais 2025 m. kovo 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 995 ir 2025 m. rugpjūčio 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 6350 pagal įstatymą, dalyje dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodo, kad ji bei jos tėvai ilgą laiką gyveno bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo butas). Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo įsigaliojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (toliau – ir Butų privatizavimo įstatymas), kuriuo buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Remiantis Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, ieškovė bei jos tėvai, kaip Ginčo buto gyventojai, nusprendė įgyti Ginčo butą nuosavybės teise. Kadangi atsakovas Ginčo bute negyveno, jis Ginčo buto privatizavimo procese nedalyvavo bei nebuvo apie jį informuotas. Tuometinė atsakovo gyvenamoji vieta buvo bute, adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą atsakovui bei jo sutuoktinei dovanojo jų tėvai, būtent šį nekilnojamąjį turtą turėjo teisę privatizuoti atsakovas bei jo šeima. Kadangi tėvai atsakovui jau buvo padovanoję nekilnojamąjį turtą, šeimoje buvo priimtas sprendimas, kad Ginčo butą nuosavybės teise įgis ieškovė, šiame objekte ji gyvens su savo dviem vaikais bei tėvais. Ginčo buto įsigijimo laikotarpiu ieškovės tėvai reikiamų lėšų Ginčo buto įsigijimui neturėjo. Buvo nutarta, kad visą Ginčo buto kainą pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas sumokės būtent ieškovė, kuri 1993 m. gruodžio 4 d. atliko du Ginčo buto kainos mokėjimus

Ieškovė paaiškino, kad 1993 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Pirkimo-pardavimo sutartis), kurios pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į Ginčo butą. Nagrinėjamu atveju, „grynieji pinigai“, kuriuos ieškovė sumokėjo už privatizuojamą Ginčo butą, buvo ieškovės asmeninės santaupos. 1993 m. gruodžio 4 d. už Ginčo butą atlikta 184 Lt įmoka „grynaisiais pinigais“, kuri buvo nuskaičiuota nuo ieškovės asmeninės sąskaitos banke dvejais įrašais: 159 Lt santaupų ir 25 Lt išmokėta kompensacijos dalis. Kompensacija ieškovei buvo skirta remiantis 1993 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 562 „Dėl gyventojų santaupų indeksavimo“. Šiuo nutarimu buvo nustatyta tvarka, pagal kurią gyventojų santaupų (indėlių, sukauptų iki 1991 m. vasario 26 d., bei draudimo sutarčių įmokų, sutaupytų iki 1991 m. vasario 26 d. ir neišmokėtų gyventojams iki 1993 m. birželio 24 d.) vertė buvo indeksuojama, siekiant kompensuoti infliacijos poveikį. Nurodyta „grynaisiais pinigais“ sumokėta suma buvo nuo ieškovės banko sąskaitos nuskaitytas bei banko bankiniu pavedimu seniūnijai atliktas mokėjimas, kaip tai buvo įprasta privatizavimo proceso metu. Taip pat tą pačią dieną, t. y. 1993 m. gruodžio 4 d., investiciniais čekiais už Ginčo butą buvo atlikta 13,46 Lt įmoka, kuri buvo nuskaičiuota nuo ieškovei priklausančios Investicinės taupomosios knygelės kaip vienkartinė valstybės išmoka (investiciniai čekiai). Abu mokėjimai, t. y. mokėjimas „grynaisiais pinigais“ bei mokėjimas investiciniais čekiais, buvo atlikti tą pačią dieną, tame pačiame banke, atliekant juos iš skirtingų ieškovei priklausančių sąskaitų.

Ieškovė pažymėjo, kad tiek iki Ginčo buto pirkimo, tiek iki ieškinio pateikimo dienos ji gyveno Ginčo bute, rūpinosi šiuo turtu kaip savo, atliko pagerinimus, mokėjo Ginčo buto aptarnavimo mokesčius ir kt. Būsto aptarnavimo mokesčiai buvo mokami naudojantis elektronine bankininkyste. Per visą šį, daugiau nei 30 metų, laikotarpį ieškovei nebuvo žinoma apie tai, kad faktinė Ginčo buto savininkė yra ne ji pati, o jos motina. Šeimoje (tarp ieškovės ir jos tėvų) ieškovei bei jos tėvams nesant teisininkais, neišmanant galiojusio teisinio reguliavimo nuostatų, per klaidą pirkimo-pardavimo sutartyje Ginčo buto pirkėja, atitinkamai ir savininke, buvo įvardinta ieškovės motina, t. y. R. S., kuri tik fiziškai pristatė pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti būtinus dokumentus seniūnijai. 2007 m. rugsėjo 20 d. ieškovė papildomai įsigijo greta ginčo buto esantį kitą butą, kurio adresas yra analogiškas kaip ir ginčo buto, t. y. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės įsigytas butas faktiškai buvo ketvirtasis kambarys bute, iki šio buto įsigijimo šeima koridoriumi ir vonia naudojosi kartu su kaimynais. Ieškovė, būdama įsitikinusi, kad Ginčo butas nuosavybės teise priklauso būtent jai, Ginčo butą bei įsigytą butą sujungė, t. y. atkūrė pradinį šio būsto išplanavimą, tokiu būdu buvo panaikintos bendro naudojimo patalpos, pereinamieji kambariai, dėl ko 1/3 dalimi padidėjo ir Ginčo buto plotas. Tiek Ginčo butas, tiek ieškovės 2007 m. įsigytas butas vienas nuo kito niekaip nėra atskirti, t. y. sujungti be pertvarų. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės bei atsakovo motina R. S.. Kadangi velionė turėjo paveldimo turto, be kita to, (duomenys neskelbtini) esančių žemės sklypų, ieškovė 2024 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į paveldėjimo bylą užvedusią Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notarę R. S. dėl palikimo priėmimo. Būtent po kreipimosi į pavedėjimo bylą užvedusią notarę ieškovei tapo žinoma apie tai, kad Ginčo buto savininkė yra ne ieškovė, o jos mirusi motina, atitinkamai Ginčo butas, nesant sudaryto testamento, yra paveldėjimo teisės objektas, kurį lygiomis dalimis paveldi įpėdiniai. 2025 m. gegužės 12 d. ieškovė gavo atsakovo pasiūlymą dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo tvarkos / turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuriame iš esmės buvo aptariami tik Ginčo buto naudojimo tvarkos arba atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdai. Ieškovė siekė geranoriškai spręsti susidariusią situaciją, todėl 2025 m. gegužės 26 d. pateikė atsakovui atsakymą į pasiūlymą, kuriame išdėstė visas ginčui reikšmingas aplinkybes bei siekiant pasiekti abejoms pusėms priimtiną kompromisinį sprendimą pasiūlė inicijuoti šalių derybas. Galiausiai buvo sutarta, jog ieškovės inicijuotos derybos įvyks šalims patogiu metu 2025 m. birželio 27 d., tačiau derybose atsakovas nedalyvavo, į jas atvyko tik atsakovo sūnus V. S.. Šalių pozicijos išsiskyrė, todėl kilusio ginčo taikiu būdu išspręsti nepavyko.

Ieškovė nurodo, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirma, būdavo sudaromas sandoris, patvirtintas notaro, tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė bei jos tėvai, t. y. šeimos nariai, kurie buvo privatizuojamo nekilnojamojo turto (Ginčo buto) nuomininkai, sudarė tarpusavio susitarimą dėl to, kad būtent ieškovė nuosavybės teise įgis Ginčo butą, visgi notarinis šeimos narių susitarimas nebuvo sudarytas. Būtent Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamu susitarimu, o ne sudarant pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti nusprendžiama, kokia apimtimi bus įgytos nuosavybės teisės į privatizuojamą nekilnojamąjį turtą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai tokio šeimos narių susitarimo nebūdavo pasiekiama, buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/1999). Ieškovė bei jos tėvai nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog šeimos narių sudaromas susitarimas turi būti registruojamas pas notarą, nesuvokė šio susitarimo sukeliamų teisinių padarinių, taip pat nesuvokė, jog nekilnojamojo turto savininku bus laikomas bei įregistruojamas ne tas asmuo, kuris sumokėjo šio turto kainą, o tas, kuris tik pristatė Ginčo buto privatizavimui būtinus dokumentus į seniūniją. Aplinkybė, jog Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas susitarimas nebuvo registruojamas pas notarą patvirtina, kad buvo pažeista privatizavimo procedūra, ir šis pažeidimas sudarė sąlygas ieškovei bei jos tėvams suklysti dėl to, kas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Ieškovės elgesys prieš Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, elgesys Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (sumokėjo visą privatizuojamo Ginčo buto kainą), elgesys po Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtina esminio suklydimo egzistavimą. Asmenys, įrodę, kad sudarydami susitarimą privatizuoti butą, jie suklydo dėl to, kas taps buto savininku, turi teisę reikalauti, kad jiems būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalį privatizuoto buto. Aplinkybė, kas taps privatizuojamo nekilnojamojo turto savininku, yra esminė tokio susitarimo sąlyga, todėl suklydimas dėl jos turi esminę reikšmę bei lemia pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimą iš dalies negaliojančia. Ieškovė bei jos tėvai suklydo dėl aplinkybės, kas taps privatizuojamo turto savininku, kuri yra esminė.

Ieškovė akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje jau yra nagrinėjęs bylą, kurioje susiklosčiusios faktinės aplinkybės yra itin panašios į susiklosčiusias nagrinėjamoje situacijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2007 susiklosčiusios aplinkybės yra praktiškai identiškos ginčo situacijai. Vienintelė kasacinio teismo išnagrinėtos bylos bei ginčo situacijos skirtinga aplinkybė yra ta, kad kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ieškovė už privatizuojamą turtą sumokėjo lygiomis dalimis kartu su motina 1/2 turto kainos, atitinkamai turėjo įgyti nuosavybės teisę į pusę privatizuojamo nekilnojamojo turto. Tuo tarpu nagrinėjamoje ginčo situacijoje ieškovė sumokėjo visą privatizuojamo Ginčo buto kainą, žodinio susitarimo tarp Ieškovės ir jos tėvų metu buvo sutarta, jog Ginčo butas privatizuotas Ieškovės vardu, atitinkamai, jai nuosavybės teise priklausys šis turtas.

Ieškovei po motinos mirties pasikreipus į palikimo atsiradimo vietos notarą, paaiškėjo, jog mirus ieškovės tėvui V. S. buvo užvesta, tačiau nepabaigta jo paveldėjimo byla, kadangi buvo neišspręstas dalies paveldimo turto, t. y. Ginčo buto, paveldėjimo klausimas. Ieškovės motinai R. S. po vyro mirties priimant palikimą nebuvo žinoma, jog Ginčo butas yra vienas iš paveldėjimo teisės objektų, kadangi šeimoje buvo priimtas sprendimas, jog privatizuojant Ginčo butą jį nuosavybės teise įgis ieškovė, šis nekilnojamasis turtas taip pat nebuvo įtrauktas į R. S. po vyro mirties išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovės turimais duomenimis, siekdamas priimti po R. S. mirties atsiradusį palikimą, V. S. paveldėjimo bylą užbaigė atsakovas, šiuo pagrindu 2025 m. kovo 4 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti šį ieškinį ir atitinkamai pripažintų Pirkimo–pardavimo sutartį iš dalies negaliojančia dalyje dėl pirkėjo, t. y. R. S., nurodymo kaip privatizuojamo nekilnojamojo turto savininkės, Ginčo butas nebebūtų paveldėjimo teisės objektas. Tenkinus ieškinį, 2025 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 841, turėtų būti pripažintas negaliojančiu, 2025 m. kovo 17 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 995 ir 2025 m. rugpjūčio 13 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 6350 pagal įstatymą turėtų būti pripažinti iš dalies negaliojančiais dalyje dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškovės ieškinį teismo prašo: 1) taikyti ieškinio senaties terminą ieškovės pagrindiniam reikalavimui pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl pirkėjo, t. y. R. S. nurodymo kaip privatizuojamo nekilnojamojo turto savininkės, ir nustatyti, kad ieškovė, įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei į 94/2000 dalis nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį atmesti kaip pareikštą praleidus įstatyme nustatytą terminą; 2) pritaikius ieškinio senaties terminą pagrindiniam reikalavimui, atitinkamai atmesti ir išvestinius ieškovės reikalavimus: pripažinti negaliojančiu 2025-03-04 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 841, pripažinti iš dalies negaliojančiais 2025-03-17 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 995 ir 2025-08-13 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 6350 pagal įstatymą, dalyje dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) alternatyviai, jeigu Teismas netaikytų ieškinio senaties termino, ieškovės A. S. patikslintą ieškinį dėl sandorio ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais atmesti visa apimtimi kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą; 4) Priteisti iš ieškovės A. S. atsakovo V. S. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodo, kad 2025 m. kovo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 995 pagrindu yra ½ dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 47/2000 dalių neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), savininku. Atsakovas, siekdamas nustatyti paveldėto turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo aplinkybes, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvą. Atsakovo prašymo pagrindu iš archyvo buvo gauti dokumentai, susiję su ginčo buto privatizavimo procesu. Susipažinus su archyviniais dokumentais, paaiškėjo priešingos ieškovės teiginiams aplinkybės. R. S. 1991 m. gruodžio 16 d. pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su pageidavimu pirkti ginčo butą. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas tą pačią dieną sudarytas R. S., A. S. ir V. S. susitarimas, kuriame aiškiai užfiksuota buto pagrindinės nuomininkės ir jos pilnamečių šeimos narių valia, kad privatizuojamas butas bus perkamas R. S. vardu. Tokiu būdu, priešingai nei teigia ieškovė, tarp jos ir tėvų buvo sudarytas susitarimas, kaip tai numatyta Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kuriuo aiškiai buvo nurodyta, kas taps privatizuojamo turto savininku. Ginčo buto privatizacija truko dvejus metus, R. S. prašymą leisti baigti privatizavimo procedūrą pateikė 1993 m. spalio 18 d., o visi dokumentai, kurių pagrindu buvo ruošiamas privatizavimo sandoris, buvo teikiami būtent R. S.. Nėra jokio nei faktinio nei teisinio pagrindo teigti, kad ieškovė bei jos tėvai suklydo dėl aplinkybės, kas taps privatizuojamo turto savininku, nes ginčo buto privatizavimo eiga rodo, jog ieškovės motinai buvo aiškiai žinoma ir suprantama, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), perkamas jos vardu.

Atsakovas pažymi, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, jog neva ji sumokėjo visą pirkimo kainą, nepaneigia aukščiau nurodytų objektyvių aplinkybių dėl tikrojo ginčo buto savininko, nes vien grynųjų pinigų įnešimas į banką nesukuria nuosavybės teisių, be to atliktas mokėjimas už butą galėjo būti kompensuotas ieškovei. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji pati sumokėjo privatizavimo kainą, reiškia, jog ji asmeniškai dalyvavo privatizavimo procedūroje ir jai turėjo būti žinomos esminės ginčo buto pirkimo-pardavimo sąlygos, tame tarpe ir sandorio šalys. Ieškovės pateikti įrodymai dėl ginčo buto remonto, kuris neva buvo apmokėtas iš jos lėšų, taip pat nepatvirtina jos teiginių, kad ji rūpinosi ginčo butu kaip savo. Ieškovės pateikti įrodymai rodo tik einamąją smulkų buto remontą, susijusį su natūraliu nekilnojamojo turto nusidėvėjimu, be to iš pateiktų įrodymų nėra galimybių patikimai nustatyti, kad mokėjimai buvo atlikti būtent ieškovės ir iš jos asmeninių lėšų. Be to, net ieškovei ir finansavus einamuosius buto pagerinimo darbus, tai nekeičia nuosavybės teisių apimties ir nepatvirtina esminio suklydimo dėl ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų. Ieškovės teiginius apie įsitikinimą, kad ji yra ginčo buto savininkė, paneigia jos pačios į bylą pateikti mokėjimai už ginčo butui teikiamas komunalines paslaugas. Visos sutartys su komunalinių paslaugų teikėjais buvo sudarytos jos motinos R. S. vardu, ko negalėjo būti, jeigu buto savininku būtų kitas asmuo. Vien ši aplinkybė patvirtina ieškovės žinojimą apie tai, kad ginčo butas nuosavybės teise priklausė jos motinai, o ne jai. Kartu su atsiliepimu pateikiama archyvinė ginčo buto privatizavimo medžiaga patvirtina, kad tarp pilnamečių nuomininkų (šeimos narių) buvo susitarta butą pirkti R. S. vardu, o ginčo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta vadovaujantis šio susitarimo sąlygomis. Ieškovė šeimos narių susitarimo neginčija, nėra teisinio pagrindo keisti pirkėjo asmenį pirkimo–pardavimo sutartyje, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo sandorio sudarymo. Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsiskaitymų, naudojimosi butu ir einamųjų remonto darbų nepaneigia nustatytos privatizavimo eigos ir jos rezultatų.

Atsakovas nurodo, kad ieškinyje nekalbama, kodėl ir kokiu pagrindu visa mirusiajai priklausiusi pastogės dalis turėtų būti priskirta ieškovei. NTR išrašo duomenys patvirtina, kad ši pastogės dalis buvo įregistruota R. S. vardu 2005 m. rugpjūčio 12 d. asmens prašymo pagrindu, t. y. individualiu savininkės kreipimusi, grindžiamu tuo metu galiojusiais dokumentais ir kadastriniais duomenimis. Toks registracijos būdas patvirtina, kad R. S. veikė kaip buto savininkė ir aiškiai realizavo savo teises į šį nekilnojamojo turto objektą – pastogę. Ieškovė į bylą nepateikė R. S. 2005 m. rugpjūčio 12 d. prašymo ir nenurodė, kokiu pagrindu šis sandoris laikytinas negaliojančiu. Nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimo dėl visos minėtos pastogės dalies priskyrimo jos nuosavybei. Ieškovės nurodytos kasacinės bylos ir nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės skiriasi, todėl ieškovės nurodytas precedentas netaikytinas šiam ginčui. Ieškovės paaiškinimas dėl sužinojimo momento dėl nuosavybės prieštarauja bylos duomenims ir pačios ieškovės veiksmams. Vadovaujantis NTR išrašo dėl ginčo buto duomenimis, 2008 m. lapkričio 7 d. Klaidų ištaisymo akto Nr. KR-159 pagrindu buvo ištaisyta techninė klaida dėl daikto registravimo. Atsakovas kreipėsi į VĮ „Registrų centras” ir gavo 2008 m. lapkričio 7 d. Kadastrinių duomenų taisymo aktą, iš kurio matyti, kad 2008 m. spalio 27 d. ieškovė kartu su motina pateikė bendrą prašymą patikslinti duomenis tiek dėl jos 2007 m. rugsėjo 2 d. įsigyto buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek dėl motinos vardu registruoto ginčo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie duomenys patvirtina, kad ne vėliau kaip 2008 m. spalio 27 d. ieškovė žinojo ir pripažino, jog ginčo butas yra įregistruotas R. S. vardu, nes tą dieną ji kartu su savininke kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ dėl šio buto duomenų tikslinimo. Be to, ieškovė pati, būdama (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, dalyvavo privatizavimo procedūroje ir atsiskaityme už ginčo butą, todėl pagrindiniai privatizavimo duomenys jai buvo žinomi nuo pat pradžių. Taikytini ieškinio senaties terminai lemia, kad ieškinys paduotas praleidus įstatymo nustatytus terminus.

Notaras Mindaugas Sipavičius atsiliepime nurodė, kad neturi suinteresuotumo Ieškinio patenkinimu ar atmetimu. Dėl to prašė teismo bylą nagrinėti nedalyvaujant.

Dublike ieškovė papildomai nurodo, kad praėjus tokiam ilgam laikui ji galėjo suklysti dėl susitarimo sudarymo formos. Visgi, net ir šio susitarimo sudarymas rašytine forma nepaneigia tokio susitarimo sudarymui Butų privatizavimo įstatyme nustatytos privalomosios formos reikalavimų. Atsakovo kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktame susitarime nurodoma, jog pasirašančiųjų asmenų tapatybes nustatė valstybinės elektrotechnikos įmonės „Elfa“ vadovas (jo įgaliotas asmuo) A. J., t. y. įmonės atstovas, bet ne notaras. Minimas asmuo nustatė pasirašančiųjų asmenų tapatybes, bet ne tvirtino sudaromą sandorį, kaip tai nustatyta Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje. Susitarime nurodoma, kad privatizuojamas Ginčo butas bus perkamas nuomininkės R. S. vardu, tačiau, skirtingai nei nurodo atsakovas, ieškovė bei jos tėvai, nurodydami šiame susitarime kaip perkantį asmenį R. S. suprato, jog, kadangi šis asmuo (R. S.) buvo Ginčo buto nuomininke, ji pristatys visus Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikiamus dokumentus į seniūniją, būtent šis asmuo ir turi būti nurodomas susitarime, t. y. suvokė, jog susitarimas yra tarsi įgaliojimas tvarkyti tam tikrus su nekilnojamojo turto įsigijimu susijusius reikalus. Tuo atveju, jeigu ieškovės ir jos tėvų susitarimą, reglamentuojamą Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, būtų tvirtinęs notaras, jis būtų šalims tinkamai išaiškinęs iš tokio susitarimo kylančias teises ir pareigas, t. y. paaiškinęs, kad šis susitarimas nėra tolygus įgaliojimui tvarkyti tam tikrus reikalus, ir ieškovė nebūtų suklydusi

Šalies argumentai

Ieškovė paaiškina, kad įstatyme expressis verbis nustatyta, jog už privatizuojamą (perkamą) nekilnojamąjį turtą jo kainą sumoka būtent pirkėjas, o ne jo šeimos nariai ir / ar giminaičiai. Atitinkama privatizuojamo nekilnojamojo turto kainos mokėjimo tvarka yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 12 punkte, t. y. įtvirtinta, jog už perkamą gyvenamąjį namą, butą jo kainą sumoka pirkėjas. Taigi, vien aplinkybė, kad Ginčo buto kainą sumokėjo ieškovė, nesukuria jai nuosavybės teisės, tačiau visų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog ieškovė pagrįstai manė, kad tampa privatizuojamo Ginčo buto savininke, toks jos įsitikinimas bei jį pagrindžiantys veiksmai tęsėsi pasibaigus privatizavimo procesui iki pat ieškovės motinos mirties. Pastogės įregistravimui būtini dokumentai atsakingai institucijai buvo pateikti 2005 m. rugpjūčio 12 d., tačiau nuosavybės teisė į daiktą buvo įgyta privatizuojant Ginčo butą, t. y. pagrindinį daiktą. Kadangi pagrindinio daikto perleidimas ar kitoks šio daikto teisinės būklės pakeitimas lemia atitinkamą priklausinio, kaip antraeilio daikto, teisinės būklės pakeitimą, laikytina, kad ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, susiję su Ginčo buto pripažinimu ieškovės nuosavybe, yra aktualūs bei taikomi, be kita ko, Ieškovės reikalavimui, susijusiam su Ginčo buto pastoge.

Dėl kadastro duomenų tikslinimo galinčių kreiptis asmenų ratas yra itin platus, įstatymas nenustatė ir nenustato, jog dėl atitinkamų duomenų tikslinimo turi teisę kreiptis išimtinai nekilnojamojo turto objekto savininkas. Ginčo buto gyventojos visus būsto gyventojams aktualius klausimus visada spręsdavo kartu, kadangi taip buvo priimta šeimoje. Būtent dėl šios priežasties į VĮ „Registrų centras“ dėl kadastro duomenų tikslinimo kreipėsi ieškovė ir jos motina, realizuodamos joms priklausančią teisę kaip gyventojos, o ne kaip nekilnojamojo turto objekto savininkės. Šių veiksmų buvo imtasi dėl to, kad nekilnojamojo turto registre esant klaidingiems būsto ploto duomenims, neteisingai, t. y. didesne suma nei turėtų, buvo skaičiuojami nekilnojamojo objekto (daugiabučio namo) administravimo, eksploatavimo, šildymo ir kiti mokesčiai, kurių dydis priklausė būtent nuo nekilnojamojo turto ploto.

Tripliku atsakovas papildomai nurodo, kad Butų privatizavimo įstatymo lygmeniu šeimos susitarimas iš tiesų laikytas būtina pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, tačiau privatizavimo procedūros buvo detaliai organizuojamos vykdomosios valdžios lygmeniu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 759P buvo aiškiai pavesta savivaldybėms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms forminti gyventojų pareiškimus ir susitarimus pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą pagal patvirtintas formas. Tai reiškia, kad susitarimai faktiškai buvo rengiami ir tvirtinami administracine tvarka privatizavimą vykdžiusių subjektų struktūrose, patvirtinant pasirašančiųjų tapatybes ir įforminant šių asmenų valią pagal nustatytas formas. Ši procedūra buvo sukurta tam, kad privatizavimas vyktų operatyviai ir sklandžiai visoje šalyje, ir ji tiesiogiai įtvirtina įstaigų dalyvavimą susitarimų forminime, todėl pats susitarimo pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą įforminimas įstaigoje (nagrinėjamu atveju VEĮ „Elfa“) savaime negali būti laikomas niekiniu ar teisiškai nereikšmingu veiksmu. Net ir atskirai nuo formos klausimo, kasacinio teismo praktika yra nuosekli: norint iš dalies nuginčyti pirkimo–pardavimo sutartį, pirmiausia turi būti ginčijamas pats šeimos narių susitarimas kaip savarankiškas sandoris. Priešingu atveju nėra teisinio pagrindo keisti vėlesnio sandorio šalį. Būtent taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškino privatizavimo santykių logiką – šeimos susitarimas yra atskiras sandoris ir jį (o ne vien pirkimo–pardavimo sutartį) reikia ginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Atsakovo pateiktas susitarimas ne tik atitinka privatizavimo sandorių forminimo modelį, bet ir įrodo realią šeimos valią butą pirkti R. S. vardu, kuri vėliau nuosekliai buvo įgyvendinta – pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta būtent R. S. vardu, nuosavybė įregistruota jos vardu, o po mirties paveldėta įstatymo tvarka. Tai iš esmės paneigia ieškovės dubliko argumentą, kad šeimos susitarimo „nėra“ arba kad jis negali būti laikomas teisiškai reikšmingu, nes visa vėlesnė teisinė situacija susiklostė pagal šio susitarimo turinį. Dubliko teiginys, esą šeimos narių susitarimas „buvo suprastas“ kaip įgaliojimas R. S. tik „pristatyti dokumentus“, prieštarauja pačiam susitarimo tekstui ir Butų privatizavimo įstatymo logikai.

Atsakovas kartu su tripliku pateikė iš VĮ „Registrų centras“ gautą dokumentą – 2005 m. rugpjūčio 12 d. R. S. asmeninį prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į 94/2000 dalį neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Reg. Nr. 44/196327), paneigiantį ieškovės dubliko argumentus. Šis dokumentas patvirtina, kad po šeimos susitarimo ir Ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, R. S. veikė kaip ginčo buto savininkė. Faktų seka aiškiai rodo, kad šeimos susitarimu buvo pasirinkta ginčo buto pirkėja – R. S., ir ši valia nuosekliai įgyvendinta. Aplinkybė, kas faktiškai atliko įmokas, pati savaime nepakeičia pirkėjo asmens ir nesuteikia nuosavybės teisių. Net ir didesnės apimties remontas ar buto atnaujinimas nuosavybės teisės nesukuria ir nesudaro pagrindo keisti pirkėjo, nustatyto šeimos susitarimu ir Ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi. Dublike nurodyti buto remonto darbai (radiatorių, vamzdynų, elektros instaliacijos keitimas, apdaila, durys ir t.t.) daugiausia atitinka eksploatacinių savybių atnaujinimą ir einamuosius pagerinimus; ieškovės teiginiai apie kapitalinį remontą nepagrįsti privalomais dokumentais (pvz. savivaldybės leidimai, darbų priėmimo – perdavimo aktai ir pan.).

Atsakovas dėl ieškovės atliktų mokėjimų už komunalines paslaugas pažymėjo, kad iš kartu su ieškiniu pateiktų ieškovės banko sąskaitų išrašų matyti, jog kiekvieno mokėjimo už komunalines paslaugas paskirtyje nuosekliai buvo nurodyta „R. S.“ ir ginčo buto adresas. Informacija apie tai, kieno vardu sudarytos sutartys su komunalinių paslaugų teikėjais, visą laiką buvo ieškovei žinoma. Ieškovės teiginiai, jog ji „netikrino“, kaip sugeneruojamas mokėjimas, prieštarauja šių dokumentų turiniui ir protingumo standartui. Atsiskaitymas per komunalinių paslaugų teikėjų aktyvias nuorodas, automatiškai suformuojančias rekvizitus, yra vėlesnė praktika. Už ginčo buto komunalines paslaugas ji moka bent nuo 2004 m., kai mokėjimo nurodymus įprastai suvesdavo pats mokėtojas (nurodant gavėją, mokėtoją, mokėjimo paskirtį). Vadinasi, ilgą laiką ieškovė pati formuodavo mokėjimus, kuriuose aiškiai atsispindėjo, kad mokama už R. S.. Reguliarūs mokėjimai, kai kiekviename mokėjime nurodoma, kad mokama už R. S., patvirtina, jog ieškovė ne vėliau kaip nuo sistemingo mokėjimų atlikimo pradžios turėjo realią galimybę ir pareigą suprasti teisinę padėtį dėl ginčo buto nuosavybės.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, jog NTR duomenys patvirtina, kad pastogė civilinėje apyvartoje dalyvauja savarankiškai ir nėra įregistruota kaip kurio nors buto priklausinys. Ginčo buto NTR išraše apskritai nėra jokio įrašo apie buto priklausinius – „daikto priklausiniai iš kito registro: įrašų nėra“. Tai dar kartą patvirtina, kad pastogė nėra įregistruota kaip ginčo buto priklausinys. ieškovės teiginiai, kad jos procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, susiję su ginčo buto pripažinimu ieškovės nuosavybe, yra aktualūs bei taikomi, be kita ko, ieškovės reikalavimui, susijusiam su ginčo buto pastoge, šioje byloje neturi faktinio pagrindo: nėra įrodytas nuolatinis ir būtinas funkcinis pastogės ryšys su ginčo butu, o šių nekilnojamojo turto vienetų registravimo faktai patvirtina savarankišką daikto statusą. Pastogė šioje byloje nepripažintina ginčo buto priklausiniu, o nuosavybės teisė į 94/2000 dalį 2005 m. rugpjūčio 12 d. įregistruota R. S. vardu atskiru teisiniu pagrindu (jos asmeniniu prašymu), grindžiamu tuo metu galiojusiais dokumentais ir kadastriniais duomenimis. Ieškovė šio nuosavybės įgijimo pagrindo neginčija ir nenurodo teisiniu požiūriu reikšmingų priežasčių, dėl kurių minėtas registracijos aktas turėtų būti laikomas neteisėtu ar negaliojančiu, todėl reikalavimas pripažinti minėtą pastogės dalį ieškovės nuosavybe yra teisiškai nepagrįstas. Ieškovės versija, jog iki motinos mirties ji nežinojo apie registruotą ginčo buto nuosavybę, prieštarauja bylos dokumentams ir elementariai gyvenimo logikai. Civiliniuose santykiuose taikomas bonus pater familias standartas įpareigoja elgtis apdairiai ir rūpestingai. Asmuo, kuris dešimtmečius gyvena ginčo bute, pats atlieka mokėjimus už komunalines paslaugas, kuriuose kiekvieną kartą nurodo, jog moka už R. S., ir kartu su ja kreipiasi dėl registro duomenų tikslinimo, neturi teisinio pagrindo remtis „nežinojimu“. Subjektyvūs lūkesčiai ar šeimos vidiniai susitarimai senaties eigos nekeičia.

Teismo posėdžių metu šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytas pozicijas. Ieškovė prašė ieškinį tenkinti visiškai. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. P. nurodė, jog jai iš ieškovės motinos kalbų buvo žinoma, kad šeimoje buvo susitarimas, jog privatizuojamas butas bus ieškovės vardu ir jai atiteks, nes atsakovas jau buvo aprūpintas butu.

Teismas dėl liudytojos duotų parodymų pasisako, jog jų nevertina ir jais nesiremia, nes liudytoja bylai reikšmingų aplinkybių negalėjo nurodyti; liudytojos parodymai buvo paremti kitų asmenų pasakojimais.

Ieškinys netenkinamas

Iš 2025 m. rugpjūčio 6 d. nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise šiuo metu priklauso atsakovui (1/2 dalis) ir bylos šalių mirusiai motinai R. S. (1/2 dalis). Jame taip pat nurodyta, kad R. S. nuosavybės įregistravimo pagrindas yra 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 4878, 2025 m. vasario 4 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. 492 ir 2025 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 841. Atsakovas nuosavybės teisę į butą įgijo 2025 m. kovo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 995 pagrindu. Byloje ginčas kilo dėl ginčo buto savininko nustatymo, t. y. ieškovė nurodo, kad nors buto privatizavimo proceso metu viskuo rūpinosi bylos šalių motina, tačiau tarp ieškovės ir bylos šalių tėvų buvo susitarimas, jog buto nuosavybė turi būti ieškovės vardu ir atitinkamai, ginčo butas negali būti laikomas paveldėjimo objektu po R. S. mirties. Atsakovas su ieškove nesutinka nurodydamas, kad ieškovė ir bylos šalių tėvai sudarė rašytinį tarpusavio susitarimą, kuriuo aiškiai susitarė, jog butas po privatizacijos bus laikomas ne ieškovės, o R. S. nuosavybe.

Dėl šeimos narių sudaryto tarpusavio susitarimo teisėtumo vertinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/1999 išaiškino, jog privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių santykiai. Pirma, santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės, ir savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, iš kitos pusės. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirma, būdavo sudaromas sandoris tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Susitarimas, numatytas Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, yra sandoris, kuris gali būti ginčijamas bendrais sandorių negaliojimo pagrindais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1993 m. spalio 18 d. R. S. Butų privatizavimo valstybinei komisijai pateikė prašymą leisti baigti įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus. Prašyme taip pat nurodė, kad ji nuomoja gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), susidedantį iš trijų kambarių ir priklausantį (duomenys neskelbtini) seniūnijai. Paaiškino, kad butą nuomoja nuo 1959 m., o jos šeima susideda iš penkių asmenų. Kartu pridėta 1993 m. spalio 12 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad ginčo bute tuo metu penki asmenys – R. S., jos sutuoktinis V. S., ieškovė ir du anūkai (tuo metu nepilnamečiai). 1991 m. gruodžio 16 d. tarp ieškovės, R. S. ir V. S. buvo sudarytas susitarimas Nr. 334 pirkti privatizuojamą butą (duomenys neskelbtini), ir sutarta, kad butas perkamas nuomininkės R. S.. Pažymėta, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Santuokos ir Šeimos kodekso 21 straipsnio, reglamentavusio bendrosios jungtinės nuosavybės teisės nuostatas, turinys susitarimo dalyviams žinomas. Susitarimas patvirtintas VEĮ „Elfa“ vadovo (įgalioto asmens) A. J.. R. S. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. gruodžio 16 d. pareiškimą, kuriame nurodė, jog pageidauja pirkti trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) ir nurodyta, kad bute kartu su R. S. registruoti trys asmenys – sutuoktinis, ieškovė ir anūkas. 1993 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto valdybos Senamiesčio seniūnijos privatizavimo tarnybos pirmininkė parengė gyvenamojo buto įkainojimo aktą (pirkėja – R. S.), numačiusi, jog bendra kaina yra 198,18 Lt. Įkainojimo akto apačioje yra R. S. patvirtinimas ir parašas, kad ji su buto kaina susipažino ir sutinka bei nurodė, kad buto kaina bus apmokėta pinigais (184,72 Lt) ir valstybės vienkartinėmis išmokomis (13,46 Lt). Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. gruodžio 9 d. Buto pirkėja nurodyta R. S.. Nurodyta, kad R. S. pagal Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1993 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 6315 įgijo trijų kambarių butą (70,16 kv. m.).

Motyvuojamoji dalis

Iš aptartų rašytinių įrodymų matyti, kad valią privatizuoti ginčo butą ir jį įgyti nuosavybėn, tuo pačiu patvirtinant žinojimą apie Santuokos ir Šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatų turinį, išreiškė bylos šalių motina R. S.. Atitinkamai dėl to kaip vienas iš R. S. nuosavybės teisės įregistravimo į butą pagrindų yra nurodyta 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 4878. Atsižvelgus į tuo metu galiojusio Santuokos ir Šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatą, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, ginčo butas po 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo turėjo priklausyti R. S. ir jos sutuoktiniui V. S.. Atitinkamai, dėl to buvo išduoti 2025 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 841, kuriuo R. S. paveldėjo sutuoktiniui priklausiusią ginčo buto dalį, o remiantis NTR išrašu, tėvo turto įpėdiniu taip pat tapo 2025 m. kovo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 995 pagrindu.

Ieškovė nagrinėjamu atveju laikosi dviprasmiškos pozicijos dėl pagal Butų privatizavimo įstatymą turėto sudaryti šeimos narių susitarimo. Vienu atveju ji teigia, kad susitarimas buvo ir ji su tėvais susitarė, jog buto savininke bus laikoma ieškove, o ieškovės motina dokumentus tvarkė žodinio įgaliojimo pagrindu. Kitu atveju ji kelia klausimą dėl paties susitarimo negaliojimo, kadangi nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos jo privalomos notarinės formos.

Pažymėtina, kad iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas, siekdamas privatizuoti butą, turėjo atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, kurie buvo privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, nuomininko ir šeimos narių susitarimas, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimas privatizuoti butą ir kt. Asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo, savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras, kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007).

Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai, o nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Taigi vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu, o susitarimas, patvirtintas notarine tvarka, buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks įstatyme nustatyta forma išreikštas susitarimas nebuvo pateiktas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašo pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi jos ir tėvų susitarimas nebuvo registruojamas pas notarą, o tai patvirtina, jog buvo pažeista privatizavimo procedūra ir šis pažeidimas sudarė sąlygas ieškovei bei jos tėvams suklysti dėl to, kas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

Taigi, tuo atveju, jei ieškovė laikosi pozicijos, jog notarine tvarka patvirtintas susitarimas nebuvo sudarytas, taip pat įvertinus tai, jog visi prašymai ir dokumentai, teikti buvo privatizavimo proceso metu, buvo ne ieškovės, o būtent R. S. vardu, turėtų būti vertintina, jog nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, o yra reikalinga juridinių faktų sudėtis. Traktuojant, kad nėra duomenų apie vieno juridinio fakto – notarine tvarka patvirtinto susitarimo tarp šeimos narių, egzistavimą, nebūtų galima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad R. S. atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti ir atitinkamai privatizuoti ginčo butą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012). Tokia ieškovės pozicija reikštų, kad nesant R. S. subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, turėtų būti keliamas klausimas ne dėl dalies, o dėl visos 1993 m. gruodžio 9 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrįstumo, kadangi vertinant 1991 m. gruodžio 16 d. susitarimą kaip negaliojantį dėl jo notarinės formos nebuvimo, pati ieškovė nebeturėtų subjektinės teisės įgyti ginčo butą nebeegzistuojant jokiam šeimos narių susitarimui, patvirtintam notarine tvarka. Kita vertus, byloje esant 1991 m. gruodžio 16 d. šeimos narių susitarimui, kuris buvo viena iš sąlygų sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė nereiškė ieškinio reikalavimo pripažinti jos ir tėvų sudarytą susitarimą negaliojančiu. Priešingai, susitarimo aspektu jos procesinė pozicija kito, priklausomai nuo atsakovo į bylą pateiktų dokumentų turinio, t. y. iš pradžių ji nurodė esant žodinį susitarimą, o vėliau, atsakovui pateikus į bylą rašytinį susitarimą, paaiškino nebeatsimenanti visų jo sudarymo aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad norint iš dalies nuginčyti pirkimo–pardavimo sutartį, būtina iš dalies nuginčyti ir susitarimą dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, nes šis susitarimas yra sandoris ir jis gali būti ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/1999; 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2002, 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1045/2002; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-803/2003). Ieškovei nereiškus reikalavimo dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, teismas jo galiojimo nevertina.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 759P 1 punktu savivaldybėms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms buvo pavesta forminti gyventojų pareiškimus ir susitarimus pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą pagal patvirtintas formas. Atsižvelgus į potvarkiu patvirtintas formas, matyti, kad vyr. notaras buvo įvardintas tik pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje. Susitarimo formoje nurodyta, kad susitarimą patvirtina, asmenų tapatybę nustato darbuotojas, kadangi nurodyta grafa darbuotojo parašas bei nurodyta, jog pastarojo asmens akivaizdoje šalys susitarimą pasirašo. 1991 m. gruodžio 16 d. susitarimo forma yra identiška potvarkyje nurodytai formai, susitarimas yra patvirtintas įgalioto asmens, todėl teismas neturi pagrindo ex officio vertinti susitarimą negaliojančiu. Kita vertus, pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį turėjo patvirtinti ir patvirtino notarė R. R., o remiantis Butų privatizavimo įstatymu, notaro patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis buvo paskutinis veiksmas privatizuojant būstą, t. y. bendruoju aspektu, notaras negalėjo patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties, nesant įvykdytų kitų privatizavimo sąlygų. Juolab Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnyje (redakcija nuo 1992 m. gruodžio 1 d. iki 1996 m. liepos 10 d.) nurodyta, kad notaras veikia valstybės vardu ir remdamasis įstatymais užtikrina, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Teismas taip pat sutinka su atsakovu, kad pats susitarimo pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą įforminimas įstaigoje (nagrinėjamu atveju VEĮ „Elfa“) savaime negali būti laikomas niekiniu ar teisiškai nereikšmingu veiksmu.

Teismas pažymi, kad ieškovės motyvai dėl jos tėvų suklydimo sudarant susitarimą yra nevertinami, kadangi bylos šalių tėvai yra mirę ir ieškovės procesinė bei subjektyvi pozicija nesudaro pagrindo teismui jos pastarųjų teiginių, ypatingai atsižvelgiant į jau aptartus su ginčo butu susijusius įrodymus, vertinti kaip teisingų dėl R. ir V. S. suklydimo ir valios būtent ieškovę laikyti buto savininke. Be to, byloje esantys įrodymai paneigia ieškovės pateiktus argumentus dėl jos ginčo buto traktavimo kaip savo, kadangi mokėjimai už buto komunalines paslaugas buvo atliekami paskirtyje nurodant motinos vardą ir pavardę. Tokiu atveju nėra aišku, kodėl nekilnojamojo turto objektą nuosavybės teise vertinant kaip savo, už komunalines paslaugas buvo atsiskaitoma motinos vardu. Taip pat remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. e2YT-13884-909//2024 pagal A. S. pareiškimą dėl R. S. pripažinimo neveiksnia tam tikrose turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Byloje 2024 m. birželio 5 d. įkelti ir pasirašyti teismo iniciatyva gauti NTR išrašai dėl R. S. nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto ir viename iš jų nurodyta, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4878 pagrindu. Šioje byloje pareiškėja buvo būtent ieškovė, ji turėjo EPP prieigą (pirmas prisijungimas – 2024 m. kovo 7 d., o paskutinis – 2025 m. kovo 22 d.), o tai reiškia, jog ieškovė, būdama pati pareiškėja, kuri naudojosi prisijungimu prie bylos, negalėjo apie neva naujai paaiškėjusią aplinkybę dėl buto, kaip paveldėjimo objekto, sužinoti tik kreipusis į notarą po motinos mirties.

Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad už privatizuotą butą nustatyta jo kaina buvo sumokėta ieškovės lėšomis, todėl šioje dalyje ginčo tarp šalių nėra, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti ieškovę įgijus nuosavybės teisę į ginčo butą. Juolab Vilniaus miesto valdybos Senamiesčio seniūnijos mokėjimo pranešime R. S. nurodyta, kad už butą mokėtinos sumos bus nurašytos iš buto pirkėjo ir jo pilnamečių šeimos narių sąskaitų, t. y. ir A. S.. Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad už perkamą gyvenamąjį namą, butą atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis, t. y. nebuvo imperatyvaus reikalavimo, jog už privatizuojamą objektą būtų atsikaityta išimtinai tik pirkėjo asmeninėmis lėšomis. Lygiagrečiai, ieškovės asmeninėmis lėšomis pagerinta buto būklė, atliktas būsto remontas, jį subjektyviai vertinant kaip savą, taip pat nesudaro savaiminės nuosavybės teisės į ginčo butą.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad byloje esantys duomenys patvirtina visų juridinių faktų seką ir bylos šalių motinos teisę įgyti ginčo butą, kuris ir buvo jos įgytas 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir remiantis šioje byloje esančiais duomenimis, laikomas bendrąja R. S. ir jos sutuoktinio V. S. bendrąja jungtine nuosavybe. 1991 m. gruodžio 16 d. šeimos narių susitarimas, kuris buvo viena iš privalomųjų sąlygų buto privatizacijos tinkamam procesui, yra patvirtintas tuometinių teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotų asmenų, pirkimo-pardavimo sutartis yra patvirtinta notaro, todėl nėra pagrindo patenkinti ieškinio remiantis šioje dalyje nurodytais ieškinio argumentais.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35–36 punktai). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013).

Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai; išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašo pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl pirkėjo nustatant, kad ieškovė įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei į dalį nekilnojamojo turto (94/2000), esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Visų pirma, teismas pažymi, kad minėtas 1991 m. gruodžio 16 d. šeimos narių susitarimas, kurį pasirašė ir pati ieškovė, buvo sudarytas jau ieškovei esant pilnametei, t. y. beveik (duomenys neskelbtini) amžiaus. Susitarime nurodyta, kad butas perkamas nuomininkės R. S. vardu. Taip pat nurodyta, jog susitarimo dalyviai sutinka, jog perkamo buto savininku įforminus buto pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus aukščiau paminėtas pirkėjas. Įvertinus susitarimo turinį lingvistine prasme, nėra pagrindo išvadai, kad jis buvo neaiškus ir ieškovė, pasirašydama susitarimą, negalėjo suvokti, kuris iš šeimos narių bus laikomas privatizuojamo buto savininku. Ieškovė neginčijo susitarime esančio jos parašo, o įvertinus tiek susitarimo turinį, tiek pačios ieškovės tuometinį amžių ir tai, jog byloje nėra duomenų, jog ieškovė neatitiko vidutinio, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens standarto, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė suprato susitarimo pirkti butą esmės ir pasekmių. Teisinio išsilavinimo neturėjimas nagrinėjamu atveju nėra vertinamas kaip aplinkybė, turinti teisinę reikšmę, kadangi tame pačiame lape, kur yra ieškovės parašas, buvo aiškiai ir suprantamai nurodytos ir susitarimo teisinės pasekmės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas (įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.) taikomas prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po Civilinio kodekso įsigaliojimo. Taigi, jei vertinti, kad ieškovė jau 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, prieš tai 1991 m. gruodžio 16 d. pasirašiusi susitarimą, žinojo kam priklausys privatizuotas butas (ieškovės tėvams), todėl skaičiuojant senaties terminą turėtų būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos (toliau 1964 m. CK). Tuo metu, remiantis 1964 m. CK 84 straipsniu, buvo taikomas bendras trejų metų senaties terminas. Tokiu atveju spręstina, kad senaties terminas ieškovei ginti jos teises suėjo 1996 m. gruodžio 9 d.

Kitas svarbus aspektas, remiantis tiek ieškovės argumentais, tiek byloje esančiais rašytiniais įrodymais, matyti, kad ieškovė 2007 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-10584 pagrindu įgijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip paaiškino pati ieškovė, tai buvo likęs neišpirktas vienas buto kambarys, o jį nupirkus ir atlikus sienos griovimo darbus, ginčo butas ir ieškovės įgytas butas buvo sujungti. Tokiu atveju įvertinus jau minėtą vidutiniškai apdairaus, protingo ir rūpestingo asmens standartą, kyla klausimas, kodėl ieškovė manydama, jog yra viso ginčo buto savininkė, neįregistravo nuosavybės teisės į ginčo butą, t. y. kodėl ieškovė disponuodama nekilnojamojo turto dokumentais, numatančiais, jog jai priklauso dalis buto, nekėlė klausimo dėl likusios buto dalies nuosavybės teisės dokumentų, jos nuosavybės teisės įregistravimo viešuose registruose ir pan. Nustatytų aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, ieškovei 2007 m. rugsėjo 20 d. įgijus minėtą butą (kambarį) jai turėjo būti žinoma, kad likusi buto dalis jai nepriklauso. Tokiu atveju skaičiuojamas 10 metų ieškinio senaties terminas jai būtų suėjęs 2017 m. rugsėjo 20 d. Be to, iš byloje esančio VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. lapkričio 7 d. Nekilnojamųjų daiktų-butų su bendro naudojimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų taisymo akto Nr. KR-159, matyti, kad ieškovė kartu su R. S. 2008 m. spalio 27 d. kreipėsi į Registrų centrą dėl butų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpų kadastro duomenų patikslinimo. Aktu buvo ištaisyti minėtų butų bendrųjų patalpų kadastriniai duomenys akcentuojant kiekvienam iš butų priklausančių bendrųjų patalpų plotus ir kitus duomenis. Minėtame akte esanti informacija dar kartą patvirtina faktą, kad ieškovė žinojo apie tai, jog ginčo butas nebuvo jos nuosavybe ir aiškiai suvokė, jog jis priklausė būtent ieškovės ir atsakovo motinai (pagal 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį, butas buvo bendroji jungtinė bylos šalių tėvų nuosavybėm tačiau bylos šalių tėvas mirė (duomenys neskelbtini) ir remiantis bylos medžiaga, šalys tuo metu nebuvo užbaigę paveldėjimo bylos). Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2008 m. sausio 10 d. iki 2010 m. birželio 30 d.) 13 straipsnio 2 dalimi, prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, išskyrus šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, kai nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys keičiami valstybės valdžios ar valdymo institucijų teikimu Kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad prašymą dėl kadastrinių duomenų patikslinimo teikiant ieškovei ir jos motinai bendrai, pakartotinai nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė nežinojo apie motinos nuosavybės teisę į ginčo butą. Net jei vertinti, kad ji apie šį faktą galėjo sužinoti rengiant prašymą (kaip orientacinis momentas pasitelkiama prašymo pateikimo data – 2008 m. spalio 27 d.), tokiu atveju ieškovė dėl savo galimai pažeistų teisių galėjo kreiptis iki 2018 m. sausio 27 d.

Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys teismui pateiktas 2025 m. rugsėjo 23 d., priimtas 2025 m. rugsėjo 26 d., todėl atsižvelgus į visus tris galimus ieškinio senaties terminus, spręstina, jog visais atvejais yra suėję ieškinio senaties terminai, todėl ieškovės ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 84 straipsnis). Byloje nenustatyta duomenų apie ypatingas aplinkybes, dėl kurių ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas ar sustabdytas.

Dėl pastogės nuosavybės

Iš byloje esančio 2025 m. balandžio 2 d. NTR išrašo dėl neįrengtos pastogės, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), numatyta, kad R. S. neįrengta pastogė iki mirties priklausė 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ir 2005 m. rugpjūčio 12 d. asmens prašymo pagrindu. Iš 2025 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kuris parengtas vadovaujantis 1964 m. CK (573 straipsnio 1 punktas numatė, kad sutuoktinis priskiriamas pirmajai įstatyminių įpėdinių eilei) R. S. paveldėjo V. S. neįrengtos pastogės dalį. Taigi nustačius, kad neįrengta pastogė taip pat buvo įgyta 1993 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, dėl kurios pripažinimo negaliojančia teismas jau pasisakė ir ieškinį nurodytoje dalyje atmetė, teismas atitinkamai netenkina ir ieškinio dalies dėl ginčo pastogės pripažinimo ieškovės nuosavybe. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir atsakovas, vienas iš R. S. nuosavybės teisės į ginčo pastogę pagrindų buvo ir 2005 m. rugpjūčio 12 d. asmens prašymas, o tai patvirtina, jog pati R. S. ginčo pastogę laikė savo nuosavybe. Dėl to, nėra teisinio pagrindo patenkinti ieškovės ieškinį dėl 94/2000 dalies ginčo pastogės nuosavybės teises pripažinimo ieškovės nuosavybe.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal byloje pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020 15 punktą; 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-403/2024 57 punktą). Ieškovės ieškinį atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos. Atsakovas byloje patyrė 2 520 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Joms pagrįsti pateikė: 1) 2026 m. birželio 1 d. patikslintą prašymą, kuriame nurodytas išlaidų pobūdis; 2) 2025 m. liepos 4 d., 2025 m. spalio 27 d., 2025 m. gruodžio 16 d., 2026 m. kovo 2 d., 2026 m. kovo 23 d., 2026 m. gegužės 11 d., 2026 m. gegužės 28 d. sąskaitas už teisines paslaugas; 3) atsakovo atstovės banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius nurodytų sąskaitų už teisines paslaugas apmokėjimą; 4) 2026 m. gegužės 11 d. pinigų priėmimo kvitą. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytų bylinėjimosi išlaidų pobūdį (atsiliepimo, tripliko parengimas, atstovavimas teismo posėdyje ir kt.), taip pat į išlaidų dydį, sprendžia, jog atsakovo atstovavimo išlaidos atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius. Dėl to atsakovui iš ieškovės priteistinos 2 520 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos (CPK 93,98 straipsniai). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos byloje sudaro 6,64 Eur, todėl iš šalių nepriteistinos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones byloje, t. y. nutarė atlikti įrašą viešajame registre dėl atsakovui V. S. nuosavybės teise priklausančios ½ buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)dalies ir nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 47/2000 dalies perleidimo draudimo. Pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vadovaujantis šia įstatymine nuostata byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Teismo sprendimui įsiteisėjus laikinosios apsaugos priemonės naikintinos. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki tol, kol įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150, 185, 259, 265, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės A. S. ieškinį atmesti. Priteisti atsakovui V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 520 Eur (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) Sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas šioje byloje 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, kuria buvo nutarta atlikti įrašą viešajame registre dėl atsakovui V. S. nuosavybės teise priklausančios ½ buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalies ir nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 47/2000 dalies perleidimo draudimo. Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją siųsti VĮ Registrų centrui. Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė