- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-02
- Bylos Nr.
- 3K-3-355/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigitas Gurevičius, Dangutė Ambrasienė, Virgilijus Grabinskas
- Ieškovas
- L. A.
- Atsakovas
- I. J., E. B., Z. Z.
- Trečiasis asmuo
- A. Z., L. A., Marijampolės
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovams I. J., E. B., Z. Z., dalyvaujant tretiesiems asmenims A. Z., L. A., Marijampolės 4-ajam notarų biurui, dėl sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. A. prašė teismo pripažinti iš dalies negaliojančia 1992 m. kovo 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatyti, kad ieškovė įgijo nuosavybės teises į pusę nekilnojamojo turto, t. y. į 1/2 dalį namo, garažo, viralinės, ūkinių pastatų, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti traktoriaus T-25A pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad ji įgijo traktorių nuosavybės teise; atitinkamai pripažinti iš dalies negaliojančiais 2004 m. spalio 8 d. ir 2005 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės liudijimus pagal įstatymą. Ieškovė nurodė, kad 1992 m. kovo 18 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovės motina E. O. Z. įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą su priestatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šiame name ieškovė gyveno nuo 1975 m. Nors namas buvo privatizuotas jos motinos vardu, tačiau pusę kainos už privatizuojamą nekilnojamąjį turtą sumokėjo ieškovė, todėl pagrįstai manė ir tikėjosi, kad yra visavertė nekilnojamojo turto bendrasavininkė. 1992 m. kovo 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina iš dalies negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo ir jai pripažintina nuosavybės teisė į 1/2 dalį šia sutartimi privatizuoto nekilnojamojo turto. Taip pat ieškovė nurodė, kad 1993 m. jos motinos vardu buvo įsigytas traktorius T-25A, tačiau už šį mokėjo ieškovė. Kreditas buvo grąžintas per mažiau kaip metus. Ieškovės motina iš savo pajamų per tiek laiko negalėjo sumokėti visos traktoriaus kainos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina apsimestiniu sandoriu ir atitinkamai realia pirkėja bei nuosavybės teisių įgijėja pagal traktoriaus pirkimo-pardavimo sutartį pripažintina ji. Apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo po motinos mirties 2004 m. gegužės 22 d., kai buvo pradėta palikimo priėmimo procedūra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino iš dalies negaliojančia 1992 m. kovo 18 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir ieškovei L. A. pripažino nuosavybės teisę į 1/2 dalį nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, garažo, viralinės, dviejų ūkinių pastatų bei kiemo statinių (lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini), atitinkamai E. O. Z., mirusiai 2004 m. gegužės 22 d., paliekant nuosavybės teisę į likusią 1/2 dalį pirmiau išvardyto nekilnojamojo turto; pripažino iš dalies negaliojančiu ir pakeitė 2005 m. gegužės 30 d. ir 2004 m. spalio 8 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų 3 punktą, nustatant, kad 2004 m. gegužės 22 d. mirusios palikėjos E. O. Z. paveldimą turtą sudaro 1/2 dalis: gyvenamojo namo, garažo, viralinės, dviejų ūkinių pastatų bei kiemo statinių (lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini); kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 1992 m. kovo 18 d. Sūduvos ūkis ir E. O. Z. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria E. O. Z. vardu buvo privatizuotas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas su veranda ir priestatu, garažas, viralinė, ūkiniai pastatai bei kiemo statiniai), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė (duomenys neskelbtini) yra registruota ir gyvena nuo 1975 m. lapkričio 20 d. Tai, kad ieškovė kartu su motina gyveno privatizuojamame name, pripažino ir atsakovai. Teismas nurodė, kad ieškovė pagal butų privatizavimą reglamentavusius teisės aktus turėjo teisę tapti privatizuojamo turto bendrasavininke. Teismas nustatė, kad už privatizuojamą turtą ieškovė L. A. ir jos motina E. O. Z. sumokėjo lygiomis dalimis. Ieškovė nurodė, kad, sumokėjusi pusę privatizuojamo turto kainos, manė, kad yra teisėta namo bendrasavininkė. Butų privatizavimo įstatyme nustatyta, kad privatizuojant gyvenamąjį namą, butą jo nuomininkai, nuomininko šeimos nariai turėjo susitarti, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis, o nesutarus pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Marijampolės rajono valstybinės notarinės kontoros archyvinio fondo dokumentuose nėra žinių apie rašytinį susitarimą dėl namo privatizavimo tarp šeimos narių L. A. ir E. Z. Ieškovė nurodė, kad, su motina (E. O. Z.) tariantis dėl namo pirkimo, buvo sutarta, jog apmokėdamos kiekviena po pusę privatizuojamo nekilnojamojo turto kainos, jos įgis nuosavybės teises į šį turtą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Tai, kad ieškovė yra sumokėjusi pusę privatizuojamo turto vertės, teismo nuomone, patvirtina, kad ji ketino privatizuoti gyvenamąjį namą su priklausiniais, tačiau kitomis sąlygomis nei buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuos ieškovės ir jos motinos ketinimus patvirtino ir trečiųjų asmenų bei liudytojų parodymai. Teismas sprendė, kad ieškovė suklydo dėl aplinkybės, kas taps privatizuojamo turto savininku, kuri yra esminė (CK 1.90 straipsnis). Susitarimas dėl namo pirkimo (privatizavimo) turėjo būti sudarytas raštu ir patvirtintas notaro (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad, tokio susitarimo nesant, darytina išvada, kad jeigu ieškovės ir jos motinos susitarimą būtų tvirtinęs notaras, jis būtų šalims tinkamai išaiškinęs iš tokio susitarimo kylančias teises ir pareigas, ir ieškovė nebūtų suklydusi. Teismas, nustatęs, kad ieškovė iš esmės suklydo dėl to, kas taps privatizuojamo turto savininku, ketino būti namo bendrasavininke ir už privatizuojamą turtą sumokėjo pusę kainos, padarė išvadą, kad sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina iš dalies negaliojančia ir ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į 1/2 dalį sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto, atitinkamai E. O. Z. paliekant nuosavybės teisę į 1/2 dalį nurodyto nekilnojamojo turto (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis, CK 1.90 straipsnis, 1964 m. CK 56, 329, 330 straipsniai, Butų privatizavimo įstatymo 4, 5 straipsniai). Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog traktoriaus pirkimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, jog faktinė jo pirkėja ir savininkė yra ji, todėl atmetė reikalavimą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsakovės E. B. apeliacinį skundą tenkino, panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta iš dalies negaliojančia 1992 m. kovo 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis ir ieškovei L. A. pripažintos nuosavybės teisės į 1/2 dalį nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, garažo, viralinės, dviejų ūkinių pastatų bei kitų kiemo statinių (lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini), atitinkamai E. O. Z., mirusiai 2004 m. gegužės 22 d., paliekant nuosavybės teises į likusią 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinti iš dalies negaliojančiais ir pakeisti 2005 m. gegužės 30 d. ir 2004 m. spalio 8 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimai, nustačius, kad 2004 m. gegužės 22 d. mirusios palikėjos E. O. Z. paveldimą turtą sudaro 1/2 dalis gyvenamojo namo, garažo, viralinės, dviejų ūkinių pastatų bei kitų kiemo statinių (lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini), ir šią ieškinio dalį atmetė. Kolegija atsižvelgdama į tai, kad ieškovė gyveno kartu su motina, faktiškai tvarkė namo privatizavimo dokumentus, buvo 26 metų amžiaus, pakankamai išsilavinusi, kad suprastų, jog namas yra privatizuojamas motinos vardu. Ieškovė pati nurodė, kad ji suprato ir žinojo, jog gyvenamasis namas privatizuojamas motinos vardu, gyvenamojo namo privatizavimui neprieštaravo, nes motina žadėjo jai testamentu palikti visą nekilnojamąjį turtą, bet to nepadarė. Kolegija padarė išvadą, kad tuo paneigiama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad ieškovė su savo motina buvo susitarusios, jog kiekviena, sumokėdama pusę privatizuojamo nekilnojamojo turto kainos, įgis nuosavybės teisę į šį turtą lygiomis dalimis. Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad nėra duomenų, jog ieškovės ir jos motinos susitarimą dėl gyvenamojo namo būtų patvirtinęs notaras (Butų privatizavimo 5 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindas teigti, kad ieškovė iš esmės suklydo dėl to, kas taps privatizuojamo turto savininku (CK 1. 90 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė L. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių santykiai. Pirma, santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, ir savivaldybių ar kitų subjektų, nurodytų Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirma, būdavo sudaromas sandoris tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga. Taigi buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu tokio susitarimo nebūdavo pasiekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/1999). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesiaiškino aplinkybės, kad sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo sudaryta Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nurodyto susitarimo. Būtent šiuo susitarimu, o ne sudarant pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti nusprendžiama, kokia apimtimi bus įgytos nuosavybės teisės į privatizuojamą nekilnojamąjį turtą. Ši aplinkybė patvirtina, kad buvo pažeista privatizavimo procedūra, ir šis pažeidimas sudarė sąlygas ieškovei suklysti dėl to, kas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.
2. Tais atvejais, kai reikalavimas susitarimą privatizuoti butą pripažinti negaliojančiu grindžiamas šį susitarimą sudariusio asmens suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, ši aplinkybė - kas taps buto savininku, yra esminė tokio susitarimo sąlyga, todėl suklydimas dėl šios aplinkybės turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-816/2003). Ieškovės elgesys prieš sutarties sudarymą (gyveno norimame privatizuoti name), elgesys sutarties sudarymo metu (sumokėjo pusę privatizuojamo turto kainos), elgesys po sutarties sudarymo (toliau gyveno, kaip ji manė, nuosavybės teise įsigytame name, mokėjo jo išlaikymo, eksploatacines išlaidas, pagerino nekilnojamąjį turtą) patvirtina esminio suklydimo egzistavimą. Asmenys, įrodę, kad sudarydami susitarimą privatizuoti butą jie suklydo dėl to, kas taps buto savininku, turi teisę reikalauti, kad jiems būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalį privatizuoto buto. Nustatant tokiems asmenims nuosavybės teisės dalį į privatizuotą butą, reikia atsižvelgti į buto naudojimo iki privatizavimo tvarką, taip pat į jų įdėtas lėšas privatizuojant butą bei kitas svarbias bylai aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas nustatytų aplinkybių, kad ieškovė sumokėjo pusę kainos už privatizuojamą nekilnojamąjį turtą, nuolat naudojosi šiuo nekilnojamuoju turtu, jį pagerino, mokėjo išlaikymo, eksploatacijos išlaidas, t. y. įgyvendino nuosavybės teises (kurias ji galvojo turinti) į turtą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/1999).
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, darydamas išvadą, kad ieškovė suprato ir žinojo, jog gyvenamasis namas privatizuojamas motinos vardu, gyvenamojo namo privatizavimui neprieštaravo, nes motina žadėjo jai testamentu palikti visą nekilnojamąjį turtą, bet to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė šias išvadas, nenurodė, kodėl atmetė byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius esminį ieškovės suklydimą dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (CPK 249 straipsnio 2 dalis, 250 straipsnis). Nors teismo posėdžio metu ir buvo kalbėta, kad motina planavo palikti testamentą, bet buvo kalbama tik apie motinai priklausančią 1/2 dalį nekilnojamojo turto. Tai, kad tiek ieškovė, tiek ieškovės motina manė, jog valdo po 1/2 dalį nekilnojamojo turto, už kurį buvo sumokėjusios, patvirtina ne tik rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, bet ir faktiškai tarp jų susiklostę santykiai. Teismas grindė savo išvadą ne įrodymais, o prielaidomis, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Z. Z. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pati ieškovė nurodė, kad ji suprato ir žinojo, jog gyvenamasis namas privatizuojamas motinos vardu, gyvenamojo namo privatizavimui neprieštaravo, nes motina žadėjo jai testamentu palikti visą nekilnojamąjį turtą, bet to nepadarė. Šie paaiškinimai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovė su motina buvo susitarusios, kad mokėdamos po 1/2 dalį kainos jos įgis nuosavybės teisę į turtą lygiomis dalimis. Taigi nebuvo pagrindo taikyti CK 1.90 straipsnį ir pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė E. B. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
Ieškovė pati paaiškino, kad ji padėdama tvarkyti motinai namo privatizavimo dokumentus suprato ir žinojo, jog gyvenamasis namas privatizuojamas motinos vardu. Sutartis buvo įregistruota nekilojamojo turto registre ieškovės motinos vardu. Tai įrodo, kad ieškovė tikrai suprato, jog namas nuosavybės teise priklauso vienam savininkui – ieškovės motinai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1992 m. kovo 18 d. Sūduvos ūkis ir E. O. Z. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria E. O. Z. vardu buvo privatizuotas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas su veranda ir priestatu, garažas, viralinė, ūkiniai pastatai bei kiemo statiniai), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė (duomenys neskelbtini) yra registruota ir gyvena nuo 1975 m. lapkričio 20 d. Už privatizuojamą turtą ieškovė L. A. ir jos motina E. O. Z. sumokėjo lygiomis dalimis. Marijampolės rajono valstybinės notarinės kontoros archyvinio fondo dokumentuose nėra žinių apie šeimos narių rašytinį susitarimą dėl namo privatizavimo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Vienas iš byloje pareikštų reikalavimų yra dėl 1992 m. kovo 18 d. gyvenamojo namo ir jo priklausinių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Nurodytas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai ieškovės ir jos motinos buvo įsigyti vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu. Pagal tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Taigi įstatymas kaip privalomą gyvenamojo ploto privatizavimo sąlygą nustatė šeimos narių susitarimą, kas taps perkamo gyvenamojo ploto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas privalėjo būti patvirtintas notariškai. Byloje konstatuota, kad, perkant gyvenamąjį namą su priklausiniais, tokio susitarimo nebuvo sudaryta, o gyvenamasis namas su priklausiniais nuosavybės teise įregistruotas ieškovės motinos E. O. Z. vardu. Pagal suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/1999; 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2002, 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1045/2002; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-803/2003), norint iš dalies nuginčyti pirkimo–pardavimo sutartį, būtina iš dalies nuginčyti ir susitarimą dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, nes šis susitarimas yra sandoris ir jis gali būti ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Šiuo atveju, nesant susitarimo dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, ieškovė ginčijo tik iš dalies pačią pirkimo–pardavimo sutartį, kaip pagrindą nurodydama CK 1.90 straipsnį, reglamentuojantį sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas iš dalies negaliojančia 1992 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, konstatavo, kad ieškovė nuo 1975 metų gyvena ginčo name ir jame gyveno ginčijamos sutarties sudarymo metu, todėl pati turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą savo vardu. Byloje taip pat nustatyta, kad už privatizuojamą turtą ieškovė ir jos motina sumokėjo lygiomis dalimis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė rūpinosi ginčo namu ir jį prižiūrėjo, savo arba savo vyro vardu sudarinėjo būtinas namų valdos aptarnavimo sutartis, mokėjo privalomus mokesčius. Visos išdėstytos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo elgėsi kaip namų valdos savininkė, rūpinosi ja, o nesant ieškovės ir jos motinos rašytinio susitarimo, turėjo pagrindą tikėti, kad ieškovė ir jos motina yra faktinės įsigyto turto bendrasavininkės.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, patenkinus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, ieškovei iš atsakovų priteistinas sumokėtas 327 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 109 Lt (b. l. 128).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei L. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų I. J. (duomenys neskelbtini), E. B. (duomenys neskelbtini) ir Z. Z. (duomenys neskelbtini) po 109 Lt (vieną šimtą devynis litus) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.