Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties, kuria P. S. skundas tenkintas iš dalies ir pakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos Julijos Makutonovič 2026 m. sausio 12 d. priimtas nutarimas Nr. 10-ANR_N-902-2026 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 2426244176, pašalinant nutarimo dalį dėl P. S. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalį bei pašalinant iš kaltinimo aplinkybę „Esant kelyje ištisinei ženklinimo linijai nevažiavo dešiniau nuo jos“, panaikinant nutarimo dalį, kurioje, taikant ANK 38 straipsnį, paskirta galutinė administracinė nuobauda, kitos nutarimo dalys paliktos nepakeistos, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju P. S. neigia savo kaltę padaręs ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir nurodo, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos neteisingos išvados, o administracinio nusižengimo byloje esantis ekspertizės aktas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas. Taigi, apeliantas nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl jo kaltės padarius ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pasisakys dėl apeliaciniame skunde keliamų nurodytų klausimų.

Prieš analizuojant apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingojoje dalyje, sudėtis. Pripažįstant asmenį kaltu padarius administracinį nusižengimą, turi būti surinka pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apygardos teismas, išanalizavęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apelianto skundo argumentus, Institucijos atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tenkindamas iš dalies administracinėn atsakomybėn patraukto P. S. skundą, kuriuo jis nesutiko padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, anksčiau nurodytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės remiasi tais pačiai argumentais, kuriuos pateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skundžiamoje nutartyje pasisakyta dėl visų esminių skundo argumentų, nutartyje išdėstyti išsamūs, bylos duomenimis pagrįsti P. S. padaryto administracinio nusižengimo teisinio vertinimo motyvai bei argumentai, kuriais skundas tenkintas iš dalies. Nesutikti su skundžiamoje nutartyje pateiktu bylos įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Institucija pagrįstai apeliantą pripažino kaltu dėl lenkimo kitos transporto priemonės vietoje, kurioje pagal KET 140.7 punktą draudžiama lenkti. Byloje nustatyta, kad apeliantas, atlikdamas lenkimo manevrą, kirto siaurą ištisinę horizontaliojo kelio ženklinimo liniją ir išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nors nebuvo nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių kirsti ištisinę ženklinimo liniją, t. y. nebuvo nei stacionarios kliūties važiuojamojoje dalyje, dėl kurios būtų buvę neįmanoma tęsti važiavimo nekeičiant eismo juostos, nei kitų KET 3 priede nustatytų atvejų, kai ištisinę horizontaliojo ženklinimo liniją leidžiama kirsti. Be to, atsižvelgus į kelio ženklinimą, esantį schemose, fotografuotą iš viršaus ir kt., matyti, jog kelio ruožas ne tik dalyje, kur apeliantas pradėjo lenkimo manevrą, bet ir toliau yra paženklintas ištisine siaura kelio ženklinimo linija. T. y., tik prie įvažiavimo į kitas teritorijas (autobusų žiedą, degalinę) kelias paženklintas siaura brūkšnine kelio linija, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas (pagal KET 3 priedo I skyriaus 1.7 punktą) ir kurią galima kirsti norint įvažiuoti į kelią iš greta esančių teritorijų ar iš jo išvažiuoti, norint įvažiuoti į degalinę ar autobusų žiedą, o toliau vėl tęsiasi kelio ženklinimas siaura ištisine linija. Matyti, kad kelią sudaro po vieną priešpriešinę eismo juostą. Visa tai įvertinus, apygardos teismas sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog apelianto manevras lenkiant autobusą kelio ruože, kur priešingų krypčių transporto srautus skiria horizontalusis ženklinimas – siaura ištisinė linija, išvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, buvo pavojingas.

Nagrinėjamu atveju nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo apelianto neteisėtus veiksmus perkvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad apeliantas į priešpriešinio eismo juostą įvažiavo kirsdamas siaurą ištisinę horizontaliojo kelio ženklinimo liniją ir, atlikdamas lenkimo manevrą, jį tęsė kelio ruože, kuriame buvo siaura brūkšninė horizontaliojo kelio ženklinimo linija. Nors pastaroji linija pagal KET 3 priedo 1.7 punktą tam tikrais atvejais gali būti kertama, ši nuostata nesuteikia teisės jos kirsti lenkimo tikslu, todėl vien tai, kad lenkimo metu apeliantas važiavo kelio ruožu, kuriame ištisinė linija buvo pakeista brūkšnine, nepaneigia jo atlikto manevro neteisėtumo. Taigi, apeliantas lenkimo manevrą pradėjo ir tęsė kelio ruože, kuriame toks manevras buvo draudžiamas. Be to, byloje nustatyta, kad toks lenkimas nebuvo saugus – atlikdamas šį manevrą apeliantas išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sudarė pavojingą situaciją kitiems eismo dalyviams ir kilo eismo įvykis. Apelianto subjektyvus vertinimas, kad jo atliekamas manevras buvo saugus, nepaneigia objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių ir tokio manevro pavojingumo. Atsižvelgiant į tai, kad ANK 420 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė būtent už pavojingą vairavimą, kai lenkimas atliekamas draudžiamoje kelio vietoje, nagrinėjamu atveju apelianto veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal šią specialiąją teisės normą, o ne pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas kaip deklaratyvius atmeta apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl eksperto išvados tariamo nepatikimumo, joje esančių techninių ar aritmetinių netikslumų. Pabrėžtina, kad ekspertizės aktas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 1R-327 patvirtintų Teismo ekspertizių ir kitų ekspertinių tyrimų atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatomis (toliau – Nuostatai) (2021 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 1R-72 redakcija). Nuostatų 1 punkte nustatyta, kad šie Nuostatai reglamentuoja ne tik teismo ekspertizių, atliekamų pagal teismo ar teisėjo nutartis, bet ir kitų ekspertinių tyrimų, atliekamų pagal prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar kitų įstatymų įgaliotų pareigūnų užduotis, taip pat ekspertizių, neturinčių teismo ekspertizės statuso, atliekamų pagal fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių prašymus, atlikimo taikant specialias žinias Lietuvos teismo ekspertizės centre tvarką. Taigi, vien aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju atliktas ekspertinis tyrimas neturėjo teismo ekspertizės statuso, nereiškia, kad toks tyrimas buvo atliktas nesilaikant nustatytos tvarkos ar kad jo pagrindu pateikti duomenys negali būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2025 m. lapkričio 19 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centras tiriant Institucijos gautą administracinio nusižengimo bylą, 19 lapų su skaitmenine laikmena, taip pat 2025 m. lapkričio 3 d. Institucijos gautą proceso dalyvio P. S. pateiktus papildomus dokumentus, t. y. pareiškimą dėl 2025 m. liepos 11 d. administracinio nusižengimo protokolo Nr. ANR_39436-2025 netikslumų (su priedais), 9 lapai bei eismo įvykio schemą, 3 lapai. Be to, matyti, jog ekspertinį tyrimą atliko ir ekspertizės, neturinčios teismo ekspertizės statuso, aktą surašė Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas V. Šakėnas, turintis aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, eismo įvykių ekspertizės teismo eksperto kvalifikaciją ir ilgametę (keturiasdešimties metų) ekspertinio darbo patirtį, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą bei įspėtas dėl atsakomybės už melagingos išvados ir paaiškinimų davime. Ekspertizės aktas atitinka būtinus tokiam aktui keliamus reikalavimus, kaip jau minėta, jame yra išvadą parengusio asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, tirti objektai, naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės, specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusižengimui tirti, aktas pasirašytas ir uždėtas atitinkamos institucijos atspaudas, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nelaikytina, kad ekspertizės aktas, anot apelianto, laikytinas tik specialisto išvada.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad nėra objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog eksperto išvada būtų surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ar kad joje pateikti duomenys būtų akivaizdžiai klaidingi. Apelianto apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl eksperto išvadoje nurodyto 16,8 m atstumo ir jo paties atlikto skaičiavimo, kuriuo siekiama įrodyti apie 2 m dydžio aritmetinį neatitikimą, nepaneigia eksperto atlikto tyrimo rezultatų, kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu šis klausimas buvo iškeltas pačiam ekspertui, kuris paaiškino, kad apelianto nurodomas skirtumas nėra viso eismo įvykio mechanizmo nustatymą lemianti aplinkybė, nes atitinkami duomenys buvo gauti modeliuojant transporto priemonių judėjimo trajektorijas, o ne vien atliekant aritmetinį vieno atstumo apskaičiavimą. Iš ekspertizės akto matyti, kad trajektorijų modeliavimo metu buvo vertinami transporto priemonių greičiai, judėjimo kryptys, susidūrimo plokštuma, susidūrimo taškas, koordinatės ir kiti parametrai, o modeliavimas buvo atliekamas pakartotinai – net 56 susidūrimo modeliavimai (iteracijos). Ekspertas patikino, jog esant pasirinktiems parametrams, sumodeliuotos transporto priemonių padėtys po eismo įvykio nuo faktinėse bylos medžiagoje užfiksuotų padėčių skyrėsi apie 1,8 procento, o iki 5 procentų paklaida tokio pobūdžio modeliavime yra priimtina. Taigi, apelianto akcentuojamas atskiras aritmetinis neatitikimas negali būti vertinamas atsietai nuo viso atlikto tyrimo metodikos ir jo rezultatų. Nors ekspertas negalėjo tiksliai nustatyti vietos, kurioje prasidėjo lenkimo manevras, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Ekspertas nurodė, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti vietos, kurioje automobilio vairuotojas pradėjo lenkimo manevrą, tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybės nustatyti, jog lenkimo manevras buvo faktiškai vykdomas ir kad jo metu automobilis kirto siaurą ištisinę liniją, nurodytą KET 3 priedo 1.1. punkte. Kaip jau minėta aukščiau, pats apeliantas pripažino, kad į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo siekdamas apvažiuoti priešais važiavusį autobusą, taip pat pripažino kirtęs ištisinę liniją. Šias aplinkybes papildomai patvirtina eismo įvykio schema, nuotraukos, vaizdo medžiaga, taip pat ir eksperto išvada, kurioje nurodoma, kad automobilis „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo veiksmai, – lenkė Baltupio g. ruože, kuriame važiuojamoji dalis paženklinta horizontalia ženklinimo KET linija 1.1, kuri skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, sudarydamas kliūtį autobuso „SOLARIS“, valst. (duomenys neskelbtini), vairuotojui leidžiamoje vietoje pasukti į kairę, – buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas kelia klausimą dėl to, kad pagal eksperto pateiktą kontakto modelį autobuso judėjimas turėtų lemti automobilio „Toyota“ durelių, galinės rato arkos ir bagažinės pažeidimus, tačiau tokie pažeidimai nenustatyti. Ši aplinkybė buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir ekspertas į tai pateikė paaiškinimus, kuriais abejoti nėra pagrindo. Ekspertas nurodė, kad modeliuojant susidūrimą buvo įvertinta tai, jog autobuso priekinis kairysis kampas kontakto metu buvo atsidūręs toliau už vidurinio statramsčio, autobuso vairuotojas stabdė, o automobilio „Toyota“ vairuotojas nuo kliūties nusuko į kairę. Dėl šių aplinkybių nebuvo pagrindo tikėtis nepertraukiamo autobuso šono kontakto su visa automobilio dešiniojo šono dalimi. Ekspertas taip pat paaiškino, kad pagal modeliavimą automobilis „Toyota“ buvo atsidūręs prie ištisinės ir brūkšninės linijų, o transporto priemonių padėtys bei atstumai buvo suderinti su faktinėmis po eismo įvykio užfiksuotomis padėtimis. Todėl vien tai, kad tam tikros automobilio dalys nebuvo pažeistos, savaime nepaneigia sumodeliuoto kontakto mechanizmo.

Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl ir ekspertizės aktas vertinamas su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, eksperto išvados teismui neprivalomos, tačiau nesutikimas su jomis turi būti motyvuotas. Iš ekspertinio tyrimo aprašymo matyti, kad akto išvados padarytos įvertinus administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, autoavarijos vietos plane fiksuotus duomenis bei P. S. pateiktus papildomus dokumentus, todėl teismui nėra pagrindo abejoti pateiktomis išvadomis. Be to, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne vien V. Šakėno atliktu ekspertiniu tyrimu, bet vertino jį kartu su visų byloje surinktų duomenų visuma: eismo įvykio schema, nuotraukomis, vaizdo medžiaga, transporto priemonių padėtimi ir sugadinimais, paties apelianto paaiškinimais bei teisme išdėstytais eksperto paaiškinimais. Būtent šių įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, kad apeliantas, siekdamas apvažiuoti autobusą, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kirto ištisinę horizontaliojo ženklinimo liniją ir šioje vietoje faktiškai vykdė lenkimo manevrą.

Kita vertus, ankstesnės Vilniaus apygardos teismo nutarties nurodymas atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą negali būti aiškinamas, kaip įpareigojimas šioje byloje nustatyti kito eismo dalyvio kaltę ar priimti sprendimą dėl jo atsakomybės. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra P. S. veiksmų atitiktis jam inkriminuotai administracinio nusižengimo sudėčiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantas nėra pripažintas kaltu dėl eismo įvykio sukėlimo – jo atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį kyla dėl to, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, kirto ištisinę horizontaliojo ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir lenkė kitą transporto priemonę vietoje, kurioje lenkti draudžiama. Todėl net ir nustačius, kad autobuso vairuotojo veiksmai tam tikru aspektu taip pat galėjo būti vertinami KET reikalavimų požiūriu, ši aplinkybė savaime nepaneigtų P. S. atliktų veiksmų ir jų teisinio vertinimo. Apelianto nurodomas KET 109 punktas šiuo atveju taip pat nepaneigia byloje nustatyto pažeidimo, nes apelianto atsakomybę lemia ne tai, kas laikytinas eismo įvykio kaltininku, o tai, kad jis pats atliko KET draudžiamą veiksmą – kirto ištisinę ženklinimo liniją ir, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, pradėjo bei tęsė lenkimo manevrą draudžiamoje vietoje. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kito eismo dalyvio veiksmai byloje nebuvo ignoruoti. Jie buvo vertinami atliekant ekspertinį tyrimą, kurio metu analizuotos abiejų transporto priemonių padėtys, greičiai, judėjimo trajektorijos, susidūrimo mechanizmas bei vairuotojų pateikti paaiškinimai. Ekspertas V. Šakėnas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad autobuso vairuotojui pradėjus kairiojo posūkio manevrą, „Toyota“ buvo apie 16,8 m nuo susidūrimo vietos, o susidūrimo momentu automobilis jau buvo kiek pralenkęs autobusą, ką patvirtina kontakto vieta – automobilio dešiniojo šono galinė sritis. Taigi aplinkybės, susijusios su autobuso judėjimu ir jo vairuotojo atliktu manevru, byloje buvo ištirtos tiek, kiek jos reikšmingos nustatant paties apelianto veiksmų mechanizmą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, nelaikė būtinu atskirai spręsti autobuso vairuotojo kaltės klausimo, nereiškia nei aplinkybių ignoravimo, nei ankstesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties nurodymų neįvykdymo.

Apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl tariamų proceso pažeidimų, tyrimą atlikusios vyriausios tyrėjos šališkumo ir apelianto teisės į gynybą ribojimo. ANK 576 straipsnyje reglamentuota nušalinimų pareiškimo administracinių nusižengimų bylas tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams mutatis mutandis taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareikšto nušalinimo pagrindai yra deklaratyvūs, paremti subjektyvia apelianto nuomone ir nesusiję nei su vienu iš BPK 58 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų. Vien aplinkybė, kad pakartotinį administracinio nusižengimo tyrimą atliko ta pati vyriausioji tyrėja J. Makutonovič, kuri buvo priėmusi 2025 m. sausio 30 d. nutarimą, nesudaro pagrindo konstatuoti jos šališkumo. Vilniaus apygardos teismui panaikinus minėtą nutarimą ir grąžinus bylą Institucijai pakartotiniam administracinio nusižengimo tyrimui, ankstesnis pareigūnės priimtas procesinis sprendimas buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo, todėl vyriausioji tyrėja nevertino ir neperžiūrėjo savo pačios galutinio sprendimo teisėtumo apeliacine tvarka, tai padarė aukštesnės instancijos teismas. Taigi, vien tai, kad po nutarimo panaikinimo ta pati vyriausioji tyrėja J. Makutonovič atliko įstatymų nustatyta tvarka grąžintą pakartotinį tyrimą, nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos suinteresuotumą bylos baigtimi ar išankstinį nusistatymą, nėra pakankamas pagrindas abejoti tyrimo nešališkumu. Be to, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo teisę administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjantiems Institucijos pareigūnams pareikšti nušalinimus. Byloje nėra duomenų, kad P. S. pakartotinio tyrimo metu būtų pasinaudojęs šia teise vyriausiai tyrėjai J. Makutonovič reikšti nušalinimą ar būtų nurodęs konkrečias aplinkybes, objektyviai galinčias kelti abejonių dėl pareigūnės nešališkumo. Vien nepalankus priimto procesinio sprendimo rezultatas ar apelianto nesutikimas su pareigūnės atliktu įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina pareigūnės šališkumo.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais dėl teisės į gynybą ribojimo, kadangi iš 2026 m. kovo 6 d., gegužės 6 d. ir gegužės 19 d. teismo posėdžių protokolų matyti, kad P. S. visuose šiuose posėdžiuose sutiko bylą nagrinėti tiek pradėti, tiek tęsti, tiek užbaigti nedalyvaujant Institucijos atstovui, be to, vien aplinkybė, kad teismo posėdžiuose nedalyvavo autobuso vairuotojas, savaime nepatvirtina, jog byla išnagrinėta neišsamiai, juolab kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, eksperto išvadą, eksperto paaiškinimus ir paties P. S. parodymus. Todėl apelianto nesutikimas su atliktu tyrimu ir įrodymų vertinimo rezultatais savaime nesudaro pagrindo konstatuoti nei proceso nešališkumo, nei teisės į gynybą suvaržymo.

Dėl paskirtos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės

ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto priemonių vairavimas vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, lenkimas vietose, kuriose pagal KET draudžiama lenkti, vairavimas neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse, pavojingą situaciją sukėlęs (t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) KET pažeidimas, tokią pat pavojingą situaciją sukėlęs įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant KET reikalavimus užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto septyniasdešimt iki dviejų šimtų trisdešimt eurų. ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.

Šiuo atveju P. S. už jo padarytą administracinį nusižengimą buvo paskirta vieno šimto septyniasdešimt eurų bauda ir administracinio poveikio priemonė minimaliam terminui – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas trims mėnesiams.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas gali būti pagrįstas nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nurodytos nuobaudos, administracinio poveikio priemonės arba ją švelninant. Tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-38-895/2019, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtame straipsnyje numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančias aplinkybes, rodančias, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinėn atsakomybėn patraukto P. S. prašymą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį, bei atsižvelgęs į apelianto išdėstytas aplinkybes dėl jo negalėjimo vykti į darbą, gydymo įstaigas, į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, pagrįstai nustatė, kad Institucija skirdama nuobaudą, įvertino, jog nustatyta viena P. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – administracinį nusižengimą padarė asmuo, kuriam nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, arba 65 metų sulaukęs asmuo (ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, padarė išvadą, jog administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo terminas buvo nustatytas tinkamai. Šiuo atveju skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nenustatyta tokių išskirtinių aplinkybių, kurios nei kiekviena atskirai, nei jų visuma, nelaikytinos tokiomis, kurios leistų pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas P. S. sutrumpinti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad P. S. teisė vairuoti transporto priemones reikalinga tam, kad galėtų vykti į darbą, nes dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ES fondų finansuojamo projekto vadovu, be to, prašoma atsižvelgti į tai, kad dėl sveikatos būklės (serga podagra, todėl kylant ligos priepuoliams jam yra sunku vaikščioti) jam būtina galimybė automobiliui vykti į gydymo įstaigas, tačiau šiame kontekste apygardos teismas pastebi, jog apeliantas kartu su skundu nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tai, kad nuvykti į gydymo įstaigas, darbą bei grįžti iš ten namo P. S. negalėtų alternatyviu būdu, t. y. pasinaudodamas viešojo transporto ar taksi paslaugomis, paprašydamas šeimos narių, pažįstamų asmenų pagalbos. Taip pat apygardos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad automobilio vairavimas yra būtinas, pažymi, jog vairuotojas, dar prieš darydamas administracinį nusižengimą, turi numatyti galimas neigiamas pasekmes, kilsiančias jam dėl nusižengimo padarymo, todėl turi jas ir prisiimti. P. S. ir iki nusižengimų padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga tiek dėl darbo, tiek gydymo tikslais, tačiau tai nesulaikė jo nuo jam inkriminuoto nusižengimo padarymo. Tai, kad P. S., nesilaikydamas visuomenėje priimtų ir teisės aktais sureguliuotų normų, pablogino savo padėtį, yra tik netinkamo jo elgesio rezultatas, už kurį atsakingas yra ji pats. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog apeliantui yra daugiau kaip 65 metai, jau buvo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punktą, todėl vien šios aplinkybės pakartotinis vertinimas kaip pagrindo papildomai švelninti administracinio poveikio priemonę nėra pagrįstas. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde remiamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. nutartimi, kurioje buvo spręsta dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, tačiau šis argumentas negali būti laikomas pagrindu kitokiai išvadai nagrinėjamoje byloje, kadangi minėta nutartis Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartimi buvo panaikinta, panaikinant ir Institucijos 2025 m. sausio 30 d. nutarimą bei grąžinant administracinio nusižengimo bylą Institucijai pakartotiniam tyrimui. Taigi, apelianto nurodoma ankstesnė pirmosios instancijos teismo pozicija šioje byloje nebegali būti aktuali sprendžiant dėl šiuo metu galiojančio Institucijos nutarimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Pastebėtina, jog po bylos grąžinimo buvo atliktas papildomas bylos aplinkybių tyrimas, paskirtas ekspertinis tyrimas, įvertinti papildomai gauti duomenys, todėl nagrinėjant bylą iš naujo turi būti vertinama būtent po pakartotinio tyrimo nustatytų aplinkybių visuma.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pagrįstai pripažino, jog apeliantas iš esmės nebuvo nuoširdus ir pripažino tik įrodymais nustatytą faktą, t. y. siauros ištisinės linijos kirtimą ir viso proceso metu bandė savo veiksmus sumenkinti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas viso administracinio nusižengimo nagrinėjamo proceso metu neigė, jog jo veiksmai galėjo būti KET pažeidimas, tačiau nesutiko tik su jų kvalifikavimu pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, tačiau tokie teiginiai nesudaro pagrindo jo elgesį vertinti, kaip nuoširdų prisipažinimą dėl jam inkriminuotų veiksmų ir jų pavojingumo. Taigi, dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės patiriamos pasekmės yra adekvačios P. S. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui ir nelaikytinos asmens teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Naujų šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde nenurodyta, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad apelianto nurodytos aplinkybės nėra tokios išskirtinės, dėl kurių reikėtų neskirti administracinio poveikio priemonės ar sumažinti jam paskirtos nuobaudos dydį, kadangi jam paskirta straipsnio sankcijoje numatyta minimali poveikio priemonė bei minimalus terminas. Tiek P. S. paskirta bausmė už administracinį nusižengimą – 170 Eur, tiek administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 3 (trims) mėnesiams, nelaikytinos akivaizdžiai per griežtomis bei pripažintinos tinkamomis pasiekti ANK 22 straipsnyje įtvirtintus administracinės nuobaudos tikslus.

Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patraukto P. S. apeliacinis skundas netenkinamas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto P. S. skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.