Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam T. P., jo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliu – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. P. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, nuosprendžiu T. P. paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 (trisdešimties) parų arešto bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, T. P. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. spalio 16 d. iki bausmės pagal nuosprendį pradžios, vieną laikinojo sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, T. P. pripažintas recidyvistu.

T. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki bausmės pagal nuosprendį pradžios, pradėjus vykdyti bausmę – panaikintina.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Uždarosios akcinės bendrovės „Vision Lietuva“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš T. P. priteisti 179 (šimtas septyniasdešimt devyni) eurai turtinei žalai atlyginti.

Uždarosios akcinės bendrovės „OC Vision Lietuva“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš T. P. priteisti 199 (šimtas devyniasdešimt devyni) eurai turtinei žalai atlyginti.

Uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš T. P. priteisti 417,45 (keturi šimtai septyniolika eurų ir 45 centai) eurų turtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Nuteistasis T. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis).

klastojami apklausos protokolai, t. y. apklausos 2025 m. liepos 27 d., 2026 m. sausio 27 d. T. P. pareiškimas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi suklastoti, padirbti apklausos protokolai, nėra parašų arba parašai suklastoti, nuteistasis neatsisakė duoti 2025 m. liepos 27 d. parodymų;

atsisakymas bylą papildyti reikšmingais įrodymais, t. y. T. P. prašymas prokuratūrai (reg. (duomenys neskelbtini)), prašymas atlikti veiksmus, kas buvo atmesta prokurorės Ievos Danylienės 2025 m. gruodžio 9 d. neskundžiamu nutarimu. Atmetant nuteistojo prašymą, prokurorės nutarimas buvo grindžiamas tuo, kad 2025 m. rugpjūčio 29 d. iš UAB „OC vision“ išreikalauta vaizdo medžiaga, kurioje fiksuota 2025 m. rugpjūčio 5 d. vagystė. Tačiau, T. P. atkreipia dėmesį, kad minėtas 2025 m. rugpjūčio 29 d. reikalavimas buvo formuluotas nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-45887-25 pagrindu, nes tyrimą atlikusi prokurorė įžvelgė administracinio nusižengimo požymius. Taigi nuteistojo teigimu, naujo pradėto ikiteisminio tyrimo pagrindu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, o juo labiau pagal sujungto ir perkvalifikuoto į atvirą vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, reikalavimo pateikti vaizdo įrašo, nebuvo. Nurodoma ir tai, kad naujai pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00476-25 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, sujungiamas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-16168-25, vėliau prokuroro sprendimu perkvalifikuojamas į BK 178 straipsnio 2 dalį – atvira vagystė. Dėl šių priežasčių, T. P. vertinimu, prokurorės sprendimas atmesti jo minėtą prašymą, nepagrįstas. Teigiama, jog po tokio sprendimo nuteistasis neteko galimybės įrodyti, kad liudytojos antriniai parodymai tėra tendencingos apklausos, be nuteistoj gynėjo, pasekmė. Apeliantas negalėjo paneigti, kad jokio ketinimo jam padėti išsirinkti prekę, jo staigaus išbėgimo, pamačius pardavėją, jokiais žodžiais ar veiksmais merginos nerodė jam dėmesnio, nes šnekučiavosi. Įvertinus šias aplinkybes ir tai, jog akiniai buvo be apsauginio magneto, T. P. įsikišo juos į skėtį ir ramiai išėjo. Išėjęs į lauką, kaip ir kituose epizoduose, stengėsi kuo greičiau pasišalinti. Jau būdamas lauke (apsivogęs) galėjo išsigąsti nuo bet kokio garso, primenančio žmogaus judesį ar truktelėjusių durų (veidrodinių durų), kas vyksta parduotuvėje, nematė. Niekaip kitaip negali paaiškinti noro kuo greičiau pasišalinti po vagystės;

pareiškimas dėl pavogtų akinių parašytas praėjus net trims savaitėms, t. y. 2025 m. rugpjūčio 26 d. Be to, įmonė pateikė abejotino patikimumo dokumentus, neva pagrindžiančius pavogtos prekės kainą bei patirtą žalą. Šiuose dokumentuose nėra pareiškime minimo prekės – akinių. Nurodoma, kad akinių salono vadovė N. R,, paklausta apylinkės teisiamojo posėdžio metu kodėl skiriasi prekių identifikaciniai numeriai, atsakė, kad tai ten tik keli skaičiai skiriasi. Taigi nuteistojo vertinimu, tyrėja ne šiaip sau 2025 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-45887-25;

be nurodytų akinių vagystės 2025 m. rugpjūčio 5 d. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, prokurorė, formuluodama kaltinamąjį aktą kaip tęstinę veiką, priskiria vagystę iš „Tele2“ salono, kuriame nuteistasis pavogė demonstracinį laikrodį. Apelianto vertinimu, toks jo veiksmų kvalifikavimas nepagrįstas, kadangi įmonės skirtingos ir tarp veikų yra 4 (keturių) savaičių tarpas. T. P. nurodo, jog nevagiliaudavo kasdien, šios kelios vagystės yra nepriteklius, jo liguistas potraukis neprižiūrimiems daiktams ir visą tai apjungiančios priklausomybės narkotikams pasekmė;

T. P. pažymi, jog kaltinamasis aktas surašytas 2025 m. gruodžio 23 d. Iki to laiko nuteistasis ne kartą bandė atkreipti ikiteisminio tyrimo subjektų dėmesį į tai, kad šią vagystę pastebėjęs S. Ž. ir įmonės „Tele2“ įgaliota atstovė G. P. A., pareiškimais rašytais atitinkamai 2025 m. rugsėjo 2 d. ir 2025 m. rugsėjo 8 d., o G. P. A. ir patikslinimu, rašytu 2025 m. rugsėjo 10 d., nurodė IMEI: (duomenys neskelbtini). Praėjus mėnesiui po pirmojo prareiškimo, G. P. A. 2025 m. spalio 10 d. pranešė, kad pavogto įrenginio tikrasis IMEI: (duomenys neskelbtini). Paklaustas apie IMEI kodo pasikeitimo aplinkybes, įgaliotas įmonės „Tele2“ asmuo vengė, nepasirodydamas trijuose posėdžiuose. Galiausiai ją pakeitė L. M., neva įgaliotas, ir kaip liudytojas, sėdėjo kamputyje, kol liudijo kitas asmuo S. Ž., t. y. jam buvo leista būti salėje, kai buvo apklausiamas kitas liudytojas. Taigi apelianto vertinimu, be priežasties svarbiausias liudytojas neatvyksta į apklausą, ir jis keičiamas nepažįstu, neįgaliotu asmeniu. Be to, Skundžiamame nuosprendyje G. P. A. keičia dar vienas procesui nežinomas asmuo – L. Š., neva rašiusi pareiškimą su priedais;

pažymima, jog įmonei „Tele2“ nepavyko pateikti įrodymų, kad jie patyrė žalą, t. y. pardavėjas jokiais dokumentais neįrodo, kad turėjo dingusį renginį, todėl ji ieškovu būti negalėjo, kaip ir Skundžiamu nuosprendžiu – tenkintas įmonės ieškinys. Kartu teigiama ir tai, jog nei vienas iš civilinių ieškovų nepagrindė savo ieškinių dokumentais, įrodančiais, kad jie įsigijo, turėjo savo dispozicijoje pareiškime nurodytus pavogtus daiktus. Pateiktos sąskaitos apmokėjimui, o ne apmokėtos. Prekės tose sąskaitose panašios, bet ne tapačios. Taip pat sąskaitos be štampų, parašų ir vienu atveju neatitinka ieškovo įmonės pavadinimo.

Nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad dalis veikų kilo iš administracinių nusižengimų, todėl jiems turėtų būti taikoma senatis.

Taip pat apelianto teigimu, dėl prokuratūros veiksmų, jis neteko galimybės, kad įrodymai teisme būtų vertinti pagreitinta tvarka ir tikėtis 1/3 mažesnės bausmės.

Teismo posėdžio metu nuteistasis palaikė savo apeliacinė skundą. Pažymėjo, kad neturi galimybės įsidarbinti kalėjime ir tikisi, kad apeliacinės instancijos teismas atidės likusią bausmės dalį, kad jis galėtų dirbti ir atlyginti žalą. Nuteistojo gynėjas akcentavo, jog gana sudėtinga ginti klientą, nes turi laikytis solidarumo, lojalumo, vis tik jeigu palaikys nuteistojo apeliacinį skundą, tai bus pertekliniai dokumentai, kadangi ne jų reikalas kur buvo įsigytas daiktas. Nenori pakenkti T. P., todėl formaliai prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti. Atkreipė dėmesį, jog nuteistasis reiškia nepasitenkinimą visu procesu, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nebuvo surinkti dokumentai, ne konkretūs atstovai dalyvavo, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padaryti procesiniai pažeidimai. Pažymėjo, jog įstatymai nereikalauja, kad būtų atliekami visi procesiniai veiksmai, o tik tie – kurie patvirtina nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija savo kaltės dėl įvykdytų svetimo turto pagrobimų, tačiau nesutinka su veiksmų kvalifikavimu, vieno vagystės epizodų sudėties požymiu – atvira vagyste, su dviejų vagysčių pripažinimu viena tęstine veika, taip pat nesutinkama su pavogtų daiktų kainomis (vertėmis), pažymint, jog dalis veikų kilo iš administracinės atsakomybės ir dėl ko turi būti taikoma senatis, keliami klausimai dėl prekių identifikacinių numerių bei kartu civilinėms ieškovėms padarytos turtinės žalos pagrindimu, t. y. civilinių ieškinių pagrįstumu. Taip pat apelianto vertinimu jis nepagrįstai buvo pripažintas recidyvistu, neteko galimybės, kad įrodymai būtų įvertinti pagreitinto proceso tvarka ir tikėtis vienu trečdaliu mažesnės bausmės, kartu prašant sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Be kita ko, apeliaciniame skunde keliamas procesinių pažeidimų klausimas, kvestionuojant ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmus (darbą), kurio pagrindu buvo priimtas Skundžiamas nuosprendis, todėl abejojama ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu. Taigi teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prieš pasisakant dėl esminių skundo argumentų, atkreiptinas dėmesys, jog įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK. Tačiau BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimo procesas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis liečiamumo (sąsajumo) ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama asmens kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi būti suformuotos kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Teisėjų kolegija, įvertinusi Skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus bei visą baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatė minėtų bei BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažinti esminiais. Paminėtina, jog nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažindamas apeliantą T. P. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 5 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, kadangi įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tiek ir teisėjų kolegija pakartotinai, patikrino įrodymų liečiamumą (sąsajumą), leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai nurodyti Skundžiamame nuosprendyje. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, konstatuoti, kad buvo padaryti apeliaciniame skunde nurodyti ir (ar) kitokie procesiniai pažeidimai, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, negali, o detaliau dėl jų vertinimo bus pasisakoma aptariant kiekvieną konkretų skundo argumentą.

Dėl pagrobto svetimo turto

Susipažinus su baudžiamąja byla, kaip jau minėta, matyti, kad T. P. iš esmės neneigė įvykdęs kaltinime nurodytas vagystes. Apylinkės teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pirmuoju epizodu (2025 m. balandžio 24 d. vagystė iš parduotuvės „Optio optika“) – balandžio mėnesį, užėjo į parduotuvę, išsirinko akinius, nuėmė magnetą ir išėjo. Antruoju epizodu (2025 m. rugpjūčio 5 d. vagystė iš optikos salono „Vision Express“) – prospekte, užėjo į parduotuvę, pamatė darbuotojas, jos linktelėjo, linktelėjo ir jis joms, jos toliau šnekučiavosi, jis priėjo prie stendo, pažiūrėjo akinius, pamatė vienus be magneto, pasiėmė, pamatė, kad darbuotojos toliau šnekučiavosi ir išėjo, nubėgo. Trečiasis epizodas (2025 m. rugpjūčio 29 d. vagystė iš salono „Tele2“) – laikrodis, tą pačią dieną anksčiau buvo užėjęs, matė, kad signalizacija ne taip veikė, buvo sugadinta, nuėjo į knygyną, pavogė žirkles, atėjo, nukirpo laikrodį ir išėjo. Taip pat paaiškino, jog kai išeina iš parduotuvės, visada bėga, kad nieko neatsitiktų. Visais trimis atvejais (epizodais) jis nubėgo. Visus daiktus pardavė (2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47).

Šiame – T. P. parodymų vertinimo, kontekste, kartu atsakant ir į skundo argumentus, kad ikiteisminio tyrimo metu T. P. apklausų protokolai yra suklastoti, padirbti, nėra parašų arba parašai suklastoti, pažymėtina, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus ir abu kartus T. P. parodymų nedavė, t. y. atsisakė juos duoti, be to, abu apklausos protokolus nuteistasis pasirašė (t. 1, b. l. 8–10, 64–66). O būtent, pirmosios apklausos metu 2025 m. liepos 27 d., T. P., pasinaudojo savo teise ir duoti parodymus atsisakė, tokią poziciją patvirtino savo parašu ant proceso veiksmo protokolo specialaus priedo, taip patvirtindamas, jog su proceso veiksmo protokolu susipažino, jokių pastabų neišreiškė (t. 1, b. l. 8–10). Antrosios apklausos metu 2025 m. spalio 17 d., dalyvaujant ir gynėjui, taip pat pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus, nurodė, jog prieš tai duoti parodymai nebuvo įskaityti ir bijo duoti kitus parodymus, kol neišsiaiškins situacijos, ir šiuo atveju pasirašė procesinių veiksmų protokolus, tik šiuo atveju pastabose nurodė, kad atsisako duoti parodymus, nes viename iš epizodų duoti parodymai dabar neužskaitomi (2025 m. balandžio 25 d.) (t. 1, b. l. 64–66). Taigi iš paminėto akivaizdu, kad pats nuteistasis išreiškė savo poziciją, atsisakydamas duoti parodymus, kas galiausiai matyti ir iš apklausų, kaip procesinio veiksmo, atlikimo laiko, t. y. atitinkamai pirma apklausa truko 2 minutes (pradėta 10:01, baigta 10:03), antra – 4 minutes (pradėta 09:39, baigta 09:43). Ir galiausiai, apeliantas savo poziciją ir parodymus dėl visų padarytų nusikalstamų veikų davė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur realizavo savo teisę pareikšti poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Taip pat būtina pabrėžti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nevertinami atsietai nuo visų faktinių bylos duomenų visumos, nėra ir negali būti laikomi savarankišku įrodymu. Taigi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai vertinami bendrame kontekste, formuojant vidinį teismo įsitikinimą, o šiuo konkrečiu atveju, nuteistojo kaltei pagrįsti pakanka kitų įstatymo nustatyta tvarka gautų, ištirtų ir vertintinų įrodymų.

Taigi apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu, nuteistasis teigia, jog byloje nebuvo įrodytos pagrobtų daiktų vertės (kainos), taip pat nurodo, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad civiliniai ieškovai iš tikrųjų turėjo pareiškime nurodytus pavogtus daiktus, tokiu būdu kvestionuojamas civilinių ieškinių pagrįstumas tiek dėl pavogtų daiktų identifikavimo, tiek dėl patirtos žalos. Kaip matyti, pats T. P. dėl šių aplinkybių apylinkės teisme parodė, kad kai ėmė daiktus, matė jų kainas. Akinių kainos neviršijo 150 eurų. Parodė, kad:

pirmuoju epizodu balandžio mėnesį (2025 m. balandžio 24 d. vagystė iš parduotuvės „Optio optika“) užėjo į parduotuvę, išsirinko akinius, pamatė, kad kainuoja 179 eurus, bet buvo didelė nuolaida. Šiame epizode šimtu procentu pripažįsta. Su nuolaida neviršijo (150 eurų). Akiniai buvo „Armani“, kodas atitiko byloje, bet buvo nuolaida. Nesutinka su kaina tik;

antru atveju (2025 m. rugpjūčio 5 d. vagystė iš optikos salono „Vision Express“), rašė 200 eurų, bet kiek pripažins, tiek ir yra pasiryžęs atlyginti. Kaina ne tokia buvo, buvo maždaug 146 eurų. Nesutinka, kad buvo būtent tie akiniai, pavadinimo nepamena, nes nebuvo iš tų prabangių firmų. Susimovė biški, kainos nepamena, bet nesiekė 150 eurų, buvo 140 eurų su trupučiu;

trečiu epizodu (2025 m. rugpjūčio 29 d. vagystė iš salono „Tele2“) laikrodžio kainos nežiūrėjo. Jie sako, kad laikrodžio tokia kaina, bet jis tiek nekainuoja, tas laikrodis demonstracinės versijos. Žino, kad laikrodis tiek nekainuoja, nes bandė jį parduoti, bandė žiūrėti kiek jie kainuoja, ten muliažas kažkoks (2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal teismų praktiką iš parduotuvės prekybos salės pagrobtų ten išstatytų pardavimui prekių vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu, tai yra remiantis tokio daikto pardavimo kaina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-394/2006, Nr. 2K-741/2007, Nr. 2K-564/2011). Taip pat pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai byloje nėra duomenų apie daikto pirkimo-pardavimo sandorio sumą arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., jei savininkas turtą įsigijo mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikant kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-245-696/2015, Nr. 2K-147-511/2016, Nr. 2K-226-693/2017).

Gi nagrinėjamu atveju, baudžiamoje byloje visi trys civiliniai ieškovai pateikė pareiškimus, taip pat ir civilinius ieškinius, kartu su padarytą žalą patvirtinančiais dokumentais, bei apie šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius ir vienareikšmius parodymus. O būtent:

dėl pirmosios veikos (2025 m. balandžio 24 d. vagystė iš parduotuvės „Optio optika“) pavogtų akinių vertė nurodyta 179 eurų (pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokole, pareiškime, nurašymo akte) (t. 1, b. l. 30–31, 32–33, 34). Tokią pat pagrobtų akinių vertę nurodė ir pirmosios instancijos teisme apklausta civilinės ieškovės UAB „OC Vision Lietuva“ atstovė R. D., t. y. paaiškindama, jog „Armani“ akiniai tuo metu kainavo 179 eurus. Negalėjo nurodyti ar buvo akcijų, nuolaidų, dažnai turi skirtingų akcijų, nuolaidų. Akinių kaina yra ant magneto nurodyta.179 eurai yra pardavimo kaina su PVM, tokia kaina nurodyta ir civiliniame ieškinyje. 179 eurai yra mūsų kaina, gamintojo kaina yra nurodyta 58 su centais eurų. Nurašymo dokumentuose yra pirkimo ir pardavimo kaina, mano, kad kaip nuostolį yra protinga nurodyti pardavimo kainą, nes būtų pardavusi tuos akinius, tai turėtų būti nuostolis (2026 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 97–101);

dėl antrosios veikos (2025 m. rugpjūčio 5 d. vagystė iš optikos salono „Vision Express“) pavogtų akinių vertė nurodyta 199 eurų (pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokole, pareiškime, prekės įsigijimo dokumentuose) (t. 1, b. l. 59–60, 61, 62). Ir nors T. P. apeliaciniame skunde dėl šio epizodo kelia klausimą, kad pareiškimas dėl pavogtų akinių parašytas praėjus net trims savaitėms nuo nusikaltimo, įvykdyto 2025 m. rugpjūčio 5 d., t. y. 2025 m. rugpjūčio 26 d., tačiau iš liudytojų V. J. ir A. Z. – parduotuvės, iš kurios įvykdyta vagystė, darbuotojų, vagystės padarymo metu dirbusių ir buvusių parduotuvėje, parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad apie vagystę iš karto buvo praneštą vadovei, kuri dėl vagystės pranešė policijai (t. 1, b. l. 73 – 75, 78 – 81, 2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47). Gi iš pačios vadovės, t. y. civilinės ieškovės UAB OC „VISION Lietuva“ atstovės N. R. parodymų nustatyta, kad apie vagystę optikoje vadovę informavo kolegės, jos tą dieną nebuvo darbe ir kai grįžo po atostogų pateikė civilinį ieškinį (2026 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 97–101). Taigi vien ta aplinkybė, jog pareiškimas ir civilinis ieškinys dėl įvykdytos vagystės buvo pateiktas ne iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, niekaip nepaneigia nei veikos pavojingumo, nei apelianto kaltės ir padarytos žalos dydžio, o išdėstytos aplinkybės apie duomenų pateikimo ikiteisminio tyrimo įstaigai laiką yra susijusios su objektyviomis aplinkybėmis. Be to, pavogtų akinių vertės pagrįstumo nustatymo kontekste, paminėtina, jog civilinės ieškovės UAB OC „VISION Lietuva“ atstovė N. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat, t. y. kaip ir užfiksuota rašytiniuose duomenyse, paliudijo, jog buvo paimti „Jaguar“ saulės akiniai, kurių pardavimo kaina tą dieną buvo 199 eurai. Saulės akiniams tuo metu buvo nuolaidos, bet pas juos nuolaidos pagal kainų kategorijas, bet tą dieną buvo kaina 199 eurai (2026 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 97–101). Taip pat ir nuteistojo skundo argumentai dėl to, kad dokumentuose (manytina civilinį ieškinį pagrindžiančiuose) nėra pareiškime minimos prekės – akinių, o N. R. apylinkės teisiamojo posėdžio metu paklausta kodėl skiriasi prekių identifikaciniai numeriai, atsakė, jog skiriasi tik keli skaičiai, yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje užfiksuotiems duomenimis. T. y. tiek pareiškime, tiek prekės įsigijimo dokumentuose, tiek ir kaltinime yra vienareikšmiškai užfiksuota, jog buvo pagrobti 199 eurų saulės akiniai „401555854630284 APS.AK.JAGUAR 37263 5313 58-16 PI M Parast FTR“, o N. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad kodas yra tas ir prekė buvo tikslai identifikuota, gal nepilnai atsispausdino kodas, tai yra dokumentas (2026 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 97–101). Galiausiai, dėl šios veikos patikrinus kitą nuteistojo skundo argumentą, t. y. T. P. nuomone dėl jo nurodytų motyvų, ikiteisminio tyrimo tyrėja ne veltui 2025 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-45887-25, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ir tai neduoda pagrindo daryti kitokios išvados, nei padaryta Skundžiamu nuosprendžiu. Būtina pabrėžti, kad nuteistojo minimas sprendimas medžiagoje Nr. M-1-01-45887-25 (t., b. l. 7–9), buvo panaikintas po 8 dienų, t. y. 2025 m. rugsėjo 12 d. prokurorės nutarimu (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą), būtent nustačius pavogtų akinių vertę – 199 eurus, pagal ką asmuo gali būti traukiamas būtent baudžiamojon atsakomybėn (t. 1, b. l. 11–13);

dėl trečiosios veikos (2025 m. rugpjūčio 29 d. vagystė iš salono „Tele2“) pavogto demonstracinio išmaniojo laikrodžio vertė 417,45 eurų nurodyta civilinės ieškovės UAB „Tele2“ pareiškime (345 eurų be PVM, 417,45 eurai su PVM), PVM sąskaitoje – faktūroje, civiliniame ieškinyje (t. 1, b. l. 97–98, 100, 119). Tokią pat pagrobto demonstracinio išmaniojo laikrodžio vertę nurodė ir pirmosios instancijos teisme apklaustas civilinės ieškovės UAB „Tele2“ atstovas L. M., o būtent, kad kiek žinoma, salonas nurodė pardavimo kainą, jie tikrino pagal sąskaitą, už kiek įmonė įsigijo, kiek yra realiai sumokėta pinigų, t. y. prekybos salonas nurodo 599 eurus, civiliniame ieškinyje pateikiama 417.54 eurų (2026 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 107–111).

Taip pat T. P. skundu, kvestionuoja ne tik demonstracinio išmanaus laikrodžio vertę, bet ir aptariamo pagrobto turto identifikaciją, t. y. unikalų 15 skaitmenų kodą, priskiriamą kiekvienam išmaniajam įrenginiui su SIM kortele – IMEI (toliau – ir IMEI), nurodydamas, jog pavogto daikto IMEI civilinės ieškovės buvo tikslinimas. Sutiktina, kad nors iš tiesų pirminiame 2025 m. rugsėjo 2 d. UAB „Tele2“ darbuotojo S. Ž. pranešime apie vagystę bei UAB „Tele2“ pareiškime policijai buvo nurodyta, kad pavogto laikrodžio IMEI (duomenys neskelbtini) (t., b. l. 97–98, 99), tačiau civilinės ieškovės patikslinime (kaip ir civiliniame ieškinyje) aiškiai užfiksuota, jog teikiant pareiškimą buvo nurodytas klaidingas pavogto demonstracinio išmaniojo laikrodžio IMEI kodas ir patikslinta, kad tikras pavogto įrenginio IMEI kodas yra (duomenys neskelbtini) (t., b. l. 101, 119), kuris ir nurodytas kaltinime. Toks pagrobto daikto identifikacijos kodo patikslinimas nėra neteisėtas, juo labiau, kad kaip minėta, byloje yra ne patirtos žalos dydį patvirtinantys dokumentai, bet liudytojo S. Ž. bei civilinės ieškovės UAB „Tele2“ atstovo L. M. paaiškinimai. T. y. S. Ž. teisiamojo posėdžio paaiškino, jog jie turi keletą IMEI, pasižiūrėjus pagal laikrodį buvo ko gero parinktas neteisingas IMEI. Jis užfiksavo IMEI. Jie turi visas dėžutes sandėlyje, bet ne nuo dėžutes buvo paimtas IMEI. IMEI buvo paimtas internete, yra keli IMEI, kuriuos buvo užfiksavę, jis buvo šalia kito ir buvo paimtas. Gi, L. M. taip pat nurodė, kad ne nuo tos dėžutės ko gero pažiūrėjo tą IMEI. Keičiant IMEI patikslino kainą, civilinis ieškinys buvo teiktas po IMEI patikslinimo (pastebėtina, kad būtent patikslinus IMEI, pagrobto turto vertė, atitinkamai ir civilinio ieškinio dydis sumažėjo, t. y. apelianto teisinė padėtis kaip tik pagerėjo) (2026 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 107–111).

Taigi IMEI kodo patikslinimo aplinkybės buvo aiškiai įvardintos, skirtingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog priešingos išvados neleidžia daryti ir skunde išsakyti T. P. teiginiai, kad civilinės ieškovės UAB „Tele2“ įgaliotuosius atstovus. T. y. apeliantas teigia, kad G. P. A. vengė pasirodyti teisiamuosiuose posėdžiuose, ją pakeitė nežinomas, neva įgaliotas asmuo L. M., ir kaip liudytojas sėdėjo teismo posėdžių salėje – jam buvo leidžiama būti teismo posėdžių salėje, kol buvo apklausiamas kitas liudytojas S. Ž. Pirmiausiai teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, atkreipia dėmesį, kad nors G. P. A. buvo įgaliota atstovauti UAB „Tele2“ (įgaliojimas pateiktas ikiteisminio tyrimo metu) (t. 1, b. l. 120), tačiau pati tiesiogiai su nagrinėjama nusikalstam veika susijusi nebuvo, t. y. nei užfiksavo vagystės faktą, nei buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme, šaukiama atvykti į teisiamąjį posėdį, informavo, jog UAB „Tele2“ atstovaus įgaliotas atstovas L. M. (t. 3, b. l. 105) ir pateikė civilinės ieškovės UAB „Tele2“ įgaliojimą, išduotą būtent L. M. (t. 3, b. l. 106). Taigi būtent minimas asmuo – L. M., ir buvo civilinės ieškovės UAB „Tele2“ įgaliotasis atstovas, buvo apklausiamas dėl jam žinomų aplinkybių, davė paaiškinimus dėl civilinio ieškinio esmės, bei naudojosi civilinio ieškovo teisėmis, įtvirtintomis BPK 110 straipsnio 2 dalyje, tarp kurių ir teise dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (BPK 110 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Todėl L. M., kaip civilinės ieškovės atstovas, priešingai negu liudytojai, kurie pašalinami iš teismo posėdžių salės BPK 264 straipsnyje nustatyta tvarka, turėjo teisę dalyvauti teisiamajame posėdyje ir būti teismo posėdžių salėje, apklausiant kitus liudytojus. Atsižvelgiant į išdėstytą, ir tokie paminėti apelianto skundo teiginiai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Be kita ko, teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo T. P. iškeltus pasvarstymus tiek apeliaciniame skunde, tiek ir pirmosios instancijos teisme, dėl pavogtų daiktų kainos, mano būtinumą pažymėti, jog nors daiktas turi etiketę, kurioje nurodyta prekės kaina, ir jis pavagiamas iš parduotuvės, jo vertė nustatoma pagal turto kainą, viešai nurodytą prie prekės, ar pagal parduotuvėje esančius prekės kainoraščius, vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte ir nuolaidos taikomos asmenims, kurie perka prekę, t. y. pirkėjams, o ne asmenims, siekiantiems neteisėtai įgyti prekę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015). Taigi nuolaidos (akcijos), net jei ir būtų taikomas nusikalstamų veikų padarymo metu pavogtoms prekėms, kaip minėta, taikomos tik parduotuvės pirkėjams, o pavogto daikto vertę skaičiuoti pagal taikomą akciją prekei sudarytų ydingą praktiką, leidžiančią teisės pažeidimus, nusikaltimus darantiems asmenims manyti, jog nustatydamas pavogto turto vertę teismas turi atsižvelgti į parduotuvės teikiamą nuolaidą (akciją) prekei vagystės momentu, bet ne į jos reguliarią kainą (prekės kainą). Be to, akcentuotina, jog ir pagal nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką padaryta turtinė žala turi būti skaičiuojama ne pagal prekių savikainą iki mokesčių (be PVM).

Taip pat nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl būtent konkrečių kaltinime nurodytų daiktų pagrobimo, t. y. kad T. P. pavogė būtent akinius „E.Armani EA 4236U 6186/3“, akinius „401555854630284 APS.AK.JAGUAR 37263 5313 58-16 PI M Parast FTR“ ir demonstracinį išmanųjį laikrodį „Huawei Watch 5 42 mm“ (IMEI (duomenys neskelbtini)). Šiuo aspektu T. P. kaltę dėl paminėtų konkrečių daiktų vagystės, pagrindžia ne tik rašytiniai baudžiamosios bylos duomenys – minėti pareiškimai, civiliniai ieškiniai ir juos patvirtinantys duomenys, bet ir liudytojų parodymai bei objektyvūs duomenys – vaizdo įrašai, daryti parduotuvėse, kuriose buvo įvykdytos vagystės (kompaktinės laikmenos 2 t. viršelyje), ir kurie buvo peržiūrėti apylinkės teisiamojo posėdžio metu, pačiam T. P. patvirtinant, kad juose yra užfiksuotas jis (2026 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 97–101). O būtent:

dėl pirmosios veikos (2025 m. balandžio 24 d. vagystė iš parduotuvės „Optio optika“) apklausta parduotuvės darbuotoja G. L. paaiškino, kad kaltinamasis atėjo į „Optio optiką“, jis keistai elgėsi, tai sukėlė jai nerimą. Kurį laiką jį stebėjo, užėjo kitas klientas, tvarkė jo akinius, pildė formą ir užbaigus darbus pastebėjo, kad to vyro (kaltinamojo) nebėra. Peržiūrėjo salę ir pastebėjo, kad trūksta vienų akinių „Armani“. Viską surašė ant popieriaus ir perdavė liudijimą vadovei. Akiniai turi apsaugą – magnetus, magnetuką rado nuimtą, neatsimena, kur jį rado. Kadangi kaltinamasis sukėlė įtarimą, po tokių atveju apžiūri salę ar viskas vietoje. Kai apžiūrėjo salę, pastebėjo, kad dingo vieni akiniai. Persiskaičiavo pagal vienetus, kadangi kiekvieną vakarą perskaičiuodavo, ir vienų akinių trūko (2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47). Iš vaizdo įrašo nustatyta, jog T. P. vaikšto po parduotuvę, o po kurio laiko prieina prie pardavėjos ir pradeda matuotis akinius. Tada greitu metu į parduotuvę užeina kitas vyriškis, kuris bendrauja su pardavėja. Nuteistasis, pamatęs progą, pasiima vienus akinius, nuo jų nuima magnetą ir akinius įsideda į kišenę. Išeidamas apsauginį magnetą padeda į parduotuvės viduryje esantį akinių stendą ir pasišalina iš parduotuvės (t. 1, b. l. 52–55);

dėl antrosios veikos (2025 m. rugpjūčio 5 d. vagystė iš optikos salono „Vision Express“) apklaustos optikos salono pardavėjos, mačiosios vagystę (dėl ko šiame procesiniame sprendime dar bus pasisakyta atskirai vertinant atviros vagystės požymį), V. J. ir A. Z. paaiškino kaip identifikavimo konkretų pavogtą daiktą. Tai yra, V. J., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat ir pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos patvirtino, paaiškino, jog matė kaip vyras paėmė akinis nuo saulės „Jaguar“, laikydamas juos rankose pradėjo sparčiai eiti link parduotuvės išėjimo durų, o po to bėgti. Apžiūrėjo lentyną prie kurios jis buvo priėjęs ir pamatė, kad trūksta nuo saulės akinių „Jaguar“ (t. 1, b. l. 70–72, 73–75; 2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47). Gi, A. Z. taip pat parodė, kad vyras buvo paėmęs vienus saulės akinius ir su jais pabėgo (2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47). Apie aktualių ir kaltinime nurodytų akinių vagystę teisiamojo posėdžio metu paaiškino ir civilinės ieškovės atstovė N. R., t. y. kad pardavėjos taip ir papasakojo, jos pradėjo skaičiuoti, turi savas taisykles, darė inventorizaciją, pas juos prekių nėra daug, jas puikiai žino, todėl lengva identifikuoti (2026 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 97–101). Taip pat, iš šią veiką užfiksuoto vaizdo įrašo irgi matyti, jog T. P. užėjus į optiką, prieina prie lentynų su užrašu „Saulės akiniai“, paima akinius, trumpai juos apžiūri ir vėliau ramiai pasišalina iš optikos, nesumokėjęs už prekę (t. 1, b. l. 83–86).

Aptariamu aspektu – dėl šios veikos vaizdo įrašo, matyti, jog skunde kvestionuojamas jo gavimo būdas, o konkrečiai, T. P. teigia, kad vaizdo įrašas buvo išreikalautas kitoje medžiagoje Nr. M-1-01-45887-25, o reikalavimo jo pateikti sujungtame ir atliktame ikiteisminiame tyrime nebuvo, dėl ko yra nepagrįstas ir prokurorės 2025 m. gruodžio 9 d. nutarimas. Taigi iš nuteistojo minimo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2025 m. gruodžio 9 d. nutarimo matyti, kad buvo atmestas visai kitokio pobūdžio T. P. prašymas, t. y. prašymas papildyti tyrimą vaizdo medžiaga, kuriose matosi liudytojai, įtariamajam (tuo metu) užeinant į optiką (t. 2, b. l. 132–133). Vadinasi buvo keliamas klausimas ne dėl jau esančio ir pateikto vaizdo įrašo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o buvo prašoma išreikalauti papildomus vaizdo įrašus. Be to, kaip teisingai pažymi ir nuteistasis, minėtas prokurorės nutarimas buvo neskundžiamas, todėl negali būti vertinamas ir kvestionuojamas priimto procesinio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Galiausiai būtina pabrėžti, kad visiškai priešingai nei nurodo nuteistasis, aktualus vaizdo įrašas nors ir buvo gautas medžiagoje Nr. M-1-01-45887-25, tačiau, kaip jau minėta, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas (t. 1, b. l. 11–13), buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriam suteiktas Nr. 02-2-00476-256, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimu sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-16188-25, tyrimui paliekant šį numerį, todėl ir visi ankstesnėje medžiagoje, bei kitame tyrime esantys gauti duomenys, visiškai pagrįstai tapo vieno tyrimo duomenimis ir jų pakartotinai išsireikalauti nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

dėl trečiosios veikos (2025 m. rugpjūčio 29 d. vagystė iš salono „Tele2“) liudytoju apklaustas S. Ž. detaliai paaiškino prie kokių aplinkybių sužinojo apie pavogtą demonstracinį išmanųjį laikrodį „Huawei Watch 5 42 mm“ (IMEI (duomenys neskelbtini)). O būtent, liudytojas nurodė, kad atvykęs į darbą pirmadienį, apžiūrėjo salę, pamatė, kad trūksta įrenginio, pradėjo aiškintis kodėl trūksta ir įvykį užfiksavo perdavė į biurą. Laikrodis tai buvo, paprašė vadybininkų, kad jam pateiktų duomenis ir jis buvo tas, kuris užfiksavo ir išsiuntė. Tai buvo išmanusis laikrodis, pavadinimo nežino pilno, bet tai bus iš „Huawei“ serijos. Jis buvo ekspozicijoje, salėje, viskas, kas yra salėje yra ekspozicinis, jie nėra pardavimui, nes jie yra kitaip suinstaliuoti, bet veikia kaip parduodamas, tik jį reikia perinstaliuoti ir jį gali naudoti žmogus. Būna pritvirtintas, kad jo neišsineštų. Buvo nukirptas dirželis ir laikrodis išneštas. Viena dalis dirželio buvo likusi ir taip matė, kad trūksta laikrodžio, įtarė, kad jis buvo pavogtas (2026 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 107–111). Šios nusikalstamos veikos padarymo metu, vaizdo įraše užfiksuota, jog nuteistasis T. P. kažką laiko abiejose rankose, prieina prie lentynos, ant kurios yra sudėtos ekspozicinės prekės – išmanieji laikrodžiai (iš viso yra matomi penki). Priėjęs prie išmaniųjų laikrodžių, dairosi, ant lentynos šalia išmaniųjų laikrodžių kažką, ką prieš tai laikė rankose, padeda. T. P. į rankas paima trečią laikrodį bei dešinėje rankoje laikydamas žirkles, atkerpa laidą, kuris jungė laikrodį su jo laikikliu, ant kurio jis buvo pakabintas. Po to, T. P. laikrodį ir žirkles paima į kairiąją ranką, o daiktą, pasiima atgal į dešiniąją ranką, juo iš viršaus uždengia paimtą išmanųjį laikrodį ir pasišalina iš parduotuvės pro pagrindinį įėjimą–išėjimą (t. 1, b. l. 115–116).

Taigi visi byloje esantys vaizdo įrašai, kaip ir proceso dalyvių parodymai, patvirtina, kad nusikalstamų veikų padarymo metu visos nuteistojo pagrobtos prekės buvo prekybos tinklų prekybos salėse, tai yra buvo mažmeninėje prekyboje parduodama prekė, su atitinkamai nurodytomis vertėmis. Būtent įvardintos vertės ir yra šių prekių rinkos kainos, t. y. parduodamos prekės vertė pinigais. Be to, minėti duomenys patvirtina kokie konkretūs daiktai ir kokiu būdu buvo pagrobti. Akivaizdu, jog nuteistojo tyčiniai veiksmai vykdant nusikalstamas veikas buvo nukreipti ne į tai, už kokią kainą prekybos centrai įsigyja prekes, o konkrečiai į tai ką matė ir kokios vertės buvo prekės vagiant prekybos centro salėje. Taigi nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju tiek pavogtų prekių rūšis, tiek ir kainos nustatytos formaliai, kadangi byloje nėra pateikta prekių įsigijimo dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti kokias prekes ir už kokią kainą parduotuvė įsigijo, niekuo nepagrįsta. Pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad visi civiliniai ieškovai kaltinime nurodytu laiku ir kaltinime nurodytose parduotuvėse tikrai prekiavo kaltinime išvardintomis pagrobtomis prekėmis. Juolab, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, kaip ir proceso dalyvių parodymai, patvirtina, kad visos kaltinime išvardintos prekės buvo parduotuvių lentynose ir parduodamos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys ir aptarti įrodymai, tarpusavyje dera ir vieni kitus papildo, iš jų visumos matyti, kad pavogtų daiktų rūšys bei jų vertė buvo nustatyti nuosekliai ir remiantis objektyviais duomenimis – vaizdo įrašais, faktiniu prekių trūkumu, pavogtų prekių apibūdinimas sutampa tiek vaizdo įrašuose, tiek pateiktuose pareiškimuose, tiek ir liudytojų bei civilinių ieškovų atstovų paaiškinimuose. Esant išdėstytam konstatuotina, kad visų pagrobtų daiktų vertė, net ir dėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip tęstinės (dėl ko bus pasisakyta šiame procesiniame sprendime atskirai), vertinant daiktų vertę atskirai, viršija 3 MGL (150 eurų) dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis), todėl apelianto veiksmų kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 108 straipsnį nėra pagrindo.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies kvalifikuojančio požymio – atviro svetimo turto pagrobimo

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nusikalstamos veikos, padarytos 2025 m. rugpjūčio 5 d. iš optikos salono „Vision Express“, nustatytu kvalifikuojančiu požymiu – atvirąja vagyste. Kaip galima suprasti iš dviprasmiškų skundo teiginių, T. P. nurodo, kad pardavėjos nerodė jam jokio dėmesio, neketino padėti išsirinkti prekės, šnekučiavosi, akiniai buvo be jokio apsauginio magneto, o jis akinus įsikišo į skėtį ir ramiai išėjo, o lauke, kaip ir kituose epizoduose, stengėsi kuo greičiau pasišalinti ir kas vyksta parduotuvės viduje nematė. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-648/2015, Nr. 2K-111-697/2022). Gi, slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebinti kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdinti, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau parodo, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-696/2015, Nr. 2K-155-891/2025). Nagrinėjamu atveju, jau ne kartą minėtos liudytojos – V. J. ir A. Z., optikos salono „Vision Express“ pardavėjos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, parvirtino, kad akivaizdžiai matė T. P. vykdomą vagystę. V. J. paaiškino, kad buvo su kolege, buvo likusios 10 minučių iki užsidaryto, nuėjo pasižiūrėti į galinę parduotuvės dalį ar viskas tvarkoje, nes būna, kad klientai palieka netvarką. Tuo metu atsidarė durys, su kolege atsisuko, pasižiūrėjo į atėjusį žmogų, jis matė, kad jos jį pastebėjo, tačiau jos visada duoda apsižvalgyti žmogui. Jos toliau žiūrėjo savo reikalus, ar akiniai tvarkoje. Tuo metu žmogus pasiėmė akinius, pasižiūrėjo, jos į jį atsisuko, ėjo link jo paklausti ar viskas gerai, ir tuo metu T. P. pabėgo pro duris. Matė, kad jis turi akinius ir su jais bėga. Jis spartesniu žingsniu ėjo link durų ir tada pradėjo bėgti. Sparčiu žingsniu salėje ir už durų pradėjo bėgti. Mano, kad tas vyras matė jas, nes jis dairėsi. Ant akinių buvo apsauga, magnetukas, dėl kurio varteliai pradėjo pypsėti. Ji nebandė vytis, kolegė galimai vijosi iki durų, bet tiksliai nepamena. Ji ėjo skambinti apsaugai, bet neskambino. Galima buvo iškviesti apsaugą, bet jis jau buvo nubėgęs, jo jau nebesimatė, tad tikslo nebebuvo. Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos pagarsinus, V. J. juos patvirtino (t. 1, b. l. 70–72, 73–75; 2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47). Kita optikos salono pardavėja A. Z. taip pat nurodė, kad su kolege V. J. dirbo optikoje, prieš užsidarymą įėjo jis (T. P.), leido apsižiūrėti, jis stovėjo prie saulės akinių. Jos ėjo link jo pasiteirauti ar reikia pagalbos, jis pasiėmė akinius su magnetuku, pradėjo eiti link durų, pradėjo bėgti, o jų apsauginės sienelės pradėjo pypsėti. Nespėjo pagalbos suteikti. Norėjo paklausti jo ar reikia pagalbos, bet pamatęs, kad jos artėja, jis pradėjo eiti link durų. Suprato, kad vagia akinius, kai pradėjo pypsėti sienelės, suprato, kad išsinešė. Parduotuvėje nelabai matė, kad nešasi akinius, stovėjo prie saulės akinių ir buvo vienus paėmęs. Gal ne visą laiką matė tą asmenį parduotuvėje, yra stendų parduotuvėje, kurie užstoja. Jis pažiūrėjo į jas prieš išeinant pro vartelius. Ji buvo pro duris išėjusi, bet pamatė, kad skuodžia, bėgo link Katedros, tai uždarė duris, nėjo niekur. Pamatė, kaip T. P. bėga, nepamena ar jis buvo atsisukęs (2026 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 42–47). Taigi analizuojamu atveju, nuteistasis T. P. dėl vagystės buvo pastebėtas pačioje optikoje išsinešant svetimą turtą – saulės akinius, kurie buvo apsaugoti apsauginiu magnetu, pradėjusiu skleisti įspėjamuosius signalus, nuteistajam bandant pasišalinti iš optikos salono vidaus, viena iš pardavėjų bandė vytis nuteistąjį, T. P. puikiai suprato, kad yra stebimas salono viduje esant tik jam vienam klientui ir dviem pardavėjoms, tačiau savo neteisėtų veiksmų nenutraukė, nusikalstami veiksmai buvo tęsiami ir nuteistasis su pavogta preke pasišalino iš optikos salono, be kita ko, net ir pradėdamas bėgti, ką patvirtino ir pats. Aptartų įrodymų pagrindu apelianto T. P. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip atvira vagystė.

Dėl 2025 m. rugpjūčio 5 d. ir 2025 m. rugpjūčio 29 d. padarytų vagysčių kvalifikavimo kaip vienos tęstinės nusikalstamos veikos

Taip pat apelianto T. P. vertinimu, sprendimas 2025 m. rugpjūčio 5 d. ir 2025 m. rugpjūčio 29 d. įvykdytas vagystes kvalifikuoti kaip vieną tęstinę, yra nepagrįstas, kadangi bedrovės iš kurių pagrobtas turtas skirtingos, veikas skiria 4 (keturių) savaičių laikotarpis. Šiuo aspektu, t. y. vertinant nuteistojo argumentus bei baudžiamosios bylos duomenis dėl dviejų nusikaltimų pripažinimo kaip vienos tęstinės, svarbu akcentuoti, kad apeliacinės instancijos teismas turi vadovautis bendrosiomis bylų nagrinėjimo nuostatomis, kurių viena nurodyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje (byla tikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde), o kita – to paties straipsnio 4 dalyje (pabloginti asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali, kai yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, ir bloginti negalima daugiau, nei to prašoma tokiais skundais). Šios taisyklės netiesiogiai suformuoja apeliacinės instancijos teismo galimybes taisyti ne bet kurias pastebėtas pirmosios instancijos teismo fakto nustatymo ar teisės taikymo klaidas, taip pat ir svarbų baudžiamojo proceso non reformatio in peius principą. Skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2011, Nr. 2K-276/2012, Nr. 2K-164/2014, Nr. 2K-509-489/2015, Nr. 2K-278-788/2018, Nr. 2K-122-489/2022). Analizuojamu atveju, tenkinus šį T. P. apeliacinio skundo reikalavimą, neabejotinai būtų pabloginta nuteistojo padėtis, kadangi kaltinime nurodyta viena tęstinė veika pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, būtų kvalifikuojama kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2025 m. rugpjūčio 5 d. atvira vagystė (šio procesinio sprendimo 19-20 punktai), ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 2025 m. rugpjūčio 29 d. vagystė (pagal turto vertę), ir atitinkamai keistųsi, o būtent griežtėtų, paskirtoji bausmė, nes ji būtų skiriama nebe už vieną nusikaltimą kaip tęstinį, o už du atskirus. Kadangi nei valstybinis kaltintojas, nei civiliniai ieškovai apeliacinių skundų nepateikė, byla apeliacine tvarka nagrinėjama išimtinai pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas negali vertinti T. P. minimų aplinkybių dėl tęstinės veikos pagrįstumo, paisydamas imperatyvaus non reformatio in peius principo.

Dėl bausmės individualizavimo

Taip pat nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, t. y. T. P. vertinimu, 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė būtų teisinga ir pagrįsta, kadangi jis galėtų atlikinėti bausmė kitokio režimo sąlygomis ir dirbti, tokiu būdu atlygindamas padarytą žalą. Kartu skunde nesutinkama su Skundžiamo nusprendžiu dalimi dėl jo pripažinimo recidyvistu bei sprendimu, o tiksliau – prokuratūros atimta galimybė, jo atžvilgiu taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo teisme metu. Taigi teisėjų kolegija patikrina Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir šiais aspektais.

Pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. P. bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek ir galutinę subendrintą, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis T. P. padarė dvi nusikalstamas veikas – baudžiamąjį nusižengimą (BK 178 straipsnio 5 dalis, 12 straipsnis), ir apysunkį nusikaltimą (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nukeiptas prieš baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – nuosavybę, nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas T. P. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį recidyvistu.

Recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, šioje teisės normoje nėra įtvirtinta, kad recidyvistu negali būti pripažįstamas asmuo, padaręs nesunkius nusikaltimus.

Iš bylos medžiagos (t. 2, b. l. 72–82) ir Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad T. P. šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė anksčiau būdamas teistas už analogiško pobūdžio turtinius nusikaltimus, būnant pilnamečiu, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija, nevertina apelianto paskutiniojo apkaltinamojo nuosprendžio, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. baudžiamojo įsakymo, kadangi juo T. P. nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą (BK 178 straipsnio 5 dalis), kas neužtraukia nei teistumo (BK 97 straipsnio 1 dalis), nei yra pagrindas asmenį pripažinti recidyvistu. Vis tik, nustatyta, jog ir be paskutiniojo minėto baudžiamojo įsakymo, T. P. atžvilgiu buvo priimta eilė kitų apkaltinamųjų nuosprendžių – 2013 m., 2015 m., 2016 m., 2018 m., 2022 m., būtent už nusikaltimų (ne baudžiamųjų nusižengimų) padarymus, tik atlikdavęs paskirtas bausmes, nuteistasis vėl nusikalsdavo ir būdavo siunčiamas į laisvės atėmimo vietų įstaigas, teistumas T. P. neišnykdavo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, pagal kurį apeliantas buvo nuteistas už BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies padarymą, galutine 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme, jos vykdymą atidedant 1 (vienerių) metų laikotarpiui ir po to bausmės vykdymo atidėjimo panaikinus, paskirtą bausmę T. P. atliko ir iš laisvės atėmimo vietos įstaigos buvo paleistas 2025 m. vasario 5 d. Ir naują nusikalstamą veiką apeliantas padarė praėjus tik kiek daugiau nei dviem mėnesiams po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos įstaigos. Tai rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nusikalstamų polinkių nekeičia, priešingai, toliau vykdo analogiškus nusikaltimus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, T. P. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas recidyvistu.

Vis dėlto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs T. P. recidyvistu, nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo jis pripažįstamas recidyvistu, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai, esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms, asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026). Taigi nagrinėjamu atveju matyti, kad T. P. recidyvistu buvo pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl, vadovaujantis aktualia teismų praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nustatė T. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant nustatytą minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Vertinant nuteistojo asmenybę nustatyta, kad T. P. nedirbantis, paskutiniai oficialūs darbiniai santykiai deklaruoti 2023 m. (t. 2, b. l. 107–108), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje neregistruotas (t. 2, b. l. 106). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Skundžiamu nuosprendžiu T. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymas jam nebuvo atsitiktinis. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo (t. 2, b. l. 72–82) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad praeityje T. P. atžvilgiu priimta 18 (aštuoniolika) apkaltinamųjų nuosprendžių vien už nusikalstamas veikas nuosavybei – vagystes. Kaip jau minėta, naujas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė neišnykus teistumui, atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę ir nepraėjus 2 (dviem) mėnesiams po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos įstaigos. Akcentuotina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, pagal kurį apeliantas atliko paskutinę bausmę, arešto bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau T. P. priežiūrą vykdanti institucija į apylinkės teismą su teikimais dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo kreipėsi net 5 (penkis) kartus, kol nuteistasis galiausiai buvo pasiųstas atlikti realios arešto bausmės, t. y. apeliantui net 4 (keturis) kartus buvo išreikštas pasitikėjimas, suteikta galimybė įrodyti savo elgesio koreliaciją. Be to, nuteistajam ir anksčiau ne kartą buvo taikytos švelnesnės už terminuotą laisvės atėmimą bausmės, taip pat ir mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmės, bausmės vykdymo atidėjimo institutai, vis tik BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio normų, jis toliau vykdė ir vykdo nusikalstamas veikas. Tai neabejotinai paneigia nuteistojo skundo teiginius, kad jis išvadas dėl savo netinkamo elgesio padarė ir suprato, jog ateityje tokio jo elgesio niekas nebetoleruos. Taip pat būtina pažymėtina, jog T. P. penkerių metų laikotarpiu buvo baustas administracine tvarka iš viso net 51 (penkiasdešimt vieną kartą), iš jų 43 (keturiasdešimt tris) kartus už važiavimą viešuoju transporto be bilieto, 5 (penkis) kartus už smulkias vagystes ir 3 (tris) kartus už kitokio pobūdžio administracinių nusižengimų padarymą, nei vienos paskirtos piniginės baudos nesumokėjęs (t. 2, b. l. 83–105). Šios paminėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir paneigia T. P. deklaratyvius argumentus, kad jis siekia atlyginti padarytą žalą. Visos nurodytos aplinkybės neabejotinai rodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, administracinius nusižengimus, jokių išvadų dėl ankstesnių teistumų nedaro, savo elgesio teigiama linkme nekeičia, toliau daro analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, pajamų pragyvenimui nesiekia įgyti teisėtu būdu – dirbdamas.

Kaip matyti esminiai skundo argumentai, kuriais apeliantas siekia, kad jam būtų sutrumpinta paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tai, jog T. P. galėtų atlikti bausmę lengvesnio režimo sąlygomis ir tokiu būdu dirbti bei atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, t. y. nuteistasis siekia laisvės atėmimo bausmę atlikti lengviausio režimo sąlygomis – atviro tipo bausmės atlikimo vietoje (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 35 straipsnis). Vis tik, darbas laisvės atėmimo vietos įstaigose, kaip ir savarankiškas darbas ne bausmės atlikimo vietoje (BVK 69 straipsnis), priklauso ir yra sąlygotas ne tik nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, bet ir nuo daugybės kitų faktorių. Be to, akivaizdu, jog analizuojamu atveju pirminiu vertinimu, T. P. bausmę turės atlikti pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje, kurioje apeliantas turės teisę dirbti. Galiausiai, įvertinus nuteistojo pageidavimą dėl švelnesnės bausmės dydžio per jo ketinimą atlyginti padarytą žalą, paminėta, kad T. P. iki šiol nėra atlyginęs net mažos dalies padarytos turtinės žalos, baudų už paskirtus administracinius nusižengimus nemokantis, o be to, ir ankstesnių civilinių ieškinių už padarytas nusikalstamas veikas neatlyginęs, todėl tokie nuteistojo teiginiai dėl ketinimo atlyginti žalą, laikytini deklaratyviais ir priešingais bylos duomenims.

Įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui – nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, bei tai, kad nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ar jo atsakomybę sunkianti aplinkybė, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nepagrįstai pripažino vieną jo atsakomybę sunkiančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), pagrįstai nuteistajam parinko griežčiausias BK 178 straipsnio 5 dalies ir 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytas bausmės rūšis – areštą ir laisvės atėmimą.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo T. P. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę, lygią sankcijoje numatytam vidurkiui, už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, - 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra šiek tiek mažesnė negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės už atskiras nusikalstamas veikas, įvertinus visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, todėl nėra pagrindo trumpinti nuteistajam paskirtų bausmių terminus.

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. P. už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes pagrįstai ir teisingai subendrino taikydamas BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 2 punkto nuostatos, nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims. Taigi apylinkės teismas nuteistajam T. P. griežtesne 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme apimdamas švelnesnę 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę, BK 63 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistajam paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė už dvi jo padarytas nusikalstamas veikas, kurias iš viso apima 3 (trys) epizodai, nėra aiškiai per griežta.

Atsakant į jau minėtus apelianto argumentus dėl jo vertinimu nepagrįsto sprendimo neatlikti sutrumpintos įrodymų tyrimo tvarkos, t. y. jo atžvilgiu netaikyti BK 64¹ straipsnio ir nesumažinti bausmės vienu trečdaliu, akcentuotina, jog BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo taikyti minėto straipsnio nuostatas, nes byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat byla nebuvo užbaigta ir teismo baudžiamuoju įsakymu. Pažymėtina, kad, priešingai nei mano nuteistasis, nė viena iš BK 64¹ straipsnyje numatytų procesinių formų ir negalėjo būti taikoma, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu T. P. nepripažino esminių svetimo turto pagrobimo aplinkybių, kas iš esmės eliminuoja BK 64¹ straipsnio taikymo galimybę, kadangi kaip jau minėta, šio straipsnio būtina taikymo sąlyga yra asmens kaltės visiškas prisipažinimas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad visiškai priešingai negu teigia nuteistasis apie prokuratūros atimtą galimybę dėl minėtame straipsnyje numatytos tvarkos taikymo, pats T. P. ikiteisminio tyrimo metu bandant paaiškinti apie sutrumpintą įrodymų tyrimo tvarką, pertraukdavo tyrėją, advokatą, neleisdamas išaiškinti apie procesinio dokumento turinį ir pats neišreiškė ar sutinka, ar nesutinka su šia tvarka, aiškindamas, jog šiuo metu pasakyti savo nuomonės dėl šio dokumento negali (t. 2, b. l. 125–126). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažinę T. P. paskirtos bausmės vienu trečdaliu, teisės taikymo klaidos nepadarė.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir nekeliamas klausimas, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino BK 75 straipsnio 8 dalies reikalavimų ir nepasisakė dėl galimybės nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kas gi pagal minėtą BK 75 straipsnio 8 dalį privaloma motyvuoti. Vis tik šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis šio procesinio sprendimo 29-30 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, spręstina, kad analizuojamu atveju taikyti aptariamą baudžiamojo įstatymo institutą nėra ne tik materialaus, bet ir formalaus pagrindo (BK 75 straipsnio 2 dalis).

Taip pat Skundžiamu nuosprendžiu T. P. paskirta bausmė apėmimo būdu buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 30 (trisdešimties) parų arešto bausme. Analizuojamu atveju T. P. inkriminuoti nusikaltimai padaryti iki priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. baudžiamąjį įsakymą, todėl Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė pagrįstai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bei BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu (kadangi padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims), apėmimo būdu subendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, tinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias tiek bausmių skyrimą, tiek jų bendrinimą. Visos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines T. P. nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Pažymėtina, kad nuteistasis savo elgesiu, o ne deklaratyviais teiginiais, turi įrodyti, kad jis tapo atsakingas, padarė reikiamas išvadas ir įstatymų nebepažeidinėja, todėl yra galimybė juo pasitikėti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo manyti.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog kaip jau buvo konstatuota, apelianto kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 5 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje, įrodyta, veikos kvalifikuotos ir pagrobtų daiktų vertė nustatyta teisingai, pateikti civiliniai ieškiniai ir juos pagrindžiantys duomenys, ir visa tai išsamiai aptarta šio procesinio sprendimo 12-18 punktuose, neturi pagrindo abejoti, kad būtent T. P. yra atsakingas už civiliniams ieškovams padarytą žalą. Civilinių ieškovių patirta žala atsirado dėl nuteistojo T. P. neteisėtų veiksmų, nusikalstamos veikos tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su civilinių ieškovių patirta turtine žala. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daryti priešingų išvadų nagrinėjamo klausimo kontekste, nei padarytos Skundžiamu nuosprendžiu, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo T. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendį – pašalinti nustatytą T. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.