- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 2K-564/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Masiokas, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Nuteistasis
- A. Z.
- Advokatai
- Darius Ališauskas
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko, pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo A. Z. gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendis pakeistas: A. Z. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas dešimčiai parų arešto. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmės dalimi ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams vienuolikai mėnesių aštuoniolikai dienų.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė A. Z. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2010 m. spalio 24 d., apie 18.10 val., iš „Ozo“ prekybos centro UAB „Peek&Cloppenburg“ priklausančios parduotuvės „Peek&Cloppenburg“, esančios Vilniuje, Ozo g. 18, pasikėsino pagrobti vyrišką megztinį „G–Star Raw" 399,00 Lt vertės, kurį parduotuvės persirengimo kabinoje užsivilko po savo drabužiais ir praėjo pro kasas ir apsaugos vartus už nurodytą prekę nesumokėjęs, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes už kasų buvo sulaikytas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo A. Z. padarytą nusikalstamą veiką, tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to A. Z. buvo paskirta neteisinga bausmė (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, jog, pagal teismų praktiką kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Nurodžiusi, kad turto vertė gali būti nustatoma ir pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą bei turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, kolegija, remdamasi parduotuvės UAB „Peek&Cloppenburg" rašte pateikta informacija, jog pasikėsinto pagrobti megztinio „G–Star Raw" įsigijimo kaina yra 134,21 Lt, nustatė, kad nuteistasis A. Z. pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Julius Rėksnys prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Kolegija, spręsdama klausimą dėl A. Z. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, atsižvelgė į pasikėsinto pagrobti daikto įsigijimo kaštus, kuriuos nukentėjusioji bendrovė sumokėjo įsigydama šį daiktą, t.y. rėmėsi didmeninės rinkos kaina. Tačiau fizinis asmuo didmeninėje prekyboje nedalyvauja, todėl nustatant rinkos vertę didmeninėmis kainomis nesiremtina. Fizinis asmuo, ketindamas įsigyti prekę, esančią prekybos salėje, yra įpareigotas sumokėti prekės kainą, nurodytą etiketėje, jis gali laisvai apsispręsti, ar ši kaina jam yra priimtina. Todėl, anot prokuroro, darytina išvada, jog pagrobimo metu, imdamas tokį turtą, asmuo sutinka su šio daikto verte – kaina, kuri yra nurodyta ant atitinkamų prekių prekybos centro salėje. Kvalifikuojant A. Z. padarytą veiką, atsižvelgtina į tai, jog pastarasis pasikėsino pagrobti 399,00 Lt vertės turtą, t. y. A. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje. Pasikėsinto pagrobti turto vertė nustatoma remiantis UAB „Peek&Cloppenburg" pareiškimuose nurodyta informacija, jog pasikėsinimo pavogti dieną apie 18.30 val. parduotuvėje vyriškis pasikėsino pagrobti vyrišką megztinį, kurio vertė 399,00 Lt, taip pat 2010 m. spalio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta informacija, jog megztinis yra vyriškas, juodos spalvos, „G–Star Raw", etiketėje nurodyta 399,00 Lt kaina.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. Z. gynėjas prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, subendrinus bausmę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatorius teigia, kad ankstesniu nuosprendžiu A. Z. nuteistas už sunkų nusikaltimą pagal BK 129 straipsnį, tačiau buvo lygtinai atleistas nuo bausmės, kaip savo elgesiu ir darbu laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu įrodęs, kad yra visiškai pasitaisęs ir vertas pasitikėjimo. Antruoju nuosprendžiu jis nuteistas už visiškai kitokio pobūdžio, žymiai lengvesnę veiką – baudžiamąjį nusižengimą, už kurį net nėra numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju A. Z. suvokimu jis už smulkią vagystę yra nubaudžiamas neadekvačia penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Nuteistojo gynėjo nuomone, šios dvi veikos tarpusavyje nesusijusios ir nerodo teisiamojo asmens recidyvo daryti nusikaltimus. Tarp A. Z. padarytų nusikalstamų veikų yra praėję daug laiko; abi nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims. Padaryta smulki vagystė, pasak kasatoriaus, vertintina kaip klaida, kurią jauno amžiaus asmuo, didelę dalį brandos praleidęs įkalinimo įstaigoje, galėjo atlikti dėl nepakankamos adaptacijos prie laisvės, nepakankamos socializacijos, spontaniškai, neįvertindamas ir nesuprasdamas pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad A. Z. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiajam nebuvo padaryta jokia žala, veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistasis apibūdinamas teigiamai, sudarė santuoką, susilaukė vaiko, prižiūri neįgalų tėvą, jam gali būti skirta švelnesnė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu bausmė.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo gynėjo skundas atmestinas.
Dėl pasikėsinto pagrobti turto vertės nustatymo ir veikos kvalifikavimo
Prokuroras kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai nustatė pasikėsinto pagrobti megztinio vertę ir nepagrįstai A. Z. pripažino kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje.
BK 178 straipsnyje numatyta vagystė kvalifikuojama pagal turto vertę, remiantis BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį veika kvalifikuojama tada, kai pagrobto turto vertė viršija 1 MGL dydį, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – kai pagrobto turto vertė yra lygi ar viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos. Taigi pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą 399 Lt vertės daiktas negali būti pripažįstamas nedidelės vertės turtu, nes jo vertė viršija 3 MGL sumą.
Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad A. Z. pasikėsino pagrobti nedidelės vertės turtą, nes pasikėsinto pagrobti megztinio „G–Star Raw" vertė turėtų būti nustatyta pagal šios prekės įsigijimo kainą (t. y. 134,21 Lt), yra nepagrįstos ir neatitinkančios teismų praktikos.
Pirmosios instancijos teismas pasikėsinto pagrobti turto vertę nustatė pagal teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: UAB „Peek&Cloppenburg" pareiškimus dėl vagystės, 2010 m. spalio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolą, jo priedą – fotolentelę, patvirtinančius, kad pasikėsintas pagrobti vyriškas megztinis buvo su etikete, kurioje nurodyta šios prekės kaina – 399 Lt. Be to, teismas įvertino liudytojų J. K., K. L. parodymus apie aplinkybes, reikšmingas nustatant turto vertę, kurie patvirtino, kad A. Z. sulaikytas jau išėjęs už parduotuvės kasų ir pas jį buvo rastas pavogtas 399 Lt vertės vyriškas megztinis.
Pagal susiformavusią teismų praktiką iš parduotuvės prekybos salės pagrobtų ten išstatytų pardavimui prekių vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu, t. y. remiantis tokio daikto pardavimo kaina (kasacinės bylos Nr. 2K-394/2006, 2K-741/2007). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu megztinis buvo „Ozo“ prekybos centro UAB „Peek&Cloppenburg“ priklausančios parduotuvės prekybos salėje, taigi šis megztinis buvo mažmeninėje prekyboje parduodama prekė, kurios pardavimo kaina viešai nurodyta prekės etiketėje. Būtent ši kaina ir yra šios prekės rinkos kaina, t. y. parduodamos prekės vertė pinigais. Jei pasikėsintas pagrobti megztinis tą dieną būtų parduotas, tai bendrovė gautų būtent 399 Lt sumą. Tokias aplinkybes patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo metu pateikta UAB „Peek&Cloppenburg“ pažyma, kurioje nurodyta, kad megztinio pardavimo kaina - 399 Lt.
Esant nustatytoms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pasikėsinto pagrobti turto kainą ir A. Z. veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuodamas, kodėl megztinio kainą nustatė pagal įsigijimo kainą, A. Z. pripažindamas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl yra BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalyje nurodytas pagrindas panaikinti šio teismo nuosprendį.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už svetimo turto pagrobimą asmuo gali būti nubaustas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, įvertinęs A. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir visas baudžiamojoje byloje ištirtas aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, skyrė jam minimalią – trijų mėnesių – laisvės atėmimo bausmę. Kadangi A. Z. nusikaltimą padarė būdamas lygtinai paleistas iš bausmės atlikimo vietos, neatlikęs už kvalifikuotą nužudymą visos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės (ketverių metų vienuolikos mėnesių ir trylikos dienų) pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, prie neatliktos bausmės dalies iš dalies pridėjo nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir A. Z. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – penkerius metus laisvės atėmimo.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustato, kad skiriant bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis apeliaciniame skunde nekėlė klausimo ir dėl to, kad jam netaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nenurodė jokių aplinkybių, kurias teismas turėtų vertinti kaip išimtines. Taigi dalis nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl tokių aplinkybių nustatymo, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostata, paliekami nenagrinėti.
Nuteistojo A. Z. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, jog subendrinus A. Z. bausmes būtina atsižvelgti į išimtines bylos aplinkybes, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti nuteistajam galutinę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatoriaus manymu, BK 64 straipsnyje numatytos bausmių bendrinimo taisyklės šioje byloje prieštarauja teisingos bausmės skyrimui.
Nagrinėjamoje byloje lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio pagrindu A. Z. neatliktos bausmės laikotarpiu vėl padarė naują nusikalstamą veiką, todėl galutinė subendrinta bausmė jam paskirta taikant BK 64 straipsnio nuostatas. Kadangi A. Z. neatliktos bausmės dalis didesnė nei naujuoju nuosprendžiu paskirta bausmė, teismas prie neatliktos bausmės pridėjo nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį (BK 64 straipsnio 3 dalis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, bendrindami bausmes pagal BK 64 straipsnį, teismai negali keisti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Nuteistojo gynėjo teiginiai, kad BK 64 straipsnyje numatytos bendrinimo taisyklės prieštarauja teisingos bausmės skyrimui, jog subendrinus bausmę A. Z. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, yra nepagrįsti. Paskyrus bausmę pagal nuosprendžių sutaptį, tokiai subendrintai bausmei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra jokio teisinio pagrindo. Šių nuostatų taikymas siejamas tik su konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos ir skiriamos bausmės parinkimu bei tik su tokios bausmės vertinimu teisingumo aspektu, esant išimtinėms bylos aplinkybėms.
Teismas negali keisti nei ankstesniu nuosprendžiu už kvalifikuotą nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirtos bausmės rūšies, nei šios neatliktos bausmės dalies dydžio. Priešingu atveju išnagrinėtoje byloje būtų keičiamas įsiteisėjęs ir iš dalies įvykdytas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. teismo nuosprendis, o tokio veiksmo neatnaujinus bylos BPK nuostatos atlikti neleidžia. Pagal BPK 346 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalomas visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomas.
Kolegija, panaikindama apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nenustato jokių gynėjo kasaciniame skunde minimų BK nuostatų taikymo pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl bausmių paskyrimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nutaria:
Nuteistojo A. Z. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį be pakeitimų.