Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus regiono apylinkės teismas išdavė ieškovei 2024 m. rugsėjo 9 d. įsakymą dėl skolos iš atsakovės išieškojimo, po ko atsakovė pateikė prieštaravimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. spalio 22 d. nutartimi panaikino pirmiau išduotą įsakymą, priėmė ieškinį bei nustatė atsakovei terminą atsiliepimui pateikti.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 402,20 Eur skolą, 20,70 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (422,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugsėjo 9 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 130,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 23 Eur žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad gyvenamųjų namų kvartalo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), savininkai bendriją pasirinko kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formą. Bendrijos 2022 m. birželio 22 d. susirinkime buvo patvirtintas bendrijos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų objektų sąrašas; nustatytas pirmininko atlyginimas – 200 Eur (bruto) per mėnesį; patvirtinta elektros ir vandens sąnaudų apskaičiavimo tvarka: nutarta apskaičiuojant elektros suvartojimą atskirai apskaitomas gatvės apšvietimo suvartota elektros energija, suvartotą kiekį per mėnesį padalijant visiems 10 sklypų savininkų po lygiai. Vandens gręžinio elektros suvartojimas dalinamas proporcingai suvartoto vandens kiekiui pagal kiekvieno savininko vandens skaitiklio parodymus; į bendrijos kaupiamąją sąskaitą sutarta – kas mėnesį kiekvienas savininkas sumoka po 50 Eur. 2023 m. liepos 3 d. susirinkime, be kita ko, nutarta, bendrijos pirmininko atlyginimą dalinti visiems bendraturčiams po lygiai. Atsakovė neginčija, kad jai Bendrijos susirinkimų sprendimai buvo žinomi, ji iki 2023 m. kovo 3 d. buvo Bendrijos nare. Atsakovė Bendrijos sprendimų nustatyta tvarka nėra ginčijusi. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, konstatavo, kad ieškovė turi pareigą mokėti Bendrijai už bendrojo naudojimo objektų administravimą ir priežiūrą: už apmokamus darbuotojus (pirmininko atlyginimas), už Bendrijai teikiamas buhalterinės apskaitos paslaugas, apmokėti Bendrijos patiriamas išlaidas už šaltą vandenį, dėl Bendrijos gatvių apšvietimo, taip pat mokėti kaupiamąsias lėšas. Nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ji neturi pareigos mokėti už Bendrijos teritorijos apšvietimą, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad Bendrijos teritorijoje esantys 6 elektros stulpai nėra nustatyta tvarka įtraukti į Bendrijos bendrojo naudojimo objektų sąrašą. Ieškovės paaiškinimais ir iš į bylą ieškovės pateikto el. susirašinėjimo su atsakove nustatyta, kad atsakovė buvo gyvenamųjų namų kvartalo, kuris įsteigė Bendriją, statytoja, tarp Bendrijos ir atsakovės yra kilęs ginčas dėl inžinierinių statinių (6 apšvietimo stulpų), kurie yra Bendrijos bendrojo naudojimo teritorijoje, perdavimo Bendrijai. Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ginčo atveju yra svarbu tai, kad Bendrijos pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog būtent Bendrija už gyvenamųjų namų savininkų bendrojo naudojimo teritorijos apšvietimą atsiskaito su elektros energiją tiekiančia įmone UAB „Ignitis“, pagal pastarosios pateiktas sąskaitas. Todėl akivaizdu, kad šias Bendrijos patiriamas išlaidas už Bendrijos bendro naudojimo teritorijos apšvietimą turi pareigą apmokėti bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Bendrijos susirašinėjimas su atsakove), priešingai nei teigia atsakovė, patvirtina, kad Bendrija bendradarbiavo su atsakove, atsakydavo į pastarosios paklausimus. Ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovei išrašytų sąskaitų faktūrų faktinį pagrindą (Bendrijos susirinkimų protokolus, sutartį su Bendrijai buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia įmone, paslaugų tiekėjo Bendrijai siųstas PVM sąskaitas faktūras, Bendrijos atsiskaitomosios sąskaitos išrašą). Vertino, kad ieškovės pateikti įrodymai yra objektyvūs ir pakankami šios bylos ginčui išspręsti ir konstatuoti atsakovės prievolę atsiskaityti su Bendrija. Pažymėjo ir tai, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovės ieškiniu, nenurodė konkrečių nesutikimo argumentų, neginčijo su bendru turtu susijusių išlaidų paskirstymo tarp bendraturčių proporcingumo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu bei teismų praktiką, darė išvadą, kad atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove už bendrojo naudojimo objektų valdymą, išlaikymą ir naudojimąsi jais.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėjo, kad vien sąskaitų faktūrų pateikimas, jų tinkamai nepagrindžiant, nepateikiant kitai šaliai visos su tuo susijusios prašomos informacijos, negali būti laikoma tinkamu pagrindu priteisti tariamai susidariusį įsiskolinimą iš atsakovės ieškovės naudai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 4.83 straipsnio 3 dalimi, tik formaliai nurodė bendrąją bendraturčių pareigą prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, tačiau ignoravo šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, kuri nagrinėjamu atveju yra esminė. CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato, kad buto ar kitos patalpos savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, arba dėl kurių nėra priimtas sprendimas CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-687/2017 išaiškino, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis reiškia, jog ne kiekviena bendrijos patirtų išlaidų automatiškai tampa privaloma visiems savininkams, jeigu neįrodyta jos būtinybė ir teisėtumas. Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė, kad bendrijos sprendimų egzistavimas pats savaime neeliminuoja pareigos įrodyti konkrečios piniginės prievolės pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad ginčijamos išlaidos patenka į CK 4.83 straipsnio 4 dalies išimtį, todėl jos negali būti automatiškai priteisiamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-469/2019 pabrėžė, kad reikalaujant priteisti skolą už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, ieškovas privalo įrodyti ne tik sprendimų egzistavimą, bet ir konkretų skolos dydžio apskaičiavimo mechanizmą, leidžiantį teismui patikrinti reikalavimo pagrįstumą.

Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad atsakovei buvo teikiama visa reikalinga informacija, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad atsakovei buvo perduoti atskirų susirinkimų protokolai, bet nepateikti esminiai finansiniai dokumentai, būtini prievolės patikrinimui, t. y.: Bendrijos pajamų ir išlaidų sąmatos; įmokų paskirstymo kriterijai; detalios skaičiuotės, kaip konkrečios sumos priskirtos atsakovei; išlaidas pagrindžiančių dokumentų (sąskaitų, sutarčių) suvestinės. Atsakovės prašymai pateikti informaciją buvo įvykdyti tik fragmentiškai. Ieškovė, nepaisydama jai teisės aktais nustatytos pareigos, atsakovei nepateikė išsamių finansinių dokumentų, leidžiančių patikrinti skolos dydį ir jos apskaičiavimo pagrįstumą. Tokie veiksmai prieštarauja DNSBĮ 14 straipsnio 7–8 dalims ir sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos. Pvz. Dėl „Buhalterinės apskaitos“ eilutės, jos skaičiavimo tvarka nėra numatyta pateiktuose visuotinio Bendrijos narių susirinkimo protokoluose ar kitokio pobūdžio dokumentuose. Todėl neaiškus pats lėšų skirstymas, jų dydis ir kam mokama. Pažymėjo, kad net ir galiojant Bendrijos sprendimams, ieškovė nepraranda pareigos įrodyti, kokias konkrečias pinigines prievoles šie sprendimai sukūrė atsakovei, kokiu pagrindu ir koks tikslus jos dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad bendraturčio pareiga apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo išlaidas nėra absoliuti ir kiekvienu atveju turi būti vertinamas konkrečių išlaidų pobūdis bei jų pagrįstumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-687/2017 konstatuota, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis reiškia, jog savininkas neprivalo apmokėti tokių išlaidų, kurios: nėra susijusios su privalomaisiais statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimais, ir nėra patvirtintos įstatyme nustatyta tvarka arba savininko sutikimu. Tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantės reikalavimu, buvo ieškovės pateikta Bendrijos su buhalterines paslaugas teikiančia įmone sudaryta sutartis bei kiti rašytiniai įrodymai. Nagrinėjamu atveju aktualus DNSBĮ įtvirtintas „Visų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimo šaukimo ir organizavimo tvarka. Sprendimų dėl bendrų interesų tenkinimo arba dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų priėmimas“ (12 straipsnio 1 dalis), pagal kurį „Sprendimai dėl daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų bendrų interesų tenkinimo (karšto vandens tiekėjo, šilumos paskirstymo metodo, pastato (pastatų) šildymo būdo, atsiskaitymo tvarkos pasirinkimo, tiekimo vartojimo ribos nustatymo, patalpų (pastatų) savininkų sutarčių su paslaugų teikėjais sudarymo ar nutraukimo ir pan.), taip pat dėl priemonių, nesusijusių su pastato (pastatų) naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimu, dėl pastato (pastatų) atnaujinimo, lėšų šiam tikslui kaupimo ar skolinimosi ir kredito sutarčių sąlygų priimami visų to daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, savininkų balsų dauguma, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Šiuo atveju visų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimo šaukimui ir sprendimų priėmimui mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 11 straipsnio nuostatos“. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ieškovė šio reikalavimo nesilaikė.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Vienas iš atvejų, kada butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti šių išlaidų – kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl jų ir išlaidos nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.83 straipsnio 4 dalis). Šie reikalavimai nustatyti statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“. Reglamentas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus, nustato jų įgyvendinimo tvarką (1 punktas) ir yra privalomas, inter alia, gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams) (2 punktas). Pagal Reglamento 11 punktą privalomų reikalavimų visumą sudaro: 1) reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus, tokius kaip mechaninio atsparumo ir pastovumo; higienos ir sveikatos; saugaus naudojimo (11.1–11.1.6 papunkčiai); 2) reikalavimai gyvenamąjį namą naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo išvaizda (11.2–11.2.3 papunkčiai). Šių reikalavimų įgyvendinimas, be kita ko, užtikrinamas suplanuotais statybos darbais – pastato ar jo dalių remontu ar rekonstrukcija (13.5 papunktis). Privalomieji darbai yra atskiri ar kompleksas priežiūros ir statybos darbų, kuriuos atlikus gyvenamųjų namų būklė pripažįstama atitinkanti naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą (7 punktas). Pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovė tik prasidėjus šiam ginčui pateikė tinkamus dokumentus (patvirtinus įstatus, patvirtintus – pasirašytus „visuotinio susirinkimo protokolus“), nors skundžiamame sprendime teigiama, kad ieškovė tinkamai ir laiku informavo atsakovę. Kita svarbi aplinkybė, į kurią pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovės pateiktas Bendrojo naudojimo objektų aprašas yra neišsamus, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų. Pagal DNSBĮ, „Bendrojo naudojimo objektų aprašas – pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą tipinę formą parengtas dokumentas, kuriame nurodoma daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objekto rūšis, paskirtis, požymiai, buvimo vieta, su objektu susiję butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai ir kiti objektą charakterizuojantys duomenys“. Tokių prašomų duomenų Bendrija (ieškovė) nepateikė. Objektą charakterizuojantys duomenys yra būtini jau vien tam, kad galima būtų rengti priežiūros, remonto darbus, kad darbai būtų pagrįsti, būtini. Už bendrojo objektų aprašą atsakingas Bendrijos pirmininkas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovės bendrojo naudojimo objektų sąraše neįtraukti gatvės apšvietimo stulpai, kurie yra atsakovės turto balanse ir kurie nėra perduoti ieškovei. Tai, kad ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui banko sąskaitos išrašą bei nurodė, jog moka UAB „Ignitis“ už suvartotą elektros energiją, nepatvirtina fakto, kad mokama už gatvės apšvietimą. Pagal byloje esančius duomenis, Bendrijos (ieškovės) valdomi yra šie objektai: Susisiekimo infrastruktūrinis sklypas – kelias (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Vandentiekio tinklai – artezinis gręžinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); Lietaus nuotėkų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Lietaus nuotėkų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Būtent elektros skaitiklis įrengtas tikslu apskaičiuoti artezinio vandens gręžinio sunaudotą elektros energijos kiekį, jokio elektros skaitiklio dėl gatvės apšvietimo nėra ir tokių duomenų ieškovė nepateikė. Jokių sutarčių, sudarytų dėl gatvės apšvietimo ieškovė taip pat nepateikė ir byloje nėra.

Nurodė, kad nesutinka su priteista ieškovės išlaidų dalimi, susijusia su bendrijos primininko atlyginimo skaičiavimu. Pirma, bendrijos pirmininko atlyginimas nėra bendrojo naudojimo objekto priežiūros ar išlaikymo išlaidos CK 4.83 straipsnio prasme. Tai yra vidinė Bendrijos administravimo sąnauda, susijusi su Bendrijos, kaip juridinio asmens, veiklos organizavimu, o ne su konkrečių statinio elementų naudojimu, technine priežiūra ar privalomųjų reikalavimų užtikrinimu. Antra, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pirmininko atliekamos funkcijos būtų tiesiogiai ir proporcingai susijusios su atsakovės valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ar jų priežiūra. Nėra pateikta nei pirmininko funkcijų aprašymo, nei darbo laiko apskaitos, nei sąsajos tarp atlyginimo dydžio ir faktiškai atliktų priežiūros darbų. Trečia, sprendimai dėl pirmininko atlyginimo ir jo paskirstymo buvo keičiami einamaisiais metais, tačiau: nepatvirtinta atitinkama pajamų–išlaidų sąmata, neįrodyta, kaip šie pakeitimai atsispindi bendrijos biudžete, atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie sprendimų turinį ir finansines pasekmes. Ketvirta, pats faktas, kad Bendrijos susirinkimas nusprendė nustatyti pirmininko atlyginimą, automatiškai nesukuria piniginės prievolės kiekvienam bendraturčiui, ypač kai: išlaidos nėra privalomos pagal teisės aktus, nėra individualizuotos, nėra skaidriai paskirstytos. Priešingu atveju būtų paneigtas CK 4.83 straipsnio 4 dalies turinys ir sudaryta situacija, kai bet kokios administracinės bendrijos išlaidos galėtų būti perkeliamos savininkams be realios kontrolės ir pagrindimo. Bendrijos pirmininko atlyginimas pats savaime nėra privalomasis statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimas, kaip tai suprantama pagal: CK 4.83 straipsnio 4 dalį; Lietuvos Respublikos statybos įstatymą; STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai“. Todėl bendrijos pirmininko atlyginimo įtraukimas į tariamą atsakovės skolą laikytinas ne tik nepagrįstu, bet ir teisiškai neleistinu, o ši ieškinio dalis turėjo būti atmesta. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-695/2020 akcentavo skirtumą tarp: išlaidų, skirtų bendrojo naudojimo objektų fizinei priežiūrai, ir bendrijos vidinių administravimo išlaidų. Kasacinis teismas nurodė, kad administravimo išlaidos turi būti: aiškiai pagrįstos, skaidriai paskirstytos, individualizuotos kiekvienam savininkui, o jų priskyrimas savininkams negali būti grindžiamas vien bendraisiais sprendimais be finansinės atskaitomybės. Ši kasacinio teismo pozicija yra tiesiogiai taikytina nagrinėjamu atveju, sprendžiant Bendrijos pirmininko atlyginimo priskyrimo atsakovei klausimą. Todėl bendrijos pirmininko atlyginimo įtraukimas į atsakovei priskirtą skolą, neturint aiškios metodikos, finansinės atskaitomybės ir tokių išlaidų individualizavimo, prieštarauja CK 4.83 straipsnio 4 daliai ir kasacinio teismo praktikai.

Pažymėjo, kad nesutinka su palūkanų atsakovei priteisimu. Nurodė, kad niekada neatsisakė savo piniginės prievolės ieškovei. Apeliantė, kaip matyti iš susirašinėjimų su ieškove, visuomet prašė pagrįsti sąskaitose faktūrose nurodomas sumas bei prašė suteikti jai prašomą informaciją, tačiau pati ieškovė šių įsipareigojimų, įtvirtintų pirmiau minėtuose Bendrijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nevykdė ir informacijos bei sąskaitų faktūrų pagrindimo nepateikė iki šiol, kas eliminuoja atsakomybę už tariamą nesavalaikį piniginių prievolių vykdymą. Be to, CK 6.210 straipsnio taikymas galimas tik esant aiškiai, neginčytinai ir tinkamai suformuotai piniginei prievolei. Kadangi ieškovė neįrodė nei skolos dydžio, nei jos susidarymo pagrindo, nėra pagrindo konstatuoti termino praleidimo.

Nurodė, kad taip pat nesutinka su priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Atkreipė dėmesį, kad į bylą ieškovės pateikti paslaugų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai – sąskaitos faktūros ir mokėjimo dokumentai, patvirtina priešingą aplinkybę, kad ieškovė nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, o išlaidas apmokėjo su nagrinėjama byla nesusijęs asmuo UAB DNSB PRO. Taip pat svarbu, kad ieškovės pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas bei apmokėjimo dokumentai sudaro 1 818,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ne 3 139,02 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Be to, ieškovė nesavalaikiai pateikė į bylą rašytinius įrodymus, dėl ko bylos nagrinėjimas užsitęsė ir dėl to vyko papildomai du teismo posėdžiai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad iš bylos turinio matyti, kad ginčas kilęs dėl paties Bendrijos pirmininko veiklos – neveikimo, savalaikio informacijos ir duomenų neteikimo ir pagal DNSBĮ 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą, bendrijai draudžiama bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose.

Šalys paaiškino, kad atsakovė yra namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė. Šalys taip pat paaiškino, kad atsakovė aktyviai dalyvavo Bendrijos, kurios įstatai Juridinių asmenų registre įregistruoti 2022 m. birželio 6 d., steigimo procedūroje (t. 1, e. b. l. 38–47). Ieškovė akcentavo, kad atsakovė ne tik aktyviai dalyvavo Bendrijos steigimo procedūroje, tačiau buvo ir žemės sklypų pardavėja; atsakovė iš Bendrijos išstojo 2023 m. kovo 3 d. Atsakovė šios aplinkybės neginčijo.