Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.6.2; 3.3.1.19.4; 3.3.1.20.2. (S)

2026 m. lapkričio 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Augustino Mitkaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir nuotolių atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys – akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“ ir G. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismo motyvai sprendimo dalyje dėl vairuotojų paaiškinimų nėra nuoseklūs. Teismas nurodė, kad D. L. neva nepaaiškino, kodėl nusprendė pristabdyti automobilį, ir byloje nebuvo nustatyta jokios kliūties, dėl kurios jis būtų turėjęs stabdyti. Tačiau tame pačiame sprendime, perteikdamas D. L. parodymus, teismas nurodė, jog jis paaiškino automobilį pristabdęs dėl prasto kelio matomumo, o įvykio metu buvo tamsu, šalta, slidu, kelias buvo apsnigtas ir matomumas prastas.

Vien atskirų vairuotojų paaiškinimų detalių nesutapimas, neįvertinus jų reikšmės esminiam eismo įvykio mechanizmui ir nesugretinus jų su objektyviais bylos įrodymais, negalėjo būti pakankamas pagrindas išvadai, kad eismo įvykio dalyviai sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Priešingai, sprendime turėjo būti įvertinta, kad vairuotojų parodymai dėl esminės įvykio sekos sutapo, o jų paaiškinimų skirtumai turėjo būti vertinami kartu su kitais byloje surinktais, pirmiausia – objektyviais techniniais, įrodymais.

Faktinis netikslumas ir sąmoningas klaidinimas nėra tapačios aplinkybės. Tam, kad D. L. nurodyto greičio netikslumas galėtų būti vertinamas kaip pagrindas eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, turėtų būti nustatyta ne vien tai, kad jo nurodytas greitis neatitiko vėliau nustatyto tikėtino automobilio greičio, bet ir aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad tikrovės neatitinkantis greitis buvo nurodytas sąmoningai bei siekiant nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes. Sprendime tokių aplinkybių nenustatyta. Teismo argumentas, kad greičio skirtumas yra pernelyg didelis, jog galėtų būti paaiškinamas suklydimu, savaime neatsako į klausimą, kuo remiantis toks suklydimas buvo prilygintas tyčiniam klaidinimui ir kodėl D. L. būtų naudinga dėl jo meluoti.

Teismas sprendime rėmėsi trečiojo asmens ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ pateiktais duomenimis, pagal kuriuos atlikus automobilio klaidų diagnostiką nustatyta, jog susidūrimo metu automobilio greitis buvo 0 km/val (jokie tą pagrindžiantys įrodymai nepateikti). Tačiau sprendime nėra nustatyta ir įvertinta, iš kokios konkrečios automobilio sistemos ar valdymo bloko ši reikšmė buvo gauta, kokiu techniniu principu buvo nustatomas greitis, kokį konkretų laiko momentą fiksuoja 0 km/val. reikšmė, kokia yra šio duomens galima paklaida ir ar jo tikslumui galėjo turėti įtakos konkrečios eismo įvykio sąlygos. Techninėje literatūroje pripažįstama, kad elektroniniu būdu fiksuojamas transporto priemonės greičio rodmuo tam tikrais atvejais nėra tapatus faktiniam transporto priemonės judėjimo greičiui kelio paviršiaus atžvilgiu, o jo tikslumui gali turėti įtakos ratų blokavimas ar prasisukimas.

Kompiuterinis eismo įvykio modeliavimas nėra tiesioginis transporto priemonės greičio matavimas. Jo rezultatas priklauso nuo modeliui pateikiamų pradinių duomenų – transporto priemonių pradinių padėčių, greičių, susidūrimo vietos, judėjimo trajektorijų, dangos savybių ir kitų pasirinktų parametrų. Todėl tokio modeliavimo rezultatas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pradinių duomenų tikslumą ir negali būti savaime sutapatinamas su objektyviai išmatuotu faktiniu greičiu.

Saugos diržų būklė ir jų nenaudojimo aplinkybė negalėjo būti vertinama kaip pakankamas pagrindas abejoti D. L. parodymų patikimumu ar daryti išvadą, kad eismo įvykis įvyko ne jo dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Tokia išvada nėra paremta jokiu techniniu įrodymu, patvirtinančiu D. L. nebuvimą automobilyje, o byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina patį transporto priemonių kontaktą ir automobilio judėjimą susidūrimo metu.

Teismo nurodytos aplinkybės apibūdina išimtinai paties G. Š. elgesį ir savaime niekaip nepatvirtina ieškovės ar automobilį vairavusio D. L. nesąžiningumo.

Objektyvūs byloje surinkti techniniai duomenys patvirtina patį transporto priemonių kontaktą ir esminių sugadinimų ryšį su ginčo eismo įvykiu. Atsižvelgiant į tai, atskiri vairuotojų paaiškinimų netikslumai, D. L. apytiksliai nurodytas automobilio greitis, saugos diržų naudojimo aplinkybės ar G. Š. procesinis elgesys negalėjo būti vertinami kaip pakankamas pagrindas paneigti objektyviais įrodymais patvirtintą eismo įvykį ir pripažinti jį nedraudžiamuoju.

Teismas sprendimą priėmė remiantis įrodymų visuma, o ne išimtinai liudytojų parodymais, todėl teismo sprendimas šiuo aspektu neturi jokių trūkumų.

Kritiškai vertintinas ieškovės teiginys, jog atskirų vairuotojų paaiškinimų detalių nesutapimas, neįvertinus jų reikšmės esminiam eismo įvykio mechanizmui ir nesugretinus jų su objektyviais bylos įrodymais, negalėjo būti pakankamas pagrindas išvadai, kad eismo įvykio dalyviai sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Apeliantės teiginiai prieštarauja byloje esančiai įrodymų visumai. Byloje yra dviejų ekspertų, specialių žinių pagrindu surašytos išvados. Reikšminga tai, jog ekspertų išvados yra paremtos objektyviais duomenimis ir abu ekspertai nustatė, jog automobilis VW Polo kelyje stovėjo. Šią aplinkybę pagrindžia ir atlikta diagnostika.

Vien faktas, kad automobiliai kontaktavo, negali būti pagrindu įvykį vertinti draudžiamuoju. Draudžiamasis įvykis turi būti atsitiktinis. Tokia situacija, kai vienas automobilis stovi, o kitas į jį trenkiasi, visiškai nebūdinga įprastam eismui bei neatitinka esminės draudžiamojo įvykio sąlygos – atsitiktinumo. Teismai tokią aplinkybę, kai vienas automobilis stovi, o kitas į jį trenkiasi, vertina kaip nenatūraliai įvykusį eismo įvykį.

Trečiojo asmens atliktos diagnostikos rezultatai nėra izoliuoti ar prieštaraujantys kitai bylos medžiagai. Priešingai, juos patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys, atskleidžiantys tokią pačią įvykio mechanizmo versiją – abu ekspertai nustatė, kad automobilis VW Polo stovėjo. Todėl diagnostikos išvada vertintina ne kaip vienintelis, bet kaip vienas iš kelių tarpusavyje vienas kitą patvirtinančių įrodymų.

D. L. minėjo, kad visuomet segi saugos diržą, tačiau dėl nežinomų priežasčių įvykio metu jo nesegėjo, nors ir nurodė važiavęs 70-80 km greičiu, o dar ir sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis. Automobilio VW Caddy vairuotojo saugos diržas įvykio metu buvo prisegtas, tačiau neapglėbiant žmogaus, tai reiškia, kad vairuotojas nebuvo prisisegęs saugos diržu. Šios aplinkybės kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis pagrindžia, kad kontaktas tarp automobilių neįvyko atsitiktinai ir natūraliai.

Nelaikytini svariais apeliantės teiginiai, jog teismas nepagrįstai sureikšmino G. Š. elgesį (tame tarpe nebendradarbiavimą ir žalos reguliavimo metu) teisminio proceso metu. Vertinant byloje esančią įrodymų visumą, G. Š. elgesys bei nebendradarbiavimas iš esmės pagrindžia faktą, jog eismo įvykio dalyviai nurodė netikras įvykio aplinkybes, klaidino, o įvykis neįvyko natūraliomis aplinkybėmis. Šis faktorius yra tik dar vienas faktas šalia visumos kitų, pagrindžiančių, jog atsakovė pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Apeliaciniame skunde kiekviena byloje nustatyta aplinkybė vertinama izoliuotai, mėginant kiekvienam prieštaravimui atskirai suteikti apeliantei palankų paaiškinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ne viena aplinkybe ir ne vien D. L. netiksliai nurodytu greičiu. Teismas vertino visą aplinkybių visumą: eismo įvykio dalyvių paaiškinimų kaitą ir tarpusavio prieštaringumą, esminį deklaruoto ir ekspertų nustatyto VW Polo greičio skirtumą, abiejų transporto priemonių saugos diržų būklę, eismo įvykio deklaracijoje ir teismo posėdžiuose nurodytų aplinkybių nesutapimus bei G. Š. nebendradarbiavimą tiriant įvykį. Būtent šių aplinkybių visuma teismui leido padaryti išvadą, kad įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė jo dalyviai.

Apeliantė apeliaciniame skunde saugos diržų klausimą nepagrįstai susiaurina iki to, ar pagal jų būklę galima kategoriškai nustatyti D. L. buvimą automobilyje. Trečiasis asmuo neteigia, kad vien saugos diržų būklė savaime ir neginčijamai įrodo, jog vairuotojo automobilyje nebuvo. Ši aplinkybė nuo pat pradžių buvo nurodoma kaip papildoma, vertintina kartu su kitais bylos duomenimis.

Apeliantė selektyviai vertina teismo ekspertizės rezultatus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. sausio 4 d. 18.50 val., kelyje Krekenava - Kėdainiai įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovei priklausantis automobilis VW Polo, kurį vairavo jos sūnus D. L., ir G. Š. vairuojamas automobilis VW Caddy. Kaltę dėl minėto eismo įvykio pripažino transporto priemonės VW Caddy vairuotojas G. Š., kurio automobilio civilinė atsakomybė apdrausta ADB „Gjensidige“. Draudikas ADB „Gjensidige“ 2024 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą – įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, kadangi automobilių vairuotojai pateikė klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o automobilių sugadinimai atsirado kitomis aplinkybėmis. Ieškovė, nesutikdama su tokia draudiko pozicija, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir 9 299 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip transporto priemonės, kuriai pagal šio įstatymo nuostatas nustatyta draudimo prievolė, valdytojo civilinę atsakomybę, naudojant transporto priemonę pagal šio straipsnio 18 dalį, lėmęs eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama draudimo išmoka (2 straipsnio 3 dalis).

Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, yra aiškiai apibrėžtos ir apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką. Įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017, 11, 12 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

CPK 47 straipsnio 1 dalis numato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms; jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje ir gali būti įtraukiami dalyvauti byloje: 1) savo pačių iniciatyva, 2) motyvuotu šalių prašymu arba 3) teismo iniciatyva.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad asmenys įtraukiami dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Daugeliu atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia grynai procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-969/2017, 54 punktas).

Kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3 96-943/2023, 51 punktas).

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas numato, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto normą yra tais atvejais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – procesiniu sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; ir kt.).

Pažymėtina, kad eismo įvykio metu automobilį VW Polo vairavusio D. L. nagrinėjamoje civilinėje byloje proceso dalyvio statusas yra liudytojas. CPK 61 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiti proceso dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai, valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti) – įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys, kurie teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju nors kaltę dėl eismo įvykio pripažino transporto priemonės VW Caddy vairuotojas G. Š., vis dėlto atsižvelgus į nagrinėjamo ginčo pobūdį (dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir turtinės žalos atlyginimo), taip pat į tai, kad D. L. eismo įvykio metu vairavo automobilį VW Polo, yra pagrindas konstatuoti, kad D. L. turi procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi jo materialiosios teisės yra tiesiogiai susijusios su ginčo dalyku, tai yra jis tiesiogiai materialiai atsakingas už patikėjimo teise jam perduotą daiktą prieš šio daikto savininką.

Asmenų įtraukimas į bylą proceso dalyviais yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas į bylą įtraukti joje dalyvaujančių asmenų, negali jos išnagrinėti iš esmės, apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą turi pagrindą naikinti, nes juo buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų, ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Panaikinus skundžiamą sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su ginčo esme, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes šios aplinkybės bus tiriamos, vertinamos ir dėl jų pasisakoma iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į procesą įtraukus trečiuoju asmeniu – D. L..

Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui visa apimtimi, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.