Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-43-1180/2026 pagal ieškovų G. P. ir L. P. patikslintą ieškinį atsakovei R. P. dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu bei žemės sklypu tvarkos nustatymo bei atsakovės R. P. patikslintą priešieškinį ieškovams G. P. ir L. P. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo M. P.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ginčas tarp šalių byloje iš esmės kilo tik dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, nes atsakovė priešpriešiniu reikalavimu prašė pakeisti tik naudojimosi žemės sklypu tvarką, o ne namu, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ginčo ribų ir sprendė ginčą, kurio iš esmės nebuvo. Teismas, tenkindamas pirmuosius du patikslinto ieškinio reikalavimus (patikslinto ieškinio 7.1 ir 7.2 p.), apgynė ieškovų nepažeistas teises, dėl ko buvo pažeisti civilinio proceso tikslai (CPK 2 straipsnis) ir beprasmiškai kilo bylinėjimosi išlaidos. Šalys ir be teismo įsikišimo į jų santykius galėjo pasirašyti nuosavybės dalių į namą pakeitimo susitarimą ir jį pateikti VĮ Registrų centrui, kuris administracine tvarka būtų pakeitęs nuosavybės dalių bendrojoje nuosavybėje duomenis. Tam teisminės tvarkos nereikėjo, kaip ir dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, kurią galėjo patvirtinti notaras pagal bendraturčių prašymą. Teismas šiuo atveju turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nes akivaizdžiai buvo matyti, kad ieškinio pagrindas neatitinka ieškinio dalyko. Pagal bendrą taisyklę, kai asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Šiuo atveju patikslintu priešieškiniu buvo įrodinėjama, kad ieškovų teisių dėl nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo bei naudojimosi namu tvarkos nustatymo atsakovė nepažeidinėja, nes ji su tuo sutinka ir taip yra iš tikrųjų (atsakovė su tuo sutinka). Esant tokiai situacijai, teismas šiuo atveju privalėjo konstatuoti, kad ieškovai neįrodė, jog tarp šalių yra ginčas dėl nuosavybės dalių bendroje dalinėje nuosavybėje pakeitimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), ir bylą šioje dalyje nutraukti kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismui netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normą, susijusią su bendros dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, atsakovei buvo nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos, nors atsakovė šioje dalyje nepažeidė ieškovų nuosavybės teisių ir ginčo dėl to nebuvo.

Byloje liko nepatikrinta viena iš nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimui būtinų sąlygų - ar statybos darbai dėl bendro daikto ar jo vertės padidinimo buvo atlikti laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo, išvis netyrė byloje esančių įrodymų dėl namo rekonstrukcijos ir paprastojo remonto teisėtumo, ir ex officio neįsitikino, kad statybos darbai, padidinę bendrą daiktą (namą), buvo atlikti nepažeidžiant statybas reglamentuojančių teisės aktų, todėl laikytina, jog teismas neįvykdė pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Neišsprendus šių klausimų, nebuvo galima tinkamai nustatyti, ar namas apskritai galėjo būti laikomas teisėtai padidėjusiu nekilnojamuoju daiktu. Šiuo atveju ieškovas G. P. namo priestatą (laiptinę) statė 1998- 2000 m. kaip naują statinį, t. y. byloje nėra duomenų, kad namas buvo rekonstruotas 1998-2000 m. jį didinant, t. y. jame įrengiant papildomą namo patalpą - laiptinę/koridorių, todėl laikytina, jog namo priestatas, kuris galėtų būti laikomas namo priklausiniu, buvo pagamintas kaip naujas daiktas ir jis asmenine nuosavybės teise visada priklausė tik ieškovui (nebuvo bendras daiktas). Teismas byloje neatsakė į esminį klausimą - kada ir kokiu pagrindu šis priestatas buvo sujungtas su namu ir tapo jo dalimi (namo patalpa), o tuo pačiu ir bendru daiktu. Šių trūkumų apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti vien vertindamas byloje esančius duomenis, nes būtina rinkti ir tirti papildomus įrodymus, kaip projektinę dokumentaciją, kurią pateikti ieškovai vengė, nustatyti faktines aplinkybes - kokie daiktai buvo asmeninė nuosavybė ir kada jie tapo bendru daiktu ir kodėl laikytini ginčo objektu; galimai turėtų būti siūloma ieškovams šalinti ieškinio trūkumus, o vertinant statybos teisėtumo klausimus akivaizdžiai būtina nustatyti naujas faktines aplinkybes ir tam būtina į bylą įtraukti specialiųjų žinių turinčią Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos kaip išvadą statybos klausimais teikiančią instituciją, be to, reikia spręsti klausimą dėl galimo dokumento (deklaracijos) klastojimo fakto, todėl sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tiek šalių siūlomos naudojimosi Žemės sklypu tvarkos yra ydingos, nes akivaizdžiai neatitinka pagrįstumo, teisėtumo, adekvatumo, socialinės taikos ir proporcingumo principų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (2019-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-127-403/2019, 25 punktas). Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų neįmanoma siūlomose žemės sklypo naudojimosi tvarkose nustatyti priskiriamo šalims žemės ploto faktinio ir teisinio atitikimo namo ir žemės sklypo plotų turimų dalių proporcingumui, todėl neįmanoma spręsti, ar šiomis tvarkomis gali būti pažeidžiamos šalių teisės ir teisėti interesai. Abiejų šalių į bylą pateiktos naudojimosi žemės sklypu tvarkos neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytų principų: 1) pirmiausia turėjo būti išskiriama žemės sklypo dalis po bendraturčių turimais bendro naudojimo nekilnojamais daiktais (šiuo atveju po namu) ir ji priskirta ieškovams ir atsakovei proporcingai jų turimai namo daliai; 2) vėliau turėjo būti nustatyta, kokia prie namo esanti žemės sklypo dalis būtina ne tik namui, bet ir kiemo statiniams aptarnauti/naudoti pagal paskirtį, ir ši dalis turėjo būti paliekama bendrai naudotis, priskiriant šalims ją lygiomis dalimis; 3) po to likęs žemės sklypo plotas turėjo būti priskiriamas šalims taip, kad į juos būtų įtraukti ir asmeninio naudojimo statiniai bei plotas jiems aptarnauti/naudoti pagal paskirtį, atsižvelgiant į likusiąją žemės sklypo dalį, atmetus žemės dalis, nustatytas bendro naudojimo plotuose. Nagrinėjamu atveju procesu metu nebuvo tiksliai nustatytos namo ribos, t. y. namu užstatomas plotas, dėl ko neįmanoma šalims paskirstyti proporcingai turimai namo daliai po namu esančio ploto. Byloje liko neatsakyti klausimai, ar namo priestatas (laiptinė) kaip pagalbinis pastatas laikytinas namo dalimi, ar ne, ir ar jis buvo asmeniškai statytas ieškovo G. P. (1998-2000 m.), ar vis dėlto jis buvo statytas atsakovės R. P. 2006 m. rekonstruojant namą pagal jai 2006-03-27 išduotą statybos leidimą ir UAB „Sodybos projektai“ parengtą statybos projektą „Dalies gyvenamo namo rekonstravimas, priestatas prie esamo pagalbinio pastato“. Nuo to priklauso, ar ieškovų namo dalis gali būti didinama ir kokia žemės dalis, patenkanti po namu, priskirtina ieškovams. Taip pat neatsakyta į klausimą, ar laiptinė, kuria naudojasi atsakovė įėjimui į namą, bei įvažiavimas į namo garažą, kuriuo naudojasi atsakovė, laikytini namo dalimi, ar ne.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, galėjo būti šališkas atsakovės ir trečiojo asmens atžvilgiu. Apeliantė ir trečiasis asmuo atsakovės pusėje M. P. yra sutuoktiniai. M. P. yra prokuroras, kuriam neretai tenka dalyvauti Klaipėdos apylinkės teismo posėdžiuose, tame tarpe ir baudžiamosiose bylose bei atliekant/sankcionuojant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Bylą išnagrinėjusi teisėja yra ir ikiteisminio tyrimo teisėja, su kuria trečiajam asmeniui M. P., kaip prokurorui, dažnai tenka bendrauti. Esant tokioms aplinkybėms, tiek apeliantė, tiek trečiasis asmuo pagrįstai abejoja pirmosios instancijos teismo sprendimo nešališkumu ir objektyvumu - jų nuomone, teismas norėjo sudaryti įspūdį, kad yra nešališkas ir objektyvus, tačiau „perlenkė lazdą“ atsakovės ir trečiojo asmens atsakovės pusėje nenaudai. Net jei teismas faktiškai ir siekė išvengti bet kokio palankumo įspūdžio, susidariusi situacija objektyviai galėjo sudaryti šališkumo regimybę. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad svarbus ne tik realus teisėjo nešališkumas, bet ir tai, ar proceso dalyviams bei visuomenei nekiltų pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo.

Šios civilinės bylos esmę sudarė bendrosios dalinės nuosavybės santykių sureguliavimas po to, kai bendraturčiai, turėdami vienas kito sutikimus, savo lėšomis atliko gyvenamojo namo rekonstrukciją ir paprastąjį remontą, dėl kurių pasikeitė faktiškai šalių naudojamų gyvenamojo namo patalpų plotai. Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po atliktų rekonstrukcijos ir remonto darbų viešajame registre buvo įregistruotas kaip 281,57 m² bendro ploto gyvenamasis namas. Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyti ir rekonstravimo pradžios bei pabaigos metai, taip pat paprastojo remonto duomenys. Šie registro duomenys atitinka byloje pateiktus bendraturčių sutikimus, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktus ir deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais mėginama kelti abejones dėl namo rekonstrukcijos teisėtumo, yra nepagrįsti. Apeliantai iš esmės ginčija ne neįrodytą aplinkybę, bet viešajame registre užfiksuotą ir statybos užbaigimo dokumentais pagrįstą teisinę bei faktinę būklę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ginčas dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių pakeitimo ir naudojimosi namu tvarkos buvo tik formalizuotas, bet ne realus ginčas dėl esminių materialiųjų teisių. Teismas sprendė tuos klausimus, kurie buvo būtini bendrosios dalinės nuosavybės santykiams sureguliuoti, tačiau kartu pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovės realus nesutikimas buvo nukreiptas būtent į žemės sklypo naudojimosi tvarką. Apeliantė bando sukurti įspūdį, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ginčą, kurio šalys nebuvo tinkamai suformulavusios, arba kuriam apeliantė negalėjo pasirengti. Tokia pozicija neatitinka faktinės proceso eigos. Atsakovė ir trečiasis asmuo dalyvavo procese, teikė procesinius dokumentus, reiškė priešieškinį, jį tikslino, teikė atsiliepimus į patikslintus ieškinius, kėlė prašymus ir turėjo visas galimybes suformuluoti savo poziciją.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo poreikio ginti ieškovų teisių teismo tvarka, nes šalys esą galėjo pačios sudaryti susitarimą ir kreiptis į Registrų centrą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tokia galimybė būtų buvusi reali tik tuo atveju, jeigu atsakovė ir trečiasis asmuo būtų aiškiai pripažinę faktinę bei teisinę padėtį, sutikę su namo dalių perskaičiavimu, naudojimosi namu tvarkos įforminimu ir bendradarbiavę rengiant bei įregistruojant būtinus dokumentus. Tačiau atsakovų elgesys iki bylos iškėlimo rodė priešingai. Ieškovams per notarą pranešus apie ketinimą parduoti jiems priklausančias nekilnojamojo turto dalis ir paprašius atsakovės pasisakyti dėl bendraturčio pirmumo teisės, atsakovė atsakyme iš esmės nurodė nesuprantanti, kokios konkrečios turto dalys ieškovams priklauso, kokias dalis jie ketina parduoti ir kokia yra tikroji parduodamo turto apimtis. Taigi, dar iki bylos iškėlimo atsakovė ne tik nepatvirtino pasirengimo bendradarbiauti dėl dalių ir naudojimosi tvarkos įforminimo, bet priešingai - pati deklaravo neaiškumą dėl šalių nuosavybės teisių apimties. Būtent ši atsakovės pozicija ir lėmė būtinybę kreiptis j teismą. Jeigu bendraturtė teigia nesuprantanti, kokia dalis priklauso ieškovams ir kokia dalis priklauso jai pačiai, akivaizdu, kad šalys negali paprastai ir be ginčo sudaryti registruotino susitarimo dėl nuosavybės dalių bei naudojimosi tvarkos. Tokiu atveju teismo sprendimas tampa ne pertekliniu, o būtinu teisiniu instrumentu bendrosios dalinės nuosavybės santykiams aiškiai ir privalomai sureguliuoti. Taip pat pažymėtina, kad pradžioje atsakovė iš esmės neginčijo bendraturčių teisės reikalauti pakeisti gyvenamojo namo nuosavybės dalis pagal CK 4.77 straipsnį ir iš esmės neginčijo ieškovų siūlomos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos. Vėliau, procesui tęsiantis, apeliantai ėmė formaliai reikšti nesutikimą su visais ieškovų reikalavimais, nors aiškių savarankiškų faktinių ir teisinių nesutikimo motyvų dėl gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo ir naudojimosi namu tvarkos taip ir nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.77 straipsnį ir pakeitė gyvenamojo namo nuosavybės dalis pagal faktinį bendraturčių indėlį į bendro daikto padidinimą bei pagal faktiškai susiklosčiusią patalpų naudojimosi struktūrą.

Apeliaciniame skunde atskirai keliamas klausimas dėl kiemo/inžinerinių statinių nuosavybės dalių nurodymo pirmosios instancijos teismo sprendime nėra savarankiškas realaus šalių ginčo objektas ir negali būti naudojamas kaip pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Kiemo/inžinerinių statinių klausimas šioje byloje buvo išvestinis ir susijęs su tuo, kad viešojo registro duomenyse gyvenamasis namas ir kiemo statiniai buvo nurodomi kartu kaip bendrosios nuosavybės objektų visuma.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą suteikė ieškovų planui, kuris ne sukuria naują naudojimosi tvarką, bet aktualizuoja 2004 m. šalių suderintą ir ilgą laiką faktiškai taikytą modelį, papildydamas jį ribų posūkio taškais ir koordinatėmis. Atsakovės planas, priešingai, siekia pakeisti nusistovėjusią tvarką, nors objektyvios būtinybės tokiam pakeitimui neįrodytos.

Apeliaciniu skundu nepagrįstai sureikšminama aplinkybė, kad 19 m² žemės sklypo dalis yra užimta ieškovų naudojamu gyvenamojo namo priestatu. Apeliantai teigia, kad ši dalis turėtų būti priskirta naudotis tik ieškovams, ir kad už ją atsakovams turėtų būti kompensuojama kita žemės sklypo dalimi. Tokia pozicija nepagrįsta nei faktine bendraturčių naudojimosi žemės sklypu istorija, nei bendrosios dalinės nuosavybės santykių logika. Pažymėtina, kad bendraturčių ilgalaikėje naudojimosi žemės sklypu praktikoje žemė po gyvenamuoju namu buvo laikoma bendro naudojimo zona, užtikrinančia viso gyvenamojo namo funkcionavimą ir eksploataciją. Todėl atsakovės reikalavimas dėl šios priežasties skirti jai papildomą kompensacinę žemės sklypo dalį, yra nepagrįstas. Be to, pagal pačios atsakovės pateiktą planą bendram naudojimui priskirtose žemės sklypo dalyse taip pat yra tik atsakovės naudojamų statinių dalių, laiptų, įvažiavimo į garažą ir kitų funkciškai su atsakovės naudojamomis patalpomis susijusių elementų. Ieškovai neprašo dėl to perskirstyti žemės sklypo atsakovės nenaudai. Tai dar kartą patvirtina, kad ieškovų siūloma tvarka yra orientuota ne į maksimalistinį atskirų užstatytų plotų „apskaičiavimą“, bet į nusistovėjusios ir praktiškai veikiančios naudojimosi tvarkos išsaugojimą.

Apeliantų procesinis elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl sąžiningo procesinių teisių įgyvendinimo. Pirmosios instancijos proceso metu apeliantai keitė poziciją: nuo iš esmės pripažįstamos bendraturčių teisės perskaičiuoti gyvenamojo namo dalis ir iš esmės neginčijamos naudojimosi namu tvarkos buvo pereita prie formalaus nesutikimo su visais ieškovų reikalavimais, nepateikiant aiškaus ir nuoseklaus faktinio pagrindo dėl kiekvieno ginčijamo reikalavimo. Apeliaciniame skunde ši pozicija dar labiau išplečiama: siauras ir lokalus ginčas dėl priėjimo prie ūkinio pastato dalies pateikiamas kaip esminis visos bylos neišnagrinėjimas, o viešajame registre įregistruota ir statybos užbaigimo dokumentais pagrįsta rekonstrukcijos padėtis kvestionuojama tarsi ji nebūtų buvusi įrodyta pirmosios instancijos teisme. Toks procesinis elgesys neatitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Jis didina bylos apimtį, apsunkina realaus ginčo sprendimą ir sudaro prielaidas tęsti ilgalaikį bendraturčių konfliktą, nors objektyvus šalių teisių santykis pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo sureguliuotas racionaliai ir proporcingai. Ieškovų vertinimu, apeliacinis skundas yra ne tiek pagrįstas siekiu ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, kiek siekiu dar kartą atidėti galutinį bendrosios dalinės nuosavybės santykių sureguliavimą ir išlaikyti ginčą dėl aplinkybės, kuri faktiškai nepažeidžia atsakovės interesų. Atsižvelgiant į tai, ieškovai prašo teismo, esant pagrindui, įvertinti, ar toks procesinis elgesys nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė esmines aplinkybes, susijusias su gyvenamo namo rekonstrukcijos ir priestato statybos teisėtumu. Ieškovai 2013 m. deklaravo statybos užbaigimą, tačiau byloje liko neatskleisti klausimai dėl to, ar priestatas (laiptinė) buvo statytas teisėtai pagal 2006 m. statybos leidimą, ar buvo atlikti savavališkos statybos darbai. Teismas neįvertino, ar ieškovų atlikti darbai atitinka CK 4.77 straipsnio reikalavimus dėl bendraturčių sutikimo ir proporcingo dalies padidinimo. Be to, liko neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovai įgijo nuosavybę į padidintą gyvenamo namo plotą.

Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos pirmos instancijos teismas formaliai tenkino ieškovų siūlomą tvarką, tačiau nepakankamai įvertino praktinius patekimo į rūsio patalpas (įskaitant R-2) sunkumus ir inžinerinių tinklų bendro naudojimo aspektus. Taip pat teismas nenustatė, kokia apimtimi ir ar teisėtai ieškovas G. P. padidino namo plotą, ir ar iš tikrųjų galėjo padidinti paprastojo remonto darbais. Nenustačius šių esminių aplinkybių, pirmos instancijos teismas negalėjo nustatinėti ir naudojimosi ginčo namu tvarkos.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (įskaitant 2019 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2019), pagal kurią pirmiausia turi būti nustatoma po statiniais esanti žemė proporcingai turimoms dalims, prie statinių būtina aptarnavimo zona (bendro naudojimo teritorija), kuri paskirstoma bendraturčiams po lygiai, o tik tada likusi dalis skirstoma asmeniškai. Teismas nepagrįstai prioritetą suteikė „nusistovėjusiai tvarkai“ nuo 2004 m., ignoruodamas pasikeitusias faktines aplinkybes (pasikeitė ginčo namo išorės matmenys ir priestatu buvo papildomai užstatytas 19 m² bendro naudojimo plotas, atsirado naujų statinių) ir atsakovės R. P. teisėtą interesą patekti prie savo ūkinio pastato 2I2p iš rytinės pusės remontui ir priežiūrai, apšiltinimui ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neįtraukė reikalingų institucijų išvadai, neįvertino galimo statybos deklaracijos neteisėtumo ir formaliai vertino įrodymus, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neatskleidė bylos esmės. Dėl to nebuvo užtikrinta teisinga bylos nagrinėjimo procedūra ir šalių lygiateisiškumas. Kadangi byloje liko neištirtos esminės bylos aplinkybės ir įrodymai, susiję su ieškovo pateikta teismui neteisėta deklaracija, byla grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovų reikalavimai dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu bei žemės sklypu tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškovų rašytinių paaiškinimų

Ieškovai 2026-06-23 pateikė rašytinius paaiškinimus dėl trečiojo asmens M. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022, 26 punktas).

Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas ir teisinę praktiką, apeliacinės instancijos teismas nevertina ieškovų rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų ir dėl jų plačiau nepasisako.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo M. P. ir ieškovas G. P. po savo tėvo mirties (duomenys neskelbtini) 1997-08-08 Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu lygiomis dalimis paveldėjo 59/100 gyvenamo namo su priklausiniais. Likusios 41/100 gyvenamojo namo dalys G. P. ir M. P. priklausė nuosavybės teise ankstesnių 1993-04-05 Dovanojimo sutarčių Nr. 1-1216 ir 1-1218 bei 1996-01-09 Dovanojimo sutarties Nr. K1AK-73 pagrindu, atitinkamai G. P. – 20/100 dalių, M. P. - 21/100 dalių. Lygiomis dalimis po tėvo mirties paveldėjus 59/100 namo dalis, G. P. nuosavybės teise priklausė 495/1000 dalių, o M. P. - 505/1000 dalių gyvenamo namo. G. P. ir M. P. 1997-12-11 sudarė Pasidalinimo sutartį Nr. 7499, kuria tarp namo bendraturčių buvo nustatyta, kad G. P. naudojasi namo patalpomis, atitinkančiomis 41/100 dalių gyvenamojo namo, o M. P. - 59/100 dalių. Tokiomis dalimis G. P. ir M. P. VĮ Registrų centras buvo įregistruotos turimos gyvenamojo namo nuosavybės dalys.

Ieškovas G. P. 1998-09-17 Dovanojimo sutartimi padovanojo savo sutuoktinei L. P. 23/100 dalis gyvenamojo namo, o trečiasis asmuo M. P. 2000-03-23 Dovanojimo sutartimi Nr. NGP-1522 padovanojo savo sutuoktinei R. P. 59/100 gyvenamo namo.

Trečiasis asmuo M. P., iki 2000-03-23 būdamas 59/100 dalių gyvenamojo namo ir 59/100 dalių kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas, kiemo aikštelė) savininku, davė sutikimus G. P. atlikti namo rekonstrukciją, taip pat atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją virš viso antro aukšto. Atsakovė R. P. nurodė, kad būdama bendrasavininkė davė sutikimą, jog L. P. ir G. P. savo lėšomis atliktų jiems priklausančios gyvenamojo namo rūsio dalies rekonstrukciją, gyvenamojo namo stogo dangos pakeitimą, kaminų rekonstrukciją, švieslangių įrengimą, palėpių įrengimą ir jų vidaus patalpų rekonstrukciją su sanitarinio mazgo įrengimu. Bendraturčiai L. P. ir G. P. 2006-02-06 davė sutikimą R. P. savo lėšomis atlikti jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamo namo dalies pirmojo aukšto, rūsio dalies, ūkinio pastato dalies, šiltnamių rekonstrukciją.

Ieškovui (statytojui) G. P. 2006-08-23 Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. STN-131 komisija nustatė ir pripažino gyvenamo namo priestatą, perplanuotas esamas patalpas, ūkinį pastatą ir šiltnamį tinkamais naudoti. Gyvenamojo namo, II buto (1-13, 1-14, 1-15, 1-6) bendras plotas po perplanavimo - 55,72 m², naudingas plotas – 55,72 m², gyvenamas plotas – 41,08 m², kambarių skaičius – 3, patalpų – 4. Gyvenamo namo priestato patalpos (1-10, 1-11, 1-12, 1-17, 1-18, 1-19) bendro ploto 32,97 m². Atsakovei (statytojai) R. P. 2006-06-13 Pripažinimo tinkamu naudoti aktu komisija nustatė, kad I buto bendras plotas po rekonstrukcijos – 75,68 m², naudingas plotas – 75,68 m², gyvenamas plotas – 69,32 m², kambarių skaičius – 3, patalpų skaičius – 5; pastato užstatytas plotas – 128 m²; pripažino rekonstruotos gyvenamo namo dalies patalpas: 1-8, 1-20, 1-21, 1-22, 1-7 tinkamomis naudoti.

Ieškovas G. P. 2013-10-29 surašė bei pateikė Nekilnojamojo turto registrui Deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą, kuria patvirtino gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą, pagal kurią užstatytas plotas – 132 m², bendras plotas – 281,57 m², gyvenamas plotas – 168,86 m².

Atlikus gyvenamojo namo kadastrinius matavimus 2013 m. po jo rekonstrukcijos bei remonto nustatyta, kad namo rūsyje yra 4 patalpos: G-1/20,72; R-1/18,43; R-2/13,03; R-5-/16,72. Visas šių patalpų plotas – 68,90 m². Namo I aukšte yra 7 atskiros patalpos: 1-7/3,15; 1-8/20,61; 1-10/3,09; 1-11//0,90; 1-20/3,21; 1-21/21,46; 1-22/27,25. Visas šių patalpų plotas - 79,67 m². Namo II aukšte (su priestatu) yra 8 atskiros patalpos: 1-12/6,51; 1-13/14,48; 1-14/11,43; 1-15/15,17; 1-16/16,64; 1-17/17,17; 1-18/1,62; 1-19/3,68. Visas šių patalpų plotas – 84,70 m². Namo mansardoje (su priestatu) yra 4 atskiros patalpos: 1-23/3,92; 1-24/31,83; 1-25/9,46; 1-26/3,09. Visas šių patalpų plotas – 48,30 m². Bendras namo plotas yra 281,57 m².

Po atlikto gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir paprastojo remonto, gyvenamojo namo bendras plotas padidėjo iki 281,57 m².

Ieškovams nepavykus ne ginčo būdu susitarti su atsakove dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu tvarkos nustatymo, ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį du kartus tikslino, dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu bei žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal jų pateiktą planą, parengtą 2025-04-08 VĮ Registrų centras matininko D. J.. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kurį taip pat tikslino, prašydama naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatyti pagal jos pateiktą planą, parengtą 2025-07-15 UAB „Geodonas“ matininko D. Z.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, ieškovų patikslintą ieškinį tenkino, atsakovės priešieškinį atmetė. Atsakovė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pirmiausia argumentuodama tuo, jog teismas tinkamai nenustatė ginčo ribų ir sprendė ginčą, kurio iš esmės nebuvo. Apeliantės teigimu, ginčas tarp šalių byloje iš esmės kilo tik dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kadangi atsakovė su ieškinio reikalavimais dėl gyvenamojo namo bendraturčių dalių ir naudojimosi tvarkos sutiko, priešpriešiniu reikalavimu prašė pakeisti tik naudojimosi žemės sklypu tvarką. Taip pat apeliantė nurodė, kad vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką tik esant ginčui tarp bendraturčių, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių šiuo aspektu nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą materialinės teisės normą, susijusią su bendros dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nors atsakovė šioje dalyje nepažeidė ieškovų nuosavybės teisių ir ginčo dėl to nebuvo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek byloje pateiktus įrodymus, tiek atsakovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktų procesinių dokumentų turinį, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.

CK 4.77 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė atsiliepime į pradinį ieškinį nurodė, jog prašo tenkinti ieškinį dalyje dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 281,57 m² ploto, bendraturčių dalių nustatymo. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė savo poziciją ėmė keisti ir 2025-04-09 atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė nurodė, jog su patikslintu ieškiniu nesutinka visiškai, tokį nesutikimą atsakovė nurodė grindžianti atsiliepime į pradinį ieškinį išdėstytais nesutikimo motyvais, prašė atmesti ieškovų patikslintą ieškinį ir tenkinti atsakovės priešieškinį visa apimtimi. 2025-05-13 atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė taip pat nurodė, jog su ieškovų 2025-04-24 patikslintu ieškiniu nesutinka visiškai. Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, jog 2024-01-31 atsiliepime į pradinį ieškinį dalyje dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo atsakovė, be kita ko, nurodė, kad nesutinka su ieškovų reikalaujama nustatyti gyvenamojo namo naudojimosi tvarka iš dalies, kadangi neišspręsta, kokiu būdu ir per kokias patalpas bendraturčiai turės galimybę patekti į gyvenamojo namo rūsį.

Iš ieškovų nurodytų aplinkybių ir pateiktų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nustatyta, kad dar iki kreipimosi į teismą ieškovams per notarą pranešus apie ketinimą parduoti jiems priklausančias nekilnojamojo turto dalis ir paprašius atsakovės pasisakyti dėl bendraturčio pirmumo teisės, atsakovė savo atsakyme iš esmės nurodė nesuprantanti, kokios konkrečios turto dalys ieškovams priklauso, kokias dalis jie ketina parduoti, ir kokia yra tikroji parduodamo turto apimtis (2023-09-08 R. P. atsakymas Klaipėdos m. pirmajam notarų biurui).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad priešingai nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde, apeliantės faktinis elgesys tiek iki ieškovų kreipimosi į teismą, tiek bylos nagrinėjimo metu keičiant poziciją dėl ieškovų reikalavimų, ir be jokių motyvų nurodant, kad su ieškovų patikslintu ieškiniu yra visiškai nesutinkama, taip pat iš dalies nesutinkant su ieškovų siūloma gyvenamojo namo naudojimosi tvarka, įrodo, jog nesutarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos ir nuosavybės dalių tarp šalių buvo, todėl ieškovai pagrįstai, vadovaudamiesi CK 4.75 straipsnio 1 dalies bei 4.77 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreipėsi į teismą dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo bei naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad atsakovei, nors ir formaliai, nesutinkant su ieškinio reikalavimais, pirmosios instancijos teismas turėjo procesinę pareigą išspręsti visus pareikštus reikalavimus iš esmės, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neturėjo pagrindo spręsti reikalavimų dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo bei naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, laikytini nepagrįstais bei neatitinkančiais civilinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Paminėtina, kad vadovaujantis CPK 265 straipsnio 2 dalimi, teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės procesinį elgesį, pagrįstai išsprendė ieškovų pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir juos tenkino, teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo spręsti, jog bylinėjimosi išlaidos tarp šalių šiuo aspektu buvo paskirstytos neteisingai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog patikslintas ieškinys tenkinamas pilnai, tačiau motyvacinėje dalyje pasisakė, kad yra netenkinama patikslinto ieškinio reikalavimo dalis dėl nuosavybės dalių į kiemo statinius pakeitimo bendroje dalinėje nuosavybėje. Be to, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokių konkrečių teisinių padarinių tokiu reikalavimu siekė ieškovai, tokiu būdu peržengė savo kompetencijos ribas ir nepagrįstai sumažino bylos nagrinėjimo ribas iki gyvenamojo namo nuosavybės dalių pakeitimo.

Pažymėtina, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovai, formuluodami ieškinio reikalavimą dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo, į šį reikalavimą įtraukė ir kiemo statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal viešojo registro duomenis kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra šulinys, lauko tualetas ir kiemo aikštelė, kurių 59/100 dalys priklauso atsakovei R. P., 23/100 dalys priklauso ieškovei L. P. ir 18/100 dalys priklauso ieškovui G. P. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovai byloje neįrodinėjo, jog šie inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas ir kiemo aikštelė) jų buvo padidinti, padidinta iš esmės jų vertė, padarė išvadą, jog tenkinant ieškinio reikalavimą ir keičiant gyvenamojo namo nuosavybės dalis nėra pagrindo tokiu pat būdu/ta pačia apimtimi automatiškai keisti ir kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovo prerogatyva. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodinėjo kiemo statinių padidėjimo (CPK 178 straipsnis), todėl tuo pagrindu minėto reikalavimo netenkino. Atsižvelgiant į tai, apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas tokiu būdu peržengė savo kompetencijos ribas ir nepagrįstai sumažino bylos nagrinėjimo ribas iki gyvenamojo namo nuosavybės dalių pakeitimo.

Paminėtina, kad vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sutinka su apeliante tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs dalį ieškinio reikalavimo, nepagrįstai sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškinys tenkinamas pilna apimti, bei nepagrįstai tuo pagrindu nepriteisė bylinėjimosi išlaidų ieškovams proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, nurodant, kad ieškovų ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovų tenkintų reikalavimų dalis sudaro 90 procentų, netenkintų reikalavimų dalis sudaro 10 procentų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliantų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo, nepagrįstai netyrė byloje esančių įrodymų dėl namo rekonstrukcijos ir paprastojo remonto teisėtumo, bei ex officio neįsitikino, kad statybos darbai, padidinę bendrą daiktą (namą), buvo atlikti nepažeidžiant statybas reglamentuojančių teisės aktų, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, teikė priešieškinį, atsiliepimus į ieškovų reikalavimus, taigi, turėjo visas procesines galimybes suformuluoti savo reikalavimus bei atsikirtimus, tačiau nei viename atsakovės procesiniame dokumente ar teismo posėdžių metu nebuvo keliamas gyvenamojo namo rekonstrukcijos neteisėtumo klausimas, taip pat apeliantė neginčijo ir neįrodinėjo, kad namo rekonstrukcija buvo vykdoma nesilaikant įstatymų nustatytų taisyklių.

Teisėju kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo įvardintos ir įrodinėtos pirmosios instancijos teisme, kaip sudarančios priešieškinio reikalavimų faktinį pagrindą ir į kurias ieškovai būtų galėję pareikšti atsikirtimus (CPK 12 straipsnis, 142 straipsnis). Pažymėtina, kad vadovaujantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimui iš naujo (jo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui), jo paskirtis – pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinis teismas turi įsitikinti, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių, ar teisiškai teisingai kvalifikavo šalių santykius bei reikšmingas šiam konkrečiam ginčui išspręsti teismo nustatytas (įrodytas) aplinkybes. Todėl CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta būtent pirmosios instancijos teisme, ir būtent šiam teismui pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 d.) turėjo būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

Taip pat pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taip pat paminėtina, kad rungimosi proceso esmė yra ta, jog įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą; CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas). Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26, 27 punktai).

Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai (svarstymai) dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos neteisėtumo, taip pat keliami klausimai, ar nebuvo savavališkos statybos požymių, ar nebuvo pažeisti statybos procesą reglamentuojantys teisės aktai, ar ginčo objektas galėjo būti civilinių teisių objektu, ar nėra pagrindo taikyti imperatyvias statybos teisės normas ir pan., šioje byloje teisiškai neaktualūs ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini, nes pirmosios instancijos teismui pateiktame priešieškinyje, atsiliepimuose į ieškovų ieškinį (patikslintą ieškinį), šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu procesinių dokumentų pagrindu, nebuvo remtasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, šiuo atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti šalių neginčytas ir neįrodinėtas aplinkybes dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos teisėtumo, tuo pagrindu savo iniciatyva rinkti įrodymus bei keisti ginčo dalyką. Remiantis išdėstytu, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo yra neteisėta, kadangi tiek ieškovų, tiek atsakovės siūlomos naudojimosi žemės sklypu tvarkos yra ydingos, neatitinka pagrįstumo, teisėtumo, adekvatumo, socialinės taikos ir proporcingumo principų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (2019-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-127-403/2019, 25 punktas). Apeliantės teigimu, dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų neįmanoma siūlomose žemės sklypo naudojimosi tvarkose nustatyti priskiriamo šalims žemės ploto faktinio ir teisinio atitikimo namo ir žemės sklypo plotų turimų dalių proporcingumui, todėl neįmanoma spręsti, ar šiomis tvarkomis gali būti pažeidžiamos šalių teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju procesu metu nebuvo tiksliai nustatytos namo ribos, t. y. namu užstatomas plotas, dėl ko neįmanoma šalims paskirstyti proporcingai turimai namo daliai po namu esančio ploto. Taip pat, apeliantės teigimu, byloje liko neatsakyti klausimai, ar namo priestatas (laiptinė) kaip pagalbinis pastatas laikytinas namo dalimi, ar ne, ir ar jis buvo asmeniškai statytas ieškovo G. P. (1998-2000 m.), ar vis dėlto jis buvo statytas atsakovės R. P. 2006 m. rekonstruojant namą pagal jai 2006-03-27 išduotą statybos leidimą ir UAB „Sodybos projektai“ parengtą statybos projektą „Dalies gyvenamo namo rekonstravimas, priestatas prie esamo pagalbinio pastato“, kadangi nuo to priklauso, ar ieškovų namo dalis gali būti didinama ir kokia žemės dalis, patenkanti po namu, priskirtina ieškovams. Taip pat neatsakyta į klausimą, ar laiptinė, kuria naudojasi atsakovė įėjimui į namą, bei įvažiavimas į namo garažą, kuriuo naudojasi atsakovė, laikytini namo dalimi, ar ne.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su šiais apeliantės argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Visų pirma, pažymėtina, kad, kaip jau minėta, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atsakovė pirmosios instancijos teisme nenurodė ir neįrodinėjo jokių aplinkybių, susijusių su tuo, ar ieškovai pagal išduotus leidimus galėjo padidinti bendrą gyvenamojo namo plotą, taip pat kas statė namo priestatą (laiptinę), neginčijo ieškovų nurodyto namu užstatyto ploto. Pirmosios instancijos teisme savo nesutikimą su ieškovų siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka grindė tik tuo, kad ieškovų pateiktame projekte atsakovei nebuvo numatytas priėjimas ir apėjimas aplink jos ūkinį pastatą, žymimą 2I2p, taip pat tuo, kad ieškovai prie gyvenamojo namo pasistatė priestatą ir šiuo priestatu užstatė bendraturčių bendrai naudoto žemės sklypo kieme 19 m² dydžio plotą, tuo pažeidžiant jos interesus, ir jokiu būdu jai to nekompensuojant kita asmeniškai naudotis jai skirta žemės sklypo dalimi. Kaip minėta, rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Šiuo atveju atsakovei tik apeliaciniame skunde pradėjus kelti statybų neteisėtumo klausimą, nenurodant jokių argumentų, dėl kokių objektyvių priežasčių šios atsakovės deklaruojamos aplinkybės nebuvo nurodytos ir įrodinėjamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, neturėjo teisėto pagrindo savo iniciatyva vertinti ir nustatinėti šalių neįrodinėtas aplinkybes.

Antra, atsakovė nagrinėjamu atveju nepagrįstai besąlygiškai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2019, pateiktu aiškinimu, kadangi nagrinėjamos bylos ir apeliantės cituojamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2019 turinio nustatyta, jog kasacinis teismas panaikino apygardos ir apylinkės teismų sprendimus ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tuo pagrindu, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokiu teisiniu pagrindu ir kuriam žemės sklypo bendraturčiui priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalies sąskaita vienas iš atsakovų naudojasi trūkstama žemės sklypo dalimi. Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kuriems bendraturčiams ir kokio dydžio žemės sklypo plotai gali būti priskirti naudoti asmeniškai. Tik nustačius šias faktines aplinkybes galėjo būti sprendžiama dėl sklypo vietos, kurioje turi būti bendraturčiams asmeniškai naudoti priskirti žemės sklypo plotai. Taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad teismas, spręsdamas bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriame yra ir žemės sklypo bendraturčiams priklausantys statiniai, tvarkos nustatymo, pirmiausiai turi nustatyti, kokia po kiekvienu statiniu esančio žemės sklypo ploto dalis priskirtina kiekvienam sklypo bendraturčiui proporcingai jo turimai statinio daliai. Taip pat turi būti nustatyta, kokia prie statinių esanti sklypo dalis būtina kiekvienam statiniui naudoti pagal paskirtį, ir ši dalis paliekama bendrai naudotis, priskiriant lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems priklauso statinys. Tik nustačius tokiu būdu kiekvienam bendraturčiui tenkančią po statiniais esančią, taip pat prie statinių esančią jiems pagal paskirtį naudoti būtiną žemės sklypo dalį, likęs žemės sklypo plotas priskiriamas asmeniškai naudoti tiems žemės sklypo bendraturčiams, kurių turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, vertinant žemės sklype tenkančiu ploto dydžiu, yra didesnė už tą, kurią užima jiems tenkanti po statiniais esanti ir prie statinių esanti jiems naudoti pagal paskirtį būtina žemės sklypo dalis. Jeigu bendraturčiams asmeniškai naudoti priskirti žemės sklypo plotai suformuoti taip, kad juos pagal paskirtį naudoti galima tik nustačius patekti į juos būtinus bendro naudojimo takus (kelius), toks bendro naudojimo žemės sklypo plotas turi būti priskirtas lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems jis būtinas, kad galėtų naudoti asmeniškai naudotis jiems priskirtus žemės sklypo plotus.

Šiuo atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad šalių reikalavimams dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo išspręsti byloje buvo pateikti rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog ieškovui G. P. priklauso 563/1126 dalis žemės sklypo ir atsakovei R. P. priklauso 563/1126 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kitaip tariant, ieškovui G. P. ir atsakovei R. P. priklauso po 1/2 dalį minėto žemės sklypo, dėl kurio naudojimosi tvarkos byloje tarp šalių kilo ginčas. 1998-01-16 buvo parengtas ir suderintas 0,1126 m² Žemės sklypo planas (naudojimo tvarkos) (toliau – ir „1998 m. planas“), kuris buvo pasirašytas tuometinių gyvenamojo namo ir kitų statinių savininkų – bendraturčių trečiojo asmens M. P. ir ieškovo G. P. bei patvirtintas Klaipėdos rajono mero 1998-03-13 potvarkiu. Pagal šį 1998 m. planą buvo nustatyta, kad trečiasis asmuo M. P. naudojasi trejomis atskiromis Žemės sklypo dalimis, 1998 m. plane pažymėtomis indeksais B(17), B(48) ir B(317), iš viso 382 m², o ieškovas G. P. naudojasi trejomis atskiromis žemės sklypo dalimis, 1998 m. plane pažymėtomis indeksais A(30), A(26) ir A(326), iš viso 382 m². Likusia 362 m² žemės sklypo dalimi, kuri 1998 m. plane pažymėta indeksu C(362), bendraturčiai naudojasi bendrai. 2004-06-30 buvo pakoreguotas 1998 m. planas ir parengtas naujas Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas (toliau – ir „2004 m. planas“), pagal kurį buvo atsisakyta 1998 m. plane nustatytos bendro naudojimosi žemės sklypo dalies aplink ūkinius pastatus. Pagal 2004 m. planą nustatyta, kad naujoji žemės sklypo savininkė atsakovė R. P. naudosis dviem žemės sklypo dalimis, 2004 m. plane pažymėtomis indeksais 2-17 ir 2-383, iš viso 400 m², o ieškovas G. P. naudosis viena žemės sklypo dalimi, 2004 m. plane pažymėta indeksu 1-400, iš viso 400 m². Likusia 326 m² žemės sklypo dalimi, 2004 m. plane pažymėta indeksu 3-326, bendraturčiai naudosis bendrai.

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė nustatyti 0,1126 ha ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal VĮ Registrų centras matininko D. J. 2025-04-08 parengtą planą, nurodydami, jog jų pateikta naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka faktinę, per daugiau nei 20 metų nusistovėjusią, naudojimosi žemės sklypu tvarką. Atsakovė teismo prašė nustatyti (pakeisti) naudojimosi tvarką 0,1126 ha ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2025-07-15 UAB „Geodonas“ matininko D. Z. žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane nurodytą tvarką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei apeliantės minėtoje kasacinio teismo nutartyje, tiek ieškovai, tiek atsakovė neginčijo aplinkybės, jog po gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais esantis žemės sklypo plotas bendru šalių susitarimu buvo priskirtas bendram naudojimui. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino įrodyta tuo pagrindu, kad tarp šalių nuo pat 1998 m. buvo susiklostę santykiai taip, jog žemės sklypo dalis, esanti po gyvenamuoju namu, visada buvo priskiriama bendram naudojimui. Taip pat tokia faktinė situacija buvo įtvirtinta šalių susitarimu, įtvirtintu pasirašant 2004-06-30 naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės reikalavimas dėl ieškovų prie gyvenamojo namo pastatytu priestatu užimto 19 m² žemės sklypo priskyrimo ieškovų asmeniniam naudojimui, yra nepagrįstas tuo pagrindu, jog priestatas, užimantis 19 m² žemės sklypo, buvo pastatytas iki 2006 m. tuo tikslu, kad ieškovai galėtų tinkamai, atskiru įėjimu patekti į namo antrąjį aukštą, taip pat turint atsakovės geranorišką sutikimą šia žemės sklypo bendro naudojimo dalimi sumažinti bendram naudojimui skirto sklypo dalį. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ant žemės sklypo dalies, priskirtos bendram naudojimui, tiek pagal ieškovų, tiek pagal atsakovės teikiamą planą patenka asmeniškai atsakovei priklausančio ūkinio pastato 2I2p dalys iš vakarinės pusės, taip pat ant bendro naudojimo žemės sklypo dalies patenka atsakovei priklausančio statinio – šuliniui apsaugoti, malkoms laikyti – dalis. Ieškovai neprašė šias žemės sklypo dalis priskirti asmeniškam atsakovės naudojimui. Taip pat teismas konstatavo, kad atsakovės poreikis patekti pilna dalimi prie jos ūkinio pastato 2I2p iš rytinės pastato pusės yra deklaratyvus, neparemtas objektyvia būtinybe, byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai būtų kada sudarę kliūtis ir neleidę atsakovei patekti prie pastato rytinės sienos pilna apimtimi. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių argumentų, kurie galėtų kelti abejonių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismo patvirtinta ieškovų pasiūlyta naudojimosi tvarka žemės sklypu neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo, ilgalaikės faktinės situacijos ar neužtikrina bendraturčių interesų stabilumo. Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde ypač akcentavo aplinkybes, kurios dėl pačios atsakovės pasirinkto procesinio elgesio nebuvo ginčijamos ir įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme, tačiau iš esmės nepateikė jokių konkrečių nesutikimo su teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka argumentų.

Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, kad ieškovų siūloma naudojimosi tvarka žemės sklypu užtikrina abiejų bendraturčių interesų pusiausvyros principą, užkerta kelią galimiems ginčams bei konfliktams ateityje, yra racionali ir tarnaujanti nuosavybės valdymui. Ieškovų siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka yra parengta įvertinus ir atsižvelgus į visas aplinkybes, susijusias su bendraturčių esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, bei susiklosčiusiais ilgamečiais faktiniais žemės sklypo naudojimo santykiais. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, galinčių paneigti šio teismo priimto sprendimo pagrįstumą.

Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, galėjo būti šališkas atsakovės ir trečiojo asmens atžvilgiu, kadangi bylą išnagrinėjusi teisėja yra ir ikiteisminio tyrimo teisėja, su kuria trečiajam asmeniui M. P., kaip prokurorui, dažnai tenka bendrauti, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turi pagrįsti tai, kad byla išnagrinėta neobjektyviai, kad teisėjas, išnagrinėjęs šią bylą, buvo ar galėjo būti suinteresuotas jos baigtimi ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, atsakovės argumentas dėl teisėjos šališkumo grindžiamas tik prielaida apie tai, jog profesionaliems teisininkams, susiduriantiems teisme atliekant savo profesines pareigas, per ilgą laiką susiformuoja profesinių ryšių tinklas, jokia apimtimi nepaneigia preziumuojamo nešališkumo principo ir nėra pagrindo išvadai, kad teisėja nagrinėjamoje byloje buvo neobjektyvi ir šališka.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovė, nustačiusi, kad galimai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi, naudojosi procesine teise pareikšti nušalinimą teisėjai. Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, jog jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Kaip minėta, asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. turi nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju atsakovė bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu suabejojo po to, kai teismas priėmė jai nepalankų sprendimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad teismas priėmė suinteresuotam asmeniui nepalankų sprendimą, kitų procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Apeliantė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas (teisėja) galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas, kaip minėta, negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo, kuris bylos nagrinėjimo metu nebuvo reiškiamas, pagrindas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tik dalyje dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo netinkamai pritaikė CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, likusioje dalyje pirmosios instancijos teismas objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl gyvenamojo namo nuosavybės dalių perskaičiavimo ir naudojimosi gyvenamuoju namu bei žemės sklypu tvarkos nustatymo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Atsižvelgiant į tai, jog teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės, sprendimas šioje dalyje keistinas, nurodant, kad ieškovų ieškinys tenkinamas iš dalies (90 procentų).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė šioje byloje patyrė 2 976,19 Eur bylinėjimosi išlaidų (3176,19 – 200). Paminėtina, kad 2025-09-15 prašyme ieškovai buvo nurodę, jog 400 Eur išlaidas ieškovai patyrė už viso ginčo žemės sklypo kadastrinių duomenų patikrinimą ir nustatymą, todėl pusę šių išlaidų (t. y. 200 Eur, o ne 400 Eur) ieškovai prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovė pateikė duomenis, kad šioje byloje patyrė 5 412 Eur bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo, kuris byloje pradžioje buvo įtraukas atsakovo statusu, patyrė 887,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės pirmosios instancijos teismui pateikto 2026-05-05 prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo matyti, kad atsakovė, be kita ko, patyrė 1 210 Eur už priešieškinio parengimą, 800 Eur už patikslinto priešieškinio parengimą, 111 Eur žyminio mokesčio už priešieškinio pateikimą. Trečiasis asmuo M. P. už atsiliepimą į atsakovės priešieškinį parengimą patyrė 181,50 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog ieškinys tenkintas 90 procentų, iš atsakovės ieškovų naudai priteisia 2 678,57 Eur, t. y. po 1 339,28 Eur kiekvienam ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės priešieškinis atmestas visiškai, atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina po 170,10 Eur (5 412-1 210-800-111x10 procentų/2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Atlikus įskaitymą, iš atsakovės ieškovų naudai lygiomis dalimis priteistina po 1 169,18 Eur.

Trečiajam asmeniui M. P. atsakovės pusėje iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina po 35,30 Eur (887,50-181,50x10 procentų/2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20).

Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 686 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (476 Eur žyminio mokesčio ir 1 210 Eur už apeliacinio skundo parengimą). Ieškovai pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 500 Eur už 2026-06-23 rašytinių paaiškinimų dėl trečiojo asmens M. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą. Trečiasis asmuo duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog šiuo atveju atsakovės apeliacinis skundas tenkintas tik dalyje (konstatuota, jog netenkinama patikslinto ieškinio reikalavimo dalis dėl nuosavybės dalių į kiemo statinius pakeitimo bendroje dalinėje nuosavybėje), dėl ko pakeistas ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro 10 procentų, sprendžia, jog iš ieškovų atsakovės naudai lygiomis dalimis priteistina po 84,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, teisėjų kolegija netenkina ieškovų prašymo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už rašytinių paaiškinimų pateikimą. Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, ieškovams lygiomis dalimis priteistina po 675 Eur (1 500x90 procentų/2).

Atlikus įskaitymą, iš atsakovės ieškovų naudai lygiomis dalimis priteistina po 590,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį dėl ieškinio tenkinimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Patikslintą priešieškinį atmesti.

Pakeisti gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės dalis ir nustatyti, kad:

G. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso 13/100 dalių gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimas 1A2p, turinčio 281,57 m² bendro ploto, adresu: (duomenys neskelbtini);

L. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso 15/100 dalių gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimas 1A2p, turinčio 281,57 m² bendro ploto, adresu: (duomenys neskelbtini);

G. P. ir L. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 30/100 dalių gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimas 1A2p, turinčio 281,57 m² bendro ploto, adresu: (duomenys neskelbtini);

R. P. asmeninės nuosavybės teise priklauso 42/100 dalių gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimas 1A2p, turinčio 281,57 m² bendro ploto, adresu: (duomenys neskelbtini).

Nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), pagal kurią:

G. ir L. P. naudojasi 161,93 m², t. y. Rūsyje - 24,94 m² (R1/18,43 bei 1/2 R-2/13,03); Namo I aukšte - 3,99 m² - 1-10/3,09 ir 1-11/0,90; Namo II aukštu - 84,70 m² (1-12/6,51; 1-13/14,48; 1-14/11,43; 1-15/15,17; 1-16/16,64; 1-17/17,17; 1-18/1,62; 1-19/3,68); Namo mansarda - 48,30 m² (1-23/3,92; 1-24/31,83; 1-25/9,46; 1-26/3,09);

R. P. naudojasi 119,64 m², t. y. Rūsyje - 43,96 m² (G-1/20,72; R-5/16,72 bei 1/2 R-2/13,03); Namo I aukšte - 75,68 m² (1-7/3,15; 1-8/20,61; 1-20/3,21; 1-21/21,46; 1-22/27,25).

Pakeisti 2004-06-30 Žemės sklypo (naudojimosi tvarkos) planą ir nustatyti 0,1126 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal VĮ Registrų centras matininko D. J. 2025-04-08 parengtą Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, pagal kurį:

G. P. ir L. P. atskirai naudojasi 400 m² dydžio sklypo dalimi, žymima 1-400 kv.m;

R. P. atskirai naudojasi 17 m² dydžio sklypo dalimi, žymima 2-17 kv.m ir 383 m² sklypo dalimi, žymima 2-383 kv.m;

Likusia 326 m² sklypo dalimi, žymima 3-326 kv.m, žemės sklypo bendraturčiai naudojasi bendrai.

Priteisti iš atsakovės R. P. ieškovams G. P. ir L. P. po 1 169,18 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt devynis eurus 18 centų) kiekvienam bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui M. P. iš ieškovų G. P. ir L. P. po 35,30 Eur (trisdešimt penkis eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. P. ieškovams G. P. ir L. P. po 590,70 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt eurų 70 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.