Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-285-545/2026 pagal ieškovo R. D. B. patikslintą ieškinį atsakovei J. L. dėl išlaikymo prievolės pripažinimo įvykdyta ir kitų susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad šalys nuo 2019 m. kovo mėnesio susitarė pakeisti ieškovo privalomo teikti išlaikymo dukrai vykdymo tvarką, atsakovė nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas jau nagrinėjo šias ieškovo nurodytas aplinkybes ir, vertindamas šiuos ieškovo teiginius, 2024 m. birželio 13 d. nutartyje nustatė, kad „šalys nesikreipė į teismą dėl teismo patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygų pakeitimo. Esant šiai aplinkybei vertintina, jog apeliantas vienašališkai negalėjo pakeisti taikos sutarties sąlygų ir privalėjo jas vykdyti tokiu būdu, kaip numatyta taikos sutartyje“ (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024, punktas 24).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo prievolės vykdymą ir uzufruktoriaus sutikimo reikšmę, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių visumos ir neatskleidė bylos esmės.

Teismo išreikalauti atsakovės finansiniai duomenys patvirtino, kad 2017–2018 m. atsakovė pagal šalių taikos sutartį gaunamas periodines išmokas naudojo ne pagal jų tikslinę paskirtį, tačiau teismas nei šių savo paties išreikalautų duomenų, nei kitų byloje esančių įrodymų neanalizavo ir jų teisinės reikšmės neįvertino.

Teismas lemiamą reikšmę suteikė rašytinio ar teismo patvirtinto susitarimo nebuvimui, tačiau neįvertino daugiau nei penkerius metus trukusio šalių konkliudentiniais veiksmais pagrįsto elgesio modelio, neanalizavo byloje pateiktų objektyvių duomenų ir įrodymų. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne tai, ar šalys buvo sudariusios rašytinį susitarimą, bet ar atsakovės elgesys, jos ilgalaikis neprieštaravimas, nuolatiniai prašymai apmokėti konkrečias vaiko išlaidas, šių apmokėjimo akceptavimas ir aktyvus bendradarbiavimas su ieškovu, turėtų būti vertinami kaip uzufruktorės sutikimas su tiesioginiu dukters poreikių finansavimu pagal 2019 m. šalių pasiektą susitarimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime turėjo motyvuotai pasisakyti, dėl kokių priežasčių atsakovės prašymai dėl konkrečių išlaidų apmokėjimo nelaikytini ieškovo ir atsakovės susitarimu ar bent atsakovės, kaip uzufruktorės, sutikimu šias išlaidas priskirti vaiko išlaikymo prievolės vykdymui. To nepadaręs, bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai visas ieškovo patirtas išlaidas vaiko poreikių tenkinimui priskyrė papildomo išlaikymo kategorijai, visiškai nevertindamas realios jų paskirties. Toks vertinimas prieštarauja teismo cituojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016 suformuotai taisyklei. Ši nutartis reikalauja uzufruktoriaus sutikimo, tačiau nenurodo, kad toks sutikimas turi būti išreikštas tik rašytine sutartimi. Teismas privalėjo tirti ir vertinti, ar atsakovės veiksmai – nuolatinis bendravimas duodant nurodymus ieškovui dėl pirkinių dukrai, tai patvirtinantys atsakovės teiginiai su ja tiesiogiai bendravusioms institucijoms, pretenzijų ieškovui nebuvimas – gali būti pripažįstami sutikimu.

Teismas šalims pritaikė nevienodus įrodinėjimo standartus. Teismas visiškai nenagrinėjo ieškovo pateiktų objektyvių duomenų ir neanalizavo netgi savo paties išsireikalautų atsakovės duomenų iš banko. Dėl tokio selektyvaus, neišsamaus ir formalaus įrodymų vertinimo teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Ieškovo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovas nuosekliai vykdė išlaikymo prievolę dukrai, tiesiogiai tenkindamas jos kasdienius ir būtinus poreikius, kas yra laikoma išlaikymo dukrai teikimu (pagal taikos sutarties 2.1. punktą). Ieškovas ne tik užtikrino visapusišką dukters išlaikymą kai ji gyveno su tėčiu, tiek kai ji gyveno su mama, tačiau tenkino ir kitus dukters būtinuosius poreikius – užtikrindamas sveikatos priežiūrą, patirdamas ugdymo išlaidas (net nekalbant apie papildomo ugdymo išlaidas), aprūpindamas dukrą apranga, avalyne, apmokėdamas kitas dukters kasdienes išlaidas, apmokėdamas dukters lankomus renginius, finansuodamas jos laisvalaikį. Tuo tarpu atsakovė jokių įrodymų, kaip ji prisidėjo prie dukros poreikių tenkinimo, nepateikė, o objektyvūs teismo išreikalauti atsakovės duomenys patvirtino, kad ji savo lėšomis prie dukros išlaikymo neprisidėjo.

Teismas visiškai nenagrinėjo ieškovo išlaidų dukters išlaikymui, jas nepagrįstai priskirdamas tik vienai kategorijai. Toks teismo vertinimas neleido nustatyti, kokia apimtimi ieškovas vykdė vaiko išlaikymo prievolę. Pirmosios instancijos teismas visas ieškovo tiesiogiai patirtas išlaidas tenkinant dukters poreikius, jų net nenagrinėdamas, visiškai formaliai priskyrė taikos sutarties 2.2 punkto taikymo sričiai, t. y. papildomam ugdymui ir su juo susijusioms išlaidoms. Tokiu būdu teismas nepagrįstai išplėtė 2.2 punkto taikymo apimtį ir, nors turėjo labai detalius duomenis, visiškai neatskyrė, kurios ieškovo patirtos išlaidos iš tikrųjų buvo papildomo ugdymo išlaidos, o kurios pagal savo pobūdį buvo kasdienio vaiko išlaikymo išlaidos, priskirtinos 2.1 punkte nustatytai periodinio išlaikymo prievolei. Būtent kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti buvo nustatyta ieškovo pareiga mokėti periodines išmokas, kurias atsakovė, kaip uzufruktorė, turėjo naudoti vaiko poreikiams užtikrinti. Kartu atsakovė, būdama vaiko motina, privalėjo ir pati savo lėšomis prisidėti prie kasdienių vaiko poreikių tenkinimo, kadangi pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką turi abu tėvai. Tik nustačius realią ieškovo patirtų išlaidų paskirtį galima atsakyti į esminį klausimą – ar šiomis išlaidomis buvo įvykdyta periodinio išlaikymo funkcija, t. y. ar jomis buvo finansuojami kasdieniai ir būtinieji vaiko poreikiai, ar tik papildomojo ugdymo poreikiai. Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino faktinį ieškovo dalyvavimą tenkinant dukters poreikius, tačiau šio fakto teisinę reikšmę nepagrįstai susiaurino, visas tokias išlaidas be jokios analizės, grynai formaliai priskirdamas taikos sutarties 2.2 punkto taikymo sričiai. Teismui sprendime nustačius, kad ieškovas faktiškai tenkino dukters poreikius, nebuvo pagrindo be detalaus šių išlaidų pobūdžio, paskirties ir apimties ištyrimo konstatuoti, jog jos neturi jokios reikšmės periodinio išlaikymo prievolės vykdymui. Tokiu atveju teismas privalėjo nustatyti, kuri ieškovo patirtų išlaidų dalis buvo susijusi su papildomo ugdymo išlaidomis, o kuri pagal savo pobūdį buvo tiesioginis kasdienių ir būtinųjų vaiko poreikių tenkinimas, t. y. vaiko išlaikymo prievolės vykdymas. To nepadarius laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir priėmė sprendimą neįvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių.

Teismas nepagrįstai izoliuotai vertino atsakovės itin mažų pajamų aplinkybę. Ieškovo perėjimas prie tiesioginio dukters poreikių finansavimo buvo ne vienašališkas išlaikymo pareigos nevykdymas, o faktinė abiejų šalių reakcija į susidariusią situaciją, uzufruktorei netinkamai vykdant vaiko išlaikymo pareigą. Atsakovė, siekdama pagrįsti savo versiją, teikė teismui tikrovės neatitinkančius paaiškinimus dėl neva gautos didelės piniginių lėšų sumos, kuri jai neva leido vienai išlaikyti dukrą. Atsakovės melagingi teiginiai buvo visiškai paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Paaiškėjus šiems faktams, teismas privalėjo įvertinti, kokią reikšmę žinomai melagingos ir bylos duomenims prieštaraujančios informacijos teikimas gali turėti atsakovės dėstomos pozicijos patikimumui. Teismas šią svarbią aplinkybę ignoravo, jos visiškai neįvertindamas. Teismas, remdamasis tik savo teorinėmis prielaidomis, visiškai ignoravo ir nevertino realių atsakovės finansinių galimybių išlaikyti dukrą, nors iš pateiktų objektyvių duomenų matosi, kad ji realiai viena negalėjo išlaikyti ne tik dukters, bet ir tinkamai patenkinti savo poreikius. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino atsakovės melagingų paaiškinimų dėl tariamų didelių piniginių pajamų gavimo. Atsakovė teigė, kad turėjo galimybę nuo 2018 m. viena išlaikyti dukrą iš neva gautos 96 000 Eur dovanos, tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog atsakovei buvo padovanotos ne piniginės lėšos, o nekilnojamasis turtas, kuris nebuvo realizuotas ir negalėjo būti tiesiogiai naudojamas kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti. Taigi, atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti tokių piniginių išteklių vaikui išlaikyti. Ši aplinkybė buvo reikšminga vertinant ne tik atsakovės finansines galimybes, bet ir jos paaiškinimų patikimumą.

Nors pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo prašymą dėl liudytojų apklausos, tačiau iškviestų liudytojų parodymų neanalizavo ir jų nevertino.

Atsakovės atstovė savo baigiamojoje kalboje nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi byloje Nr. e2S-879-1060/2025. Šis precedentas visiškai nesusijęs su šios bylos dalyku. Minėta nutartis priimta tik 2025 metais ir vertina faktinę situaciją, susiklosčiusią jau po vykdomojo rašto išdavimo, o ne 2019–2024 m. ginčo laikotarpiu. Joje nagrinėjami tėvo bendravimo su dukra tvarkos bei emocinio elgesio klausimai, o ne finansinės išlaikymo prievolės vykdymas. Vaiko bendravimo tvarka ir materialinis išlaikymas yra skirtingi teisiniai institutai, todėl vėlesnės teismo išvados dėl šalių santykių neturi jokio teisinio ryšio su šios bylos dalyku – ieškovo teiktu finansiniu išlaikymu 2017–2024 metais. Ankstesnių bylų išvados negalėjo būti suprantamos kaip draudimas šioje byloje tirti materialinės išlaikymo prievolės faktinį įvykdymą. Priešingai, būtent šioje byloje turėjo būti atsakyta į klausimą, ar ieškovo tiesiogiai patirtos išlaidos, atsakovės elgesio kontekste, gali būti laikomos išlaikymo prievolės vykdymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad antstolė D. M., vykdanti priverstinį išieškojimą pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, pati nurodė, jog ieškovas turi kreiptis į teismą ginčo teisena. Byloje dėl antstolės veiksmų buvo vertinamas antstolės procesinių veiksmų teisėtumas, o ne iš esmės sprendžiama, ar ieškovas faktiškai įvykdė vaiko išlaikymo prievolę kita forma. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje privalėjo savarankiškai įvertinti ginčijamas sumas, jų paskirtį, atsakovės elgesį ir uzufruktoriaus sutikimo buvimą. To nepadarius, ginčo esmė liko neatskleista.

Aktyvaus teismo vaidmens pareiga šioje byloje buvo reikšminga dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, jog ieškovas galėtų reikšti kitokio pobūdžio reikalavimus dėl papildomų išlaidų kompensavimo ar atsakovės prisidėjimo prie jų, iš esmės pats pripažino, kad byloje egzistuoja teisiškai reikšmingas klausimas dėl ieškovo patirtų išlaidų pobūdžio ir jų paskirstymo tarp tėvų. Teismas, užuot taikęs CPK 376 straipsnyje įtvirtintas galimybes ir vertinęs alternatyvų teisių gynimo būdą, atmetė ieškinį, neatskleisdamas ginčo esmės.

Įsiteisėjusiame 2024 m. birželio 13 d. teismo sprendime buvo nustatyta, kad ieškovas nemoka išlaikymo vaikui nuo 2018 m. (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024, punktas 20). Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti, kad vaikui išlaikymą jis mokėjo iki 2019 m. kovo 1 d., prieštarauja 2024 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendime nustatytam prejudiciniam faktui ir yra nepagrįstas.

Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovės banko sąskaitų išrašų duomenys patvirtina, kad atsakovė 2017-2018 m. iš apelianto gautas minimalias išmokas po 240 Eur per mėnesį panaudojo vaiko poreikiams: pirko maistą, higienos prekes, rūbus, knygas, namų apyvokos daiktus, vaistus, mokėjo už spektaklius, muziejus. Jokių kitų finansinių duomenų byloje nėra ir apeliantas jų nenurodo, kurie patvirtintų, kad atsakovė iš ieškovo iki 2018 m. po 240 Eur per mėnesį gautus vaiko išlaikymo pinigus panaudojo ne pagal paskirtį – ne vaiko poreikių tenkinimui. Todėl apeliacinio skundo teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Teismas visiškai teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad nėra jokių duomenų, jog ieškovo įmokas atsakovė panaudojo ne vaiko interesams.

2017 m. kovo 8 d., 2017 m. gegužės 2 d. ir 2018 sausio 18 d. ieškovas į atsakovės sąskaitą atliko 3 mokėjimus, iš viso 3 600 Eur sumai, kurių paskirtyje nurodė „VIV-sąskaitos papildymas“. Dėl šių mokėjimų paskirties teismas jau yra išsprendęs įsiteisėjusiame sprendime ir nustatęs, kad „<...> nėra pagrindo išvadai, jog 3 600 Eur lėšų suma buvo skirta vaiko išlaikymui <...>“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1889-640/2025, punktas 40). Todėl šiuos 3 600 Eur atsakovė galėjo naudoti kaip jai norėjosi, tame tarpe ir savo reikmėms, bet, kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo duomenų, naudojo ir vaiko poreikiams tenkinti, nes ieškovo pervestų 240 Eur neužteko.

Vaiko išlaikymo tvarka yra nustatyta 2017 m. vasario 1 d. teismo nutartimi, t. y. teismo sprendimu. Todėl tik teismo sprendimu ji ir gali būti keičiama (CK 3.201 straipsnis, CPK 18 straipsnis, CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimo nei viena iš šalių, nei abi savo sutarimu pakeisti negali ir ypač kokiais nors konkliudentiniais veiksmais, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo apeliantas. Teismo sprendimo, pakeičiančio 2017 m. vasario 1 d. nutarties sąlygas, nėra.

Teismai jau kitoje byloje yra išnagrinėję apelianto paaiškinimus, kad jis su atsakove 2019 m. susitarė pakeisti 2017 m. vasario 1 d. teismo nutartyje nustatytą vaiko išlaikymo tvarką. Vertindamas šiuos ieškovo teiginius Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartyje nustatė, kad „<...> šalys nesikreipė į teismą dėl teismo patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygų pakeitimo. Esant šiai aplinkybei, vertintina, jog apeliantas vienašališkai negalėjo pakeisti taikos sutarties sąlygų ir privalėjo jas vykti tokiu būdu, kaip numatyta taikos sutartyje“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024, punktas 24). Taigi, jau yra nustatytas prejudicinis faktas, kad 2017 m. vasario 1 d. teismo nutartyje nustatytos vaiko išlaikymo sąlygos nėra pakeistos. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad ir antrasis ieškovo reikalavimas yra neįrodytas ir jį atmetė.

Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė penkis metus nereikalavo teisme iš jo vykdyti 2017-02-01 teismo nutartyje nustatytą išlaikymo tvarką, nereiškė reikalavimų dėl teismo sprendimo nevykdymo teisme, todėl sutiko pakeisti teismo sprendime nustatytą vaiko išlaikymo tvarką, yra nepagrįsti. Kaip atsakovė paaiškino ir bylą nagrinėjusiam teismui žodžiu teismo posėdyje, ji nuolat reikalavo ieškovą vykdyti savo pareigą išlaikyti vaiką. Ieškovas apsimeta, kad to neprisimena ar nenori prisiminti, o gal vis dėlto iš tikrųjų neprisimena dėl objektyvių aplinkybių. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2024 m. birželio 14 d. išvadoje jau yra nustačiusi, kad ieškovas „<...> yra priklausomas nuo alkoholio ir <...> dėl to jam pasireiškia elgesio ir emocijų sutrikimai. Ieškovas (duomenys neskelbtini) ligoninėje gydytas 5 kartus“.

Trečiuoju ieškinio reikalavimu ieškovas prašė susidariusią išlaikymo vaikui skolą, apskaičiuotą antstolio vykdomojoje byloje, įskaityti į ieškovui vaiko išlaikymui skirtą piniginių lėšų sumą, sudarančią 33 884,15 Eur. Jau šiame reikalavime ieškovas pripažino, kad turi išlaikymo vaikui skolą, t. y. išlaikymo neteikė, nors prieš tai dviejuose reikalavimuose teigė, kad išlaikymą vaikui teikė taip, kaip privalėjo. Tai yra ieškovas vienu ir tuo pačiu ieškiniu įrodinėja ir, kad išlaikymą teikė ir, kad jo neteikė, nes išlaikymo skolą prašė teismo įskaityti. Jau vien toks ieškinio reikalavimų tarpusavio prieštaringumas rodo viso ieškovo ieškinio nepagrįstumą.

Apeliantas jokio galiojančio, vykdytino ir apibrėžto piniginio reikalavimo nei 33 884,15 Eur, nei jokiai kitai sumai į atsakovę neturi. Apeliantas teismo net ir nereikalavo priteisti iš atsakovės kokias nors sumas. Todėl joks įskaitymas negalimas. Be to, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad „Draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme“. Šiuo atveju atsakovė neigia kokią nors skolą ieškovui.

Apeliantas byloje nepateikė jokių mokėjimus vaiko poreikiams tenkinti patvirtinančių objektyvių įrodymų. Apeliantas byloje pateikė tik savo nusipieštą lentelę, kurią vadina banko sąskaitos išrašu, ir kuria vienintele įrodinėja neva vaiko poreikių tenkinimui atliktus mokėjimus. Bet tai nėra banko sąskaitos išrašas, nes iš eilučių numeracijos matyti, kad tai nėra nuoseklus dokumentas, jis yra prispalvintas, su papildomais prirašymais (pramogos, vaistai, vitaminai, akinukai, batai ir t.t.). Taigi, šis dokumentas yra ne banko sąskaitos išrašas, išduotas banko ar sugeneruotas banko elektroninės sistemos, o apelianto iškarpytas, prispalvintas, prirašytas ir dar nežinia kaip pakeistas kūrinys. Todėl tai yra ne objektyvus rašytinis įrodymas, bet paties apelianto paaiškinimai, pateikti tokia specifine forma, kurių nepagrindžia jokie kiti bylos įrodymai. Be to, ieškovo paaiškinimai apie jo vaikui išleistas pinigų sumas prieštarauja kitiems paties ieškovo byloje pateiktiems įrodymams.

Ketvirtą ieškinio reikalavimą - pripažinti, kad ieškovo prievolė išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2024 m. liepos 15 d. yra įvykdyta, teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytą, kadangi šalys 2017 m. vasario 1 d. teismo nutartyje nustatytos vaiko išlaikymo tvarkos nepakeitė, o vienašališkas ieškovo sprendimas nebemokėti teismo sprendime nustatytų periodinių vaiko išlaikymo išmokų nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškovo reikalavimai dėl pripažinimo, kad atsakovė gautas lėšas vaiko išlaikymui panaudojo ne vaiko poreikiams tenkinti, dėl teikiamo išlaikymo vykdymo tvarkos pakeitimo ir pripažinimo, kad išlaikymo prievolę pagal teismo sprendimą apeliantas yra įvykdęs, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-872-930/20217, buvo patvirtinta 2016-12-31 ieškovės J. L. ir atsakovo R. D. B. sudaryta taikos sutartis tokiomis sąlygomis: 1. Nustatyti vaiko D. I. B. gyvenamą vietą su ieškove J. L.; 2. Nustatyti išlaikymą iš atsakovo R. D. B.: 2.1. Tėtis teikia išlaikymą dukrai po 240 eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis į mamos nurodytą sąskaitą nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos iki kol dukra sulauks 18 metų. 2.2. Tėtis, suderinęs su mama, 100 procentų apmoka visus jo iniciatyva lankomus papildomo dukros lavinimo ir ugdymo užsiėmimus; tėtis taipogi apmoka 50 procentų kainos dukros lankomos ikimokyklinės įstaigos kaštų bei kitų dukros lankomų su tėčiu suderintų papildomo lavinimo ir ugdymo užsiėmimų, kurių iniciatorė yra mama. Iškilus papildomiems dukters ugdymo poreikiams ir su jais susijusioms išlaidoms, abu tėvai tai suderina, tėčiui apmokant ne mažiau kaip 50 procentų šių papildomų išlaidų. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-872-930/20217 buvo nustatyta R. D. B. ir D. I. B. bendravimo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vieno iš tėvų teisių, susijusių su kitam iš tėvų perduodamų vaiko išlaikymo lėšų panaudojimu. Taip pat ieškiniu ieškovas siekė pripažinti, jog šalys bendru žodiniu susitarimu susitarė nuo 2019 m. kovo mėnesio pakeisti ieškovo teikiamo išlaikymo nepilnametei dukrai vykdymo tvarką bei pripažinti, kad ieškovo išlaikymo prievolė dukrai laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2024-07-15 yra įvykdyta, 19 752 Eur išlaikymo skolą įskaitant į ieškovo dukters išlaikymui skirtą piniginių lėšų sumą, sudarančią 37 484,15 Eur.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus iš esmės motyvuodamas tuo, jog ieškovo įrodinėjamas susitarimas dėl išlaikymo tvarkos vykdymo pakeitimo nebuvo patvirtintas teismine tvarka, todėl ieškovas privalėjo vykdyti išlaikymo prievolę įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatyta tvarka. Teismas tų pačių motyvų pagrindu sprendė, kad ieškovo apmokėtos vaiko išlaikymo išlaidos ginčo laikotarpiu negali būti įskaičiuotos į vaikui skirtas periodines išlaikymo įmokas ir laikytinos papildomomis vaiko išlaikymo išlaidomis, numatytomis Taikos sutarties 2.2 punkte, nes tokio susitarimo atsakovė nebuvo patvirtinusi. Įvertinęs tai, kad ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti iš atsakovės 50 procentų papildomų išlaidų kompensacijos, teismas nurodė, jog negali išeiti iš ieškinio ribų ir nustatyti tinkamą ieškinio reikalavimą už atsakovą. Taip pat, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė gautas iš ieškovo įmokas nepilnamečio vaiko išlaikymui panaudojo ne jo interesams.

Ieškovas su teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, nenustatė ginčo esmės, nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovo patirtų vaiko išlaikymo išlaidų analize, faktiniu šalių elgesiu susitariant dėl vaikui teikiamo išlaikymo formos pakeitimo, netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą, neištyrė byloje pateiktų įrodymų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sutinka su apelianto argumentais ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo byloje pateiktų rašytinių įrodymų, nenustatė bei neįvertino esminių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku (išlaikymo prievolės vykdymu), kas šiuo konkrečiu atveju sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vaiko išlaikymo prievolė yra įtvirtinta įstatymo, t. y. ji egzistuoja ir jos dydis yra nulemtas įstatymo, nepriklausomai nuo to, ar yra priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Teismo sprendimu išlaikymo prievolė ir jos dydis gali būti nustatomi dviem atvejais: pirma, kai tėvams nesusitariant teismas pagal byloje surinktus duomenis nustato priteistino išlaikymo dydį (CK 3.59 straipsnis, 3.76 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnis; kt.); antra, kai teismas sprendimu patvirtina šalių gera valia pasirašytą susitarimą dėl vaikų išlaikymo dydžio ir formos (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.64 straipsnio 2 dalis; kt.). Ir vienu, ir kitu atveju teismo sprendimas turi vienodą teisinę galią, t. y. juo nustatyta išlaikymo prievolė yra privaloma ir turi būti vykdoma (CPK 18 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018, 18 punktas).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-872-930/20217 buvo patvirtinta tarp J. L. ir R. D. B. sudaryta taikos sutartis, kurios 1 punktu šalys susitarė, kad nepilnametės dukros gyvenamoji vieta nustatoma su mama J. L. Tėtis teikia išlaikymą dukrai po 240 eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis į mamos nurodytą sąskaitą nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos iki kol dukra sulauks 18 metų (Taikos sutarties 2.1 punktas). Tėtis, suderinęs su mama, 100 procentų apmoka visus jo iniciatyva lankomus papildomo dukros lavinimo ir ugdymo užsiėmimus; tėtis taipogi apmoka 50 procentų kainos dukros lankomos ikimokyklinės įstaigos kaštų bei kitų dukros lankomų su tėčiu suderintų papildomo lavinimo ir ugdymo užsiėmimų, kurių iniciatorė yra mama. Iškilus papildomiems dukters ugdymo poreikiams ir su jais susijusioms išlaidoms, abu tėvai tai suderina, tėčiui apmokant ne mažiau kaip 50 procentų šių papildomų išlaidų (2.2. punktas).

Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiais ieškovas ir atsakovė būtų susitarę dėl kitokio būdo mokėti išlaikymą dukrai ir 2017 m. vasario 1 d. teismo sprendimas dėl išlaikymo mokėjimo tvarkos būtų pakeistas, tačiau, ieškovo vertinimu, susiklosčiusios faktinės aplinkybės - atsakovė dėl finansinių lėšų trūkumo negalėjo patenkinti kasdieninių vaiko poreikių, iš ieškovo gautas išlaikymo lėšas naudojo savo poreikių tenkinimui, nepagrindė ieškovo pervestų lėšų panaudojimo dukters interesams, lėmė, kad dukrai ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2024-07-15) ieškovas išlaikymą teikė tiesiogiai tenkindamas vaiko poreikius.

Apeliantas skunde akcentuoja, kad teismas, pripažindamas, jog apeliantas ginčo laikotarpiu dukrai neteikė išlaikymo periodinėmis išmokomis, šią išvadą padarė remdamasis tik viena aplinkybe, kad byloje nebuvo pateiktas rašytinis ar teismo patvirtintas šalių susitarimas dėl išlaikymo mokėjimo tvarkos pakeitimo. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino ieškovo pateiktų įrodymų apie dukros išlaikymui skirtas lėšas, nenustatė jų paskirties, nevertino, kurios lėšos gali būti priskirtos prie kasdieninių vaiko išlaikymo išlaidų, kokios prie papildomų išlaidų, taip pat neįvertino atsakovės faktinio elgesio tuo aspektu, kad ji penkis metus ieškovui jokių pretenzijų dėl neteikiamo išlaikymo nereiškė. Teisėjų kolegija turi pagrindo iš dalies sutikti su apelianto argumentais toliau nurodomų motyvų pagrindu.

Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo pareikštą reikalavimą, neatribojo ieškovo išlaikymo prievolės, nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi, įvykdymo ir ieškovo išlaikymo prievolės įvykdymo už atsakovę. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ieškiniu reiškė reikalavimus pripažinti, jog jis išlaikymo prievolę dukrai laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2024-07-15 pilnai įvykdė, taip pat prašė susidariusią periodinių išmokų skolą (19 752 Eur) įskaityti į ieškovo nepilnametės dukters išlaikymui skirtą piniginių lėšų sumą (37 484,15 Eur). Taip pat ieškovas prašė nustatyti aplinkybes, kad atsakovė J. L. laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2019-01-01 vaikui skiriamą išlaikymą, kurį teikė ieškovas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-872-930/2017, panaudojo ne vaiko poreikiams ir interesams tenkinti, bei kad šalys nuo 2019 m. kovo mėnesio susitarė pakeisti ieškovo teikiamo išlaikymo nepilnametei dukrai vykdymo tvarką, ieškovui tiesiogiai tenkinant vaiko poreikius. Ieškinio pagrindu ieškovas nurodė aplinkybes, kad jis ne tik teikė jam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą išlaikymą vaikui (tik kitokia forma), tačiau faktiškai vykdė vaiko išlaikymo prievolę ir už atsakovę, nors reikalavimo pripažinti, kad ieškovas įvykdė atsakovei tenkančią dukters išlaikymo prievolę už ją ar taikyti iš tokio prievolės įvykdymo kylančias CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisines pasekmes, ieškovas nepareiškė.

Svarbu pažymėti, kad sprendžiant dėl išlaikymo teikimo už kitą iš tėvų (iš kurio nebuvo priteistas išlaikymas, nes su juo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta), taikytina CK 6.50 straipsnio 3 dalis, pagal kurią asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Išlaikymo teikimo aplinkybės yra įrodinėjimo dalykas, o įrodinėjimo pareiga tenka tam iš tėvų, kuris pareiškia atitinkamą reikalavimą, konkrečiai – pareiškęs reikalavimą priteisti išlaikymo skolą iš kito iš tėvų, ieškovas turi įrodyti, kad jis teikė išlaikymą ir už kitą iš tėvų, tuo tarpu pastarasis turi įrodyti, jog jam tenkančią išlaikymo prievolę jis įvykdė tinkamai.

Visgi, pirmosios instancijos teismas aiškiai neatribojo dviejų skirtingų teisinių klausimų: ar ieškovas, faktiškai išlaikydamas dukterį, kartu vykdė atsakovei tenkančią jos išlaikymo pareigą; ir ar tokiu faktiniu išlaikymo teikimu ieškovas įvykdė jam pačiam 2017 m. vasario 1 d. teismo sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę. Šie klausimai nėra tapatūs. Pirmasis yra susijęs su kito asmens prievolės įvykdymu ir gali lemti CK 6.50 straipsnyje nustatytų teisinių pasekmių atsiradimą, o antrasis – su paties ieškovo jau egzistuojančios, teismo sprendimu nustatytos, prievolės tinkamu įvykdymu.

Ieškovui pareiškus reikalavimą pripažinti, kad jis laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2024-07-15 įvykdė jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi nustatytą išlaikymo prievolę, byloje turėjo būti įrodinėjamos aplinkybės, susijusios būtent su ieškovo asmeninės prievolės įvykdymu. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir neanalizavo, kokius konkrečius nepilnamečio vaiko poreikius ginčo laikotarpiu tenkino ieškovas, formaliai konstatuodamas, jog nesant šalių susitarimo dėl išlaikymo vykdymo tvarkos pakeitimo, visos ieškovo dukros išlaikymui skirtos lėšos priskirtinos papildomoms išlaidoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar atsakovė ginčo laikotarpiu prisidėjo prie nepilnametės dukters išlaikymo, galėjo būti reikšminga nustatant bendrą faktinę vaiko išlaikymo situaciją, be kita ko, kas faktiškai užtikrino kasdienius vaiko poreikius. Tačiau atsakovės išlaikymo pareigos vykdymas ar nevykdymas savaime neatsako į byloje pareikštu ieškiniu iškeltą klausimą – ar ieškovas tinkamai ir visiškai įvykdė būtent jam 2017 m. vasario 1 d. teismo sprendimu nustatytą dukters išlaikymo prievolę.

Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovas neprašė pripažinti, kad jis įvykdė atsakovės išlaikymo prievolę už ją, ir nereiškė iš tokio prievolės įvykdymo kylančio reikalavimo CK 6.50 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo vertinti aplinkybes, reikšmingas būtent pareikštam reikalavimui – ar ieškovo faktiškai teiktas išlaikymas konkrečiu ginčo laikotarpiu pagal savo pobūdį, trukmę ir apimtį, sudaro pagrindą pripažinti visiškai įvykdyta ginčo laikotarpiu jam pačiam 2017 m. vasario 1 d. teismo nutartimi nustatytą išlaikymo prievolę.

Aiškiai apibrėžus bylos nagrinėjimo ribas, svarbu akcentuoti ir įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Tai reiškia, kad ieškovui reikia įrodyti ieškinio, o atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

Apeliantas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje liko tinkamai neįvertintos aplinkybės, jog atsakovė ginčo laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių išlaikyti dukrą, ieškovo pervestas lėšas naudojo ne dukros poreikiams tenkinti, bendru šalių susitarimu buvo suderintas kitoks išlaikymo modelis, kuris truko penkerius metus ir kt. Teisėjų kolegija, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių bylos aplinkybių, neišsiaiškino, kokia ieškovo patirtų išlaidų dalis iš tiesų priskirtina papildomoms išlaidoms, o kokia dalis pagal savo pobūdį buvo skirta kasdieniniam dukters išlaikymui, sprendžia, jog minėtų argumentų analizė, tiek ieškovo kitų pareikštų reikalavimų dėl pripažinimo, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2019-01-01 vaikui skiriamą išlaikymą, kurį teikė ieškovas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-872-930/2017, panaudojo ne vaiko poreikiams ir interesams tenkinti; taip pat dėl pripažinimo, kad šalys nuo 2019 m. kovo mėnesio susitarė pakeisti ieškovo teikiamo išlaikymo nepilnametei dukrai vykdymo tvarką, ieškovui tiesiogiai tenkinant vaiko poreikius, pagrįstumas turi būti vertinamas nustatant esmines bylos aplinkybes dėl ieškovo nepilnametei dukrai teikto išlaikymo ginčo laikotarpiu pobūdžio. Tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą pripažinti, kad jis ginčo laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2024-07-15 visiškai įvykdė jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi nustatytą nepilnametės dukters išlaikymo prievolę bei kitus su tuo susijusius išvestinius reikalavimus, tinkamai neatskleidė pareikštų reikalavimų esmės, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, netinkamai apibrėžė įrodinėjimo pareigą, todėl ne visa apimtimi ištyrė ir įvertino aplinkybes.

Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi išsamiai įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes būtent ieškovo prievolės dėl išlaikymo nepilnametei dukrai teikimo įvykdymo aspektu, be kita ko, įvertinti jo faktiškai teikto išlaikymo apimtį kiekvienu ginčo laikotarpiu ir teikto išlaikymo pobūdį (ar buvo tenkintos kasdieninės ar papildomos vaiko išlaikymo išlaidos ir kokia apimtimi) bei spręsti, ar šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovas įvykdė jam teismo nutartimi nustatytą išlaikymo prievolę ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017-02-01 iki 2024-07-15.

Dėl bylos procesinės baigties

Dėl anksčiau nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo bei jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl su bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, susijusių atitinkamų klausimų spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.