Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilijai Rukšėnienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Tieka“ atstovui direktoriui Giedriui Medaišai, atsakovės UAB „Biforus“ atstovui advokatui Tadui Zarembai, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Tieka“ ieškinį atsakovei UAB „Biforus“ dėl skolos, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62² straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apylinkės teismui, buvo priskirta nagrinėti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams, todėl teismas šioje byloje veikia Kauno apylinkės teismo vardu.

Ieškinyje nurodoma, kad šalys veikė kaip nuolatiniai verslo partneriai (kontrahentai) ir nuo 2022 m. gegužės mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. palaikė tęstinius tarpusavio komercinius santykius, apimančius paslaugų teikimą, pirkimo-pardavimo sandorius bei kitus su vykdomais projektais susijusius atsiskaitymus. Nurodytu laikotarpiu tarp šalių buvo sudaromi ir vykdomi sandoriai, - išrašytos PVM sąskaitos faktūros bendrai 60001,42 Eur sumai; atsakovė yra apmokėjusi 59001,42 Eur, o neapmokėtas likutis sudaro 1000,00 Eur. Ieškovė ir atsakovė 2024 m. gegužės 24 d sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė - nupirkti statybines medžiagas (elektros instaliacijos kabelius). Vykdydama šalių susitarimą dėl prekių pardavimo, 2024 m. gegužės 24 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija TIEK Nr. 20240524, kurioje nurodė ūkinės operacijos turinį – „statybinių medžiagų komplektas“, prekių apmokestinamąją vertę - 826,45 Eur, PVM sumą - 173,5, taigi bendrai 1000,00 Eur sumą, nurodant sąskaitos apmokėjimo terminą iki 2024 m. gegužės 31 d. Prekės atsakovei buvo faktiškai perduotos tą pačią dieną - 2024 m. gegužės 24 d. po pietų, Vilniuje, prekybos centro „Depo“ ((duomenys neskelbtini)) automobilių stovėjimo aikštelėje. Perdavimo procese tiesiogiai dalyvavo šalių įmonių vadovai: ieškovės direktorius Giedrius Medaiša ir atsakovės direktorius Arūnas Diksa. Valstybinė mokesčių inspekcija oficialiu raštu patvirtino, kad atsakovė UAB „Biforus“ ginčo PVM sąskaitą faktūrą Nr. TIEK20240524 įtraukė į savo gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą i.MAS sistemoje - tiek 2024 m. birželio 19 d. pateiktame pirminiame, tiek 2025 m. birželio 12 d. pateiktame patikslintame registre. Atsakovė už pagal 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TIEK20240524 jai perduotas prekes iki nustatyto termino neatsiskaitė ir ieškovei nesumokėjo 1000,00 Eur sumos.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad prašoma priteisti skolą už parduotas prekes. Atsakovė turi visą informaciją – tiek sąskaitą, tiek įspėjimus, su atsakove buvo ilgą laiką bendrauta telefonu ir atsakovė vis žadėjo sumokėti. Tuo metu buvo geri bendradarbiavimo santykiai – tiek sklypų pirkimas, tiek jungtinė veikla bei elektros tinklų prijungimas ir kiti su elektros energija susiję sandoriai, tačiau paskutinė sąskaita ir liko neapmokėta. Ši sąskaita išrašyta už 2 vnt. po 100 metrų kabelių, kurių pirkimas buvo iš anksto suderintas, paskui susitiko su atsakovės direktoriumi ir perdavė šias prekes. Kabelius kurį laiką sandėliavo savo patalpose (duomenys neskelbtini) gatvėje, o kai sutarė su atsakovės vadovu dėl jų pirkimo, pasikrovė į savo automobilį, susitiko ir juos atidavė. Atsakovės pozicija dėl kabelių svorio yra neteisinga, nes faktiškai buvo dvi kabelio ritės, kurių viena sveria apie 70 kg, todėl į automobilio bagažinę buvo galima nesunkiai jas pakrauti. Perduoti kabelius susitiko Vilniuje prie „Depo“ parduotuvės, dienos, kada tiksliai buvo perduoti kabeliai nepamena, bet tiksliai pamena patį perdavimo faktą. Atsakovės atstovas tuo metu minėjo, kad ketina išvykti, todėl sąskaita išrašyta 2024 m. gegužės 24 d., tačiau prekės buvo perduotos ne tą dieną, kada išrašyta sąskaita, o tada, kai atsakovės atstovės grįžo iš kelionės. Dėl kabelių pirkimo derino gerokai anksčiau dar iki 2024 m. gegužės 24 d., todėl nežino tikslios datos, kada laikyti, kad žodinė sutartis jau sudaryta. Sąskaitą už prekes išrašė pats, nes tuo metu buhalterio nebuvo, todėl sąskaitoje įrašė buvusius pagal šabloną duomenis, nes pakeisti pavadinimo ir kiekių neturėjo galimybės.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad ieškinyje nurodoma, jog šalis siejo nuolatiniai komerciniai teisiniai santykiai, tačiau taip nėra, nes pirkimas-pardavimas nebuvo įprasta šalių praktika. Šalių susitarimas dėl kabelių pirkimo apėmė ir tai, kad prekės, t. y. kabeliai, bus apmokėtos tada, kai jie bus pristatyti į atsakovės objektą, tačiau jos pristatytos nebuvo. Dėl medžiagų perdavimo „Depo“ aikštelėje akcentuotina, kad šios aplinkybės nurodytos taip, kas prieštarauja realiai situacijai. Prekių perdavimo metu nebuvo nei pasirašyta sąskaitą-faktūra, nei prekės perduotos tinkamai ar gabentos su važtaraščiu. Tai, kad atsakovė sąskaitą yra įtraukusi į buhalterinę apskaitą, nėra aplinkybė, pagrindžianti mokėjimo pareigą, nes ši sąskaita bus panaikinta tada, kai ieškovė išrašys kreditinę sąskaitą-faktūrą už prekes, kurių neperdavė. Šiuo atveju reikalinga atskirti sutarties sudarymą ir vykdymą, nes ieškovei tenka pareiga įrodyti faktą, kad prekės buvo perduotos. Taip pat nepatvirtina, kad 2021 metais nusipirkus 400 metrų kabelio ir vėliau veikloje išnaudojus kažkokį jų kiekį, kad liko tiksliai 200 metrų, nes nėra aišku, kada įrašai prekių apskaitos kortelėje atlikti, ar nebuvo pataisyti eigoje, juo labiau, kad pačioje kortelėje nurodyta, kad šios prekės tiekiamos į ieškovės nebaigtos statybos objektus. Be to, kortelėje nurodytos prekės nuo sąskaitoje nurodytų prekių skiriasi ir pavadinimu, ir pobūdžiu. Atsakovė, gavusi tarpusavio skolų suderinimo aktą, veiksmų nesiėmė, tačiau telefoniniu pokalbiu prašė ieškovę išrašyti kreditinę sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Dėl ginčo esmės

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Tieka“ 2024 m. gegužės 24 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija TIEK Nr. 20240524 atsakovei UAB „Biforus“ (b. l. 10). Šioje sąskaitoje nurodyta, kad parduodamas statybinių medžiagų komplektas, nedetalizuojant konkrečių statybinių medžiagų, o parduodamų prekių kaina – 1000,00 Eur su jau įskaičiuotu PVM. Šiuo ir kitais prieš ieškinio pridėtais dokumentais ieškovė grindžia tarp šalių susiklosčiusius komercinius pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Tuo tarpu atsakovė neigia, kad prekės buvo parduotos, ir šią aplinkybę grindžia esminiu argumentu – tarp šalių pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, nes ieškovė nepristatė atsakovei jokių prekių. Taigi byloje esminis ginčas kyla dėl to, ar ieškovė perdavė ir atsakovė priėmė tarp šalių suderintas prekes.

Byloje iš esmės nėra ginčo, kad tarp šalių žodinė pirkimo-pardavimo sutartis būtų buvusi sudaryta. Ieškovė laikosi pozicijos, kad šalys iš anksto suderino prekių tiekimo klausimą, o atsakovė neginčija pačios sutarties sudarymo fakto, atsiliepime netgi nurodė, kad šalių buvo sutarta, jog ieškovė išrašys statybinėms medžiagoms sąskaitą ir atsakovė už jas atsiskaitys, kai ieškovė jas pristatys į atsakovės objektą. Juo labiau, kad įstatymai nenustato privalomos formos reikalavimų statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokio pobūdžio sutartis sudaryta nebuvo (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-340-1097/2025, 23 punktas).

Nesutikimą su ieškiniu atsakovė motyvuoja tuo, kad atsakovei nekyla mokėjimo pareiga, nes prekės nebuvo perduotos. Tą aiškiai ir konkrečiai teismo posėdžio metu paaiškino ir pats atsakovės atstovas, patvirtindamas atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad šalių susitarimas apėmė tai, jog prekės, t. y. elektros kabeliai, bus apmokėtos tada, kai jie bus pristatyti į atsakovės objektą, tačiau jos pristatytos nebuvo.

Teismų praktikoje pažymima, kad konsensualinė pirkimo–pardavimo sutarties prigimtis reiškia, kad, pirma, ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o įstatymuose arba sutartyje nustatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 straipsnis); pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentas nėra siejamas su jos dalyko perdavimo momentu, o daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 24 punktas). Taigi šiuo konkrečiu atveju, siekiant tinkamai išspręsti ginčą, reikalinga nustatyti esminę aplinkybę – ar šalių sudaryta sutartis buvo tinkamai įvykdyta.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Iš šio teisinio reguliavimo yra akivaizdu, kad pagrindinė pardavėjo pareiga – perduoti daiktą, o šį veiksmą pardavėjui atlikus, iš to seka pirkėjui kylančios pareigos – prekę priimti ir sumokėti už ją sutartą kainą.

Pažymėtina, kad teisiškai reikšminga aplinkybė šiuo atveju yra ta, kad jokios rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl šalys raštu nesusitarė nei dėl prekių kainos, kiekio, komplektiškumo, nei dėl pristatymo tvarkos ar perdavimo būdo. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, pirmumas suteikiamas šalių susitarimui – kaina turi būti sumokėta per tą terminą, kurį šalys nustatė sutartyje. Jeigu kainos sumokėjimo terminas sutartyje nenustatytas, tokiu atveju kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus. Kadangi pagal CK 6.314 straipsnio 1 dalį kainos sumokėjimo vieta yra daiktų perdavimo vieta, tai ir kainos sumokėjimo laikas siejamas su daiktų perdavimo momentu. Pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, teismas, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, remiasi CK 6.314 straipsniu: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 27–31 punktai).

Šalims nesant sudarius rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, kaip minėta, šalys nebuvo susitariusios ir prekės kainos apmokėjimo tvarkos. Nors minėtoje 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytas terminas sąskaitą apmokėti iki 2024 m. gegužės 31 d., tačiau šalims niekaip kitaip dėl šio termino raštu nesusitarus, konstatuotina, kad šis terminas nustatytas vienašališkai ieškovės, o ne šalių abipusiu susitarimu. Pažymėtina, kad atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė kitas anksčiau atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras (b. l. 58, 64, 66, 67), iš kurių matyti, kad įprastai ieškovė visada tiksliai nurodydavo, kokios prekės ar paslaugos parduodamos, nurodant tiek tikslų kiekį, tiek kitą svarbią informaciją aiškiai ir detaliai. Tuo tarpu minėtoje 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta, kad parduodamas statybinių medžiagų komplektas, nors bylos duomenimis nustatyta, kad šalių susitarimas apėmė elektros kabelių pardavimą, kas iš esmės yra viena prekė, o ne jų komplektas. Taip pat sąskaitoje nurodyta, kad parduodamas 1 vnt. prekės, nors byloje ieškovė teigia, kad pardavė 200 metrų kabelio, be to, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad buvo dvi kabelių ritės, taigi du vienetai prekių, todėl akivaizdu, kad su ieškiniu pateikta sąskaita, kuria grindžiamas pagrindinis ieškinio reikalavimas, išrašyta neaiškiai, netiksliai ir nesilaikant pačios ieškovės sąskaitų išrašymo tvarkos ir praktikos. Net ir ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad sąskaitą išrašė pats, kad prekių konkrečiai nenurodė, nes rašė sąskaitą naudodamasis anksčiau išrašytos sąskaitos formos šablonu, taip pat nepakeitė kiekio į 200 metrų, nes tam neturėjo prisijungimų prie buhalterinės apskaitos programos, nors įprastai parduodami kabeliai matuojami metrais, o ne vienetais, ką patvirtina ir pačios ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai (pvz., 2021 m. liepos 7 d. PVM sąskaita-faktūra serija SS Nr. 41246701267; b. l. 98).

Teismo vertinimu, tokios ieškovės atstovo nurodomos aplinkybės dėl 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitos-faktūros išrašymo vertintinos kritiškai, todėl konstatuotina, kad ieškovė CPK leistinomis priemonėmis neįrodė, kad ši aptarta sąskaita išrašyta būtent šalių susitarimu, o joje įrašyta informacija atitinka šalių susitarimą. Net ir ieškovės atstovas, pats išrašęs sąskaitą, nenurodė, kad aptariama PVM sąskaita-faktūra išrašyta vadovaujantis šalių susitarimu nustatytomis sąlygomis. Todėl byloje neįrodyta, kad sąskaitos apmokėjimo terminas iki 2024 m. gegužės 31 d. nustatytas šalių susitarimu, nei kitų svarbių aplinkybių, pavyzdžiui, kad šalys buvo susitarusios dėl daiktų perdavimo vietos ir tvarkos, perdavimo termino ir kt.

Be to, kasacinis teismas nurodė, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 29–33 punktai). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus konstatuotina, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kad šiuo konkrečiu atveju buvo susitarta dėl kainos sumokėjimo tvarkos, todėl darytina išvada, jog atsakovė kainą turėjo sumokėti daiktų perdavimo vietoje, daiktų perdavimo momentu ir iš karto visą kainą.

Kaip minėta, pagrindinė pardavėjo pareiga, kylanti iš pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, yra perduoti sutarties objektu esantį daiktą pirkėjui. Pardavėjo pareiga perduoti pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį reglamentuota CK 6.317 straipsnyje, kur nurodyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys (šio straipsnio 4 dalis). Taigi atitinkamai tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas tinkamai neįvykdė pareigos perduoti daiktus, pirkėjui nekyla pareiga šių daiktų priimti ir atitinkamai pareiga už šiuos daiktus sumokėti.

Ieškovė daiktų perdavimą grindžia ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad daiktai buvo perduoti 2024 m. gegužės 24 d., t. y. tą pačią dieną, kai išrašyta PVM sąskaita-faktūra, Vilniuje esančioje prekybos centro „Depo“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Taip pat nurodo, kad šalis siejo ilgalaikiai pirkimo-pardavimo, paslaugų teikimo ir kitokie teisiniai santykiai, todėl ieškiniu laikomasi pozicijos, kad 2024 m. gegužės 24 d. išrašyta sąskaita yra dokumentas, patvirtinantis tik vieną iš daugelio tarp šalių įvykdytų pirkimo-pardavimo sandorių. Vis dėlto pažymėtina, kad kiti bylos duomenys tokias nurodomas aplinkybes paneigia.

Su atsiliepimu į ieškinį atsakovė pateikė tarp šalių sudarytą 2022 m. gegužės 17 d. preliminarią sutartį Nr. 2022/05/17-1, kuria šalys susitarė sudaryti pagrindinę notarinę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 56-57). Iš 2022 m. birželio 17 d. ieškovės išrašytos PVM sąskaitos-faktūros serija TIEK Nr. 20220617 matyti, kad pagrindinė sutartis buvo sudaryta ir atsakovei buvo parduotas minėtas žemės sklypas. Kad šis sandoris buvo įvykdytas ir šalis susiejo būtent tokio pobūdžio komerciniai santykiai patvirtina ir pačios ieškovės į bylą su ieškiniu pateiktas ieškovės apyvartos žiniaraštis už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. (b. l. 9), į kurį įtraukta finansinė operacija pagal 2022 m. birželio 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija TIEK Nr. 20220617.

Be to, šalis susiejo ir jungtinės veiklos teisiniai santykiai pagal tarp šalių 2023 m. vasario 20 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys susitarė bendrai veikti, siekdami sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusiame ieškovei, pastatyti dvibutį gyvenamąjį namą bei jį parduoti būsimiems surastiems pirkėjams (b. l. 59-63). Bylos duomenimis nustatyta, kad ši sutartis buvo pilnai vykdoma - 2023 m. birželio 21 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą serija TIEK Nr. 20230621 dėl apmokėjimo už elektros įrenginių prijungimą bei prijungimo sąlygų parengimą (b. l. 64); 2023 m. spalio 31 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija TIEK Nr. 20231031 dėl elektros energijos sąnaudų (b. l. 66), už analogiškas paslaugas išrašyta ir 2023 m. gruodžio 31 d. sąskaita serija TIEK Nr. 20231231 (b. l. 67). Pažymėtina, kad visos šios finansinės operacijos atsispindi ir pačios ieškovės buhalterinėje apskaitoje – jau minėtame apyvartos žiniaraštyje (b. l. 9).

Taigi akivaizdu, kad iki pat 2023 m. pabaigos šalis siejo ne komerciniai statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Akcentuotina, kad tą teismo posėdžio metu patvirtino ir pats ieškovės atstovas, nurodydamas, kad tuo metu buvo geri šalių bendradarbiavimo santykiai – buvo vykdomas tiek sklypų pirkimas, tiek jungtinė veikla bei elektros tinklų prijungimas ir kiti su elektros energija susiję sandoriai. Taigi bylos duomenys paneigia ieškinyje nurodytą poziciją, kad šalis siejo ilgalaikiai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai.

Šioje vietoje pažymėtina, kad 2024 m. vasario 2 d. atsakovė apmokėjo ieškovės išrašytą 2023 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą už elektros sąnaudas ir jokio atsakovės skolos likučio tuo metu nebebuvo – tai aiškiai matyti iš minėto ieškovės apyvartos žiniaraščio. Be to, iš šio žiniaraščio matyti ir tai, kad po 2023 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo daugiau jokių PVM sąskaitų tarp šalių neišrašyta ir jokie komerciniai santykiai tarp šalių nevyko, išskyrus 2024 m. gegužės 24 d. ginčo sąskaitą-faktūrą. Taigi priešingai negu teigiama ieškinyje, komerciniai statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę, o ginčo sandoris yra vienkartinis atvejis.

Tuo tarpu byloje taip pat yra rašytiniai įrodymai, paneigiantys ir ieškovės versiją dėl prekių perdavimo. Ieškinyje laikomasis pozicijos, kad prekės buvo perduotos 2024 m. gegužės 24 d. asmeniškai atsakovės direktoriui, tačiau su atsiliepimu pateikta įlaipinimo į skrydį kortelė ir kelionės rezervacijos dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovės direktorius 2024 m. gegužės 13 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), kurioje buvo iki 2024 m. gegužės 27 d. (b. l. 79-83). Pažymėtina, kad jau atsiliepimu paneigus ieškinyje nurodomas aplinkybes, pateiktame dublike ieškovė savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad ieškovės atstovas tiksliai neatsimena konkrečios prekių perdavimo pirkėjui dienos, tačiau aiškiai pamena, kad perdavimas buvo derinamas telefonu ir ieškovės direktorius minėjo apie būsimą išvyką, todėl labiau tikėtina, kad 2024 m. gegužės 24 d. buvo išrašyta minėta ginčo PVM sąskaita-faktūra, o kabeliai atsakovės atstovui perduoti grįžus iš kelionės, taigi atsakovės atstovo kelionė nepaneigia paties prekių perdavimo fakto. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pats nurodė, jog atsakovės atstovas tuo metu minėjo, kad ketina išvykti, todėl sąskaita išrašyta 2024 m. gegužės 24 d., tačiau prekės buvo perduotos ne tą dieną, kada išrašyta sąskaita, o tada, kai atsakovės atstovas grįžo iš kelionės. Taigi ieškovė byloje nenurodė tikslios prekių perdavimo dienos, jos pozicija šiuo klausimu byloje yra prieštaringa, todėl, nenustačius prekių perdavimo momento, byloje nėra įrodyta, kada atsakovei perėjo nuosavybės teisė į ginčo prekes ir ar apskritai nuosavybės teisė atsakovei perėjo.

Juo labiau, kad ginčo PVM sąskaita-faktūra išrašyta, kaip ne kartą minėta, 2024 m. gegužės 24 d. Pažymėtina, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 2 straipsnio 30 punkte nurodyta, jog PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Šio įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo. Be to, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas arba ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 15 dienos, kai vykdomas prekių į kitą valstybę narę tiekimas (PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1-2 punktai).

Taigi PVM sąskaita-faktūra išrašoma tuomet, kai jau yra įvykęs prekių tiekimas arba nedelsiant patiekus prekes – įstatymas nenumato galimybės sąskaitos-faktūros išrašyti ateities prekių tiekimui, kuris dar tik būtų atliktinas ateityje. Taigi tai nėra avansinio pobūdžio dokumentas, kurį būtų galima išrašyti, o prekes pagal jį perduoti tik praėjus kažkuriam laikui. Kaip minėta šiame sprendime, ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (17 pastraipa). Iš to seka išvada, kad ieškovė negalėjo išrašyti ginčo sąskaitos-faktūros vėliau negu prekių perdavimas, todėl išrašius sąskaitą 2024 m. gegužės 24 d., kadangi šiuo atveju prekės nebuvo vežamos už Lietuvos Respublikos ribų, prekes ieškovė turėjo perduoti arba iki sąskaitos išrašymo, arba kartu su sąskaita, arba nedelsiant po to. Tai paneigia ieškovės argumentus, kad prekės buvo perduotos vėliau, t. y. po sąskaitos išrašymo praėjus kelioms dienoms, kai atsakovės vadovas grįžo iš kelionės, nes toks perdavimas, jeigu PVM sąskaita-faktūra 2024 m. gegužės 24 d. išrašyta pagrįstai ir teisėtai, nesant šalių susitarimo dėl vėlesnio prekių perdavimo, negalėjo būti atliekamas vėliau, o jeigu perdavimas įvykdytas vėliau, tuomet sąskaita-faktūra apskritai negalėjo būti išrašyta 2024 m. gegužės 24 dieną.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė dubliku paneigė ieškinyje savo pačios nurodytas aplinkybes, kad prekės buvo perduotos 2024 m. gegužės 24 d., t. y. PVM sąskaitos faktūros išrašymo dieną. Ieškovė dublike, o vėliau ir jos atstovas teismo posėdžio metu, nurodė, kad rengiant ieškinį įsivėlė techninė klaida, ieškovės advokatui netinkamai supratus faktines aplinkybes dėl prekių perdavimo laiko. Teismo vertinimu, tokia ieškovės pozicija vertintina kritiškai, nes ieškovės atstovas teismo posėdyje aiškiai nurodė visas prekių pristatymo aplinkybes, taip pat ir aplinkybę, kad prekės buvo perduotos jau atsakovės atstovui grįžus į Lietuvą. Tokią informaciją, jeigu pateikė teismui, ieškovės atstovas juo labiau galėjo pateikti ir ieškinį rengusiam advokatui dar iki bylos iškėlimo, kai buvo praėjęs mažesnis laikotarpis nuo įvykių ir juos ieškovės atstovas dar atsiminė geriau, tačiau tai nebuvo padaryta, dėl ko ir atsirado neatitikimas tarp pirminio procesinio dokumento ir kitų ieškovės į bylą pateiktų procesinių dokumentų bei paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu. Iš to darytina išvada, kad ir pats ieškovės atstovas nei bylos nagrinėjimo eigoje, nei dar prieš rengiant ieškinį neturėjo tikslios informacijos, kada iš tikrųjų prekės buvo perduotos. Juo labiau, kad ir byloje nėra nė vieno rašytinio dokumento, tiksliai pagrindžiančio prekių perdavimo momentą. Tokia situacija teismui kelia pagrįstų abejonių, ar prekės apskritai galėjo būti perduotos, o jeigu ir buvo perduotos, kada tai buvo padaryta, nes perdavimo momentas svarbus nustatant laiką, nuo kada atsakovei kilo pareiga sumokėti už prekes.

Ieškovė taip pat teigia, kad aplinkybė, jog atsakovė įsitraukė 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą į savo buhalteriją, patvirtina prekių pristatymo faktą ir tokią poziciją grindžia Valstybinės mokesčių inspekcijos išmaniosios sąskaitų faktūrų posistemės išrašomų sąskaitų faktūrų registro duomenimis (b. l. 11) bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2026 m. sausio 12 d. informaciniu pranešimu (b. l. 12-23). Atsakovė su tokia aplinkybė nesutinka, ginčydama iš esmės tuo, jog ši aplinkybė neįrodo prekių perdavimo fakto. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad neneigia, jog tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl būsimo prekių perdavimo (atsiliepimo 29 pastraipa), dėl ko atsakovė ir įtraukė PVM sąskaitą-faktūrą į registrą i.MAS sistemoje, tačiau ieškovei nei perdavus prekes, nei išrašius kreditinės sąskaitos, atsakovė atitinkamu laikotarpiu neturėjo pagrindo neįtraukti PVM sąskaitos-faktūros į minimą registrą.

Teismas, vertindamas šiuos šalių argumentus, akcentuoja, kad PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą – šiuo atveju tai turėtų būti ieškovė. Be to, bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą (to paties straipsnio 2 dalis). Taigi aptartas teisinis reguliavimas iš esmės pagrindžia atsakovės poziciją, kad atsakovė neturi galimybės iš savo buhalterinės apskaitos panaikinti ieškovės pateiktos 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitos-faktūros tol, kol ieškovė nėra išrašiusi kreditinės PVM sąskaitos-faktūros.

Juo labiau, kad, kaip numato PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalis, pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, tik esant tokiam šalių susitarimui. Šioje byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios tokį susitarimą, todėl atsakovė pati savarankiškai tokios sąskaitos panaikinti iš savo buhalterinės apskaitos negali.

Aplinkybę, kad atsakovė įsitraukė 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą į savo buhalterinę apskaitą, atsakovė grindžia tuo, kad vadovavosi tarp šalių sudaryta žodine sutartimi, kad prekės bus tiekiamos, todėl sąskaitą priėmė. Teismo vertinimu, ieškovei, pateikusiai 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą, kilo pareiga nedelsiant po sąskaitos išrašymo pristatyti ir prekes, kaip tai jau buvo aptarta vertinant PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovė byloje neginčija aplinkybės, kad žodinė sutartis buvo sudaryta, todėl natūralu, kad šalims sudarius žodinę sutartį ir atsakovei įtraukus ginčo sąskaitą-faktūrą į savo buhalterinę apskaitą, atsakovė laukė, kol ieškovė pradės vykdyti sutartį ir įvykdys pagrindinę savo sutartinę pareigą – pristatys prekes. Taigi šiuo atveju sutiktina su atsakovės argumentais, kad sąskaitos-faktūros įtraukimas į buhalterinę apskaitą dar nereiškia prekių perdavimo.

Pažymėtina, kad prekių perdavimo faktui įrodyti ieškovei pateikė savo buhalterinės apskaitos duomenis – prekės apskaitos kortelę (b. l. 97), kurioje nurodoma, kad į apskaitą įtraukta 400 metrų kabelio, savo objekto poreikiams sunaudota 200 metrų kabelio, o likę 200 metrų parduoti atsakovei. Teismas šį įrodymą vertina itin kritiškai, nes nėra aiški šio dokumento parengimo data, negalima įvertinti, ar dokumentas nebuvo redaguotas bylos nagrinėjimo eigoje (ypač vertinant faktą, kad šis dokumentas pateiktas ne su ieškiniu, o vėlesnėje stadijoje, kai atsakovė jau buvo paneigusi esminę ieškinio dalį), ar ne, taip pat yra kitų abejonių keliančių elementų – kabelio įtraukimui į apskaitą ir sunaudojimui objektuose nurodyti važtaraščiai, tuo tarpu pardavimui atsakovei – 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaita-faktūra, o nebe važtaraštis. Be to, kritiškai vertintina aplinkybė, jog sunaudota lygiai 400 metrų kabelio, kai kabelis, montuojant jį statybų vietoje, gali būti pjaustomas, todėl lieka jo atraižų, ieškovė kabelį naudojo dviejuose skirtinguose sklypuose (objektuose 12 ir 14), dėl ko mažai tikėtina, kad dviejuose skirtinguose objektuose buvo galima sunaudoti identišką kabelio ilgį, idealiai tiksliai po 100 metrų. Be to, atsakovė 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą įsitraukė į savo buhalterinę apskaitą, todėl tuo atveju, jeigu būtų gavusi kabelį, turėjo į savo buhalterinę apskaitą įtraukti ir atitinkamą šio kabelio kiekį, lygiai taip pat, kaip ieškovė, nusipirkusi šį kabelį įtraukė į savo buhalterinę apskaitą.

Pažymėtina ir tai, kad teismui abejonių kelia ir aplinkybė, kaip ieškovės atstovas galėjo perduoti kabelius atsakovės atstovui. Atsakovė pateikė argumentus, kad ieškovės atstovas negalėjo pakelti parduodamo kabelio, nes toks jo kiekis svertų 140-150 kg. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino aplinkybes, kad kabelį į automobilį pakrovė pats, bet nurodė, kad parduodamą kabelį sudarė ne viena, o dvi kabelio ritės, kurios viena sveria apie 70 kg. Nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nenurodė, kad naudojosi kitų asmenų ar krautuvo pagalba tokiam svoriui kelti, todėl mažai tikėtina, kad vienas pats ieškovės atstovas savo rankomis būtų gebėjęs pakrauti net ir 70 kg svorio kabelį. Net jeigu ieškovės atstovas ir būtų gebėjęs tai padaryti, tokiu atveju realiai pakrauto į automobilį kabelio kiekis nesutampa, nes tokiu atveju reiškia, kad atsakovei buvo vežami 2 vnt. kabelio (dvi jo ritės, kaip nurodė ieškovės atstovas), kai 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodoma, kad vežamas tik 1 (vienas) vienetas prekės. Tokie faktinės situacijos neatitikimai, teismo vertinimu, kelia pagrįstų abejonių apie ieškovės nurodytas prekių pristatymo ir perdavimo aplinkybes.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad prekių neperdavimą patvirtina tai, kad ieškovė nepateikė kelionės važtaraščio, nors prekių pristatymui toks reikalingas. Šioje vietoje pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 1 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Važtaraščių ir kitų krovinių gabenimo dokumentų duomenų teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai taisyklių 4 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu kroviniai pakraunami ir gabenami kelių transporto priemonėmis tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra ekonominę veiklą vykdantis fizinis arba juridinis asmuo bei yra sukurti krovinio vežimo komerciniai santykiai tarp siuntėjo ir/ar gavėjo, Valstybinei mokesčių inspekcijai privalomai teikiami važtaraščių, jeigu šie teisės aktų nustatyta tvarka turi būti išrašyti, duomenys.

Vis dėlto pažymėtina, kad tų pačių taisyklių 11 punkte numatyta, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai važtaraščio duomenų teikti neprivaloma, kai važtaraštyje nurodyti duomenys yra akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumente, kai gabenamas krovinys – juridinio ar fizinio asmens, užsiimančio žemės ūkio veikla, išauginti ir / ar išgauti žemės ūkio produktai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo, kai krovinio siuntėjas nėra PVM mokėtojas, kai krovinio siuntėjas yra PVM mokėtojas, kurio bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 45 000 eurų, taip pat kai gabenamas krovinys yra Lietuvos Respublikos muitinės prižiūrimos prekės bei važtaraščio duomenys yra vežamų atliekų vežimo lydraštyje. Taigi šalių ginčo situacija neatitinka šių kriterijų, leidžiančių važtaraščių neteikti, todėl iš to darytina išvada, kad ginčo prekėms pristatyti važtaraštis buvo reikalingas.

Nepaisant to, ieškovė laikosi pozicijos, kad važtaraštis šiuo konkrečiu atveju buvo nereikalingas. Teismas šioje vietoje akcentuoja, kad pagal minėtų Važtaraščių ir kitų krovinių gabenimo dokumentų duomenų teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai taisyklių 3.4 punktą, galimas ir kitas krovinio gabenimo dokumentas – PVM sąskaita-faktūra ar kitas dokumentas, tačiau su sąlyga, jeigu šiame dokumente yra nurodyti visi privalomi Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 29 straipsnio 2 dalyje nurodyti važtaraščio rekvizitai. Atitinkamai Kelių transporto kodekso 29 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad važtaraštyje turi būti be kita ko nurodomas vežėjo pavadinimas ir adresas, vežėjo pateiktos transporto priemonės markė ir valstybinis numer(duomenys neskelbtini), krovinio pakrovimo vieta ir laikas, taip pat krovinio iškrovimo vieta ir kiti duomenys. Susipažinus su 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitos-faktūros turiniu yra akivaizdu, kad šiame dokumente nurodyti rekvizitai nėra įrašyti. Taigi tai papildomai patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiuose ginčo prekių tiekimui važtaraštis privalėjo būti surašomas.

Vis dėlto akcentuotina, kad ši aplinkybė svarbi ir tuo aspektu, kad, kadangi važtaraštis nebuvo išrašytas, norint tiekti prekes vien su PVM sąskaita-faktūra, prekės turėjo būti tiekiamos ir perduodamos kartu su šia sąskaita. Kadangi šiuo konkrečiu atveju sąskaita išrašyta 2024 m. gegužės 24 d., taigi ir prekės be važtaraščio galėjo būti tiekiamos tik tą pačią dieną. Ieškovės atstovas pats nurodė, kad prekės buvo perduotos po kelių dienų atsakovės atstovui jau grįžus į Lietuvą. Tai reiškia, kad prekės net ir teoriškai nebegalėjo būti tiekiamos vien su sąskaita-faktūra, o turėjo būti išrašytas atskiras važtaraštis. Kadangi to padaryta nebuvo, byloje nėra dokumento, patvirtinančio prekių vežimą ir perdavimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnio nuostatos suponuoja pareigą dalyvaujančiam byloje asmeniui pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kurias teigia byloje. Tuo tarpu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-701/2022, 49 punktas).

Teismas, įvertinęs visus aukščiau išdėstytus argumentus ir nurodytus motyvus bei susipažinęs su visais bylos duomenimis konstatuoja, kad ieškovė byloje neįrodė prekių perdavimo fakto ir momento, todėl negalima teigti, kad tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo tinkamai įvykdyta. Nesant prekių perdavimo atsakovei fakto, atsakovė tokių prekių negalėjo priimti, todėl atitinkamai jai nekilo pareiga už šias prekes sumokėti. Tuo atveju, jeigu ginčo prekės atsakovei vis dėlto buvo perduotos, ieškovė turėjo pareigą šį faktą įrodyti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Vis dėlto teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus vadovaudamasis aukščiau išdėstytais įrodymų vertinimo kriterijais, daro išvadą, jog faktas, kad prekės nebuvo perduotos, pagal šiuo metu byloje esančius duomenis yra labiau tikėtinas, nei kad faktas, jog prekės perduotos buvo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės pateiktas ieškinys dėl skolos priteisimo atmestinas.

Atmetus ieškovės pateiktą ieškinį dėl pagrindinio finansinio reikalavimo, kartu atmestini ir reikalavimai, tiesiogiai išplaukiantys iš pagrindinio reikalavimo, t. y. dėl 215,75 Eur palūkanų ir 12,50 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Atsakovė pateikė duomenis, kad byloje patyrė 2492,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 199,65 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos už prieštaravimų dėl teismo įsakymo parengimą (2025 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. TZ1052; 2025 m. gruodžio 20 d. bankinis mokėjimo nurodymas – b. l. 73-74), taip pat 865,15 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atsiliepimo į ieškinį rengimą bei prašymo dėl užstato rengimą (2026 m. kovo 19 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. TZ1086; 2026 m. kovo 19 d. bankinis mokėjimo nurodymas Nr. 0319103604811 – b. l. 75-76), 30,25 Eur išlaidos už vertimo paslaugas, verčiant procesinių dokumentų priedus (b. l. 77), 931,70 Eur išlaidos už tripliko rengimą (2026 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. TZ1102 ir 2026 m. balandžio 28 d. bankinis mokėjimo nurodymas Nr. 0428071628634; b. l. 115-116) bei 465,85 Eur išlaidos už atsakovės atstovo paslaugas rengiantis teismo posėdžiui bei dalyvavimą teismo posėdyje (2026 m. birželio 30 d. išankstinė sąskaitą ir bankinis mokėjimo nurodymas Nr. 0622152514324). Ieškovės ieškinį atmetus visiškai, šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės priteistinos atsakovei visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 262-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės UAB „Tieka“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės UAB „Biforus“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2492,60 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų ir 60 ct) bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.