Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka civilinę bylą pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei K. K. (buvusi pavardė A.) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Nustatytos faktinės aplinkybės

7. Byloje kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad šalys yra nepilnamečio vaiko M. A., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-420-671/2020 šalių nepilnamečių vaikų M. A. ir V. A. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, iš ieškovo priteistas išlaikymas vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį kiekvienam vaikui po 150 Eur nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki vaikų pilnametystės. 2025 m. spalio 8 d. nepilnametis vaikas M. A. perduotas ieškovui, nes (duomenys neskelbtini) pateko į (duomenys neskelbtini) ligoninę galimai sumuštas motinos. K. A. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio smurto prieš vaiką. M. A. nuo (duomenys neskelbtini) mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Ieškovas nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, registruotinų kilnojamųjų daiktų neturi, gyvena nuomojamame name. Atsakovė nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų neturi, jai priklauso viena transporto priemonė. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, šalys nedirba.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo

Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais. Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Siekiant nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriausiai atitiktų jo interesus, būtina nustatyti reikšmingų aplinkybių visumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, kuriose sprendė su vaikų interesų užtikrinimu susijusius klausimus, teismų sprendimų pagrįstumą vertino atsižvelgdamas į tai, ar jie atliko išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėjo daugumą faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atliko proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir viso teismo proceso metu rūpinosi, kad būtų priimtas vaikui geriausias sprendimas (Neulinger and Shuruk, no. 41615/07, 6 July 2010, § 139).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais, teismai, nagrinėdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų bylas, turi įvertinti kiekvieno iš jų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, vaiko norus ir pažiūras. Teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.; individualizuoti vaiko interesus; negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta, tačiau esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo – vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-269/2013).

Ieškovas prašo pakeisti nepilnamečio vaiko M. A. gyvenamąją vietą ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo. Atsakovės prieštaravimų dėl šio reikalavimo negauta.

Iš ieškovo paaiškinimų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados matyti, jog nepilnametis M. A. nuo 2025 m. spalio 8 d. gyvena su tėvu, tarp jų yra susiklostę artimi tarpusavio santykiai. Vaiko teisių apsaugos institucija nurodė, kad vaikas buvo perduotas tėvui dėl galimai motinos panaudoto fizinio smurto, dėl kurio vaikas pateko į ligoninę, o atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Išvadą teikiančios institucijos teigimu pas ieškovą yra sudarytos vaikui saugios, tinkamos gyvenimo sąlygos. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nepilnamečio vaiko M. A. gyvenamosios vietos pakeitimas ir nustatymas su ieškovu geriausiai atitinka vaiko interesus. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, atsakovė nuo 2025 m. spalio 7 d. su sūnumi praktiškai nebendrauja. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nepilnamečio vaiko M. A. nuolatinė gyvenamoji vieta pakeistina ir nustatytina su ieškovu (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaikymo mokėjimo nutraukimo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo

Kadangi nepilnamečio vaiko M. A. gyvenamoji vieta pakeista ir nustatyta su ieškovu, iš ieškovo ankstesniu teismo sprendimu priteisto išlaikymo vaikui M. A. mokėjimas nutrauktinas.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (LR CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jo teikti didesnio, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.

CK 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Ši nuostata reiškia proporcingumą ne tik nustatant vaikų poreikių ir tėvų galimybių pusiausvyrą, bet ir įvertinant abiejų tėvų galimybių teikti išlaikymą vaikams tarpusavio santykį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad proporcingumo principas yra pusiausvyra tarp vaiko poreikių ir abiejų tėvų suminės turtinės padėties, nes abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką; paskirstant nustatytą vaiko poreikiams būtiną sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios; nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių; be to, turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-286/2004; kt.). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis Nr. 3K-3-303/2008; kt.).

Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Ieškovas konkrečios vaiko išlaikymui kas mėnesį skiriamos pinigų sumos neįvardijo. Šalių sūnus M. A. yra 9 metų amžiaus, reikalingos lėšos būsto išlaikymui (nuoma, komunalinės paslaugos), maistui, rūbams, higienos priemonėms, mokymosi priemonėms, lankomų būrelių apmokėjimui, pramogoms, sveikatos priežiūrai. Ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės išlaikymo suma nėra didelė, akivaizdu, jog tokia pinigų suma tikrai reikalinga vaiko išlaikymui. Konkrečių duomenų apie šalių gaunamas pajamas byloje nėra, ieškovo paaiškinimais jo gaunamas pajamas kas mėnesį sudaro 2000-3000 Eur. Nuo 2025 m. spalio mėn. atsakovė pinigų sūnaus M. A. išlaikymui neskiria. Toks atsakovės elgesys rodo jo neatsakingą požiūrį į pareigą išlaikyti vaiką. Pažymėtina, jog sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis nedidelėmis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu.

Įvertinus visas aplinkybes, turimus duomenis apie šalių turtinę padėtį, finansines galimybes teikti išlaikymą, šiandieninę ekonominę Lietuvos Respublikos situaciją, orientaciniu kriterijumi bylose dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo taikomą minimalios mėnesinės algos dydį, prekių kainas (kas laikytina visuotinai žinomomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 1 punktas), konkrečius vaiko M. A. poreikius, taip pat tai, kad atsakovė yra jauno ir darbingo amžiaus, duomenų apie sveikatos sutrikimus nėra, ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo tenkintinas, iš atsakovės vaiko išlaikymui priteistina periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 200 Eur nuo 2026 m. gegužės 27 d. iki vaiko pilnametystės (CK 3.192 straipsnis, 3.194 straipsnio 1, 3 dalys, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, kokia išlaikymo suma iš atsakovo yra atitinkanti tiek vaiko poreikius, tiek šalių galimybes teikti būtent tokio dydžio išlaikymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu. Iš pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad šioje byloje susidarė 268,75 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Įvertinus tai, kad ieškinio reikalavimai tenkinti visiškai, iš atsakovės valstybei priteistinos 268,75 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu ieškovui. Taip pat iš atsakovės valstybei priteistinas 173 Eur žyminis mokestis (119 Eur už reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, 54 Eur už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo) (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikintinos Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. birželio 3 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260, 263 - 268, 270 straipsniais

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pakeisti Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-420-671/2020 nustatytą nepilnamečio vaiko M. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir nustatyti vaiko M. A. gyvenamąją vietą su tėvu V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Nutraukti Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-420-671/2020 iš V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečiui vaikui M. A., gim. (duomenys neskelbtini), priteisto išlaikymo mokėjimą.

Iš K. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui M. A., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 200 Eur (du šimtus Eur) nuo 2026 m. gegužės 27 d. iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka.

Vaiko M. A. išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavesti administruoti vaiko tėvui V. A..

Iš K. K. priteisti valstybei žyminį mokestį 173 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris Eur) (įmokos kodas 5660) ir 268,75 Eur (du šimtus šešiasdešimt aštuonis Eur 75 ct) už ieškovui suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (įmokos kodas 2222).

Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.