Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo

M. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, M. J. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir skirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi, pakeista Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi, ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausmė ir M. J. paskirta galutinė bausmė – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimas ir 5564,76 Eur (penkių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 76 ct) dydžio bauda;

bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo M. J. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, M. J. pripažintas recidyvistu;

priteista iš M. J. civilinei ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) 116,84 Eur (vieno šimto šešiolikos eurų 84 ct) turtinės žalos atlyginimas;

priteista iš M. J. civilinei ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) 476,64 Eur (keturių šimtų septyniasdešimt šešių eurų 64 ct) turtinės žalos atlyginimas;

priteista iš M. J. civilinei ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) 23,99 Eur (dvidešimt trijų eurų 99 ct) turtinės žalos atlyginimas;

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Vileikienės 2026 m. vasario 4 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į M. J. pinigines lėšas: 1) 617,47 Eur sumai, esančias 71899, AB (duomenys neskelbtini) banko centrinės būstinės sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: dalinis, neišieškoma suma – 468 Eur, apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui, turto saugotojas – M. J.; 2) 617,47 Eur sumai, esančias 73000, AB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: dalinis, neišieškoma suma – 468 Eur, apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui, turto saugotojas – M. J.; paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo dėl M. J. atžvilgiu priteistų civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo;

išspręsti kardomųjų priemonių klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. kovo 10 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. 6. Nuteistasis M. J. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl M. J. kaltės, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. J. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). 7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam skirtinai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54, 67 straipsnių nuostatas, nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmių paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo, tačiau neišvengė teisės taikymo klaidų.

Dėl paskirtos bausmės

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti ar pakeisti švelnesne ar švelnesnės rūšies bausme gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, visais atvejais skiriama bausmė turi užtikrinti bausmės paskirtį, t. y. bausmė turi būti tokia, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimtų ar apribotų nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu M. J. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių.

11. Vertinant M. J. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padaryta viena tyčinė baigta nusikalstama veika nuosavybei, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: anksčiau labai daug kartų teistas, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, o už smulkias vagystes iš parduotuvių labai daug kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad anksčiau M. J. taikytos švelnesnės bausmės (bauda, areštas) teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, jis nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus daro jau daugiau kaip 25 metus. Nors ir nurodė nusikalstamą veiką padaręs dėl pinigų stygiaus, tačiau teismas pagrįstai sprendė, kad nusikalto M. J. ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, susiformavusių iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, už analogiško pobūdžio nusižengimus (smulkias vagystes iš parduotuvių) tiek 2025 m., tiek ir anksčiau M. J. ne kartą baustas ir administracine tvarka, tačiau tai jam poveikio nepadarė. Toks elgesys parodo esant nusikalstamų veikų modelį, sistemingą nusikaltimų darymą. Nors ir nurodė esąs pasiryžęs keistis bei taip gyventi nebenorintis, o ieškinius pripažino, tačiau jokios dalies pareikštų ieškinių byloje neatlygino, o savo padarytas vagystes vertina kaip mažiau pavojingus administracinius nusižengimus.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. J. bausmę už padarytą tęstinę nusikalstamą veiką ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Situacijos vertinimo, priešingai apelianto įsitikinimui, nekeičia ir tai, jog kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras siūlė jam skirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad prokuroro siūloma bausmė ir/ar jos terminas neįpareigoja ir neriboja teismo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apelianto interesus ar pageidavimus atitinkančios švelnesnės bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

Apeliantui prašant skirti švelnesnę bausmę, aptartinas ir bausmės vykdymo atidėjimo klausimas, dėl kurio nepasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (BK 75 straipsnio 2 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. J. anksčiau teistas 26 kartus, iš kurių dauguma atvejų – už nusikaltimus nuosavybei, šioje byloje per kiek daugiau nei mėnesį padarė 8 vagystes iš prekybos centrų, daugumą atveju pagrobdamas alkoholį, už analogiškus veiksmus ne kartą baustas ir administracine tvarka. Anksčiau jam skirtos tiek švelnesnės bausmės (bauda, areštas), tiek bausmės vykdymo atidėjimas ar lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigų taip pat neturėjo teigiamos įtakos, nes jis ir toliau daro įstatymui priešingas veikas. Ir šioje byloje nustatytą pirmąją vagystę jis padarė teistumui neišnykus, praėjus vos kiek daugiau nei mėnesiui po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, kur atliko 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Aptartas nuteistojo elgesys yra dėsningas jo sistemingos su įstatymų normomis nesuderinamos veiklos rezultatas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau ne kartą teistam ir atlikusiam realią bausmę asmeniui, kuriam tai nepadarė jokios įtakos – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė ateityje ir vėl nusikalsti. Apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo argumentai, kad pareigūnų sustabdytas po pirmųjų vagysčių jis nebebūtų nusikaltęs arba bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam viešųjų darbų bausmę, laikytini deklaratyviais ir nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę. M. J., anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šių nusikalstamų veikų padarymą, galimas pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. J. polinkius, o bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

Įvertinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Taipogi šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Dėl šios asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių M. J. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamą nusikalstamą veiką M. J. padarė būdamas recidyvistu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, pašalinant M. J. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 320 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam M. J. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, net ir panaikinus jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo pavojingumui, ją švelninti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. M. J. paskirta bausmė teisingai subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi, pakeista Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi, ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausme ir paskirta galutinė bausmė – 10 mėnesių laisvės atėmimas ir 5564,76 Eur dydžio bauda. Nors apeliantas skunde nurodo, kad 2 mėnesių terminas šiai baudai sumokėti yra per trumpas, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nustatytas toks terminas baudai savanoriškai sumokėti neprieštarauja Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio („Baudos bausmės vykdymo būdai“) 2 dalies nuostatoms, be to, šios baudos nuteistajam buvo paskirtos dar prieš dešimtmetį, tačiau iki šiol nei savanoriškai, nei priverstinai nebuvo įvykdytos.

Apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu keliamas klausimas ir dėl nusikalstamos veikos kaip vienos tęstinės veikos kvalifikavimo. Nuteistojo nuomone, tęstinė veika nustatoma tuomet, kai kelios vagystės padaromos per vieną dieną, o ne tuomet, kai jos daromos vis kitą dieną, kaip nustatytu atveju. Teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu nenustatė pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnio nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Taip pat tęstine veika gali būti pripažįstamos veikos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011, 2K-192-788/2017) arba alternatyvūs veikos požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2008, 2K-7-48/2012, 2K-543/2012, 2K-192-788/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad nusikalstama veika yra tęstinė tais atvejais, kai tas pats asmuo padaro dvi ar daugiau tame pačiame BK straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, iš kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka tame pačiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, arba kai, padarius dvi ar daugiau veikų, vienas ar keli veiksmai (ar neveikimas) atitinka administracinio nusižengimo (ar kitokio teisės pažeidimo) požymius, tačiau jų visuma atitinka BK įtvirtintą nusikalstamą veiką ir visas veikas jungia bendras sumanymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-51-719/2023, Nr. 2K-155-891/2025).

Be anksčiau nurodytų aplinkybių, veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021).

Atsižvelgiant į turto pagrobimo bylų specifiką, veikos tęstinumo papildomais (neesminiais) kriterijais pripažintini tas pats grobiamo turto šaltinis, toks pat pagrobimo būdas, nedidelis laiko tarpas tarp atskirų veikų, ta pati ar greta esanti grobiamo turto buvimo vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-307/2007, 2K-146/2008, 2K-454/2008, 2K-12/2009, 2K-122-693/2015 ir kt.).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, pagrįstai vertino byloje nustatytas aplinkybes, kad M. J. iš prekybos tinklų vogė reguliariai (per kiek ilgesnį nei 1 mėnesio laikotarpį padarė 8 vagystes), o prekybos vietos, iš kurių buvo grobiamas svetimas turtas, nebuvo nutolusios viena nuo kitos (visos padarytos (duomenys neskelbtini) mieste), atskirus turto pagrobimo atvejus skyrė nedideli laiko intervalai. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis iš visų prekybos vietų grobdavo iš esmės analogiškų rūšių prekes, kurias galėdavo parduoti arba suvartoti pats. Tokios byloje nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos ir pagrįstai pripažintos kaip patvirtinančios M. J. veiksmų tęstinumą ir jo kryptingą bendrą tyčią. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad M. J., net ir grobdamas mažesnės vertės turtą, kurio vertė atskirais atvejais nesiekė baudžiamosios atsakomybės ribos, turėjo išankstinį bendrą sumanymą tokius veiksmus tęsti ir po kiekvieno atskiro epizodo suvokė ir toliau grobsiantis prekes iš prekybos vietų. Be to, nors nuteistasis teigia vagysčių iš anksto neplanavęs, tačiau tam tikrais atvejais sumanymo pagrobti prekes spontaniškumas ir tyčios apibrėžtumo dėl grobiamų prekių ir (ar) jų kiekio nebuvimas nelaikytini esmine kliūtimi pripažinti turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos tęstinumą, kadangi išvada dėl bendros kaltininko tyčios daroma įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą. Šiuo atveju objektyvieji M. J. nusikalstamų veikų požymiai pirmosios teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip pagrindžiantys nuteistojo tyčią, kurios nustatymas yra viena esminių aplinkybių, pripažįstant veiką tęstine. Be to, priešingai apelianto pastebėjimams, kaltinime nurodytų vagysčių skaičius visiškai atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. sausio 30 d. jam pareikštame pranešime apie įtarimą nurodytam nusikalstamų veikų skaičiui, kurio jis apklausiamas neginčijo ir dėl visų epizodų davė išsamius parodymus, kaltę visiškai pripažino.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą

24. Šiaulių apygardos teisme 2026 m. gegužės 18 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma dėl 75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą M. J. pagal 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. KTS-2026-02211 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą.

25. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį (nutartį), priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-7-173/2014, 2K-520-303/2015, 2K-218-1073/2020, 2K-7-119-719/2024, 2K-27-788/2024).

26. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas. Būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas – advokatas Saulius Staškus. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo ginamojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą), įvertinusi nuteistojo finansinę padėtį (nedirba, duomenų apie nuteistojo gerą finansinę padėtį byloje nėra, į pastaruoju nuosprendžiu nuteistajam paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, baudos bausmės dydį, priteistų civilinių ieškinių sumą), sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. J. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų (Kelmėje) 2026 m. kovo 10 d. nuosprendį. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam M. J. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 75 Eur dydžio sumai už M. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.