Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) L. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui A. V. (A. V.) dėl skolos priteisimo.

n u s t a t ė: Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. I. Ginčo esmė Ieškovė L. V. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, pareikštu atsakovui A. V., kuriuo prašo priteisti 28 608,73 Eur skolą, 1736,04 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10504-1080/2026, siekiant apsaugoti ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus interesus bei užtikrinti, kad būtų išvengta neproporcingos finansinės žalos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovės L. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovė reiškia ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, ieškovei įvykdžius solidarią prievolę – grąžinus paskolą. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar jog ji savo interesus ėmėsi ginti aiškiai netinkamu būdu, todėl teismas sprendė, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų yra – ieškinys tikėtinai pagrįstas.

Teismas, iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovės atžvilgiu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomas 15 000 Eur išieškojimas pagal 2025 m. lapkričio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. e2YT-21325-545/2024 ieškovės buvusio sutuoktinio (atsakovo) naudai. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas taip pat nustatė, kad vykdomasis raštas išduotas pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 1.6 punkto a) papunktį, nustatantį 15 000 Eur kompensaciją buvusiam sutuoktiniui.

Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką taikant laikinųjų apsaugos priemonių rūšį – vykdymo veiksmų sustabdymą – ir įvertinęs ieškinio dalyką – priteisti skolą iš atsakovo, kuri susidarė ieškovei įvykdžius solidarią prievolę – konstatavo, kad situacija neatitinka teismų praktikoje nurodytų situacijų, kuriose gali būti stabdomi vykdymo veiksmai.

Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

Teismas ieškovės argumentą, kad nagrinėjamos bylos reikalavimo regresinis pobūdis, padaro išieškojimą beprasmį, vertino kaip nepagrįstą, nes vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku (reikalavimu). Ieškojimas vykdomas pagal kitą pagrindą (2025 m. lapkričio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. e2YT-21325-545/2024), kuris nėra ginčijamas ar nagrinėjamas šioje byloje. Ieškovei palankaus sprendimo priėmimo atveju, jos prievolė pagal 2025 m. lapkričio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. e2YT-21325-545/2024 egzistuotų ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės niekaip neužtikrintų šios bylos galimo palankaus sprendimo įvykdymo. Teismo vertinimu, kiti ieškovės argumentai susiję su vykdymo veiksmų keliamais nepatogumais taip pat nėra šios bylos dalykas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) L. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki civilinės bylos Nr. e2-10504-1080/2026 galutinio sprendimo įsiteisėjimo, prijungti naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Nagrinėjama byla yra regresinio pobūdžio ir kyla iš santuokos nutraukimo pasekmių sutarties. Vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat yra tiesiogiai susijusi su tais pačiais tarp šalių susiklosčiusiais teisiniais santykiais.

Šalys buvo solidarieji bendraskoliai pagal būsto kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su kredito įstaiga „Luminor Bank AS“, todėl išorinėje prievolėje kreditoriui jos atsako solidariai.

2024 m. lapkričio 23 d. ieškovė L. V. visiškai įvykdė solidarią prievolę kreditoriui ir sumokėjo bankui galutinę mokėtiną sumą – 57 217,47 Eur, taip pilnai atsiskaitydama pagal 2016 m. gruodžio 13 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi kredito gavėja L. V. įvykdė savo įsipareigoją Luminor bank AS Lietuvos skyriui ir sumokėjo į banko sąskaitą 57 217,47 Eur, ji turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio A. V. įvykdyti savo įsipareigojimą ir grąžinti L. V. 1/2 nuo sumokėtos sumos, kuri sudaro 28 608,73 Eur

Apeliantė nurodė, kad nesustabdžius išieškojimo ieškovė patirs realią ir reikšmingą finansinę žalą; atsakovas savo veiksmais jau sukėlė ieškovei dvigubą finansinę naštą (būsto kredito grąžinimas pagal būsto kreditą Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip pat 15 000 Eur kompensacija); net palankaus sprendimo atveju tektų inicijuoti papildomą išieškotų lėšų pagal vykdomąja bylą Nr. (duomenys neskelbtini) procesą; tai iš esmės mažintų teismo sprendimo veiksmingumą.

Nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertinta, kad ieškovės atžvilgiu jau yra taikomi realūs ir esminiai finansiniai suvaržymai – priverstinis išieškojimas, kurie de facto sukuria reikšmingą ekonominį poveikį, tačiau nebuvo pripažinti pakankamu pagrindu apsaugos priemonėms taikyti.

Teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad vykdomas išieškojimas daro tiesioginę ir reikšmingą įtaką nepilnamečio vaiko gerovei, kadangi sukelia realius finansinius apribojimus šeimos biudžetui ir gyvenimo sąlygoms.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. V. prašo ieškovės L. V. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors ieškinio reikalavimai preliminariai nelaikytini akivaizdžiai nepagrįstais, tačiau antroji sąlyga nagrinėjamu atveju apskritai neįrodyta. Vadinasi, prašymas atmestas visiškai teisėtai ir vien tuo pagrindu atskirasis skundas negali būti tenkinamas.

Ieškovė neginčija nei vykdomojo rašto teisėtumo, nei sprendimo, kurio pagrindu jis išduotas, nei antstolio atliekamų veiksmų. Tokiu atveju prašymas stabdyti vykdymą yra ne kas kita, kaip bandymas apeiti įstatyme nustatytą vykdymo proceso tvarką.

Ieškovė nepateikė jokių objektyvių, leistinų ir pakankamų duomenų, kurie leistų konstatuoti grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui ateityje. Nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde nenurodyta, kad atsakovas būtų nemokus, slepiantis turtą, perleidinėjantis turtą nesąžiningais sandoriais, vengiantis prievolių vykdymo ar kitaip keliantis realią riziką būsimo sprendimo įvykdymui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės prašoma priemonė neturi jokio tiesioginio ryšio su šios bylos dalyku. Kaip nustatyta skundžiamojoje nutartyje, vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomas 15 000 Eur išieškojimas pagal 2025 m. lapkričio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. e2YT21325545/2024, išduotą pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Tuo tarpu šioje byloje pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl tariamos skolos priteisimo. Tai skirtingi teisiniai pagrindai, skirtingos prievolės ir skirtingi procesiniai santykiai. Todėl vykdymo sustabdymas kitoje byloje negalėtų užtikrinti jokio galimo sprendimo šioje byloje įvykdymo. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sąsajumo nebuvimą.

Ieškovė taip pat deklaratyviai remiasi nepilnamečio vaiko interesais bei tariama neproporcinga finansine žala, tačiau nepateikė nė vieno šiuos teiginius patvirtinančio įrodymo. Šioje byloje nėra apskritai jokių duomenų apie kritinę finansinę padėtį, nėra taip pat duomenų apie objektyviai pažeidžiamus vaiko poreikius ir taip pat nėra duomenų, kad vykdymo veiksmai sukeltų neatitaisomą žalą. Vien abstraktaus ir bendro pobūdžio rėmimasis vaiko interesais savaime nesudaro pakankamo teisinio pagrindo nevykdyti teisėtų civilinių prievolių, atsisakyti jų vykdymo ar nukrypti nuo sutartinių bei įstatyminių pareigų.

Byloje pateiktas papildomas atsakovo A. V. atsiliepimas į atskirąjį skundą, kuriame atsakovas nurodė, kad su L. V. atskiruoju skundu nesutinka ir pažymėjo, kad sudarant taikos sutartį dėl santuokos nutraukimo, ieškovė su atsakovu geranoriškai susitarė, kad nė viena iš šalių neturi nei moralinių, nei materialinių pretenzijų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-21325-545/2024, Luminor Bank As 2026 m. vasario 5 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), santuokos nutraukimo išrašą, banko kredito sutarties kopiją, Luminor Bank AS atsiliepimą, skundžiamą nutartį, nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą.

Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Pažymėtina, kad visi teikiami apeliantės įrodymai jau yra pateikti nagrinėjamoje byloje, todėl šiuos pakartotinai teikiamus rašytinius įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki civilinės bylos Nr. e2-10504-1080/2026 galutinio sprendimo įsiteisėjimo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra numatyta išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinių vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-843-910/2022).

Kaip minėta, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertintinas ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Nagrinėjamu atveju apeliantė neskundžia pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dalies dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nustatė esant šią sąlygą, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Nesant ginčo dėl ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo, vertintina kita laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukė A. V. ir L. V. santuoką ir patvirtino pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 1.6. papunktyje šalys susitarė, kad už L. V. atitenkančią didesnės vertės turto dalį, L. V. išmoka A. V. 60 000 Eur piniginę kompensaciją sekančia tvarka ir terminais: a) 15 000 Eur suma sumokama iki 2025 m. liepos 15 d.; b) 45 000 Eur suma įskaitoma kaip piniginė kompensacija, kuri mokėtina 4.3. punkte nustatyta tvarka kaip išlaikymas nepilnamečiui sūnui N. V..

Apeliantė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones akcentavo, kad ieškovės atžvilgiu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomas 15 000 Eur išieškojimas pagal 2025 m. lapkričio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. e2YT-21325-545/2024 atsakovo naudai. Ieškovei pareiškus ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, apeliantės vertinimu, nesustabdžius išieškojimo ieškovė patirs realią ir reikšmingą finansinę žalą, be to, net palankaus sprendimo atveju tektų inicijuoti papildomą išieškotų lėšų pagal vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) procesą ir tai iš esmės mažintų teismo sprendimo veiksmingumą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su apeliantės argumentais pažymi, jog kaip matyti, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį apeliantė grindžia akcentuodama savo materialinės padėties pablogėjimu, t. y. apeliantė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės siekia sustabdyti priverstine tvarka vykdomo teismo procesinio sprendimo įvykdymą, tačiau šis atvejis nepatenka į įstatyme ir teismų praktikoje nurodytas išimtis (bylų kategorijas), kurioms esant taikomos tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės (t. y. apeliantė neginčija antstolio veiksmų, neginčija vykdomojo dokumento, nesiekia revizuoti įsiteisėjusio teismo sprendimų kasacine tvarka ar atnaujinus procesą), todėl ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė nepagrįstai paneigtų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti ar palengvinti dabartinę finansinę padėtį sustabdant vykdomą išieškojimą. Jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Be to, svarbu akcentuoti, kad CPK 144 straipsnio esmė yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsauga, tačiau apeliantė nepateikė duomenų, pagrindžiančių atsakovo nesąžiningumą, o apeliantė iš esmės akcentavo finansinį nepatogumą, patiriamą vykstančio išieškojimo metu.

Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tarp šalių egzistuojančio regresinio teisinio santykio, kuris lemia jų prievolių tarpusavio ryšį, tačiau pažymėtina, kad vien tai, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškia atsakovui reikalavimą dėl atitinkamos sumos priteisimo regreso tvarka, savaime nepanaikina ir nesustabdo atsakovo teisės reikalauti įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą dalyje dėl ieškovės prievolės sumokėti kompensaciją atsakovui.

Apeliantė taip pat akcentavo, kad teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad vykdomas išieškojimas daro tiesioginę ir reikšmingą įtaką nepilnamečio vaiko gerovei, kadangi sukelia realius finansinius apribojimus šeimos biudžetui ir gyvenimo sąlygoms.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės prievolė atsakovui sumokėti 15 000 Eur kompensaciją buvo numatyta pačios ieškovės ir atsakovo dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kurios sąlygoms ieškovė laisva valia pritarė, t. y. ieškovė, prisiimdama minėtą turtinę prievolę, turėjo įvertinti savo galimybes ją tinkamai ir laiku įvykdyti, numatyti, kaip minėtos sumos sumokėjimas paveiks jos finansinę padėtį, o kartu ir nepilnamečio vaiko interesus, todėl ir prievolės neįvykdymo pasekmės negali būti siejamos su nepilnamečio vaiko interesais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindžiant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantė turėjo pareigą pateikti tokius įrodymus, kurie suformuotų teismo įsitikinimą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teko būtent apeliantei, tačiau apeliantė įrodymų, pagrindžiančių, kad šiuo atveju egzistuoja reali grėsmė būsimo procesinio sprendimo vykdymui, nepateikė, todėl apeliantės teiginiai laikytini neįrodytais.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo atskirąjį skundą tenkinti, todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.