Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir K. B. paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2026 m. vasario 5 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžiu paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimas.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio vykdymo dienos. Į bausmės laiką įskaityta atlikta ir įskaityta bausmė pagal 2026 m. vasario 5 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendį.

K. B. pripažintas recidyvistu.

Iš K. B. civilinės ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos, kodas 180878299 (a/s Nr. (duomenys neskelbtini) AB DnB Nord bankas) naudai priteisti 2 004,26 Eur žalos atlyginimui.

Iki Telšių rajono savivaldybės administracijos civilinio ieškinio patenkinimo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas K. B., šiuo metu atliekančio laisvės atėmimo bausmę, turtui:

1. Piniginėms lėšoms, esančioms: 35000, „Paysera LT“, UAB sąskaitoje, valiuta EUR, Nr.: (duomenys neskelbtini). Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant valdyti, naudotis ir disponuoti piniginėmis lėšomis (iki 2 004,26 Eur sumos). Apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui. Neišieškoma suma (NS) – 470,00 Eur.

2. Piniginėms lėšoms, esančioms: 73000, „Swedbank“, AB sąskaitoje, valiuta EUR, Nr.: (duomenys neskelbtini). Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant valdyti, naudotis ir disponuoti piniginėmis lėšomis (iki 2 004,26 Eur sumos). Apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui. Neišieškoma suma (NS) – 470,00 Eur.

3. Piniginėms lėšoms, esančioms: 35000, „Paysera LT“, UAB sąskaitoje, valiuta EUR, Nr.: (duomenys neskelbtini). Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant valdyti, naudotis ir disponuoti piniginėmis lėšomis (iki 2 004,26 Eur sumos). Apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui. Neišieškoma suma (NS) – 470,00 Eur.

4. Piniginėms lėšoms, esančioms: 32500, Revolut Bank UAB, sąskaitoje, valiuta EUR, Nr.: (duomenys neskelbtini). Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant valdyti, naudotis ir disponuoti piniginėmis lėšomis (iki 2 004,26 Eur sumos). Apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui. Neišieškoma suma (NS) – 470,00 Eur

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas)

Nuteistasis K. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis ir nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl K. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. nesutinka su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme, teigdamas, kad jam yra paskirta per griežta bausmė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo K. B. apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir pagal bendrąsias bausmių skyrimo taisykles tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo K. B. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę.

Už BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą straipsnio sankcijoje yra numatytos šios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas iki dvejų metų. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl nuteistajam K. B. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio matyti, kad apylinkės teismas įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, jo asmenybę, konstatuodamas, jog nuteistasis yra teistas, nusikalto teistumui neišnykus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – jog K. B. tokiu nepriimtinu būdu norėjo atkreipti visuomenės ir teisėsaugos dėmesį ir gauti pagalbą susidarius kritinei padėčiai, kai neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio ir negalėjo susigrąžinti asmens dokumento, dėl ko jam pakriko emocinė būsena. Teismas nustatė vieną nuteistojo K. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nustatė jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, be to, pagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų paskatų. Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai K. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026).

Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių K. B. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu (tik 2026 m. vasario 5 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžiu K. B. buvo pripažintas recidyvistu), nesudarė teisinio pagrindo konstatuoti, kad 2025 m. gruodžio 25-26 dienomis nusikalstamą veiką K. B. padarė būdamas recidyvistu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendis keistinas pašalinant K. B. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Vis dėlto šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti K. B. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą ir nusprendė, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti paskyrus K. B., kaip recidyvistui, nepadariusiam jokių išvadų iš ankstesnių nuteisimų, už naujos nusikalstamos veikos padarymą būtent laisvės atėmimo bausmę. K. B. skundžiamu nuosprendžiu už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, paskirta griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – 9 mėnesių laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytas mažesnis negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Kadangi K. B. savo kaltę pripažino visiškai ir baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, apeliantui paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, apylinkės teismas vienu trečdaliu sumažintą laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme bei K. B. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams. Šios bausmės laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui bei ją dar labiau švelninti ar skirti švelnesnę bausmės rūšį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija nemato jokio teisinio pagrindo. Priešingai, bylos duomenys apie sistemingą apelianto nusikalstamą elgesį rodo, kad jis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų ir neatsisako savo kriminalinių polinkių. Net pašalinus recidyvisto statusu grindžiamą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, šių aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta.

Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia ir asmens nubaudimas. Šiuo atveju nuteistasis jau ne pirmą kartą darydamas nusikalstamą veiką ir žinodamas apie gresiančią bausmę, ir vis dėlto pasirinkęs pakartotinai nusikalsti, prisiėmė ir galimas neigiamas pasekmes, kurias jam sukuria bausmės taikymas bei jos vykdymas. K. B. atsainus požiūris į jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą, nekritiškumas savo veiksmams bei elgesio nekeitimas, taip pat tai, jog anksčiau taikytos gana griežtos laisvės atėmimo bausmės, bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigos K. B. jokios teigiamos įtakos nepadarė, leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnio 4 punkte numatytas tikslas – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apelianto atžvilgiu pasiektas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu K. B. už vieną nusikalstamą veiką parinkta bausmės rūšys, nustatytas jos dydis, bei atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, paskirtos bausmės sumažinimas vienu trečdaliu, paskirtos bausmės subendrinimas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, yra tinkama ir adekvati bausmė, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei bei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apibendrindama visa, kas išdėstyta ankščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo bei bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, skiriant K. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams, netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką buvo paskirta individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu K. B. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam K. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, nuteistasis K. B. anksčiau teistas 5 kartus, teistas ir už analogišką veiką ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, praėjus vos 8 mėnesiams po to, kai atliko jam paskirtą bausmę pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. lapkričio 13 d. nuosprendį, be to, praėjus vos 10 dienų po 2015 m. gruodžio 15 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, iš ankstesnių nuteistojo K. B. teistumų matyti, kad jam ne kartą buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš bausmės atklikimo vietos, tačiau tai K. B. teigiamo poveikio nepadarė – jis nekeitė savo elgesio, toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus nuteistojo K. B. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo K. B. apeliacinį skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 16 d. nutartimi nuteistajam K. B. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Rita Roščenkovienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma valstybės naudai priteisti 70,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už K. B. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. Gynėjas nuteistajam K. B. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą K. B. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį – jis šiuo metu niekur nedirba, atlieka laisvės atėmimo bausmę, skundžiamu nuosprendžiu jam yra priteistas turtinės žalos atlyginimas, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti: Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam K. B. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą. Nepriteisti iš K. B. valstybės naudai 70,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugsėjo 8 d. pažymą Nr. APD-2026-09017.