Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 14 d. paskirta ir likusia nesumokėta baudos bausme, ir T. B. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir bauda 5 996,72 Eur.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo T. B. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, T. B. pripažintas recidyvistu.

Nuspręsta T. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Bylos dalis dėl civilinio ieškinio atlyginimo nutraukta.

Nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską su vaizdo įrašais palikti prie bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

L. B. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad kalėdamas Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo (toliau ir – (duomenys neskelbtini) kalėjimas) gyvenamojoje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), 2025 m. gruodžio 29 d., ne vėliau kaip 10.50 val., tyčia visuotinai pavojingu būdu, taip sukeldamas pavojų sau ir kameroje kartu kalėjusiems A. U., T. K., R. S. (R. S.), nenustatytos kilmės ugnies šaltiniu padegė vidinėje kameros pusėje ant grotuotų metalinių kameros durų esančią tekstilę ir tokiu būdu sugadino svetimą, (duomenys neskelbtini) kalėjimui priklausantį, 19,88 Eur vertės turtą – gyvenamosios kameros Nr. (duomenys neskelbtini) duris, staktą, virš durų esančią kameros sieną ir grotuotas metalines duris, bei sunaikino svetimą, Šiaulių kalėjimui priklausantį, 2,12 Eur vertės turtą – 2 vnt. rankšluosčių, tuo padarydamas (duomenys neskelbtini) kalėjimui bendrą 22 Eur turtinę žalą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Teigia nesutinkantis su jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu. Akcentuoja, kad visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo neapgalvoto bei emocingo elgesio. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino jo teigiamus asmenybės pokyčius bei po įvykio atsiradusias aplinkybes, leidžiančias pasiekti bausmės tikslus netaikant realaus laisvės atėmimo.

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) kalėjimui padaryta žala siekia vos 22 Eur, kuri yra jau atlyginta. Pasak apelianto, tai patvirtina jo sąmoningą siekį prisiimti atsakomybę ir likviduoti neigiamas padaryto nusikaltimo pasekmes. Taip pat nurodo, kad po įvykio iš esmės pakeitė savo būdą – šiuo metu yra legaliai dirbantis, turi pastovų pajamų šaltinį. Pasak apelianto, darbas jam padeda socialiai reabilituotis, kurti stabilų gyvenimą ir užtikrina, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tvirtina, kad realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas nutrauktų jo darbinius santykius ir sužlugdytų pasiektą teigiamą pažangą. Prašo atsižvelgti į tai, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, o ne iš anksto planuojant. Apelianto teigimu, realus laisvės atėmimas būtų neproporcinga priemonė, neatitinkanti teisingumo principo. Prie apeliacinio skundo pridėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažymą apie asmens draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, iš kurios matyti, kad T. B. nuo 2026 m. gegužės 11 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos juridinės kvalifikacijos neginčija ir prašo paskirti švelnesnę bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl nuteistajam T. B. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas T. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 5 metų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad T. B. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas anksčiau teistas net dvylika kartų, įskaitant už sunkaus nusikaltimo – sunkaus sveikatos sutrikdymo, padarymą, taip pat ir už turtinių nusikaltimų padarymą, ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu, yra buvęs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, taip pat teistas užsienyje – 2008 m. (duomenys neskelbtini), 2014 m. – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 171-182). Nuteistasis T. B. eilę kartų baustas ir administracine tvarka, nuobaudos galiojančios, kadangi paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 183-200). Šios aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad T. B. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Iš 2026 m. vasario 5 d. (duomenys neskelbtini) kalėjimo pateiktos T. B. charakteristikos matyti, kad nuteistasis, atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, struktūrizuotoje aplinkoje prisitaikė prie esamų reikalavimų, laikėsi nustatytos tvarkos ir taisyklių, nepažeidinėjo dienotvarkės, su įstaigos administracijos darbuotojais dažniausiai bendravo ramiai, mandagiai, tačiau einant bausmei į pabaigą, asmuo pradėjo neadekvačiai elgtis (kalbėti pakeltu tonu, grasinti viską sudeginti). (duomenys neskelbtini) kalėjime neskatintas, drausmine tvarka baustas vieną kartą – 2026 m. sausio 7 d. dėl grasinimo viską sudeginti ir administracijos reikalavimų nevykdymo (2 t., b. l. 15-16). Nuteistasis nuo 2022 m. niekur nedirbo, o kartu su apeliaciniu skundu pateikė duomenis, kad nuo 2026 m. gegužės 11 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 140).

Kadangi T. B. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, be to, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą bei pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam už jo padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytas griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatė ženkliai mažesnį už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį – 9 mėnesiams (vidurkis – 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmę sumažino vienu trečdaliu bei, vadovaudamasis BK 64 straipsnio dalimi, šią bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir likusia neatlikta baudos bausme bei paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams ir baudą 5 996,72 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis nėra aiškiai per didelis. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistajam T. B. paskirta galutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę bausmę, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad kaltę pripažino visiškai, davė apie tai išsamius parodymus, labai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo, kuris iš anksto nebuvo planuotas, atlygino padarytą žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, taigi dar kartą jas vertinti ir šiuo pagrindu švelninti T. B. paskirtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Be to, apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis pažada daugiau nenusikalsti, laikytini deklaratyviais, kadangi jis sistemingai daro įvairias nusikalstamas veikas, įskaitant bausmės atlikimo metu, iš viso teistas net 12 kartų. Be to, nors nuteistasis akcentuoja, kad nuo 2026 m. gegužės 11 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pateikė tai patvirtinančius duomenis (2 t., b. l. 140), visgi iš Sodros duomenų matyti, kad minėtoje įmonėje T. B. dirbo tik iki 2026 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo to laiko niekur oficialiai nebedirba. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus T. B. švelnesnę bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

Dėl T. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti/netaikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu T. B. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (6 mėnesiai). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad T. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo T. B. teistumų matyti, kad jis iš viso teistas 12 kartų, jam ne kartą jau buvo taikytas teisinę padėtį lengvinantys institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat buvo skiriama nuteistojo prašoma baudos bausmė, tačiau teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus bei darė naujas nusikalstamas veikas, o paskirtų baudų (tiek už nusikalstamas veikas, tiek už administracinius nusižengimus) nemoka, jas išieško antstoliai, niekur nedirba. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus T. B. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir nemotyvuotai, tačiau pagrįstai nuteistojo T. B. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.