Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – areštas 90 parų;

pagal BK 243 straipsnį – laisvės apribojimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrinto apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – areštas 90 parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. S. paskirta galutinė bausmė – areštas 60 parų.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas (viena para) ir laikyta, kad L. S. yra atlikęs vieną parą arešto bausmės.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 3 dalimi, 68 ir 72 straipsniais, L. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metams, baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki arešto bausmės pradžios ir po jos atlikimo;

- konfiskuotas ir perduotas valstybės nuosavybėn L. S. priklausantis automobilis „Audi A2“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, L. S. pripažintas recidyvistu.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta byloje esančią laikmeną su vaizdo ir garso įrašais, palikti byloje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš L. S. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

L. S. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2026 m. balandžio 26 d. apie 20.38 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Audi A2“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu „Alkotest 7510“, ARKB 0108 (patikros sertifikato Nr. 2445542, galiojanti iki 2026 m. birželio 8 d.), 21.00 val., antruoju tikrinimu, jam buvo nustatytas 2,56 promilių neblaivumas. Be to, L. S. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį už tai, kad žinodamas apie jam Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą ketverius metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, kurios jis turėjo laikytis iki 2028 m. liepos 15 d., jis 2026 m. balandžio 26 d. apie 20.38 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,56 promilės neblaivumas) vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi A2“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė. Prašo atsižvelgti į tai, kad visiškai prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Akcentuoja, kad iš karto prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir išsamiai paaiškino visas jų aplinkybes, tokiu elgesiu aktyviai padėjo jas išaiškinti, todėl prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nurodo suprantantis savo elgesio neteisėtumą, padarė išvadas ir pasižada ateityje laikytis įstatymų, dorai ir sąžiningai gyventi.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos tiesiogiai reglamentuoja tik laisvės atėmimo bausmės skyrimą, o ne trumpalaikio laisvės atėmimo (arešto) skyrimą, apeliantas prašo atsižvelgti į šioje normoje įtvirtintą įstatymų leidėjo siekį asmenims, prisipažinusiems padarius nusikalstamą veiką, nuoširdžiai besigailintiems ir aktyviai padėjusiems ją išaiškinti, skirti švelnesnes bausmes.

Taip pat prašo įvertinti jo šeiminę ir turtinę padėtį. Nurodo, kad yra vienintelis šeimos išlaikytojas – dirba pagal individualią veiklą statybų srityje, jo žmona R. S. šiuo metu nedirba, yra registruota Užimtumo tarnyboje, todėl apeliantui ypač svarbu turėti galimybę dirbti ir užtikrinti pajamas šeimai. Pažymi, kad kartu su žmona augina tris mažamečius vaikus – R. B., gimusią (duomenys neskelbtini) metais ir dvynukus L. V. bei D. V., gimusius (duomenys neskelbtini) metais, D. V. yra nustatytas (duomenys neskelbtini) neįgalumas. Teigia, kad nors nėra šių vaikų biologinis tėvas, prisideda prie jų išlaikymo ir auklėjimo bei rūpinasi jais kaip savo šeimos nariais. Be to, turi (duomenys neskelbtini) metų sūnų M. S., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, kuris gyvena atskirai nuo apelianto, tačiau pagal savo galimybes taip pat prisideda prie jo išlaikymo. Prie apeliacinio skundo pridėjo (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo išrašo, R. B., L. V., D. V., M. S. gimimo išrašų, D. V. asmens su negalia (nustatytas (duomenys neskelbtini) neįgalumo lygis) pažymėjimo kopijas.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes tinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės taikymą (BK 41 straipsnį, 61 straipsnį), proporcingumo principo nepažeidė ir nuteistajam L. S. pagrįstai taikė bei skyrė baudžiamajame įstatyme už šį nusikaltimą numatytą bausmę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę ar dar kartą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. S. anksčiau buvo teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, be to, 2023 m. spalio 25 d. nuosprendžiu jam jau buvo paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu buvo atidėtas 8 mėnesių laikotarpiui. Nors ši bausmė buvo atlikta, nuteistasis ir toliau laikomas teistu. Tvirtina, kad šios aplinkybės pagrįstai buvo įvertintos kaip reikšmingai apibūdinančios nuteistojo asmenybę ir rodančios, kad anksčiau taikytos baudžiamojo poveikio priemonės nesukėlė siekiamo teigiamo poveikio. Taip pat akcentuoja, kad L. S. ne kartą buvo baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, o dalies paskirtų baudų nėra sumokėjęs. Prokuroro teigimu, šie duomenys patvirtina, kad nuteistasis sistemingai nepaiso teisės aktų reikalavimų, nevykdo jam taikomų teisinių pareigų ir neprieina išvadų iš anksčiau jam taikytų poveikio priemonių. Teigia, kad individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, kaltės formą ir rūšį, taip pat į byloje nustatytą vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir konstatavo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė neatsvėrė neigiamų duomenų apie nuteistojo asmenybę bei jo nuolatinį polinkį pažeidinėti įstatymus. Pasak prokuroro, dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – konkrečiu atveju gali būti pasiekti tik paskyrus vieną iš griežtesnių sankcijoje numatytų bausmių, tai yra, arešto bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis L. S. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, jų juridinės kvalifikacijos neginčija ir prašo paskirti švelnesnę bausmę. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl nuteistajam L. S. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo L. S. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas L. S. galutinę bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų. BK 243 straipsnio sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. S. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis), o kita – baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 12 straipsnis, 243 straipsnis). Šias nusikalstamas veikas jis padarė būdamas anksčiau teistas du kartus (2022-2023 m.), iš jų – abu kartus analogiškų nusikalstamų veikų padarymą – pirmu atveju teistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, antru – pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir 243 straipsnį, teistumui neišnykus, vos įpusėjus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo vykdymo terminui (teisė vairuoti buvo atimta iki 2028 m. liepos 15 d.), jis taip pat 2018 m. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už smurtinio nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą susitaikius su nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 62-66). Nuteistasis L. S. baustas ir administracine tvarka, įskaitant ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtų baudų nemoka, o teisės vairuoti transporto priemones nėra įgijęs (1 t., b. l. 99-107). Šios aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad L. S. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Nuteistasis vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 109-111). Kadangi L. S. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą bei pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytas švelnesnes, nei griežčiausias bausmės rūšis – atitinkamai areštą ir laisvės apribojimą bei už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė maksimalų arešto bausmės dydį – 90 parų (BK 49 straipsnio 3 dalis), o už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, padarymą – mažesnį nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis dydį – 6 mėnesius (BK 48 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad bendrindamas bausmes tarpusavyje pirmosios instancijos teismas taikė nuteistajam palankiausią bausmių bendrinimo būdą, tai yra, bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalis), be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir skyrė galutinę bausmę – areštą 60 parų, įskaitė laikiname sulaikyme išbūtą laiką (vieną parą). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistajam L. S. paskirta galutinė bausmė už jo padarytas nusikalstamas veikas atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę bausmę už nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad kaltę pripažino visiškai, davė apie tai išsamius parodymus, labai gailisi dėl įvykdytų nusikaltimų, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, taigi dar kartą jas vertinti ir šiuo pagrindu švelninti L. S. paskirtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Be to, apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis pažada daugiau nenusikalsti, laikytini deklaratyviais, kadangi jis sistemingai daro analogiškas nusikalstamas veikas – vairuoja apsvaigęs bei nesilaiko paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones, kai teisės vairuoti transporto priemones net nėra įgijęs. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus L. S. švelnesnę bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir artimųjų padėtį (yra susituokęs, sutuoktinė nedirba, pateikė duomenis, kad šeimoje auga trys mažamečiai vaikai, vienam iš jų nustatytas neįgalumas, tačiau jis nėra šių vaikų biologinis tėvas, turi mažametį vaiką, kuris auga kitoje šeimoje), yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Be to, apeliantas, motyvuodamas dėl per griežtos bausmės, jam paskirtos už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, akcentuoja BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose numatyta, kad tuo atveju, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šiuo atveju nustatyta, kad apeliantas atitinka visas šiame straipsnyje nurodytas sąlygas, kad jam už nurodyto nusikaltimo padarymą būtų paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kas šiuo atveju ir buvo padaryta – jam paskirta alternatyvi sankcijoje numatyta bausmė – areštas. Tuo tarpu BK 61 straipsnio 4 dalis nereglamentuoja, kokio dydžio bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, gali būti paskirta asmeniui, atitinkančiam šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis L. S. jau trečią kartą iš eilės teisiamas už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, taigi, savo elgesio iš esmės kritiškai nevertina, nėra linkęs pasitaisyti, todėl pagrįstai jam paskyrė maksimalų arešto bausmės dydį – 90 parų ir tai BK 64 straipsnio 4 dalies nuostatoms neprieštarauja. Pažymima, kad šis nuteistojo padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, L. S. įstatymo nuostatos buvo gerai žinomos, tačiau jis toliau rizikavo ne tik savo ir/ar aplinkinių sveikata ir/ar gyvybe, kartu buvo abejingas ir bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad už šią nusikalstamą veiką jam buvo paskirta per griežta bausmė.

Dėl nuteistajam L. S. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo

BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos galutinės arešto bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arešto), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu L. S. pripažintas kaltu padaręs dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, kita – baudžiamiesiems nusižengimams, už jas paskirta galutinė arešto bausmė 60 parų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad L. S. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo teistumų matyti, kad nuteistasis analogiškas nusikalstamas veikas daro jau trečią kartą, teistumas neišnykęs, o paskutiniu nuosprendžiu jam jau buvo taikytas arešto bausmės vykdymo atidėjimas, anksčiau taikyta ir bausmė, susijusi su probacijos sąlygų laikymusi – laisvės apribojimas, tačiau akivaizdu, kad nuteistasis kritiškai susidariusios situacijos iš esmės nevertina ir jokių veiksmų, siekiant keisti savo netinkamą elgesį bei mąstyseną, nesiima. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų, pirmosios instancijos teismo neištirtų aplinkybių, kurios leistų skundžiamą nuosprendį pakeisti ir atidėti nuteistajam L. S. paskirtos arešto bausmės vykdymą. Neabejotina, kad realios arešto bausmės atlikimas yra susijęs su tam tikrų nepatogumų patyrimu, negalėjimu užsiimti turima darbine veikla, išlaikyti šeimą ir pan., tačiau šios aplinkybės savaime nėra pakankamos arešto bausmės vykdymo atidėjimui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus L. S. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.