Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 13 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irmos Valiuškienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui S. D. (S. D.) dėl skolos priteisimo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo S. D.: 18 331,53 Eur negrąžintos paskolos pagal Paskolos sutartį; 1 247,55 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. birželio 20 d. iki 2025 m. lapkričio 13 d.; 616,35 Eur administravimo mokestį pagal Paskolos sutartį; 69,56 Eur nuostolių atlyginimą (pagal Paskolos sutartį ieškovo negautas pajamas, kurias sudaro sutartyje įtvirtintos 14 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusios būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 14 d. iki 2025 m. lapkričio 23 d.); 14 proc. nuostolių atlyginimo (pagal Paskolos sutartį negautas pajamas), skaičiuojamo už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2034 m. rugpjūčio 19 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 13 251,07 Eur sumos; 1 517,93 Eur sutarties sudarymo mokesčio; 67,29 Eur delspinigius; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pagal su atsakovu 2024 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą susietojo vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Paskolos sutartis arba Sutartis) ieškovė įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 20 640,96 Eur paskolą (19 000 Eur paskolos suma ir 1 640,96 Eur sutarties sudarymo mokestis) 120 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, nustatytu grafiku negrąžino paskolos, apskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio, neinformavo apie aplinkybes, turinčias įtakos pakeisti skolinių įsipareigojimų vykdymo terminus ar pan., į raginimus nereagavo, todėl ieškovė vienašališkai nutraukė paskolos sutartį su atsakovu ir kreipėsi dėl visų nesumokėtų lėšų grąžinimo, tačiau atsakovas reikalavimo neįvykdė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 22 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Finansų bitė“ iš atsakovo S. D. 18 331,53 Eur negrąžintos paskolos; 1 247,55 Eur palūkanų; 52,92 Eur administravimo mokesčio; 69,56 Eur negautų pajamų; 14 proc. negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas nuo pagal paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo grafike tą mėnesį turėjusio būti kredito likučio neviršijant 13 251,07 Eur sumos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2034 m. rugpjūčio 19 d.); 79,74 Eur sutarties sudarymo mokesčio; 67,29 Eur delspinigių; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 33 099,66 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 279,65 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė suteikė atsakovui 19 000 Eur vartojimo kreditą 120 mėn. terminui. Sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir mokėti nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas (vartojimo kredito mokestį), sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Teismas formaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino suteikto kredito, ir ieškovei liko skolingas 18 331,53 Eur negrąžinto kredito. Teismas atsižvelgęs, kad sutartis nutraukta 2025 m. lapkričio 14 d., ieškovės reikalavimą dėl 18 331,53 Eur negrąžinto kredito ir 1 247,55 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo laikė pagrįstu.

Teismas atsižvelgė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administravimo mokestis, neviršijantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020), bei į tai, kad reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi nutraukus sutartį, išnyksta administravimo objektas (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020). Teismas iš sutarties mokėjimo grafiko nustatė, kad iki sutarties nutraukimo atsakovas turėjo sumokėti ieškovei 52,92 Eur administravimo mokesčio, ir sprendė, kad būtent ši administravimo mokesčio suma priteisiama ieškovei iš atsakovo, o reikalavimas priteisti iš atsakovo administravimo mokestį už laikotarpį po sutarties nutraukimo atmetamas.

Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (pvz. 2024 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-294-656/2024). Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad už sutarties sudarymą patyrė būtent 1 640,96 Eur išlaidų, todėl taikė teismų praktikoje suformuotą taisyklę, kad sutarties sudarymo mokestis šiuo atveju priteistinas tik už laikotarpį iki sutarties nutraukimo dienos, atskaičius atsakovo sumokėtą sutarties sudarymo mokesčio sumą. Teismas įvertinęs, kad iki sutarties nutraukimo atsakovas turėjo sumokėti 79,74 Eur sutarties sudarymo mokesčio, ieškovei iš atsakovo priteisė 79,74 Eur sutarties sudarymo mokesčio iki sutarties nutraukimo dienos, o reikalavimą priteisti iš atsakovo sutarties sudarymo mokestį po sutarties nutraukimo dienos atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad, skaičiuojant negautas pajamas mokėjimo palūkanų forma, nuo visos negrąžintos vartojimo kredito sumos, negautų pajamų suma ženkliai viršytų sumą, kurią ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai iki vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos. Teismas atsižvelgęs į tai padarė išvadą, kad ieškovei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, net ir ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, apskaičiuotas taikant mokėjimo palūkanų procentinį dydį, būtų sudarytos sąlygos ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Nurodė, kad ieškovė apskaičiavo negautų pajamų sumą už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki ieškinio surašymo dienos (2025 lapkričio 14 d.), taip pat apibrėžė maksimalų tokių negautų pajamų apskaičiavimo laikotarpį (iki sutarties grafiko pabaigos 2034 m. rugpjūčio 19 d.) ir maksimalų priteistinų negautų pajamų dydį (13 251,07 Eur), neviršijantį sumos, kurią atsakovas turėjo sumokėti ieškovei, jei ji tinkamai vykdytų savo prievolę mokėti palūkanas iki sutarties termino pabaigos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė priteisti ieškovei iš atsakovo 69,56 Eur negautas pajamas konkrečia fiksuota suma, o nuo kreipimosi į teismą dienos (2025 m. lapkričio 23 d.) negautas pajamas priteisė procentine išraiška, t. y. 14 proc. dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau negu iki sutarties termino pabaigos – 2034 m. rugpjūčio 19 d., nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio neviršijant bendros 13 251,07 Eur sumos.

Teismas įvertinęs, kad ieškovei iš atsakovo jau priteisti nuostoliai (negautų pajamų forma), o delspinigiai įskaitomi į nuostolius, sprendė, kad nėra pagrindo delspinigių priteisti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.258 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Finansų bitė“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-2491-1200/2026 ir priteisti 1 517,93 Eur sutarties sudarymo mokestį; priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 35 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas spręsdamas dėl reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį, neįsigilino į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko nebuvo atskleista visa bylos esmė. Teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio vertino neįsigilinęs į Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei netyrė ir nevertino šios reikalavimo, kaip dalies tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi.

Pažymi, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis. Ieškovė prašydama priteisti sutarties sudarymo mokestį, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 61 dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, Organizatorius turi teisę investuoti į Paskolos gavėjų Paskolas Aukcione. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų Paskolos sumos ir užtikrina, kad visu Paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu Operatoriaus pagal Paskolos sutartį Paskolos gavėjui suteikta Paskolos sumos dalis sudarytu ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos Paskolos sumos. Minėtame Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad Organizatorius, t. y. apeliantė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų Paskolos sumos. Skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į apeliantės (Organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis Organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 61 dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei Paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir apeliantei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.

Paaiškina, kad sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra atlygis apeliantei už Paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie Vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos Paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovui atlikus mokėjimus po Paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 13,67 Eur) buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir apeliantei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16 ,1.24 punktai) ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.

Nurodo, kad apeliantės kaip skolintojos (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 2 480 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 2 282,90 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,01 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 197,10 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

Akcentuoja, kad nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog apeliantė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal apeliantės UAB „Finansų bitė“ ir atsakovo S. D. elektroniniu būdu 2024 m. rugpjūčio 20 d. pasirašytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (nurodyta sudarymo data – 2024 m. rugpjūčio 19 d.), apeliantė suteikė atsakovui 20 640,96 Eur paskolą (19 000 Eur paskolos suma ir 1 640,96 Eur sutarties sudarymo mokestis) 120 mėnesio laikotarpiui, t. y. iki 2034 m. rugpjūčio 19 d. Remiantis Sutarties Specialiųjų sąlygų nuostatomis, Įmokų grąžinimo grafiku, atsakovas įsipareigojo, be kita ko, mokėti dalimis (mėnesio įmokomis) 13,67 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 9,50 Eur administravimo mokestį. Šalių susitarta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 37,869.35 Eur (Įmokų grąžinimo grafike nurodyta suma – 37 868, 40 Eur), paskolos palūkanų norma – 14 procentų, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 16,96 procentų, mėnesinis administravimo mokestis – 0,05 procento (mokamas kas mėnesį), sutarties sudarymo mokestis – 7,95 procento (skaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos – bendra suma 1 640,96 Eur).

Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis apeliantės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Apeliantė, suteikdama atsakovui paskolą, 1 640,96 Eur sutarties sudarymo mokestį pagal iš anksto duotą paskolos gavėjo pavedimą įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, kaip atlygį apeliantei, o 19 000 Eur paskolos sumą apeliantė tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą.

Pagal byloje pateiktus duomenis atsakovas liko skolingas apeliantei 20 640,96 Eur negrąžintą vartojimo kreditą. Apeliantė 2025 m. spalio 30 d. pranešimu informavo atsakovą, kad nuo 2025 m. lapkričio 13 d. nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį. Apeliantė 2025 m. lapkričio 14 d. pranešimu informavo atsakovą, kad nuo 2025 m. lapkričio 14 d. Sutartis laikoma nutraukta. Duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su apeliante, byloje nėra.

Dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį pagrįstumo, neįsigilino į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko nebuvo atskleista visa bylos esmė. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Teismas netyrė ir nevertino apeliantės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį kaip dalies tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 25³ straipsnio 6¹ dalimi. Taip pat apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apeliantė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą.

Apeliantė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, įtrauktas į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojantis internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Sutartis. Apeliantė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

Iš Paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė: 19 000 Eur paskolos suma, 16 519,39 Eur palūkanos, 1 640,96 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 708,05 Eur sutarties administravimo mokestis.

Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 papunktį, sutarties sudarymo mokestis –Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, Paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose; sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike; sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose; sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei Kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė nei 0.

VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 61 dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje (įstatymo redakcija nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d.) įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (žr. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024). Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė ieškinyje sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė, t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio nustatyta, kad ieškovė savo reikalavimą priteisti sutarties sudarymo mokestį grindė VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtimi tvirtindama, jog ji, kaip skolintoja, yra suteikusi atsakovui 2 480 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 2 282,90 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 197,10 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti pagal su atsakovu sudarytą Sutarti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo už akių dalyje apskritai nevertino ir visiškai nepasisakė dėl šių ieškovės argumentų bei nepatikrino ieškovės teisės pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi.

Spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio teismas argumentavo, kad nutraukus Sutartį toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

Apeliantei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal vartojimo kredito Sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytu mokesčiu susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-72-565/2026; Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-273-856/2026, kt.).

Ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, tai yra įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio vertino neįsigilinęs į Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi aplinkybes, jog pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek Sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bei į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek administravimo mokestį turėjo vertinti sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, tai yra nenustatinėjo, ar ieškovės atlygis pagal Sutartį –1 640,96 Eur sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, t. y. sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, turėtų būti spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, jog VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio argumentų bei Sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad apeliantė, suteikdama atsakovui vartojimo kreditą, 1 640,96 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 69,86 procentų viso ieškovės atlygio ((1 640,96 Eur / (1 640,96 Eur + 708,05 Eur)) x 100) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovo grąžinta kredito suma, kas kelia abejonių dėl tokio mokesčio teisėtumo.

Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Akcentuotina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada apeliantė atsakovui skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį apeliantė Sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, kaip jau minėta, sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 69,86 procentus viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovo grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), dėl ko būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo dalį sutarties sudarymo mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu, turėtų būti sprendžiamas klausimas ir dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 52,92 Eur administravimo mokestį (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2025 m. lapkričio 19 d.). Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ir ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.

VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., apeliantė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso Sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant Sutartį sumokėtoms įmokoms.

Tuo atveju, jei būtų konstatuotos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis Sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų suma. Be to, tokiu atveju, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už įsiskolinimą, kuris būtų susidaręs dėl galimai neteisėtai panaudotos permokos.

Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis kyla tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį vertino atsietai nuo administravimo mokesčio, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo (galimai permokėtomis sumomis turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų suma), iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių, iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimą priteisti sutarties sudarymo mokestį, šioje dalyje neatskleidė bylos esmės.

Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: 1) jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; 2) jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; 3) jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę ir priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes ir argumentus, atsižvelgęs į skundžiamos sprendimo už akių dalies turinį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį priėmė neištyręs ir neįvertinęs dalies ginčui svarbių aplinkybių, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, nepasisakė dėl ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo/neegzistavimo, todėl dėl šių aspektų neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti jame nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamu atveju nustačius, jog civilinės bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui, atsižvelgiant į visų šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą ir vadovaujantis CPK 93 straipsnio taisyklėmis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. sprendimo už akių dalį dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo S. D. (S. D.) ir šią bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.