Šiaulių apygardos teismo nutartis

Š I A U L I Ų A P Y G A R D O S T E I S M A S N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Čebatoriūtė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) V. Ž. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria buvo išspręstas ieškovo V. Ž. dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimo ieškinio atsakovui M. R. dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Procesinis dokumentas buvo pateiktas su trūkumais, todėl teismas 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi nustatė ieškovui 10 dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos procesinio dokumento trūkumams pašalinti.

Ieškovas, nepraleisdamas nustatyto termino, pateikė procesinį dokumentą, įvardytą kaip pakartotinis prašymas.

III. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

IIIII.Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IIV.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl ieškovo atskirojo skundo.

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta ieškinį laikyti nepaduodu, ieškovui nepašalinus nustatytų ieškinio trūkumų.

Dėl naujų (papildomų) įrodymų

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikia naujus įrodymus – Pažymos apie registraciją Užimtumo tarnyboje, Pažymos apie pajamas, ieškovo asmens tapatybės kortelės, K. Ž. paso, pensininko pažymėjimo, 2019 m. rugsėjo 2 d. ir 2022 m. rugpjūčio 14 d. prašymų, AB S. susitarimo dėl kasdieninių bankininkystės paslaugų, 2024 m. balandžio 29 d. skundo, prašymo grąžinti žemę, kopijas.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, nustatė, kad apeliantas pakartotinai teikia pažymos apie pajamas, asmens tapatybės kortelės, K. Ž. paso ir pensininko pažymėjimo, AB S. susitarimo dėl kasdieninių bankininkystės paslaugų ir prašymo grąžinti žemę kopijas, todėl šiuos dokumentus atsisako priimti, nes jie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo spręsti, kad ir kitų naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado tik po pirmosios instancijos teismo priimtos skundžiamos nutarties, pateikti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių, todėl teismas pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, be kita ko, nurodė patikslinti ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismas konstatavo, jog ieškovo pareikštas ieškinys neatitinka bendrųjų CPK nustatytų reikalavimų procesinių dokumentų formai ir turiniui, ieškinyje tinkamai neatskleistos esminės faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškinyje pareikšti reikalavimai (faktinis ieškinio pagrindas), nesuformuluotas aiškus ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Pažymėjo, kad visas ieškinio turinys yra nenuoseklus ir neaiškus.

Pirmosios instancijos teismas gavęs apelianto pakartotinį prašymą, ir įvertinęs jo turinį, nustatė, kad visiškai neaišku, kokiomis aplinkybėmis yra grindžiamos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, iš patikslinto ieškinio apskritai sunku suprasti tiek reiškiamus reikalavimus, tiek jų pagrindą, todėl konstatavo, kad ieškovas teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų nepašalino, ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose nurodytų turinio reikalavimų.

Tuo tarpu apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo turinį, nustatė, kad apeliantas atskirajame skunde tiksliai neįvardija jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės normų taikymo pažeidimų ir/ar netikslumų, ir nenurodo jokių realių argumentų, kuriais remdamasis daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015). Teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Todėl materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad teisme nagrinėtini tik tokie ieškiniai, kurių dalykas yra susijęs su tam tikrų materialinių teisinių padarinių atsiradimu arba pasibaigimu. Todėl asmuo, kuris kreipiasi į teismą civilinių teisių gynybos (ieškovas), Teismo praktikoje išaiškinta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Todėl materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad teisme nagrinėtini tik tokie ieškiniai, kurių dalykas yra susijęs su tam tikrų materialinių teisinių padarinių atsiradimu arba pasibaigimu. Todėl asmuo, kuris kreipiasi į teismą civilinių teisių gynybos (ieškovas), inter alia (be kita ko), ieškinyje turi aiškiai ir konkrečiai apibrėžti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. ieškinyje turi būti įvardytas jo teisės ar kurio nors intereso pažeidimas, kurį būtų galima pašalinti būtent ieškinyje pasirinktu vienu iš CK 1.138 straipsnyje ar kitame įstatyme numatytų būdų.

Nagrinėjamu atveju, iš ieškovo (apelianto) pateiktų prašymų, matyti, kad ieškovas prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo M. R. , bei procesiniame dokumente ieškovas dėsto aplinkybes dėl savo motinos K. Ž. patirtos neturtinės žalos dėl nuosavybės teisių į žemę jai neatkūrimo, aprašo jos brolio J. R. neteisėtus veiksmus.

Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas neaiškiai dėsto aplinkybes dėl savo motinos K. Ž. patirtos žalos dėl nuosavybės teisių į žemę jai neatkūrimo, bei aprašo jos brolio J. R. neteisėtus veiksmus, iš turinio nėra aišku kokiomis aplinkybėmis ieškovas grindžia savo reikalavimą, apeliantas nenurodo jokių argumentų, o tik painiai aprašo konfliktinius įvykius dėl nuosavybės teisių į žemę.

Pažymėtina, ir tai, kad apeliantas nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės normų taikymo pažeidimų ir/ar netikslumų dėl skundžiamos nutarties, atskirajame skunde tik įvardija, kad prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, prašo suteikti teisinę pagalbą, tačiau pats skundo turinys neatitinka bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų.

Į teismą besikreipiantis asmuo neturi pareigos įvardyti pasirinktą civilinių teisių gynimo būdą CK 1.138 straipsnio prasme, t. y. neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti. Pakanka, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo. Tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Kitaip atsakovui būtų sudėtinga gintis nuo pareikšto reikalavimo, o teismas rizikuotų pažeisti CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, kurias peržengti leidžiama tik CPK išvardytais atvejais.

Nagrinėjamu atveju, teismas privalo būti nešališkas, jis negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, teismui nustačius terminą pašalinti ieškinio trūkumus, aiškiai nesuformulavo ieškinio reikalavimo, neatskleidė esminių faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinį laikė nepaduotų ir grąžino jį ieškovui.

Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje paminėti nepašalinti trūkumai atitinka Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytus reikalavimus keliamus dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų turiniui.

CPK 115 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas aukščiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio trūkumus ir taikydamas trūkumų šalinimo institutą, kiek tai susiję su esminiais ieškinio trūkumais, tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, tad naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Papildomai išaiškintina, kad ieškovui, siekiant ginti galimai pažeistas savo teises, pasiūlytina naudotis kvalifikuota teisininko pagalba, o neturint pakankamai lėšų, kreiptis dėl nemokamos ar iš dalies mokamos teisinės pagalbos suteikimo į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tam, kad profesionalus teisininkas padėtų tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais, teismas,

n u t a r i a: atskirąjį skundą atmesti. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.