Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3172-1106/2026 pagal ieškovės G. P. patikslintą ieškinį atsakovui E. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto ir turtinių prievolių padalijimo, neturtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2026 m. vasario 5 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovas nuolat naudoja prieš ieškovę psichologinį smurtą, blogai atsiliepia apie ją vaikams ir ją menkina, vaikų akivaizdoje naudojo fizinę jėgą prieš ieškovę (suspaudė jai riešą, neleido išlipti iš automobilio). Dukra nenori vykti į susitikimus su tėvu. Nesiėmus prevencinių priemonių vaikams bus daroma žala, keliamas stresas, įtampa, savo namuose vaikai nebesijaus saugūs ir ieškovė nuolat tiesiogiai susidurs su nuolatiniu, tiesioginiu, sisteminiu psichologiniu smurtu, nebus galimybės jo išvengti, nes atsakovas galės nekliudomai tai daryti namuose, kuriuose gyvena ieškovė su vaikais, arba ieškovė turės su vaikais išsikraustyti. Atsakovas nevengia žeminti ieškovės, kaltinti ją, priekaištauti, juntama nuolatinė ieškovės kontrolė, ieškovė stengiasi atsiriboti ir nesivelti į atsakovo keliamus konfliktus, jei atsakovas gyventų kartu, ieškovė negalėtų to išvengti, vaikai nuolat būtų priversti tame dalyvauti, vaikų stabili ir saugi aplinka būtų sutrikdyta. Iš beveik 2 metų laikotarpiu pateiktų įrodymų apie atsakovo elgesį ieškovės ir vaikų atžvilgiu matyti, kad egzistuoja reali grėsmė vaikų ir ieškovės interesams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas šioje civilinėje byloje, kurioje yra nagrinėjamas klausimas dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto ir prievolių padalijimo, neturtinės žalos priteisimo, nepagrįstai nusprendė spręsti klausimus, kurie yra susiję su kita nagrinėjama civiline byla Nr. 2-1509-1106/2026. Būtent civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 yra nagrinėjamas klausimas dėl laikino atsakovo tėvo valdžios ribojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Teigia, kad teismas, prisidengdamas geriausiais vaikų interesais, nepaisė elementarių procesinių taisyklių, nusprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios nėra susijusios su nagrinėjama civiline byla bei tarp šalių kilusiu ginču.

Skundžiamoje nutartyje teismas pripažino, jog esminės faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai yra kitoje byloje, kadangi nagrinėjamos bylos reikalavimas nėra susijęs su atsakovo tėvo valdžios ribojimu ar kitais su vaikais susijusiais klausimais. Atsakovo nuomone, tokiu būdu yra apribojama jo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė į tinkamą teismo procesą bei yra pažeidžiami esminiai civilinio proceso principai – rungtyniškumo ir proporcingumo. Tokiu būdu nepagrįstai suvaržomos tiek atsakovo teisės apsiginti nuo jo teises ribojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei tokiu būdu iš esmės yra priimta siurprizinė nutartis, kadangi nesuprantama, kokia medžiaga remsis teismas. Teigia, kad yra pritaikyta neproporcingai atsakovo teises varžanti laikinoji apsaugos priemonė, nesant tam objektyvaus ir pakankamo pagrindo.

Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas, jog byloje turi būti sprendžiami klausimai, betarpiškai susiję su vaikais, turi motyvuotai pagrįsti, kodėl nagrinėjamos laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimas negali būti sprendžiamas minėtoje kitoje byloje. Mano, jog tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymas būtų sprendžiamas toje byloje, kurios dalykas ir yra su vaikais susiję klausimai. Galimai civilinė byla dėl su vaikais susijusių klausimų bus išspręsta gerokai anksčiau, nei byla dėl santuokos nutraukimo. Susidaro situacija, jog net išsprendus vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimus, galios laikinosios apsaugos priemonės, tiesiogiai susijusios su atsakovo galimybe bendrauti su vaikais.

Teismas visiškai nepasisakė, dėl kokių priežasčių mano, jog ieškovė negali pareikšti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovo įpareigojimo gyventi skyriumi nuo ieškovės ir vaikų, civilinėje byloje, kurioje yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo tėvo valdžios ribojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Akcentuoja, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigojimo vienam sutuoktiniui gyventi skyrium, galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Pažymi, kad rašytiniai įrodymai apie ieškovei teiktą psichologinę pagalbą ar diagnozuotą miego sutrikimą, niekaip nepagrindžia ieškovės nurodomų aplinkybių, jog atsakovas jos ir/ar vaikų atžvilgiu naudoja psichologinį ir fizinį smurtą. Ieškovės pateiktuose dokumentuose apie ieškovės lankymąsi 2024–2025 m. Moterų krizių centre nėra specifikuojama, nei dėl kokių priežasčių ieškovei buvo nustatytas sutrikimas, nei dėl kokių priežasčių ieškovė kreipėsi dėl psichologinės pagalbos ar kokie klausimai buvo sprendžiami. Atsakovui nesuprantama, kuo 2024 metais egzistavę ieškovės darbo santykiai yra aktualūs šiai dienai, sprendžiant dėl atsakovo gyvenimo skyriumi nuo ieškovės ir vaikų, nes ieškovė buvo įdarbinta tik fiktyviai.

Vertina, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė, jog atsakovo atžvilgiu turi būti taikomos tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, kadangi nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodomas aplinkybes apie atsakovo netinkamą elgesį ar netinkamus veiksmus. Ieškovė iš esmės nėra pateikusi jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jos nurodomas aplinkybes apie neva atsakovo naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą. Teismo paviršutiniškas aplinkybių vertinimas, neįsigilinant į nagrinėjamos situacijos esmę, suteikiant ieškovės nurodomoms aplinkybėms prioritetą, lėmė itin atsakovo teises ribojančios laikinosios apsaugos priemonės taikymą – įpareigojimą gyventi skyriumi. Ši laikinoji apsaugos priemonė ne tik apriboja atsakovo teisę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, tačiau apriboja atsakovo, kaip tėvo, teisę pilnavertiškai bendrauti su vaikais. Byloje nėra duomenų apie atsakovo, kaip tėvo, netinkamos valdžios panaudojimą vaikų atžvilgiu ar padarytus/daromus vaiko teisių pažeidimus, todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių didesnis prioritetiškumas yra teikiamas tik ieškovei bei jos nurodomam subjektyviam aplinkybių vertinimui.

Pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad vykstant konfliktiniams šalių tarpusavio santykiams skyrybų metu ieškovė pageidauja, jog atsakovas gyventų skyrium nuo jos ir vaikų, nesant patikimų aplinkybių, patvirtinančių atsakovo smurtinius veiksmus ieškovės ir vaikų atžvilgiu, nesudaro pagrindo teismui taikyti įpareigojimą atsakovą gyventi skyriumi bei apriboti jo nuosavybės teisę. Pažymi, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovas, neturėdamas tam pagrindo ar iš anksto nesuderinęs su ieškove, bandytų lankytis ieškovės ir vaikų gyvenamojoje vietoje ir tokiu būdu kelti grėsmę jų interesams. Mano, kad skirtos griežtos laikinosios apsaugos priemonės gali tik sudaryti palankesnes sąlygas blogėti vaikų ir atsakovo ryšiui.

Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad nebuvo vertinama ieškovės pareikštų reikalavimų apimtis ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sąsajumas su teismo priimtų nagrinėti ieškinio reikalavimų esme, neįvertinti ir neanalizuoti prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindai. Pažymi, kad skundžiamoje nutartyje laikinosios apsaugos priemonė sąsajumas buvo vertintas su ieškinio reikalavimais bei įvertinti laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindai ir tai nurodyta teismo nutarties motyvuose. Atkreipė dėmesį, kad teismas nutartyje nurodė, jog šioje byloje ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi tiesioginę reikšmę šalių mažamečių vaikų interesams, kad atsakovui grįžus gyventi į namus, visiškai pasikeistų vaikų aplinka, kuri vienaip ar kitaip vėl keistųsi šioje byloje priėmus ir įsiteisėjus teismo sprendimui dėl šalių santuokos nutraukimo, kuriuo bus išspręsta ir dėl turto (šeimos namų) padalijimo.

Nesutinka su atsakovo argumentu, kad klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1158-618/2025, kuria panaikintos tos pačios laikinosios apsaugos priemonės. Šis skundo argumentas prieštarauja nutarties motyvams 38 punkte, kuriame teismas nurodė, kad „laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo pritaikytos įvertinus pirminį ieškovės ieškinį, prarado savo teisinį pagrįstumą, nes atsakovui pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Dėl šios priežasties išnyko materialusis pagrindas toliau taikyti ir minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos tuo pagrindu, kuriuo buvo taikytos, tačiau gali būti taikomos kitais pagrindais, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.

Akcentuoja, kad iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalies normos, kuri yra CK trečios knygos IV skyriaus santuokos pabaiga ketvirtame skirsnyje santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių kaltės) seka, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos būtent santuokos nutraukimo byloje, kaip nurodo įstatymo leidėjas. Todėl nepagrįstas atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad ieškovė pati turėjo pareigą tokį reikalavimą reikšti būtent toje byloje, kurioje yra sprendžiami klausimai, susiję su vaikais. Be to, šis skundo argumentas prieštarauja CPK 13 straipsniui, kuris suteikia šalims, tame tarpe ir ieškovei, teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Nurodo, kad santuokos nutraukimo byloje, kurioje yra priimta ginčijama nutartis, sprendžiama dėl turto padalijimo ir tuo pačiu dėl vaikų teisės į gyvenamąjį būstą, į saugią aplinką. Vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, vaikai su ieškove gyvena bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytame gyvenamajame name, todėl saugi aplinka šios bylos nagrinėjimo eigoje yra teisėtas vaikų interesas. Dėl to pagrįsta teismo išvada, kad šioje byloje ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi tiesioginę reikšmę šalių mažamečių vaikų interesams. Atsižvelgiant į tai, vertina, kad nepagrįstai apeliantas taikytas laikinąsias apsaugos priemones sieja tik su reikalavimu atsakovo tėvo valdžios ribojimu.

Pažymi, kad apeliantas nepagrįstai interpretuoja pirmosios instancijos argumentus, jog „siekiant visapusiškai išnagrinėti faktines aplinkybes, bus remiamasi ir civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 priimtomis tarpinėmis įsiteisėjusiomis procesinėmis nutartimis“, nurodydamas, kad teismas suvokia, jog esminės faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai yra kitoje byloje, kadangi nagrinėjamos civilinės bylos reikalavimas nėra susijęs su atsakovo tėvo valdžios ribojimu ar kitais su vaikais susijusiais klausimais. Vertina, kad ši skunde nurodyta teismo išvada patvirtina, jog teismas visapusiškai nustatė visas aplinkybes, kurios yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, ir padarė pagrįstas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atkreipė dėmesį, kad visi nurodyti teismų procesiniai dokumentai yra nagrinėjamoje byloje ir tai patvirtina nagrinėjamos bylos suformuoti tomai.

Nesutinka su atsakovo argumentais, kad priimta skundžiama nutartimi buvo apribota jo teisė į tinkamą teismo procesą, buvo pažeisti rungtyniškumo ir proporcingumo principai, nepagrįstai suvaržomos tiek atsakovo teisės apsiginti nuo jo teises ribojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei kad yra priimta siurprizinė nutartis. Atsakovas buvo išklausytas, jam buvo suteikta teisė teikti savo nuomonę, reikšti prašymus.

Dėl atsakovo skundo argumentų, kad šioje nutartyje taikytos laikinosios apsaugos priemonės bus taikomos ir kitoje išsprendus vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimus bei bus ribojama atsakovo teisė bendrauti su vaikais, pažymi, jog priėmus civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 sprendimą, juo bus nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, taip pat atsakovo bendravimo tvarka su vaikais, todėl atsakovo teisė bendrauti su vaikais nebus pažeista, atsakovas turės galimybę bendrauti su vaikais teismo nustatyta tvarka. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad skundžiama nutartimi pažeidžiamas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Būtent taikytos laikinosios apsaugos priemonės apsaugo nuo neigiamų padarinių – nuo atsakovo naudojamo psichologinio smurto, kuris nutartyje yra pagrįstas teismo nurodytais įrodymais, kurių atsakovas neginčija, ir apsaugo nuo neigiamų padarinių vaikų ir ieškovės sveikatai. Todėl būtent pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka įstatyme priskirtai laikinųjų apsaugos priemonių esmei.

Nesutinka su apeliantu, kad teismas iš esmės vadovavosi išimtinai ieškovės deklaratyviomis nurodomomis aplinkybės ir jų subjektyviu ieškovės vertinimu. Nurodo, kad teismas savo išvadas pagrindė byloje esančiais įrodymais, pateiktais tiek ieškovės, tiek atsakovo, kurie patvirtina, jog atsakovas naudoja psichologinį smurtą ieškovės atžvilgiu, tai yra tiek 2025 metais spalio-lapkričio mėnesiais, nagrinėjant atsakovo atskirąjį skundą apeliacinėje instancijoje iki Klaipėdos apygardos 2026 m. sausio 22 d. nutarties priėmimo civilinėje byloje Nr. e2S-31-513/2026, tiek po šios nutarties paskelbimo 2026 m. sausio 22 d., 13 val., civilinėje byloje Nr. e2S-31-513/2026, rašydamas tą pačią paskelbimo dieną 15:38 žinutes, naudodamas ieškovės atžvilgiu psichologinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad, visų pirma, atsakovo naudojamas psichologinis smurtas neigiamai veikia vaikų, o ypač dukters, sveikatą, ką patvirtina ir byloje pateikti įrodymai. Priimant skundžiamą nutartį teismas nepažeidė Klaipėdos apygardos teismo 2026 sausio 22 d. nutartyje esančių išaiškinimų, kadangi pirmosios instancijos teismas motyvavo laikinosios apsaugos priemonės tikslingumą, vertino naujai pateiktus procesinius dokumentus ir reikalavimus, bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjusias faktines ir procesines aplinkybes. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nustatė, kad yra reali grėsmė vaikų interesams, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymi, kad atsakovo išvada, jog rašytiniai įrodymai apie ieškovei teiktą psichologinę pagalbą ar diagnozuotą miego sutrikimą, nepagrindžia ieškovės nurodomų aplinkybių, kad atsakovas jos ir/ar vaikų atžvilgiu naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, yra nepagrįsta, kadangi atsakovas vertina įrodymus izoliuotai, o ne visumoje. Nurodo, kad dėl atsakovo kaltės, dėl patirto ir dar vis nuolat patiriamo psichologinio smurto iš atsakovo pusės, ieškovė nuo 2024 m. vasario 2 d. lankosi pas psichologus.

Nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, susijusias su atsakovo atžvilgiu pareikštais kaltinimais, išduotais smurto artimoje aplinkoje orderiais bei su ieškovės elgesiu ir siekiu pakenkti ieškovui. Akcentuoja, kad skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su nutrauktu ikiteisminiu tyrimu. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė siekia atsakovui pakenkti. Savo bei savo mažamečių vaikų teisių į saugią aplinką gynimas, tai yra mažamečių vaikų apsaugojimas nuo psichologinio smurto, negali būti laikomas siekimu pakenkti atsakovui. Išduoti smurto artimoje aplinkoje orderiai, kurie nebuvo panaikinti pagal atsakovo skundą, patvirtina faktą, kad atsakovas, gyvendamas su ieškove ir vaikais, naudojo psichologinį smurtą bei toliau naudoja psichologinį smurtą pakeitęs naudojamo psichologinio smurto formą po to, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - įpareigojimas atsakovui gyventi skyrium nuo ieškovės ir jų mažamečių vaikų. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad teismo išvada, jog prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, t. y. atsakovo grįžimas gyventi į namus, gali kelti realią grėsmę mažamečių vaikų psichologinei gerovei, yra pagrįsta.

Nesutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė nėra pateikusi jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jos nurodomas aplinkybes apie atsakovo naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą. Apie atsakovo naudojamą psichologinį smurtą patvirtina byloje pateiktos atsakovo žinutės, kurios cituojamos teismo nutartyje. Todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: šalių susirašinėjimus. Nurodo, kad teikia šalių susirašinėjimą kaip įrodymą, jog šalys geba bendrauti nesipykstant, todėl jie yra svarbūs nagrinėjant skundą. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2026 m. sausio 22 d. šalių susirašinėjimą. Nurodo, kad šių susirašinėjimų būtinumas iškilo gavus atsakovo atskirąjį skundą, siekiant paneigti atsakovo argumentus.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto kartus su atskiruoju skundu pateiktais naujais įrodymais, sprendžia, jog šie apelianto pateikti nauji įrodymai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo, nes nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesirėmė apelianto pateiktu susirašinėjimu, be to, iš užfiksuoto susirašinėjimo nėra galimybės nustatyti laikotarpio, kada šalys susirašinėjo. Pažymėtina, kad laiko, kada šalys bendravo susirašinėdamos, apeliantas nenurodė ir atskirajame skunde. Be to, apeliantas turėjo galimybę minėtą susirašinėjimą tarp šalių pateikti į bylą pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs šį įrodymą priimti. Apeliantas dalyvavo pirmosios instancijos teisme nagrinėjant ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jam turėjo būti žinoma, kad ieškovė, kaip vieną iš argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė šalių konfliktinius santykius, todėl apelianto nurodyta aplinkybė, jog būtinybė pateikti naują įrodymą iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus jam nepalankią skundžiamą nutartį, parodo, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas nelaikė, kad šis susirašinėjimas yra reikšmingas.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apelianto pateiktas naujas įrodymas nelaikytinas turintis esmės sprendžiant dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktus naujus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės kartus su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktais naujais įrodymais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesirėmė ieškovės pateiktu 2026 m. sausio 22 d. šalių susirašinėjimu. Ieškovė turėjo galimybę minėtą šalių susirašinėjimą pateikti į bylą pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs šį įrodymą priimti.

Nagrinėjamu atveju prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo paduotas ieškovės iniciatyva, ieškovės teikė į bylą paaiškinimus, papildomus įrodymus, kaip vieną iš aplinkybių taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę nurodė šalių konfliktinius santykius, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo tik atsakovui pateikus atskirąjį skundą, nesudaro pagrindo vertinti, kad šie ieškovės pateikti nauji įrodymai turi esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovės pateikti nauji įrodymai nelaikytini turintys esmės sprendžiant dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės bei šalių mažamečių vaikų, ir klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad 2025 m. liepos 21 d. nutartimi, spręsdamas dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyriumi nuo ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų, pirmosios instancijos teismas neanalizavo, dėl kokių priežasčių, kokioms aplinkybėms esant orderiai buvo išduoti, nevertino laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo ieškovės priimtų nagrinėti konkrečių jos pareikštų reikalavimų kontekste ir neatsižvelgė į tai, kad priėmė nagrinėti tik dalį ieškovės pareikštų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turėjo nustatyti, ar prašymas yra susijęs ir ne pernelyg nutolęs nuo ginčo dalyko bei pareikštų reikalavimų esmės, ar yra reali grėsmė ieškovės ar šalių vaikų turtiniams ar neturtiniams interesams, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti jos turtinės ar asmeninės neturtinės teisės. Minėtoje 2026 m. sausio 22 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-2130-1106/2025 nagrinėjamas ieškovės reikalavimas atsakovui dėl laikino jo tėvo valdžios apribojimo vaikams, o nagrinėjamos civilinės bylos proceso situacija ir joje nagrinėjamų ieškovės reikalavimų apimtis šiuo metu yra iš esmės pasikeitusi lyginant su buvusia situacija ir reikalavimų apimtimi 2025 m. liepos 21 d. nutarties priėmimo metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės pobūdį, apimtį ir tikslingumą pirmosios instancijos teismas turi vertinti atsižvelgdamas į naujai pateiktus procesinius dokumentus ir reikalavimus, taip pat į bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjusias faktines ir procesines aplinkybes.

Iš byloje esančių ieškovės pateiktų duomenų, susijusių su šiuo apeliaciniu procesu (DOK-15463), nustatyta, kad G. P. 2024-2025 m. Moterų krizių centre buvo teikta psichologinė pagalba, taip pat lankytos privačios psichologo konsultacijos. Diagnozuotas nepatikslintas neorganinis miego sutrikimas. 2024 m. gegužės 7 d. raštu (duomenys neskelbtini) direktorius E. P. nurodė administratorei G. P. pateikti paaiškinimą apie neatvykimo į darbą priežastis, įspėjant apie galimą darbo sutarties nutraukimą.

Iš byloje esančių šalių susirašinėjimų (DOK-15516, DOK-15973) nustatyta, kad šalys konfliktuoja tiek tarpusavyje, tiek dėl vaikų – minimi žodžiai „pedofilas“, „kiaulė“, „akla višta“, „šliundra“, „tupa“, „šizofrenijos ir paranojos nešiotoja“, kiti necenzūriniai žodžiai. Atsakovas nurodo ieškovei „džiaukis motinyste, kol nepradėjo suktis teismų karuselė“, „galėsi palikti man vaikus ir gyventi kur nori“, „tau chana teisme“, „ateis diena, kai tu vesi man išlaikymą už vaikus“.

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumo su nagrinėjama byla

Apeliantas atskirajame skunde teigia, jog teismas šioje civilinėje byloje, kurioje yra nagrinėjamas klausimas dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto ir prievolių padalijimo, neturtinės žalos priteisimo, nepagrįstai nusprendė spręsti klausimus, kurie yra susiję su kita nagrinėjama civiline byla Nr. 2-1509-1106/2026, kurioje yra nagrinėjamas klausimas dėl laikino atsakovo tėvo valdžios ribojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose nagrinėjamos dvi atskiros civilinės bylos: 1) civilinė byla Nr. 2-1509-1106/2026, kuri iškelta 2024 m. vasario 29 d. dėl laikino atsakovo tėvo valdžios ribojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo; 2) ši civilinė byla Nr. e2-3172-1106/2026, iškelta 2025 m. liepos 21 d. dėl šalių santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto ir prievolių padalijimo, neturtinės žalos priteisimo.

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 iš dalies tenkinus ieškovės prašymą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovas E. P. buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir jų nepilnamečių vaikų N. P. ir A. P., atsakovui buvo uždrausta matytis su nepilnamečiais vaikais ir lankytis vaikų lankomose ugdymo įstaigose. Kol buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti, ar prieš šalių mažamečius vaikus buvo padaryta nusikalstama veika, laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos – 2024 m. birželio 12 d. nutartimi atsakovas buvo toliau įpareigotas gyventi skyrium, tačiau jam leista bendrauti su vaikais, pereinamuoju laiku vieną kartą per savaitę po 1 valandą, vėliau du kartus per savaitę po 2 valandas (duomenys neskelbtini) šeimai centre (patalpoje arba centro teritorijoje), dalyvaujant (duomenys neskelbtini) šeimai centro socialinei darbuotojai. 2025 m. gegužės 16 d. gavus prokuroro pranešimą, kad įsiteisėjo galutinė teismo nutartis dėl prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 2 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 11 d. netenkinus atskirojo skundo. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. spalio 23 d. ir 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina atsakovo bendravimo su vaikais tvarka.

CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium.

Pažymėtina, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su ieškinio dalyku, o laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1936/2013; 2020 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-321-236/2020).

Nagrinėjamu atveju abi civilinės bylos yra susijusios su šeimos santykiais – viena byla išskirtinai su šalių nepilnamečiais vaikais, kita – su šalių santuokos nutraukimu ir su tuo susijusiais turtiniais klausimais. Byloje nustatyta, kad ieškovė kartus su nepilnamečiais vaikais gyvena šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir dėl šio turto padalinimo yra sprendžiama šioje byloje. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiami klausimai, susiję su šalių santuokos nutraukimu (sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt.), todėl yra sprendžiama dėl ieškovės (apelianto sutuoktinės) turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, gali nukentėti vieno iš sutuoktinio turtinės ir asmeninės neturtinės teisės. Pažymėtina, kad CK 3.65 straipsnio 1 dalyje imperatyviai yra nurodyta, jog laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium, teismas gali taikyti atsižvelgdamas tiek į sutuoktinių vaikų, tiek į vieno sutuoktinio interesus. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje (dėl santuokos nutraukimo) prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium, yra susijusios su nagrinėjama byla, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai santuokos nutraukimo byloje sprendė dėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios susijusios su tiek su ieškovės asmeninėmis teisėmis į saugią gyvenamąją aplinką, tiek su ja kartu gyvenančių šalių nepilnamečių vaikų asmeninėmis teisėmis. Pažymėtina, kad pati savaime minėta laikinoji apsaugos priemonė niekaip neriboja apelianto bendravimo su vaikais pagal jau esamą nustatytą bendravimo tvarką, tik apriboja jo gyvenimą kartu su sutuoktine jos gyvenamojoje vietoje, todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, jog laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas sutuoktinį gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir šalių nepilnamečių vaikų, yra susijusi išimtinai tik su šalių nepilnamečių vaikų interesais ir dėl to dėl šios laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti sprendžiama kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026, kurioje sprendžiama dėl laikino atsakovo tėvo valdžios ribojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė turi diskreciją nuspręsti, kurioje byloje teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl ieškovei pareiškus prašymą nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su nagrinėjama byla dėl santuokos nutraukimo, neturėjo pareigos aiškintis priežasčių, kodėl ieškovė nepareiškė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovo įpareigojimo gyventi skyriumi nuo ieškovės ir vaikų, civilinėje byloje, kurioje yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo tėvo valdžios ribojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Dėl siurprizinės nutarties

Apeliantas teigia, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi ir civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 priimtomis tarpinėmis įsiteisėjusiomis procesinėmis nutartimis, nepagrįstai suvaržo tiek atsakovo teises apsiginti nuo jo teises ribojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei iš esmės teismas priėmė siurprizinę nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apelianto vertinimu.

Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teisme skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo nagrinėjamos dvi atskiros civilinės bylos, kuriose šalys yra sutuoktiniai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovą gyventi skyriumi ne tik nuo jos, bet ir nuo vaikų, todėl, kaip pagrįstai nurodė skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, byloje ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi tiesioginę reikšmę šalių mažamečių vaikų interesams. Pažymėtina tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartyje, kuria grąžino prašymą dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės ir jų nepilnamečių vaikų, taikymo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį (byla Nr. 2-1509-1106/2026) ir nevertino, ar ir kaip pasikeitė faktinė situacija lyginant su nurodytos nutarties priėmimo metu buvusia situacija.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išnagrinėti faktines aplinkybes, priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai rėmėsi ne tik nagrinėjamoje byloje, bet ir civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 priimtomis tarpinėmis įsiteisėjusiomis procesinėmis nutartimis, juo labiau, kad kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, šalių mažamečių vaikų geriausių interesų užtikrinimas šioje situacijoje yra absoliučiai prioritetinis teismo uždavinys.

Pažymėtina, kad apeliantas tiek šioje byloje, tiek byloje Nr. 2-1509-1106/2026 dalyvauja atsakovu ir jam yra žinomos abi bylos, juose esantys priimti procesiniai sprendimai, taip pat jam žinoma minėta Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartis, todėl tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi ne tik nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis, bet ir civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 priimtais procesiniais sprendimais, nelaikytina, kad apeliantui priimta skundžiama nutartis buvo siurprizinė ir jis, būdama rūpestinga bei protinga šalimi, negalėjo numatyti, jog teismas remsis abiejose civilinėse bylose esančia medžiaga.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium, taikymo pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs naujausius duomenis, faktinę situaciją, susiklosčiusią nuo 2025 m. birželio 2 d. nutarties, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo iki skundžiamos nutarties priėmimo, siekdamas apsaugoti mažamečius vaikus nuo neigiamo psichologinio poveikio, sprendė, kad proporcinga taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojant atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir vaikų.

Apeliantas nesutinka su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis – įpareigojimu apeliantą gyventi skyrium nuo ieškovės ir jų mažamečių vaikų, kadangi nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodomas aplinkybes apie atsakovo netinkamą elgesį ar netinkamus veiksmus (atsakovo naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą).

CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma kada nustatoma, kad kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, turi kitą nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą ar ją nuomojasi, jo finansinė padėtis leidžia tą daryti.

Nagrinėjamoje byloje pats apeliantas procesiniuose dokumentuose nurodo, kad ieškovei yra sutrikusi psichinė sveikata ir susirašinėjimuose vadina ieškovę „tupa“, „šizofrenijos ir paranojos nešiotoja“, nors objektyvus faktinis pagrindas nenustatytas, taip pat atsiliepime į atsakovės prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo nurodo, kad ieškovė siuntinėja neadekvačias žinutes, jos elgesys kelia nerimą, kadangi ji neturi draugų ir bendrauja tik su artimaisiais, tapo uždara, liūdna, „depresuojanti“ ir dažnai su atsakovu bendrauja agresyviai. Taip pat, kaip matyti iš pačios ieškovės pateikto kartu su 2026 m. vasario 6 d. papildomais paaiškinimais šalių susirašinėjimo, ieškovė apeliantą vadina „pedofilu“, o apeliantas priekaištauja ieškovei dėl jos tėvo netinkamo elgesio, šalys kaltina viena kitą įvairiais dalykais. Taigi, šalių susirašinėjimai rodo ir kitus nepagarbaus šalių bendravimo aspektus, įžeidinėjimus. Apeliantas gąsdina ieškovę teisminiais procesais dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo. Apeliantas atsiliepime į prašymą kaltina ieškovę jį išprovokavus, dėl ko jis prarado kantrybę.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad sutuoktiniams gyvenant kartu ne kartą į namus buvo kviečiama policija, apeliantui buvo skirti du apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai – 2024 m. vasario 10 d. ir 2024 m. vasario 25 d. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, kad visa tai suponuoja realų pagrindą manyti, jog tokie tiesioginiai šalių pokalbiai namuose, esant ankstesniems duomenims, baigtųsi policijos iškvietimu ir naujų smurto orderių išdavimu, vaikų situacijų vertinimu vaiko teisių apsaugos institucijoje, kas galimai grąžintų atsakovą į pradinę ginčo situaciją ir visas iki šiol įdėtas teismo ir kitų institucijų pastangas stabilizuoti tėvo ir vaikų bendravimą padarytų niekinėmis. Aptartas negatyvus šalių bendravimas namuose turėtų neigiamą įtaką mažamečių vaikų, kurie yra keturių ir šešių metų amžiaus, psichologinei gerovei. Taip pat ieškovės pateikta į bylą kartu su rašytiniais paaiškinimais 2026 m. vasario 3 d. pažyma, išduota psichologės D. N., patvirtina, kad ieškovei 2024-2025 m. psichologo konsultacijos buvo nukreiptos į psichologinės savijautos ir emocinės gerovės stiprinimą. Pateikti medicininiai dokumentai (2024 m. kovo 18 d.) patvirtina, jog šalims gyvenant kartu, ieškovei buvo diagnozuotas neorganinis miego sutrikimas. Minėti duomenys apie ieškovės sveikatą patvirtina, kad sutuoktiniams gyvenant kartu tarp šalių buvo įtemti santykiai, kurie turėjo neigiamų pasekmių ieškovės psichinei sveikatai.

Apeliantas neginčija, kad dvejus metus faktiškai negyvena šeimos namuose, todėl, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, per šį laiką nusistovėjo vaikų gyvenamoji aplinka (namai), kuriuose jie gyvena tik su mama, kur nėra žodinių konfliktų. Atsakovui grįžus gyventi į namus, visiškai pasikeistų vaikų aplinka, kuri vėl keistųsi šioje byloje priėmus ir įsiteisėjus teismo sprendimui dėl šalių santuokos nutraukimo, kuriuo bus išspręsta ir dėl turto (šeimos namų) padalijimo.

Apeliantas atskirajame skunde net neginčijo skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų, jog tai, kad šalims gyvenant kartu šeimos namuose būtų pažeista vaikų teisė į saugia namų aplinką, patvirtina civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 esantys nevieši ikiteisminio tyrimo duomenys. Vaikams keliama nervinė įtampa akivaizdžiai iliustruota teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 peržiūrėtu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kaip ieškovė ir atsakovas vaikų akivaizdoje maždaug pusę valandos betiksliai ginčijasi, į savo ginčą įtraukdami ir vaikus, ypač dukrą. Kaip matyti iš visų šioje nutartyje aptartų duomenų, tikėtina, kad šalims nuolat gyvenant vienuose namuose, kartotųsi šalių konfliktai jų mažamečių vaikų akivaizdoje, o šalių santykiai yra tokie įtemti, jog šalys pačios negebėtų protingai tvarkytis su savo emocijomis, priimti adekvačius sprendimus netraumuojant savo mažamečių vaikų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas daryti išvadą, jog dėl dažnų konfliktų, negebant tarpusavio ginčų išspręsti taikiai, į šalių tarpusavio konfliktines situacijas savaime būtų įtraukiami ir jų mažamečiai vaikai, kurie būtų priversti ne tik matyti konfliktuojančius tėvus, bet ir dalyvauti jiems sprendžiant tarpusavio ginčus.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad šalių santykiai yra konfliktiški bei įtempti, todėl pagrįstai atsižvelgęs išimtinai į šalių nepilnamečių vaikų interesus ir jų amžių nusprendė, jog šalims gyvenant vienuose namuose konfliktai gali pakenkti vaikų psichologinei būsenai, gerai savijautai ir turėti įtakos jų socialinei raidai, taip pat gali pažeisti nepilnamečių vaikų teisę augti saugioje ir ramioje aplinkoje. Šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, todėl teismas, siekdamas užtikrinti vaiko teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje, esant aplinkybėms, kurios pažeidžia vaiko interesus, privalo taikyti atitinkamas vaiko prioritetinius interesus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių, byloje esantys duomenys vertinami preliminariai, nes tik išnagrinėjus bylą iš esmės gali būti įvertinti visi duomenys, reikalingi pagrįstam ir teisėtam sprendimui priimti. Taigi, teismas iš esmės neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Todėl esant byloje nustatytoms aplinkybėms, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos vaikų interesais, siekiant laikino ginčo situacijos sureguliavimo.

Esant įtemptiems šalių santykiams, šalių konfliktinių situacijų tikimybė, atsakovui gyvenant kartu su ieškove ir jų nepilnamečiais vaikais viename būste, gali padidėti. Teismui nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, tai galėtų lemti dar didesnį nepilnamečių vaikų interesų pažeidimą. Šalims gyvenant skyrium ir laikantis teismo nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais, tikėtina, sumažėja konfliktų tarp šalių kilimo jų nepilnamečių vaikų akivaizdoje galimybė, ir tokiu būdu labiau užtikrinami nepilnamečių vaikų interesai gyventi saugioje ir ramioje aplinkoje. Laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra skirtos nepilnamečių vaikų interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne apelianto interesų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, kol tarp šalių nėra išspręsti tarp jų kylantys ginčai, šalių mažamečiams vaikams reikalinga sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, užtikrinti pakankamą bendravimą su abiem tėvais, kad vaikai jaustų turintis mylinčius ir rūpestingus tėvus, o ne naudojančius juos kaip įrankį tarpusavio konfliktams spręsti. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog vaikų interesais taikyta laikinoji apsaugos priemonė daro neigiamą įtaką šalių vaikams, pažeidžia vaikų interesus, jų teises, ar yra žalinga, ko pasėkoje trukdo vaikams sveikai augti ir vystytis ir dėl to būtų reikalinga ją panaikinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis darytų neigiamą įtaką šalių mažamečiams vaikams, pažeistų jų teises ir interesus ar jų neatitiktų.

Apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad skundžiama nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė apribos jo bendravimą su vaikais, jo dalyvavimą vaikų auklėjime ir pan., nėra reikšmingi, nes apelianto įpareigojimas gyventi skyrium nuo ieškovės ir vaikų neturi įtakos 2025 m. spalio 23 d. ir 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-1509-1106/2026 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos atsakovo bendravimo su mažamečiais vaikais tvarkos - vykdymui, ir niekaip neriboja apelianto kaip tėvo teisės bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime, tačiau nepažeidžiant vaikų teisės į saugią ir ramią aplinką.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nustatytas laikinas įpareigojimas atsakovui gyventi skyriumi nuo sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų, tinkamai apsaugo asmeninius neturtinius tiek nepilnamečių šalių vaikų, tiek kartu su vaikais gyvenančios ieškovės, tiek ir skyrium gyvenančio tėvo interesus, todėl naikinti skundžiamą nutartį ar ją pakeisti, remiantis atsakovo atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia šalių dėmesį, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl, esant pasikeitusioms aplinkybėms ar naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, šalys turi teisę teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, taikymo (panaikinimo) (CPK 148 straipsnis).

Kiti atsakovo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu sprendžiant dėl įpareigojimo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir jų mažamečių vaikų kol bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3172-1106/2026, visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, atsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus, tuo tarpu apeliantas atskirajame skunde nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.