Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.18.3; 3.3.2.5; 3.3.2.6.1; 3.3.2.7.

2026 m. birželio 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2777-1169/2026, iškeltoje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovams K. V. ir M. Š. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tretieji asmenys S. B., R. B. ir notaras D. P.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

2026 m. kovo 26 d. ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones –areštuoti M. Š. vardu įregistruotą butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 102/660 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prašymui pagrįsti nurodė, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo, užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai. Konservacinės ir prevencinės priemonės yra reikalingos esamos padėties išsaugojimui, o prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų išsaugoma ginčo šalių teisinė ir faktinė būklė, t. y. atsakovas M. Š. negalėtų perleisti ginčo objekto tretiesiems asmenimis. Pažymėjo, kad taip kaip atsakovai ginčo turtą perleido vienas kitam, taip atsakovas M. Š. ginčo turtą gali perleisti kitiems tretiesiems asmenims, kas apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie apelianto siekį parduoti žemės sklypo dalį su butu. Taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų net daryti prielaidą apie apelianto tyčinį siekį realizuoti žemės sklypo dalį su butu. Tai reiškia, kad skundžiama nutartis priimta neturint jokių duomenų apie grėsmę teismo sprendimo vykdymui.

Ieškovė neįrodė ir kitos būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo. Nagrinėjamu atveju ieškinys iš esmės yra grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.79 straipsnio taikymu. Tačiau byloje CK 4.79 straipsnio taikymas yra objektyviai neįmanomas, nes šiuo atveju taikomos imperatyvios CK 6.394 straipsnio ir Žemės įstatymo 29 straipsnio 7 dalies nuostatos, pagal kurias ir jų aiškinimą plėtojančią teismų praktiką, ginčo butas atsakovui M. Š. privalėjo būti parduodamas tik su butui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalimi ir CK 4.79 straipsnio nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

Apeliantas siekia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, išspręstų bylą iš esmės ir pasisakytų dėl teisės taikymo, nors tai yra tik bylą iš esmės nagrinėjančio teismo pareiga. Kadangi byla iš esmės nebuvo pradėta nagrinėti, todėl pirmos instancijos teismas dar nėra pasisakęs apie teisės taikymą šioje byloje bei dėl pagrindinio ginčo dalyko.

Laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo, užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai. Konservacinės ir prevencinės priemonės yra reikalingos esamos padėties išsaugojimui. Nagrinėjamu atveju prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis išsaugoma ginčo šalių teisinė ir faktinė būklė, t. y. kad apeliantas negalėtų perleisti ginčo objekto tretiesiems asmenimis. Tai, kad atsakovas K. V. aktualų turtą perleido apeliantui įrodo, jog lygiai taip pat paprastai apeliantas gali perleisti turtą ir kitam asmeniui, todėl būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba komplikuotis, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos. Be to, apeliantas aktyviais veiksmais siekia parduoti aktualų turtą, kas patvirtina, jog apeliantas savo veiksmais gali komplikuoti būsimo teismo sprendimą įvykdymą.

Vadovaujantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai yra susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, tokio pobūdžio bylose negali būti paneigiamas faktas, kad nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje ir ginčo objektu esančiu turtu, visgi yra tikimybė, jog atsakovas, net neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą gali perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-736-464/2021; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-346-912/2022).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atliko įrašą nekilnojamojo turto registre, draudžiantį atsakovui perleisti nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės suformuluotas faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas bei pateikti įrodymai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimą, nusprendė, kad yra tikslinga atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, teigia, kad ieškovės ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas ir negalės būti patenkintas, nes ieškovė ieškinį dėl teisių ir pareigų perkėlimo pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį grindžia CK 4.79 straipsnio pagrindu, tačiau nagrinėjamu atveju CK 4.79 straipsnio taikymas yra objektyviai neįmanomas. Šiuo atveju turi būti taikomos imperatyvios CK 6.394 straipsnio ir Žemės įstatymo 29 straipsnio 7 dalies nuostatos, pagal kurias ir jų aiškinimą plėtojančią teismų praktiką, butai pirkėjams parduodami su jiems eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalimi ir CK 4.79 straipsnio nuostatos, numatančios pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, netaikytinos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir spręsdamas dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygos, tik preliminariai nustato tikimybę, ar ieškovės ieškinio reikalavimų ir juos pagrindžiančių įrodymų pagrindu galėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatlieka ieškinio pagrįstumo vertinimo iš esmės. Nors apeliantas kaip pagrindą nepripažinti preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygos nurodė, kad ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas CK 4.79 straipsnio pagrindu, tačiau tokių apelianto argumentų vertinimas turi būti atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės, atliekant faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų išsamų įvertinimą, visoms proceso šalims pateikus paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškiniu pareikštą materialinį reikalavimą, faktinį jo pagrindą ir pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad tokio pobūdžio ieškinio turinys ir formuluojami reikalavimai yra pakankamai aiškūs ir konkretūs, nesudarantys pagrindo nuspręsti, jog ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ar kad pasirinktas teisių gynimo būdas yra negalimas, kaip pagrįstai vertino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Apelianto argumentai šios išvados nepaneigia, todėl pirmosios instancijos teismas preliminarų ieškinio pagrįstumą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, nustatė pagrįstai.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad skundžiama nutartis priimta neturint jokių duomenų apie grėsmės teismo sprendimo vykdymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tais atvejais, kai prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1398-178/2017, 21 punktas). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, jog paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-317-330/2024, 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, kuriuo uždraudžiama disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017, 20 punktas), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esamai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip jau buvo nurodyta, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-577/2025, 24 punktas).

Įvertinus minėtą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, taip pat tai, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl pirkėjo teisių perkėlimo ieškovei vertintinas kaip preliminariai pagrįstas, susijęs su ginčo nekilnojamojo turto (buto ir žemės sklypo) galimu statuso pasikeitimu, siekiant užtikrinti status quo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus dar ir į tai, jog atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodė, kad internetinės svetainės aruodas.lt duomenimis apeliantas aktyviais veiksmais siekia parduoti ginčo sklypo dalį, tikslinga taikyti ieškovės prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą perleidimo draudimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamoje nutartyje, taikyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka proporcingumo principą, nesuvaržo atsakovo teisių daugiau, negu to reikia teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui užtikrinti (CPK 145 straipsnio 2 dalis), taip pat ji nevaržo teisės turimą turtą valdyti ir juo naudotis. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė įrodymų, kad byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės varžytų jo teises žemės sklypą valdyti ir (ar) juo naudotis. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad minėta laikinoji apsaugos priemonė yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.