Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Nerijaus Masiulio ir Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 2 metams;

pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, ši bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. balandžio 13 d.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. birželio 23 d. 20.30 val. iki 2025 m. birželio 25 d. 10.40 val. (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai, bei bausmė, atlikta pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. spalio 3 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, E. B. pripažintas recidyvistu.

Nuspręsta iki nuosprendžio vykdymo E. B. paskirti kardomąją priemonę – suėmimą.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. B. nukentėjusiojo A. S. naudai priteista 60 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iki A. S. civilinio ieškinio įvykdymo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas E. B. turtui: piniginėms lėšoms, esančioms (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant valdyti, naudotis ir disponuoti piniginėmis lėšomis iki 60 Eur sumos; apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui; neišieškomas suma – 450,00 Eur.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktus, nuspręsta turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: dujų balionėlį – sunaikinti, 8 laikmenas su vaizdo ir garso įrašais – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

E. B. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2025 m. birželio 14 d. apie 15.16 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato sienos, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,83 promilių neblaivumas), panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu, tai yra, pastumdamas A. S., dėl to jis nugaros sritimi nukrito ant žemės, po to, prispausdamas A. S. dešinę ranką prie žemės, kojos keliu spaudė pastarojo dešinį šoną, sakydamas „nešauk, tylėk, kad niekas negirdėtų“, ir iš nukentėjusiojo dešinės kelnių kišenės pagrobė svetimą, A. S. priklausantį, turtą – cigarečių pakelį, kurio viduje buvo 60 eurų. Be to, E. B. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2025 m. birželio 23 d. apie 20 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,41 promilių neblaivumas), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą, būdamas agresyviai nusiteikęs, nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, kumščiais sudavė A. P. ne mažiau kaip septynis smūgius į veido ir kitas galvos sritis, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam A. P. nosies sumušimą, pasireiškusį kraujavimu iš nosies ir minkštųjų audinių sutinimu, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, įvykio vietoje buvusiam nepilnamečiui R. D. tokiu įžūliu elgesiu sukėlė baimę, nesaugumo jausmą ir išliekantį nerimą, tai yra, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis E. B. nesutinka su jam paskirta galutine laisvės atėmimo bausme ir prašo skirti švelnesnę bausmę. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingą aplinkybę, o būtent, nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu, bei skundžiamo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas nuteistojo apeliacinio skundo ribose.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę.

BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. BK 284 straipsnio sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų.

Pirmosios instancijos teismas E. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę 2 metams, o pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. B. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnio 1 dalis), o kita – nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis, 284 straipsnis) nusikaltimų kategorijoms, šias nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas vieną kartą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (teistumas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 213 straipsnio 1 dalį buvo išnykęs), vieną kartą (2013 m.) atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, po aptariamų nusikalstamų veikų padarymo teistas vieną kartą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir viena baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nagrinėjama Telšių apylinkės teismo Telšių rūmuose, dominuoja smurtiniai nusikaltimai (1 t., b. l. 101-122, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), turi eilę galiojančių administracinių nuobaudų – Administracinių nusižengimų registro išrašą sudaro 55 lapai, paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 118-179), nedirba, oficialaus darbo stažo turi tik už 2013 m., Užimtumo tarnyboje neregistruotas, neįgalus, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, piktnaudžiauja alkoholiu. Visi šie duomenys patvirtina, kad E. B. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad abi nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnio E. B. teistumo faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudarė teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamas nusikalstamas veikas E. B. padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, pašalinant E. B. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam E. B. paskirtos bausmės. Atsižvelgus į jau nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas 180 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, paskyrė sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o bausmių dydžius nustatė ženkliai mažesnius nei sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – atitinkamai 2 metus ir 6 mėnesius (pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų, pagal BK 284 straipsnį – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be kita ko, šias bausmes tarpusavyje subendrinęs visiško bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 3 dalis), pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu iki 1 metų 8 mėnesių, kurią visiško bausmių sudėjimo būdu subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas E. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, klaidų nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 2 metams – taip pat nėra aiškiai per didelis.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę bausmę, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad turi neįgalumą, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytą aplinkybę, taigi dar kartą ją vertinti ir tuo pagrindu švelninti E. B. paskirtą bausmę, nėra pagrindo. Pastebėtina ir tai, kad minėta aplinkybė, susijusi su jo neįgalumu, egzistavo dar ir iki jam padarant nusikalstamas veikas ir jų padarymo metu, tačiau akivaizdu, kad ji pastarojo nuo nusikalstamų veikų padarymo nesulaikė. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais teismo baudžiamaisiais įsakymais apeliantui buvo skirta švelnesnė bausmė – laisvės apribojimas, o nuosprendžiu – mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmė, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio jos nepadarė, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad E. B. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus švelnesnę, nei terminuotą laisvės atėmimo bausmę ar sumažinus jos dydį, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Pagal teismų praktiką, bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 2 metams savo rūšimi ir dydžiu nėra per griežta, kadangi būtent tokia bausme bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo E. B. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatytos trukmės galutinė laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, E. B. paskirta galutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti/netaikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu E. B. pripažintas kaltu padaręs dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (2 metai). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad E. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo E. B. teistumų matyti, kad jis iš viso teistas 3 kartus, jam vieną kartą (vėliausiu nuosprendžiu) jau buvo taikytas teisinę padėtį lengvinantys institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat du kartus skirta laisvės apribojimo bausmė, kurios metu taikoma probacija, tačiau teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus bei darė naujas nusikalstamas veikas. Be to, jam paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, kadangi E. B. piktybiškai ir sistemingai nevykdė paskirto draudimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei įpareigojimo gydytis priklausomybės ligas, taip pat probacijos vykdymo metu ne kartą baustas už administracinius nusižengimus (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus E. B. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir nemotyvuotai, tačiau pagrįstai nuteistojo E. B. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, išskyrus dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pašalinimo, nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti. Telšių apylinkės teismo Telšių 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendį pakeisti. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam E. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.