Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo

NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, NUT1 pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu išspręstas civilinio ieškinio klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. 2024-10-06, tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs pas bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ pirmininką AGI1 adresu (duomenys neskelbtini), iš anksto turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - bendrijos ,, (duomenys neskelbtini) iš anksto turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - bendrijos ,, (duomenys neskelbtini), iš anksto turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - bendrijos ,, (duomenys neskelbtini)“ pinigus, melagingai žadėdamas iki 2024-10-13 atlikti daugiabučio gyvenamojo namo laiptinės remontą, adresu (duomenys neskelbtini), bendrai už 3 000 Eur sumą, piktnaudžiaudamas bendrijos ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamo pirmininko AGI1 pasitikėjimu, pasirašė remontų rangos sutartį Nr. 24-10 dėl laiptinės remonto, iš anksto žinodamas, kad sutartyje nurodomos prievolės neįvykdys, paprašė sumokėti 1 pasitikėjimu, pasirašė remontų rangos sutartį Nr. 24-10 dėl laiptinės remonto, iš anksto žinodamas, kad sutartyje nurodomos prievolės neįvykdys, paprašė sumokėti 1 000 Eur avansą ir tą pačią dieną, sutarties 3 punkto pagrindu AGI1 jam grynais sumokėjus 1 000 Eur, jis jokių darbų neatliko ir avansu gautų 1 000 Eur negrąžino, tokiu būdu jis tyčia apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 1 000 Eur.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir NUT1 veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl NUT1 paskirtos bausmės

Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Skundžiamu nuosprendžiu NUT1 pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė 1 (vieni) metai laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad NUT1 padarė 1 nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos šeiminės aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai neatgrasė nuteistojo nuo baudžiamuoju įstatymu uždrausto elgesio, todėl pripažinti jas išskirtinėmis ir nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis, kaip to prašė gynėjas advokatas teismo posėdžio metu, teisinio pagrindo nėra. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad NUT1 nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas. Skiriant bausmę įvertinta ir tai, kad praeityje NUT1 baustas administracine tvarka ir teistas net 11 kartų, pagrinde – už sukčiavimą, nuteistajam buvo skirtos ir švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės (areštas, laisvės apribojimas), tačiau tai teigiamos įtakos jam nepadarė, akivaizdu, kad nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas. Skiriant bausmę įvertinta ir tai, kad praeityje NUT1 baustas administracine tvarka ir teistas net 11 kartų, pagrinde – už sukčiavimą, nuteistajam buvo skirtos ir švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės (areštas, laisvės apribojimas), tačiau tai teigiamos įtakos jam nepadarė, akivaizdu, kad jis nėra linkęs laikytis įstatymo sureguliuotų elgesio taisyklių ir visuomenėje nusistovėjusių moralės nuostatų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai NUT1 bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje nurodytos bausmės paskirties ar BK 54 straipsnyje esančių bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė bausmės dydį, mažesnį už straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį: pagal BK 182 straipsnio 1 dalį bausmės vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė nėra per griežta, todėl švelninti šią bausmę, mažinant jos dydį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nors šiuo atveju yra formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, tačiau, kaip minėta, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu išsamiai pasisakė dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo NUT1 atžvilgiu, įvertino nuteistojo asmenybę, tai, jog nuteistasis nedaro išvadų iš ankstesnių savo teistumų, nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, kuomet jam buvo paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, ir konstatavo, kad anksčiau aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog yra pagrindas iš dalies (ar visiškai) atidėti paskirtos bausmės vykdymą dar kartą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad praeityje NUT1 ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, taip nuteistajam buvo suteikta galimybė pakeisti savo elgesį, tačiau suteiktomis galimybėmis ir teismų parodytu pasitikėjimu NUT1 nusprendė nepasinaudoti, todėl atidedant bausmės vykdymą teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija. Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdamas nuteistajam NUT1 paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Kartu pažymima, kad sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo taip pat turi būti vadovaujamasi nuostata, jog tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021).

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 26 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis NUT1 . Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistajam NUT1 buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. gegužės 7 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.2.3. punktu, prašoma iš NUT1 valstybės naudai priteisti 131,25 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Į 2026 m. birželio 4 d. vykusį apeliacinės instancijos teismo posėdį atvyko paties nuteistojo pasirinktas gynėjas advokatas Vytautas Tučkus, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys posėdyje nedalyvavo. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą NUT1 apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo NUT1 apeliacinio skundo netenkinti. Iš nuteistojo NUT1 valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai neišieškoti.