- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-05
- Bylos Nr.
- e2S-1516-513/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-15377-2026-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
- 3.1.7.1.1Žyminio mokesčio dydis
- 3.1.7.1.2Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovė IES1 ieškiniu prašė nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo butą, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priteisti ieškovei visą butą nuosavybės teise, o atsakovei iš ieškovės priteisti 700 Eur piniginę kompensaciją už 3/8 dalis buto. Taip pat ieškovė prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartimi nustatė ieškovei 7 dienų terminą nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.
Teismas nurodė, kad CK 4.14 straipsnio 2 dalis nustato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo butas turi priklausinį – ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė nepasisako dėl šio priklausinio.
Teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, teigia, kad atsakovės turtinė padėtis sunki. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio atidėjimo yra vertinama asmens, kuris kreipiasi su reikalavimu į teismą, turtinė padėtis, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie savo itin sunkią finansinę padėtį, dėl kurios negalėtų sumokėti 119 Eur dydžio žyminio mokesčio už ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dėl to teismas vertino, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo atidėjimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė IES1 (apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutarties dalį, kuria neatidėtas žyminio mokesčio mokėjimas, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo.
Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog mokėtinas žyminis mokestis byloje sudaro 119 Eur, nenurodė, kuriuo CPK 80 straipsnio 1 dalies punktu vadovavosi, tačiau greičiausiai eismas kvalifikavo ginčą kaip neturtinį pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pažymi, kad siekia ne atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet būtent įgyti atsakovės turimas 3/8 dalis ginčo buto su priklausiniu ir už šį turtą sumokėti atsakovei kompensaciją. Ieškinio patenkinimo atveju pasikeistų atsakovės turtinė padėtis, nes ji įgytų nekilnojamąjį turtą, o atsakovės turėta turto dalis būtų pakeista 700 Eur pinigine kompensacija. Dėl to žyminis mokestis pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 7 dalį turėjo sudaryti 24 Eur (skaičiuojant nuo ieškinio kainos).
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu CPK 84 straipsnio aiškinimu. Šioje normoje nurodyta, kad teismas klausimą sprendžia atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, tačiau įstatymų leidėjas nenurodo, kad turi būti vertinama išimtinai tik prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo pateikusio asmens turtinė padėtis. Teismas nepagrįstai susiaurino CPK 84 straipsnį jį aiškindamas tik taip, kad vertinama tik ieškovo turtinė padėtis.
Teigia, kad neprašė vertinti atsakovės turtinės padėties kaip savarankiško pagrindo taikyti CPK 84 straipsnį, tačiau prašė įvertinti, kokias procesines pasekmes jai sukeltų byloje esančiais įrodymais patvirtintos atsakovės nemokumo aplinkybės ir dėl to kylanti reali rizika, kad net ir patenkinus ieškinį ieškovė negalėtų susigrąžinti patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, kad neparašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimo dėl savo pačios turtinės padėties, o teismas, netenkinęs jos prašymo, iš esmės atsakovės nemokumo riziką perkėlė jai, kadangi ieškovė patirtos išlaidos niekada nebus atlygintos. Mano, kad toks proceso rizikos paskirstymas nėra suderinamas su civilinio proceso paskirtimi, juo labiau, kad ji nesiekia išvengti žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovei nustatytas terminas ieškinio trūkumui pašalinti – sumokėti žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisės kreiptis į teismą principas įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, tiek CPK 5 straipsnyje, tačiau šis principas negali būti suabsoliutinamas ar aiškinamas kaip asmens teisė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo procesinio dokumento formai ir turiniui. Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma.
Teismų praktikoje žyminis mokestis apibrėžiamas kaip proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme nustatytus teisme atliekamus procesinius veiksmus (ieškinio, priešieškinio, apeliacinio ar kasacinio skundo ir kt. padavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-249/2008, 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016, 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-433-196/2018 ir kt.).
Ieškovei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jos mokėtiną žyminį mokestį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 80 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio, mokėtino už tam tikrus procesinius veiksmus, dydį, įvertinus bylos ginčo pobūdį (turtinis, neturtinis ginčas ar ypatinga teisena), t. y. žyminio mokesčio kvalifikavimas pagal CPK nustatytinas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis – yra taikomas (CPK 80 straipsnio 1 dalis). Proporcinis žyminis mokestis taikomas turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paprastasis žyminis mokestis išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės. Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai ieškinyje dėl atidalijimo šalys pareiškia reikalavimus vienai iš ginčo šalių priteisti turtą natūra kitai šaliai priteisiant piniginę kompensaciją, t. y. kai ieškinio reikalavimu prašoma priteisti kompensaciją už vienai iš šalių tenkančią didesnę turto dalį, tai pripažintina vienu iš atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų, tačiau tai nekeičia žyminio mokesčio už tokio ginčo išsprendimą apskaičiavimo tvarkos, todėl toks ginčas laikytinas neturtiniu. Tuo tarpu, kai viena iš šalių nesutinka ne su teismo pritaikytu atidalijimo būdu kaip tokiu iš esmės, bet kvestionuoja tik priteistos kompensacijos dydį, toks šalies teikiamas skundas apmokestinamas kaip turtinis ir žyminis mokestis mokėtinas nuo ginčijamos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020).
Ieškovė nagrinėjamu atveju įgyvendina vieną iš bendraturčio nuosavybės teisių į bendrosios nuosavybės dalį. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimu prašo pakeisti teisinį santykį ir nustatyti, kad atsakovė vietoj nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gautų to turto vertę pinigais, t. y. ieškovė neprašo didesnės vertės turto nei ji turėjo iki ieškinio pareiškimo. Jos nuomone, kompensacija atitinka turto, kurį prašoma atidalyti, vertę, todėl, net ir tenkinus aptariamą ieškovės reikalavimą, ieškovės turtinė padėtis nepasikeistų, nes už įgyjamą turtą ji atsakovei būtų įpareigota sumokėti atsakovės turimos dalies ekvivalentą pinigais. Taigi, keistųsi tik nuosavybės rūšis (iš bendrosios dalinės nuosavybės ši taptų asmenine nuosavybe) ir nuosavybės teisės objektas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad reikalavimas, kaip jis suformuluotas ieškinyje, pripažintinas neturtiniu reikalavimu, apmokamu CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu žyminiu mokesčiu.
Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme įtvirtinti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Todėl asmuo, objektyviai negalėdamas atitinkamo proceso inicijavimo metu sumokėti viso už pateikiamą pareiškimą (ieškinį ar skundą) mokėtino žyminio mokesčio, turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba mokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis). Atitinkamai, vertindamas, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.
Tiek prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tiek ir prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo turi būti motyvuoti, prie jų turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys šių prašymų pagrįstumą (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 84 straipsnis). Žyminio mokesčio sumokėjimas asmeniui gali būti atidėtas, jei yra įrodytos dvi būtinos sąlygos – sunki turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kad ji ateityje pagėrės ir asmuo bus pajėgus sumokėti atidėtą žyminį mokestį. Įrodinėjimo pareiga tenka pačiam asmeniui, kuris pateikia tokį prašymą (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies, šiuo atveju ieškovės, pareiga inicijuojant procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018), todėl ieškovė turi įrodyti, kad būtent jos, ne atsakovės ir ne kitų asmenų turtinė padėtis ieškinio pareiškimo momentu neleidžia jai sumokėti žyminio mokesčio. Tuo tarpu, apeliantė nepagrįstai prašymą atidėti žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimą sieja su, jos teigimu, sunkia atsakovės turtine padėtimi, teigdama, kad ieškinio patenkinimo atveju dėl atsakovės nemokumo jai bus neįmanoma iš atsakovės susigrąžinti proceso metu patirtas išlaidas. Taigi, apeliantė prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo grindžia teisiškai nereikšmingomis aplinkybėmis dėl atsakovės turtinės padėties. Ieškovė žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo institutu dar tik pradinėje civilinės bylos inicijavimo stadijoje nepagrįstai siekia išspręsti galbūt jai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymo klausimus, nors tai nėra aptariamo instituto paskirtis. Nors apeliantė teigia, kad nesiekia išvengti žyminio mokesčio mokėjimo, jos atskirojo skundo turinys ir dėstomi argumentai sudaro pagrindą priešingai išvadai, ieškovė tiesiogiai deklaruoja nenorinti prisiimti procesinių išlaidų. Nei šis, nei kiti jos dėstomi argumentai nesudaro pagrindo atidėti ieškovei žyminio mokesčio mokėjimą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti yra pasibaigęs, nustatytinas naujas terminas.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir nustatyti ieškovei IES1 naują 7 dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties nuorašo įteikimo dienos, pašalinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartyje nurodytą ieškinio trūkumą – sumokėti 119 Eur (vieno šimto devyniolikos eurų) dydžio žyminį mokestį už ieškinį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.