Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų N. T. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų J. T. ir N. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rent service group“ dėl apsimestinio sandorio fakto nustatymo ir teisinių padarinių taikymo, tretieji asmenys R. P., uždaroji akcinė bendrovė „Kredito partneris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2025 m. lapkričio 21 d. teismui pateikta ieškovų ir atsakovės pasirašyta taikos sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl taikos sutarties

Dėl apsimestinio sandorio

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tuo atveju, jeigu ginčo turtas atitektų tikriesiems jo savininkams – ieškovams, tai yra jeigu būtų pakeistas hipoteka įkeisto turto savininkas, tai jokios hipotekos kreditoriaus teisės nebūtų pažeistos, kadangi jam išliktų ta pati teisė patenkinti savo reikalavimus be eilės iš hipoteka įkeisto turto, kadangi hipoteka nėra siejama su konkrečiu hipoteka įkeisto turto savininku, bet yra siejama išskirtinai tik su pačiu įkeistu turtu. Hipoteka įkeisto turto teisinio režimo ieškovai neprašė kaip nors pakeisti.

Tvirtina, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis, kadangi buvo iškraipyta sutarties šalių valia, tikroji sandorio šalis realiai nebuvo statytinė UAB „Rent service group“, o tikrasis ginčo turto pirkėjas buvo būtent ieškovai, tai yra paslėpti pirkėjai.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje buvo konstatuotas ieškovų ir atsakovės nesąžiningumas bei ieškovų neteisėtas siekis išvengti priverstinio skolų išieškojimo, sudarant sandorius per statytinius.

Nurodė, kad kito kreditoriaus, kuris būtų sutikęs suteikti paskolą ieškovams, kaip fiziniams asmenims, ieškovai nesurado, todėl ir buvo priversti vykdyti kreditorės UAB „Kredito partneris“ nurodymus.

Tuo atveju, jeigu teismui kilo abejonių dėl ginčo sandorio sudarymo statytinio vardu tikslų ir motyvų, teismas šią aplinkybę turėjo galimybę išsiaiškinti, paklausdamas kreditorės UAB „Kredito partneris“, ar ji gali suteikti paskolas fiziniams asmenims ir ar yra tokių paskolų suteikusi. Teismas šią reikšmingą faktinę aplinkybę išsiaiškinti turėjo ne teisę, bet pareigą. Neįvykdęs šios pareigos, teismas nenustatė esminių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės.

Nurodė, kad teismo cituojamose kasacinio teismo bylose ir šioje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės nėra identiškos ar labai panašios, jos skiriasi iš esmės. Todėl jos neturi jokios reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti.

Dėl apsimestinio (niekinio) sandorio

Dėl taikos sutarties prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

Pažymėjo, kad apeliantų su atsakovu sudaryta taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta ir dėl to, kad niekinio sandorio konstatavimo, taip pat ir iš to kylančių padarinių taikymo klausimas yra viešojo intereso klausimas, o ne privataus susitarimo objektas.

Ar sandoris yra niekinis, ar galiojantis, priklauso ne nuo šalių valios, o nuo jo atitikties įstatymų reikalavimams ir šį klausimą išspręsti gali ne šalys, o tik bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas. Taikos sutartis negali pakeisti teisinės realybės, t. y. padaryti galiojantį sandorį negaliojančiu, niekiniu, apsimestinio sandorio pasekmės negali būti sukuriamos susitarimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad 2021 m. kovo 24 d. R. P. (kaip pardavėjas) ir N. T. bei J. T. (kaip pirkėjai) sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį dėl namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas), įsigijimo už 65 000 Eur sumą. Pagal minėtos preliminariosios sutarties 2.1 punktą pirkėjai įsipareigojo sumokėti 10 000 Eur avansą. Ieškovė 2021 m. kovo 25 d. R. P. pervedė 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Pagal preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo (LR CK 6.165 str.)“.

2022 m. kovo 1 d. trečiasis asmuo R. P. kaip pardavėjas ir atsakovė UAB „Rent service group“, atstovaujama ieškovo N. T. (kaip pirkėjas), sudarė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ginčo turtą už 60 000 Eur kainą nuosavybės teise pardavėjas perleido atsakovei. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas nuo 2022 m. kovo 2 d. nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Rent service group“.

UAB „Rent service“ group, atstovaujama vadovo N. T., 2022 m. kovo 15 d. pateikė paskolos paraišką juridiniam asmeniui, prašydama 106 000 Eur paskolos su užstatu ir pasiūlydama užstatą – ginčo nekilnojamąjį turtą, kurį įvertino 242 000 Eur suma.

2022 m. kovo 21 d. UAB „Rent service group“ sudarė verslo planą, jame nurodė įsikūrusi 2020 m. rugpjūčio 12 d. ir užsiimanti nekilnojamojo turto nuoma, todėl turinti tikslą nusipirkti nuomojamas patalpas ir plėsti verslą.

2022 m. kovo 22 d. UAB „Kredito partneris“ (kaip paskolos davėjas) ir UAB „Rent service group“ (kaip paskolos gavėjas ir įkaito davėjas) sudarė paskolos sutartį Nr. CPLT220322-1, pagal kurią suteikta hipoteka užtikrinta 106 000 Eur paskola.

2022 m. kovo 23 d. Vilniaus m. 2-ajam notarų biurui UAB „Kredito partneris“ pateikė prašymą išmokėti: 1) 463,22 Eur notarui R. K. „pagal sąskaitą Nr. 14443“; 2) 3 315 Eur į UAB „Kredito parneris“ sąskaitą nurodant „paskolos sutarties sudarymo ir įkeičiamo turto draudimo mokestis; Paskolos sutarties Nr. CPLT220322-1“; 3) 4 000 Eur į MAB „Investolita“ sąskaitą, nurodant paskirtį „pagal Intelektinių paslaugų verslo teikimo sutartį Nr. INPS2022/03/16/02“; 4) 50 000 Eur į R. P. sąskaitą, nurodant paskirtį „pagal 2022-03-01 Pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)“; 5) 48 221,78 Eur į UAB „Rent service group“ sąskaitą, nurodant „paskolos suma pagal Paskolos sutartį Nr. CPLT220322-1“. UAB „Kredito partneris“ 2025 m. lapkričio 21 d. išdavė sutikimą dėl įkeisto nekilnojamojo turto pakartotinio įkeitimo, galiojusį iki 2025 m. gruodžio 5 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Ieškovai įrodinėjo, kad 2022 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis), kadangi tikrasis ginčo turto pirkėjas buvo ieškovai, o UAB „Rent service group“ nebuvo tikroji sandorio šalis, faktiškai ji buvo statytinė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ieškinį atmetė, nusprendė, kad nėra jokio pagrindo ginčo turto pirkėjais pripažinti apeliantus, kurie elgėsi nesąžiningai, tai yra sudarydami ginčo sandorį per statytinį neteisėtai siekė išvengti priverstinio skolų išieškojimo ir šį savo nesąžiningumo faktą pripažino.

Apeliantai nesutinka su šiuo teismo sprendimu, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino apsimestinio sandorio fakto, t. y. kad ginčo dalyku esantį nekilnojamąjį turtą siekė įsigyti ne atsakovė, o apeliantai savo asmeninėms reikmėms.

Sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnis), dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt., kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 49 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai įrodinėjo, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis (dėl jo subjekto), tai yra sudarytas atsakovės (statytinio) vardu todėl, kad jie patys, kaip fiziniai asmenys, turėjo skolų, jų sąskaitos buvo areštuotos, todėl jie negalėjo nei gauti kredito, nei įsigyti turto. Ieškovų teigimu, trečiasis asmuo UAB „Kredito partneris“ paskolą sutiko suteikti tik juridiniam asmeniui, todėl ginčo turtas buvo įsigytas atsakovės vardu.

Pagal kasacinio teismo praktiką, viena esminių aplinkybių, siekiant sandorį pripažinti apsimestiniu, yra tai, kas atsiskaitė su pardavėju ir kieno lėšomis tai padaryta. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad už ginčo turtą buvo atsiskaityta atsakovės (skolintomis iš trečiojo asmens UAB „Kredito partneris“), o ne ieškovų lėšomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai, ginčydami sandorį kaip apsimestinį, neįrodė, kad faktiškai ginčo pirkimo–pardavimo sutartį sudarė jie, kaip tikrieji pirkėjai, o ne atsakovė, kuri sutartyje nurodyta kaip sandorio šalis, taip pat neįrodė, kad jie, pvz., savo lėšomis įrengė ginčo turtą, jį išlaikė, t. y. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad būtent jie buvo tikrieji ginčo turto savininkai.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, kad atsakovė, atstovaujama ieškovo, o ne ieškovai, kaip fiziniai asmenys, kreipėsi į trečiąjį asmenį UAB „Kredito partneris“ dėl verslo paskolos ir pagal paskolos sutarties sąlygas 106 000 Eur paskola atsakovei buvo suteikta verslui vystyti / refinansuoti (2022 m. kovo 22 d. paskolos sutarties specialiosios dalies 1.3 punktas). Kredito dalį, kuri buvo skirta atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, UAB „Kredito partneris“ suteikė atsakovei, o ne ieškovams, tai yra, kaip minėta, paskolos lėšos, kuriomis atsiskaityta už ginčo turtą, priklausė atsakovei. Bylos duomenys patvirtina, kad paskolos suma nesutapo su ginčo turto įsigijimo kaina, t. y. buvo gerokai didesnė, ir buvo skirta ne tik atsiskaityti pagal 2022 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį (50 000 Eur), bet skirta ir atsakovės verslo plėtrai (48 221,78 Eur suma). Tai taip pat paneigia ieškovų įrodinėjamas aplinkybes, kad trečiasis asmuo UAB „Kredito partneris“ tokiu būdu – per juridinį asmenį (atsakovę) ieškovams suteikė paskolą būstui įsigyti. Pažymėtina ir tai, kad kreditą trečiajam asmeniui įsipareigojo grąžinti atsakovė, o ne ieškovai ir nė viename dokumente nėra aptarta, kad turtas įgyjamas ieškovų vardu ir kad jie įsipareigojo grąžinti kreditą arba kad dalį jo grąžino nuosavomis lėšomis, tokių įrodymų byloje nėra. Taigi teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsirado atsakovei, o ne ieškovams, todėl tai paneigia ieškovų argumentus, kad jie galėjo būti tikroji sandorio šalis.

Byloje pateikti įrodymai – kredito paraiška atsakovės vardu, įmonės finansinės ataskaitos, tarpininkavimo sutartis, atsakovės prašymas dėl paskolos sumos išmokėjimo, taip pat paneigia skunde dėstomus argumentus, kad tariamai tikrieji kredito gavėjai yra ieškovai. Nėra ginčo, kad būtent ieškovas, kaip atsakovės vadovas ir vienintelis akcininkas, priiminėjo verslo sprendimus dėl atsakovės veiklos, taip pat priėmė sprendimus ir rūpinosi ginčo turto sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, jos finansavimu, atsiskaitė su pardavėju, pasirašė paskolos sutartį su kreditoriumi, tačiau visi aptarti ir anksčiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas, sudarydamas ginčo turto sandorį, veikė ne ieškovų, o atsakovės interesais, todėl atmestini ieškovų teiginiai, kad faktiškai turtą buvo siekiama įgyti jų, o ne įmonės vardu. Šiuo atveju vien tik ieškovo, kaip atsakovės vadovo, priimti sprendimai atsakovės vardu neatitinka įstatyme įtvirtinto ir ieškovų įrodinėjamo apsimestinio sandorio sudarymo instituto esmės, kadangi faktiškai visi veiksmai atlikti ir teisiniai padariniai pagal ginčo sutartį atsirado atsakovei.

Byloje pateikti atsakovės „Revolut“ banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad įmonė po ginčo sutarties sudarymo atliko mokėjimus trečiajam asmeniui UAB „Kredito partneris“. Banko sąskaitos išraše matyti, kad mokėjimus atliko ir ieškovas, tačiau jie atlikti atsakovės vardu. Be to, pateiktuose „Revolut“ banko pavedimuose, kuriuos atliko ieškovas trečiajam asmeniui, mokėjimo paskirtis nenurodyta, todėl šie įrodymai nelaikytini pakankamais pagrįsti, kad ieškovai savo lėšomis prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, įvertinus ginčo sutarties esmę, sudarymo tikslus, aplinkybes, sutarties šalių elgesį, sudarant sutartį ir po jos sudarymo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo turtą nuosavybės teise siekė įgyti būtent ieškovai, kaip paslėpti pirkėjai, o pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodytas neteisingas pirkėjas – UAB „Rent service group“ – buvo tik statytinis. Jokių įrodymų, kad ginčo sandorį sudariusių šalių valia neatitiko sandoryje užfiksuotos valios arba kad sudarant sutartį buvo siekiama kitų, ieškovų įrodinėjamų, tikslų, nepateikta. Byloje nėra pateikta ir tokių įrodymų, kad juridiniam asmeniui ginčo turtas nebuvo reikalingas ir kad jis šiuo turtu nesinaudojo ir neketino naudotis.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovai, kaip fiziniai asmenys, kreipėsi į trečiąjį asmenį UAB „Kredito partneris“ dėl paskolos suteikimo ginčo turtui įsigyti, todėl ieškovai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad trečiasis asmuo, kaip kreditorius, fiziniams asmenims kredito suteikti negalėjo arba kad trečiasis asmuo jiems nurodė ginčo turtą pirkti per atsakovę. Be to, trečiasis asmuo neigia tokio pobūdžio konsultacijų teikimą ieškovams ir, kaip teisingai pažymėjo, kreditavimo sutartis su atsakove buvo sudaryta per tarpininką – paskolų brokerę MB „Investolita“, kuri galimai ir galėjo ieškovus konsultuoti. Trečiojo asmens UAB „Kredito partneris“ paaiškinimais nustatyta, kad į jį kreipėsi nurodytas brokeris, organizuodamas atsakovei verslo paskolą, kuri atsakovei ir buvo suteikta. Aplinkybės, ar kreditorius turi teisę verstis kredito teikimo veikla, ar turi reikiamas licencijas, byloje nebuvo įrodinėjamos, viešai prieinamais duomenimis, trečiasis asmuo UAB „Kredito partneris“ yra įrašytas į Lietuvos banko prižiūrimų su nekilnojamuoju turtu susijusių kredito davėjų sąrašą (CPK 178, 185 straipsniai).

Sutiktina su trečiuoju asmeniu UAB „Kredito partneris“, kad bylos duomenys patvirtina ir tai, kad po sandorio sudarymo ginčo turtu rūpinosi atsakovė, kadangi būtent ji, kaip turto savininkė, o ne apeliantai dalyvavo teisminiuose ginčuose priverstinio vykdymo procese, pasiūlė antstoliui turto pirkėją. Tuo tarpu apeliantai vykdymo procese netgi kaip suinteresuoti asmenys (pvz., kaip asmenys, faktiškai valdantys priverstinai realizuojamą turtą) nedalyvavo.

Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminarioji sutartis yra tik organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Taigi, preliminarioji sutartis nesukuria nuosavybės teisių į turtą. Sutarčių laisvės principas nedraudžia pardavėjui turtą parduoti tam asmeniui, šiuo atveju atsakovei, kuri realiai galėjo ir faktiškai sumokėjo už ginčo turtą. Nėra ginčo, kad pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį apeliantai siekė įsigyti ginčo turtą, tačiau, kaip matyti, neturėjo tam finansinių galimybių, todėl vėliau turtas įgytas atsakovės vardu ir jos lėšomis, nurodytos aplinkybės taip pat nedaro sandorio apsimestiniu.

Minėta, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį, ieškovai turėjo įrodyti, kad atsakovė buvo tik „statytinė“, o tikrieji pirkėjai ir pinigų mokėtojai buvo apeliantai, tačiau nesant jokių įrodymų vien tik faktas, kad apeliantai norėjo ginčo turto įsigyti arba kad juo galimai naudojosi, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jie buvo tikrieji ginčo turto pirkėjai. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ieškovai neneigė, jog neturėjo pakankamai lėšų (santaupų, pajamų) ginčo turtui įsigyti, į tai, kad ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog pagal ginčo sutartį jie atsiskaitė su pardavėju, nustačius, kad ginčo turtas įgytas atsakovės lėšomis ir jos vardu, tai yra sutampa tiek išorinė sandorio forma, tiek tikroji sandorio šalių valia, darytina išvada, kad atsakovė buvo tikroji turto pirkėja ir sandorio šalis. Nustačius, kad ginčo sandoris sudarytas su tikrąja sandorio šalimi – atsakove, kurios atliktų veiksmų visuma patvirtina tikslą – įsigyti ginčo turtą, šis sandoris negali būti pripažintas apsimestiniu. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju ieškovai neįrodė, kad jie buvo faktiniai ginčo turto pirkėjai, kurie, be kita ko, elgėsi nesąžiningai ir šį savo nesąžiningumo faktą pripažino.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad šioje byloje konstatuotas ieškovų ir atsakovės nesąžiningumas bei ieškovų neteisėtas siekis išvengti priverstinio skolų išieškojimo, sudarant sandorius per statytinį (CK 1.137 straipsnis).

CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, tai yra draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023).

Teisinis reguliavimas, skirtas ginti asmenų teisėms, kurios buvo pažeistos sudarant apsimestinius sandorius (sandorių pripažinimo apsimestiniais institutas), negali būti aiškinamas kaip skirtas ginti ir nesąžiningiems asmenims, kurie apsimestinių sandorių pagrindu įgyja subjektines teises pažeisdami kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, t. y. piktnaudžiauja teise. Todėl teismas gali tenkinti ieškinį dėl sandorio, kuris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, pripažinimo apsimestiniu, jeigu, be kitų būtinų tokiam ieškiniui tenkinti sąlygų, byloje nustatoma, kad ieškovas, kuriam pagal tokį sandorį atsirado teisės ir pareigos, buvo sąžiningas ir pagal sandorį subjektines teises įgijo nepiktnaudžiaudamas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad plačiausia prasme piktnaudžiavimas teise yra asmens elgesys, pažeidžiantis teisės principus. Subjektinės teisės įgyvendinimas pažeidžiant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus gali būti pripažintas teisės pažeidimu. Piktnaudžiavimas teise atsiranda tada, kai subjektinė teisė įgyvendinama pažeidžiant jos gyvendinimo sąlygas (ribas) ar priešingai jos paskirčiai. Piktnaudžiavimas teise gali pasireikšti įvairiu asmens elgesiu, tiek tyčine sąmoninga asmens veikla, tiek ir akivaizdžiu nerūpestingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad į kreditorių dėl paskolos suteikimo kreipėsi atsakovė, o ne ieškovai, atmestini apeliantų skundo argumentai, kad jie buvo priversti pirkti ginčo turtą atsakovės (statytinio) vardu tik dėl to, kad kreditorė UAB „Kredito partneris“ atsisakė suteikti paskolą jiems, kaip fiziniams asmenims, tačiau sutiko suteikti paskolą juridiniam asmeniui. Ieškovai patys nurodo, kad dėl blogos jų finansinės padėties, turimų skolų, areštuotų bankų sąskaitų jie negalėjo savo vardu nei gauti kredito, nei įsigyti turto. Iš ieškovų paaiškinimų ir elgesio matyti, kad nors ir neturėdami finansinių galimybių įsigyti norimą turtą jie nusprendė elgtis nesąžiningai – turtą įsigyti ne savo, bet ieškovo vadovaujamos atsakovės UAB „Rent service group“ vardu.

Apeliantai pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad ieškovė jokių skolų neturėjo, kad savo vardu galėjo gauti paskolą ginčo turtui įsigyti, su apeliaciniu skundu tokių įrodymų taip pat nepateikta. Priešingai, pirmosios instancijos teisme ieškovai teigė, kad jie abu turėjo skolų, jų sąskaitos buvo areštuotos, todėl joks bankas ar kita kredito įstaiga ieškovams jokios paskolos suteikti negalėjo. Taip pat įrodinėjo, kad jokių kitų lėšų ginčo turtui įsigyti neturėjo, pagal preliminariąją sutartį 10 000 Eur avansas taip pat buvo sumokėtas iš skolintų lėšų. Todėl labai tikėtina, kad ieškovai ginčo sandorį siekė sudaryti atsakovės (statytinio) vardu, siekdami išvengti priverstinio skolų išieškojimo nukreipimo į įgyjamą turtą ir tokiu būdu nevykdyti turimų įsiskolinimų kreditoriams, o ne todėl, kad tariamai kreditorė UAB „Kredito partneris“ atsisakė jiems suteikti paskolą kaip fiziniams asmenims ir kad paskolą sutiko suteikti tik juridiniam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, patenkinus apeliantų reikalavimą ir pripažinus juos tikraisiais ginčo turto pirkėjais, susiklostytų tokia teisiškai ir socialiai ydinga situacija, kai iš savo pačių priešingų teisei veiksmų (įstatymui prieštaraujančio, apsimestinio sandorio) jie įgytų teises ir gautų naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020). Be to, pripažinus ginčo sandorį apsimestiniu ir ieškovus tikraisiais pirkėjais, būtų nesąžiningai suklaidintas trečiasis asmuo UAB „Kredito partneris“ kaip kredito davėjas ir hipotekos kreditorius.

Pagal CPK 177 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, o faktiniai duomenys nustatomi, be kita ko, ir šalių paaiškinimais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovai ginčo sutartimi siekė sudaryti sandorį per statytinę (atsakovę) ir ginčo turtą įgyti jos vardu, kad šiuo turtu galėtų naudotis, piktnaudžiaudami teise, tai yra sąmoningai siekė išvengti įsigyti ginčo turtą savo nuosavybėn, kad į jį negalėtų būti nukreiptas kitų kreditorių išieškojimas, siekė asmeninės naudos sau. Įvertinusi visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginti ieškovų teises CK 1.137 straipsnio pagrindu.

Dėl precedento taikymo

Kasacinis teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, sprendė dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens, kurio teisių pažeidimas siejamas su apsimestinio sandorio sudarymu, sutartyje kaip vieną iš šalių nurodant kitą nei tikroji sandorio šalis asmenį, teisių gynimą, draudimo piktnaudžiauti savo teise pažeidimą kaip prielaidą teismui atsisakyti ginti subjektinę teisę, aiškinimo ir taikymo. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šia ir kitomis kasacinio teismo nutartimis, kadangi bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės ir šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės nėra identiškos ar labai panašios, jos skiriasi iš esmės.

Nustatyta, kad nurodytoje byloje kasacinis teismas nustatė, kad ieškovas, siekdamas, kad pirkimo–pardavimo sutartyje atsakovė būtų nurodyta pirkėja ir šia sutartimi įgytos negyvenamosios patalpos būtų įregistruotos jos vardu, nors nuosavybės teises į šia sutartimi įgytą turtą įgytų ieškovas, sąmoningai siekė išvengti išieškojimo iš jam priklausančio turto, todėl buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo teise įgyti subjektines savininko teises; atsisakė ginti ieškovo teises CK 1.137 straipsnio pagrindu.

Kasacinėje byloje, kurioje buvo priimta 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-403/2020, taip pat kaip ir nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių su apsimestinio sandorio negaliojimu susijusias teisines pasekmes, aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad abiejų bylų faktinės aplinkybės sutampa, abiejose bylose ginčas kilo dėl tos pačios rūšies sutarties pažeidimo, esant panašiam šalių elgesiui ir panašioms pasekmėms, sprendžiama ta pati teisinė problema. Teismai abiejose bylose privalėjo atsakyti į tą patį esminį teisinį klausimą ar sandoriai buvo apsimestiniai ir ar teismams buvo pagrindas atsisakyti ginti asmenų, piktnaudžiavusių savo teise, interesus. Todėl darytina išvada, kad nurodytoje kasacinėje byloje pateikti ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas atmetė kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, kad ginčo sutartis su statytiniu – juridiniu asmeniu (atsakove) buvo sudaryta tik kreditavimo tikslu, kad kreditorė UAB „Kredito partneris“ nesutiko suteikti kredito ieškovams, kaip fiziniams asmenims, kadangi neturėjo tokiai veiklai privalomos licencijos, taip pat atmetė argumentus, kad juridiniam asmeniui šis turtas nebuvo reikalingas ir kad jis šiuo turtu nesinaudojo ir neketino naudotis. Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo įrodyta, kad ginčo sandoris sudarytas siekiant išvengti išieškojimo iš ieškovams priklausančio turto, konstatuotas ieškovų nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas teise.

Nors, kaip nurodo apeliantai, teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu šioje byloje pasisakė tik dėl ieškovų reikalavimo priteisti iš atsakovo 77 000 Eur, tačiau šios bylos procese, be kita ko, buvo konstatuota, kad pripažintais apsimestiniais pirkimo–pardavimo ir draudimo sandoriais ieškovai siekė išvengti mokesčių ir (ar) be pagrindo gauti socialines išmokas ar jų neprarasti ar, siekdami naudos sau, apeiti valstybės ir socialinio draudimo institucijas (išvengti galimų naujų mokestinių prievolių, išsaugoti teisę į socialinę pašalpą). Nutarties 58 punkte kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje kaip pirkėjas buvo nurodytas atsakovas, ir draudimo sutarties, kurioje kaip draudėjas buvo nurodytas taip pat atsakovas, sudarymu, pagrįstai konstatavo, kad faktinę situaciją ir šalių ginčą lėmė visų šalių, t. y. tiek atsakovo, tiek ir pačių ieškovų, nesąžiningi veiksmai, kai, siekiant naudos sau, buvo bandoma apeiti valstybės ir socialinio draudimo institucijas (išvengti galimų naujų mokestinių prievolių, išsaugoti teisę į socialinę pašalpą). Šiuo konkrečiu atveju šalys siekė dvigubos naudos, todėl turi prisiimti iš to kilusius padarinius ir riziką. Nurodė, kad, patenkinus tokį ieškovų reikalavimą ir priteisus iš atsakovo loterijos laimėjimo piniginį ekvivalentą, susiklostytų tokia teisiškai ir socialiai ydinga situacija, kai iš savo pačių priešingų teisei veiksmų (įstatymui prieštaraujančio, apsimestinio sandorio) ieškovai praturtėtų. Taigi, šioje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais buvo sprendžiama ne tik dėl apsimestinio sandorio tikslų, bet ir dėl šalių nesąžiningumo (nutarties 40 p. ir kt.). Todėl atmestini apeliantų skundo argumentai, kad nurodytoje kasacinėje byloje pateikti ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos.

Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kuriais jie nesutinka, kad kasacinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022, ir joje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs, nes nesutampa bylų ratio decidendi. Apeliantai nurodė, kad teismai nurodytoje byloje sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu (tariamasis sandoris). Tuo tarpu šioje byloje ieškovai ginčija sandorį CK 1.87 straipsnio pagrindu (apsimestinis sandoris).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tariamasis ir apsimestinis sandoriai iš esmės sutampa pagal savo teisinę prigimtį, šalių elgesio modelį bei įrodinėjimo procesą. Nurodytoje kasacinėje byloje žemesnės instancijos teismai, be kita ko, nustatė, kad tokiais atvejais, kai sandoris sudaromas per statytinius ir matomo sandorio šalis to nežino, tai matomai sandorio šaliai (sąžiningai šaliai) apginti yra taikoma analogija kaip ginant trečiojo asmens interesus apsimestinio sandorio atveju pagal CK 1.87 straipsnio 2, 3 dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019). Taigi, nors pagal įstatymą apsauga tretiesiems asmenims tiesiogiai numatyta tik apsimestinio sandorio atveju (CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalys), tačiau, pagal teismų praktiką, remiantis sisteminiu teisės aiškinimu, ši taisyklė taikoma ir tariamiesiems sandoriams (CK 1.86 straipsnis), siekiant apsaugoti sąžiningus kreditorius. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia kasacinio teismo praktika rėmėsi spręsdamas dėl CK 1.137 straipsnio 3 dalies taikymo ieškovams, tai yra nustatęs, kad jie nesąžiningai piktnaudžiavo savo subjektine teise, teismas atsisakė ją ginti.

Nors nurodytoje byloje kasacinis teismas sprendė klausimą ir dėl restitucijos taikymo, pažymėtina, kad taikant ratio decidendi būtinas būtent teisiškai reikšmingų (esminių) bylos faktinių aplinkybių sutapimas, kadangi būtent šios aplinkybės tiesiogiai lemia konkrečios teisinės taisyklės suformavimą, kitų klausimų išsprendimas kasacinėje byloje netrukdo remtis ginčui aktualiais išaiškinimais. Todėl darytina išvada, kad restitucijos klausimo nagrinėjimas nurodytoje kasacinėje byloje savaime nepanaikina suformuoto precedento galios kitiems tos bylos aspektams.

Dėl taikos sutarties netvirtinimo

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Apeliantams neaišku, kodėl ir kokiu būdu, patvirtinus jų pateiktą taikos sutartį, būtų pažeista hipotekos kreditoriaus teisė, jeigu būtų pakeistas hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto savininkas.

Nustatyta, kad 2025 m. rugsėjo 18 d. šalys sudarė taikos sutartį, kuria atsakovė pripažino jos ir R. P. 2022 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, pagal kurią pirkėja UAB „Rent service group“ įsigijo ginčo turtą žemės sklypą, apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir sutiko, kad pirkėjo teisės ir pareigos pagal šią sutartį būtų perkeltos ieškovams. Ieškovai įsipareigojo kompensuoti atsakovei jos trečiajam asmeniui UAB „Kredito partneris“ sumokėtą sutarties sudarymo mokestį, tai yra 3 180 Eur. Taikos sutartimi atsakovė visų kitų reikalavimų atsisakė. Taigi, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą, šalys susitarė dėl sandorio modifikavimo, t. y. pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo apeliantams, ir įsipareigojo 60 000 Eur už ginčo turtą, 3 180 Eur sutarties sudarymo mokestį ir kitus sandorio sudarymo kaštus sumokėjusiai atsakovei kompensuoti tik 3 180 Eur.

CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti. Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi išsiaiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Pažeidžiant kitų asmenų teises, pažeidžiama ir nustatyta teisės tvarka. Nustatytos teisės tvarkos pažeidimai valstybėje netoleruojami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-1075/2024 20 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Pirmosios instancijos teismas tokios taikos sutarties netvirtino konstatuodamas, kad taikos sutartis prieštarauja CK 4.192 straipsnio 4 dalyje nustatytai taisyklei, pagal kurią nuo vykdomojo įrašo įregistravimo viešajame registre dienos skolininkas neturi teisės disponuoti įkeistu turtu be kreditoriaus sutikimo. Apeliantai nagrinėjamu atveju neginčija, kad taikos sutartimi šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto objekto, kuris yra įkeistas hipoteka, nuosavybės teisės pakeitimo, nesant hipotekos kreditoriaus sutikimo. Todėl nepagrįstai teigia, kad taikos sutartis nepažeidžia hipotekos kreditoriaus teisių. Pažymėtina, kad kreditorius nesutinka su konkrečios taikos sutarties sąlygomis ir jos tvirtinimu, todėl įkaito davėjas (atsakovė) be hipotekos kreditoriaus sutikimo negalėjo sudaryti jokių susitarimų dėl įkeisto turto nuosavybės perleidimo.

Pažymėtina ir tai, kad normos dėl sandorių negaliojimo (įskaitant ir CK 1.87 straipsnį) yra imperatyvios, taigi taikos sutartis negali patvirtinti niekinio sandorio fakto, t. y. negali spręsti klausimo, kuris reguliuojamas imperatyviosiomis teisės normomis. Be to, taikos sutartimi sutarties šalys siekia dirbtinai šiuo metu galiojantį ginčo sandorį tarp atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Kredito partneris“ padaryti negaliojančiu, tačiau apsimestinio sandorio pasekmės negali būti sukuriamos (įteisinamos) tiesiog susitarimu, niekinio sandorio konstatavimo, atitinkamai iš to kylančių padarinių taikymo klausimas yra viešojo intereso klausimas, o ne privataus susitarimo objektas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta. Priešingu atveju apeliantai ir atsakovė jų sudaryta taikos sutartimi paneigtų ir padarytų negaliojančiu sandorį, kurio šalis yra trečiasis asmuo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai nagrinėjamu atveju neįrodė, kad ginčo sandoris apsimestinis, priešingai, nei teigia ieškovai, jie nėra tikrieji ginčo turto savininkai, todėl šia taikos sutartimi, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, jie nesąžiningai siekia apsimestinio sandorio pasekmių ir kad būtų pakeisti hipoteka įkeisto turto savininkai. Pirkėjo teisių perkėlimas reiškia esminį sandorio sąlygų (šalių sudėties) modifikavimą, todėl dėl tokių pakeitimų teisėtai susitarti gali tik visos pradinio sandorio šalys. Turto savininko pasikeitimas keičia patį prievolės užtikrinimo santykį, todėl negali būti vykdomas be kreditoriaus žinios ir sutikimo. Pažymėtina, kad, patvirtinus tokią taikos sutartį, hipotekos kreditoriui būtų primetamas naujas turto savininkas, su kuriuo kreditorius neturi jokių sutartinių santykių, nevertino jo mokumo, rizikos ir nedavė sutikimo tokiam teisių perkėlimui. Todėl teismas negali tvirtinti tokio šalių susitarimo, kuris daro tiesioginę įtaką hipotekos kreditoriaus teisėms ir pareigoms, nors jis ir nėra taikos sutarties šalis (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos išvados dėl taikos sutarties prieštaravimo imperatyviosioms hipotekos teisinius santykius reguliuojančioms teisės normoms yra pagrįstos, nes įkaito davėjas be hipotekos kreditoriaus sutikimo negali sudaryti jokių susitarimų dėl įkeisto turto nuosavybės perleidimo.

Ieškovai apeliaciniame skunde išdėstė argumentus dėl įrodymų vertinimo, siekdami, kad pagal juos būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas. Tačiau teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo esminėms išvadoms dėl sandorio nepripažinimo apsimestiniu, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti CPK 176 ar 185 straipsniuose įtvirtintų teisės normų pažeidimai, ir nenustatė pagrindo abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei byloje pateiktų įrodymų visumą, teisingai taikė proceso ir materialinės teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti priešingą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Trečiasis asmuo atsakovės pusėje UAB „Kredito partneris“ pateikė įrodymus apie 726 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, trečiajam asmeniui iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina po 363 Eur. Pažymėtina, jog trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kredito partneris“ iš ieškovo N. T. 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kredito partneris“ iš ieškovės J. T. 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.