Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama spręsti klausimą dėl suinteresuoto asmens E. L. atsakomybės ir sankcijų jos atžvilgiu taikymo už Klaipėdos apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-201-1067/2025, kuriuo nustatyta suinteresuoto asmens I. S. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, nevykdymą.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo (išieškotojas) I. S. su antstolės pareiškimu sutiko, prašė teismo skirti skolininkei baudą už teismo sprendimo nevykdymą. Paaiškino, kad sprendžiant baudos skyrimo klausimą turi būti vertinami ne tik formalūs vaiko motinos paaiškinimai, kad vaikas nenori bendrauti, bet ir tai, kad dėl tokio tęstinio vaiko neperdavimo vaiko teisė bendrauti su tėvu jau buvo pažeista daugybę kartų. Motina nevykdo teismo sprendimo, remiasi tariamu vaiko nenoru ar kitaip manipuliuoja situacijomis, o vėliau pačios sukurtą nebendravimo situaciją naudoja kaip argumentą prieš bendravimą. Klaipėdos apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-4028-676/2026 jau yra aiškiai nurodęs, kad vien konfliktiški šalių santykiai nesudaro nei faktinio, nei įstatyminio pagrindo per laikinąsias apsaugos priemones keisti 2025 m. balandžio 2 d. teismo sprendimu nustatytą vaiko bendravimo tvarką, o vaiko nenoras ar galimo nuteikinėjimo klausimai turi būti tiriami specialistų vertinant, nagrinėjant ieškinį dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, o ne savavališkai stabdant ar keičiant teismo sprendimą. Motina jau ne kartą bandė naudoti laikinųjų apsaugos priemonių institutą ne kaip vaiko interesų apsaugos priemonę, bet kaip būdą apeiti teismo sprendimą. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria teismas panaikino pirmos instancijos teismo nutartį, kuria buvo nustatyta laikina bendravimo tvarka centre su psichologu, akcentavo, kad tokia bendravimo tvarka nepagrįstai riboja bendravimo laiką, pažeidė tiek vaiko, tiek skyriumi gyvenančio tėvo interesus. Vien mamos nurodyta vaiko baimė, nenoras, tėvų tarpusavio konfliktas savaime nepateisina bendravimo ribojimą. Teismo sprendimo vykdymo reikalavimas nėra konfliktas, tai yra teisėtas tėvo siekis įgyvendinti įsiteisėjusį sprendimą, vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais. Konfliktas šioje byloje atsiranda ne todėl, kad tėvas nenori, o todėl, kad motina atsisako vykdyti teismo sprendimą. Jeigu toks elgesys nebūtų sankcionuojamas, tai reikštų, kad skolininkė galėtų kurti sprendimo nevykdymo situaciją, toliau ja remtis kaip priežastimi išvengti atsakomybės, kas šiuo atveju ir yra daroma. Ypač svarbu, kad šioje byloje nėra vien jo subjektyvus vertinimas, kad bendravimas žlugdomas dėl motinos veiksmų, tai yra užfiksuota Tarnybos vaiko situacijos vertinimo sprendimuose. 2026 m. kovo 24 d. vaiko situacijos vertinimo sprendime rizikos veiksnys buvo nustatytas motinai, nurodant, kad vaiko atstovas galimai daro neigiamą įtaką vaikui, jos situacijai bei santykiui su kitu vaiko atstovu. Tame pačiame sprendime pažymėta, kad nesurinkta objektyvių duomenų patvirtinančių motinos pastangas keisti esamą padėtį, užtikrinant vaiko teisę bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu, giminaičiais ir broliu iš tėvo pusės, sistemingai nesilaikoma teismo nustatytos bendravimo tvarkos. Šią išvadą patvirtina ir 2026 m. gegužės 13 d. vaiko teisių situacijos vertinimo sprendimas, kuriame konstatuojama, kad vaiko interesus labiausiai pažeidžia ne tėvo siekis bendrauti su vaiku, o motinos nuolatinis vaiko neperdavimas, vaiko bendravimo su tėvu ribojimas, institucijų pasitelkimas situacijoms, kai turi būti vykdoma įsiteisėjusi teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka. Be to, jo vertinimu, antstolė duomenis teismui pateikė selektyviai, akcentuojamos nutartys ir aplinkybės gali būti palankios tik skolininkei. Teismui pateikiamas vieno mėnesio laikotarpis, per kurį neįvyko vienuolika susitikimų, tačiau kiek dar susitikimų neįvyko iki šio laikotarpio ir po jo nenurodyta. Pati skolininkė pripažįsta, kad bendravimas nevyksta nuo 2025 m. rugpjūčio 17 d. Motina visuose procesuose teigia, kad ta teismo nustatyta bendravimo tvarka neva neatitinka vaiko interesų, yra neįmanoma vykdyti be psichologų, o vaikas nenori arba atsisako bendrauti su tėvu. Pačiame atsiliepime motina pripažįsta, kad susitikimai neįvyko, tačiau visą atsakomybę bando perkelti vaikui, kad vaikas nenori, bijo, atsisako. Motinai, kaip faktiškai visą laiką vaiką prižiūrinčiam asmeniui, tenka pareiga vaiką paruošti, skatinti ryšį, užtikrinti teismo sprendimo vykdymą. Nors atsiliepime motina teigia, kad netrukdo bendrauti, tačiau tuo pačiu aprašo modelį, pagal kurį kiekvieną kartą prieš susitikimą ar susitikimo metu tėvui pranešama, kad vaikas nenori eiti, nevažiuos, serga, yra išvykusi arba jam susitikimas nepriklauso, arba žinutės nebuvo iš viso skaitomos. Tai yra faktinis teismo sprendimo nevykdymas. Teismo sprendimas nevykdomas ne tik tada, kai motina tiesiogiai pasako „neduosiu vaiko“, bet ir formaliai sudaromas įspūdis, kad bendravimas nedraudžiamas, tačiau realiai vaikas tėvui neperduodamas, susitikimas neįvyksta. Kreipimasis į antstolį nėra kerštas, tai vienintelė likusi teisėta priemonė pasiekti, kad teismo sprendimas nebūtų tik popierinis. Jeigu kiekvienas išieškotojo prašymas vykdyti sprendimą būtų laikomas spaudimo priemone, tai reikštų, kad skolininkė sprendimo galėtų nevykdyti neribotą laiką, o išieškotojas būtų kaltinamas, kad naudojosi įstatymo suteiktomis teisėmis. Atsiliepime motina patvirtina, kad ji vienašališkai sprendžia kada bendravimas vyks ir kokiomis sąlygomis ir nurodo, kad prieš vaiko valią neves į kiemą, bet atves vaiką į psichologijos centrą, kad susitikimai turi vykti tik saugioje aplinkoje su psichologais pagal motinos siūlomą modelį. Tačiau toks bendravimo modelis nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsiliepime nėra pateikta objektyvių duomenų, kad vieną iš vienuolikos vykusių susitikimų būtų neįmanoma įvykdyti dėl svarbių nuo skolininkės valios nepriklausančių priežasčių. Teismas 2026 m. kovo mėnesį vykusių epizodų neturėtų vertinti kaip formalaus vieno teismo sprendimo punkto ar vaiko perdavimo kieme neįvykdymo. Pagal teismo sprendimo 1.5 punktą, šalys privalo bendradarbiauti, iš anksto SMS raštu informuoti apie negalėjimą vykdyti bendravimo tvarkos, nurodyti konkrečias priežastis, dėl objektyvių priežasčių neįvykusius susitikimus perkelti į artimiausią dieną ar savaitgalį. Pagal teismo sprendimo 1.8 punktą – šalys privalo nedelsiant vieną kitą informuoti apie vaiko sveikatos būklę ir kitus svarbius vaiko gyvenimo pokyčius. Todėl dėl kiekvieno šio epizodo turi vertinama ne tik tai ar vaikas buvo fiziškai perduotas, bet ar motina realiai bendradarbiavo, ar laiku ir aiškiai nurodė objektyvias vaiko neperdavimo priežastis ar pateikė informaciją apie vaiko sveikatą ir ar siūlė ir ar sutiko kompensuoti neįvykusius sutikimus. 2026 m. kovo 5 d. motina tik 16 val. 26 min. pranešė, kad negrįš iš Vilniaus, nors turėjo iš anksto informuoti apie negalėjimą ir nurodyti aiškias objektyvias negalėjimo perduoti priežastis. Pranešimas buvo pavėluotas, nebuvo aiškiai paaiškinta kokia tai kelionė, kodėl kelionė negalėjo būti suderinta su teismo nustatytu bendravimo laiku, ypač, kai motina yra nedirbanti. Taip pat nebuvo tartasi dėl susitikimo perkėlimo. Todėl šiuo atveju pažeistas ne tik perdavimo įpareigojimas, bet ir bendradarbiavimo ir kompensavimo įpareigojimai, tai yra teismo sprendimo 1.2 ir 1.8 punktai. Kovo 7–8 dienomis jis atvyko į vaiko gyvenamosios vietos kiemą, vaikas nebuvo perduotas. Motina rėmėsi vaiko nenoru, tačiau nebuvo matyti aktyvių veiksmų, vaiką paruošti, skatinti bendravimą, pasiūlyti kitą artimiausią laiką, tai reiškia nebuvo vykdomas nei punktas dėl perdavimo, bei punktas dėl bendradarbiavimo, bei neįvykusio susitikimo perkėlimo. Kovo 9 d. jis bandė kooperuotis dėl ankstesnio perdavimo, nes tai buvo šventinė diena, tačiau jis turėjo dirbti, tačiau motina nesikooperavo, nors teismo sprendimas numato taikų bendradarbiavimą, o ne vienašališką motinos sprendimą, kuriuo bendravimas vyks arba neįvyks keitimą. Kovo 12 d. motina parašė, kad vaikas neva nenori, tačiau nesiderino dėl kitos datos ir nepasiūlė sprendimo. Jo manymu, vien pranešimas, kad vaikas nenori nėra tinkamas teismo sprendimo vykdymas, jeigu nėra kartu aktyviai siekiama vykdyti bendravimo tvarką ar kompensuoti neįvykusį susitikimą. Kovo 15 d. jis atvyko, bet vaikas nebuvo perduotas, motina nesikooperavo dėl kitos datos, todėl pažeidimas apima 1.2 punktą dėl neperdavimo ir 1.5 punktą dėl nebendradarbiavimo. Kovo 19 d. motina iš pradžių pranešė, kad vaikas nenori, vėliau nurodė, kad yra kieme, o jam atvykus ir šiek tiek pavėlavus, pareiškė, kad vaikas nenori. Nei vienu iš šio mėnesio susitikimų vaikas nebuvo išvestas į kiemą. Nors motina praneša, kad neves vaiko į kiemą, jis yra kaltinamas nevykdymu, o jeigu atvyksta, vaikas vis tiek neperduodamas. Kovo 21 d. jam atvykus motina pavėluotai parašė, kad vaikas nenori, nesikooperavo dėl kitos datos. Šis epizodas rodo ne objektyvų negalėjimą įvykdyti sprendimą, o vienašališką sprendimą, kad bendravimas neįvyks ir nebus perkeltas. Kovo 22 d. motina pradėjo dengtis vaiko kosuliu ir temperatūra, tačiau nebuvo objektyviai fiksuota kaip tokia būklė, dėl kurios bendravimas negalimas. Kiek jam žinoma konsultacija su gydytoja buvo nuotoliniu būdu. 1.8 punktu apie vaiko sveikatos būkle turi teikiama aiški nedelsiant savalaikė objektyvi informacija, o ne abstraktūs teiginiai, kuriais vėliau pateisinimas bendravimo nevykdymas. Kovo 26 d. SMS žinutėmis jis prašė informuoti apie vaiko sveikatą, motina nurodė kosulį ir slogą, tačiau e-sveikata sistemoje tokių duomenų nebuvo. Kadangi jis turi kelių mėnesių sūnų dėl dukros užsikrėtimo rizikos jis nurodė motinai, kad tokiu atveju jis vaiko nepasiims, jeigu vaikas dar serga. Mama iš karto šią situaciją panaudojo prieš jį, teigdama, kad neva jis saugodamas sūnų nebegali rūpintis dukra. Motina nevykdo teismo sprendimo remdamasi liga, bet kai tėvas dėl objektyvios priežasties saugo kitą mažametį vaiką nuo galimos ligos, motina pateikia tai kaip tėvo nenorą rūpintis dukra. Jau tada leido susitikti su tėvu. Be to, kai motina faktiškai sutiko, kad dukra būtų paimta, dingo ankščiau kartota dukros baimė ir nenoras. Kovo 27 d. jis pranešė apie atvykimą į kiemą, tačiau motina net nesiteikė atsakyti į žinutes, nenurodė aiškios vaiko neperdavimo priežasties, nesikooperavo dėl laiko perkėlimo ir neatsakė į klausimus apie dukros sveikatą. Į tai įėjo papildomai 1.5 ir 1.8 sprendimo punktų nevykdymas. Kovo 29 d. jis pranešė apie atvykimą, tačiau perdavimas neįvyko, motina nurodė, kad vaikas dar kosėja, tačiau e-sveikata sistemoje nebuvo objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad vaiko būklė neleistų kelių valandų bendravimo. Dėl šios dienos kompensavimo taip pat nebuvo kooperuotasi. Mano, kad teismas turėtų neapsiriboti vien formaliu vertinimu, kad konkrečiomis dienomis vaikas nebuvo perduotas pagal teismo sprendimo 1.2 punktą. Kiekvienas neperdavimo epizodas reiškė kitų savarankiškų teismo sprendimu nustatytų pareigų nevykdymą, kiekvienu atveju pareigos bendradarbiauti, laiku ir aiškiai informuoti apie negalėjimą vykdyti bendravimo tvarką, nurodyti aplinkybes ir priežastis, teikti informaciją apie vaiko sveikatos būklę ir kitus klausimus, dėl svarbių priežasčių neįvykusius susitikimus kompensuoti perkeliant susitikimą į artimiausią dieną arba savaitgalį. Prašo baudą skirti ne simboliškai už bendrą laikotarpį, o už kiekvieną nustatytą teismo sprendimo nevykdymo epizodą ir neįvykdytą punktą, baudą skirti išieškotojo naudai. Jis, vykdydamas teismo sprendimą, parašo, kad atvyks pagal teismo sprendimą, nurodytą dieną. Jeigu atvykti negali, nurodo kada sekantį kartą atvyks. Pagal teismo sprendimą yra nustatyta, kad kompensacija vyksta susitikimą perkeliant į artimiausią dieną arba savaitgalį, taip ir darydavo. Jeigu motina nieko neatsako, tai nereiškia, kad jis neturi vykdyti šios pareigos, jis atvykdavo ir prašydavo, kad vaikas būtų perduotas. Mano, kad su dukra ryšys yra susilpnėjęs, buvo kalbama apie šį mėnesį. Skolininkė laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekė pakeisti bendravimo tvarką, teismai atmetė prašymus. Vieną kartą skolininkės prašymą pakeisti bendravimo tvarką tenkino, tačiau Šiaulių apygardos teismas nutartį panaikino, pripažino kaip nepagrįstą. Teismas pasisakė, kad tokia bendravimo tvarka yra ribojanti tėvo ir vaiko bendravimą, nes motina siūlo tris kartus per savaitę darbo dienomis. Dabar lygiai taip pat pasinaudojo šiuo institutu. Teismas priėmė vos ne lygiagrečią teismo nutartį, taikė laikinąsias apsaugos priemones, tai yra bendravimas du kartus per savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį po 1.5 valandos. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių nutartį, jis gegužės 22 d. dieną buvo nuvykęs į centrą, pasižiūrėti kaip ten viskas vyksta. Situacija buvo ypatingai baisi, specialistė – centro vadovė – buvo labai šališka, niekuo nepadėjo, buvo pasyvi stebėtoja, sėdėdama kampe aprašinėjo visą pusantros valandos vykusį susitikimą. Jis prašė pagalbos, klausė kas čia per procesas, jeigu niekas nepadeda. Kalbant apie ryšį, jis gegužės 22 d. nuvyko į centrą, valandą laiko vaikas prabuvo motinos glėbyje. Vaiką jis sudomino žaislais. Nors devynis mėnesius tėvas vaiko nematė, jie juokėsi, krykštavo. Šis sutikimas yra baisiai aprašytas centro specialistės. Tačiau reikalui esant jis pateiks įrodymus, kad tai yra melas, neteisybė. Vertindamas gegužės 22 d. susitikimą mano, kad ryšio atstatymui jam nereikalingas joks tarpininkas, vaikas kuo puikiausiai ėjo tiek į fizinį, tiek emocinį kontaktą su juo. Tarpininkas reikalingas tik tame, kaip ir Tarnyba nurodo, santykio konfliktiškume, kai motina nenori perduoti vaiko. Kai vaikas ir motina gyveno „(duomenys neskelbtini)“ jis prašydavo specialistų, kad motina būtų išvesta iš vaiko aplinkos. Tai padarius neužtrukdavo nei minutės vaiką pasiimti. Tai fiksuota vaizdo įrašais ir kitais įrodymais, vaiko teisių tarnybos dokumentais. Jis mano, kad tarpininkas reikalingas tik, kad ne motina perduotų vaiką. Jo teigimu, motina yra visokeriopai suinteresuota, kad vaikas nebūtų perduodamas, ji perduoda visą pyktį, emocijas vaikui. Motina perdavimo metu kviečia policiją. Vaiko teisių tarnybos dokumentuose nurodoma, pati motina kreipėsi į centrą „(duomenys neskelbtini)“ paslaugų. Ten aprašyta, kad vaikas motinos žodžiais sako, jog tėvą reikia uždaryti į kalėjimą, nes mama taip sakė, tėtis ne šeimos dalis. Yra daugybę faktų, kad motina perteikia neigiamus dalykus. Jo manymu, tai yra psichologinis smurtas prieš vaiką. Motina nuo 2024 metų neleidžia su vaiku bendrauti, priėmus teismo sprendimą, taipogi neleidžia bendrauti. Jeigu teismo sprendimas būtų vykdomas normaliai ir sistemingai, vaikas būtų perduodamas, tai nereikėtų tarpininko. Spręsdamas klausimą dėl baudos skyrimo, teismas turi įvertinti, ar skolininkė vykdo įsiteisėjusį Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos ar per antstolės akte nurodytą laikotarpį jam buvo sudaryta reali galimybė bendrauti su dukra. Skolininkė teismo posėdžio metu neatsakė, kodėl visą nagrinėjamą laikotarpį, tą konkretų mėnesį, nebuvo vykdoma teismo nustatyta bendravimo tvarka ir kodėl vienuolika kartų jam nebuvo sudaryta reali galimybė bendrauti su dukra. Vietoje paaiškinimo dėl kiekvieno dukros neperdavimo buvo kalbama apie tariamas vaiko baimes, nenorą, įvairius kaltinimus jo atžvilgiu, tariamus vaiko mušimus, kutenimus ar kitokias aplinkybes, kurių objektyviai niekas nėra patvirtinęs jokiais objektyviais įrodymais. Motina gali pasakyti, kad vaikas nenori ar atsisako, tačiau vien toks pasakymas nėra įrodymas, kad teismo sprendimo objektyviai nebūtų galima vykdyti. Jeigu teigiama, kad vaikas bijo tėvo, turi būti vertinama specialisto išvada dėl tokios baimės kilmės, ar yra objektyvių duomenų, kad tėvo elgesys ją sukėlė. Jeigu teigiama, kad vaikas susirgo, turi būti vertinama kokia liga, gydytojo rekomendacijos ar buvo nustatytas režimas, dėl kurio kelių valandų bendravimas su tėvu objektyviai neturėtų būti. Svarbu tai, kad jis nuo 2025 m. rugpjūčio 17 d. su vaiku nebendravo iki pat šiol. Per metus įvyksta tik pavieniai susitikimai arba jie iš viso nevyksta. Motina formuoja kasdieninę vaiko aplinką, informaciją apie tėvą, emocinį santykį su tėvu ir visas vaiko reakcijas į bendravimą. Tėvas, kuris dėl motinos veiksmų nedalyvauja vaiko gyvenime, negali būti laikomas pagrindinės neigiamos įtakos vaikui priežastimi vien todėl, kad atvyksta pagal teismo sprendimą ir nori bendrauti su dukra. Jis atvykdavo į teismo sprendime nurodytą vietą, pranešdavo SMS žinute, kad atvyko. O nesulaukęs vaiko perdavimo, pranešdavo, kad išvyksta. Kalbama ne apie vieną neįvykusį perdavimą. Skolininkė yra gavusi daugiau kaip 2 000 Eur baudų už teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos nevykdymą. Taip pat ne vieną kartą buvo taikyta administracinė atsakomybė, jai buvo skirtas įspėjimas, 60 Eur bauda už 47 sužlugdytus tėvo ir dukros susitikimus, vaiko teisių apsaugos institucijos nustatė, kad motina vaiko perdavimo metu sukėlė konfliktą, nuo 2025 m. rugpjūčio 14 d. sistemingai nevykdo teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos, per tėvo ir vaiko bendravimo laiką vaiką veda į baseino užsiėmimus, nesilaikė pareigos informuoti apie vaiko sveikatos sutrikimus, manipuliavo vaiko sveikata. Iš pradžių vaiko motina jam neleido ilgą laiką bendrauti su dukra, silpnino ryšį, o paskui jos pačios sukurto ryšio nebuvimu remiasi teigdama, kad vaikas jo bijo, nenori eiti ar atkurti su juo ryšio. Kad ir ką jis darytų – atvyktų ar neatvyktų, bandytų rūpintis vaiku ar elgtųsi atsargiai – viskas paverčiamas kaltinimu prieš jį. Jo vertinimu, tokio elgesio tikslas yra bet kokia kaina, net vaiko emocinės gerovės ateities sąskaita, sunaikinti jo ir dukters bendravimą. Prašo skolininkei baudą skirti ne simboliškai, o realiai įvertinti pažeidimų mastą, jų pasikartojimą, ankstesnes neveiksmingas poveikio priemones, sistemingą teismo sprendimo nevykdymą. Neįvykę susitikimai reiškia ne tik jo kaip tėvo teisių pažeidimą, bet ir dukros teisę palaikyti ryšį su tėvu ir jo gimine. Bauda skiriama ne vaikui, o motinai už įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą, vaiko neperdavimą, nebendradarbiavimą, vaiko teisės bendrauti su tėvu neužtikrinimą. Priešingu atveju susidarytų klaidinga situacija, kad skolininkė galėtų sistemingai nevykdyti teismo sprendimo, išvengti atsakomybės, teigdama, kad bet kokia jai taikoma atsakomybė atsilieps vaikui. Prašo skirti baudą išieškotojo naudai ne tik už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo epizodą, bet ir už kiekvieną nevykdomą teismo sprendimo punktą. Motina be jokių objektyvių įrodymų nori suvaržyti tėvo bendravimą su vaiku, kurio pati nevykdo nuo pat tos akimirkos, kai jie išsiskyrė. Nuo tada jis su vaiku nebegalėjo bendrauti. (duomenys neskelbtini) centre vaiko gyvenime pirmą kartą buvo atkurtas jo ir dukros ryšys, po daugiau nei 5 mėnesių nebendravimo. Jis galėjo visą mėnesį reguliariai pasiimti vaiką, kai vaikas priprato, kai motina būdavo pašalinama iš vaiko aplinkos. Motinos manymu specialistai ne kompetentingi, nes leido tėvui bendrauti su dukra. Tuo tarpu skolininkės pasirinktas centras ir specialistė iš esmės tik pasyviai stebi situaciją. Šališkumas, visiškai jokios pagalbos nesuteikė, buvo mokama už patalpų nuomą. Skolininkei yra kompetentingi tie specialistai, kurių dalyvavimas riboja bendravimą su tėvu. Kur motinai yra nepalanku, ji teigia, kad ją neteisingai suprato, tai neteisingai užrašė. Apie tikrą vaiko būseną ir jos priežastis yra nurodžiusi vaiko teisių apsaugos tarnyba 2026 m. kovo 24 d. vaiko situacijos vertinimo sprendime. Tarnyba nurodė, kad užsitęsęs vaiko nebendravimas su tėvu pažeidžia vaiko saugumo jausmą, gali sukelti intensyvias emocijas ir tėvų konfliktą. Psichologinio vertinimo išvadoje nurodyta, kad duktė jaučiasi įtraukta į konfliktą, o kalbėdama apie tėvą sako: „tėte nėra mūsų šeima, jis piktas, jį reikia uždaryti į kalėjimą“. Ir pati nurodė, kad jai taip sakė mama. Tai yra centro „(duomenys neskelbtini)“ išvados. Tos pačios centro „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateiktos rekomendacijos kaip elgtis vaiko akivaizdoje konfliktų metu. Pati motina nesivadovavo centro „(duomenys neskelbtini)“ rekomendacijomis, kad negalima prie vaiko kalbėti apie tėvą blogai. Pati skolininkė elgėsi taip, kad vaikas girdėtų suaugusiųjų konfliktą, jeigu motina norėtų apsaugoti vaiką, turėtų vengti aiškinimosi vaiko akivaizdoje. Jos tikslas yra, kad viską vaikas girdėtų, bijotų tėvo ir bendravimo. Vaikas ilgą laiką nebendrauja su tėvu, motina nesudaro sąlygų bendrauti, o kai institucijos tai fiksuoja, apkaltina pačias institucijas. Centro vadovė D. P. melagingai aprašo įvykius iš susitikimo su vaiku, susitikimas vyko be aktyvaus specialisto tarpininkavimo, nors vaikas buvo įsitempęs, motina buvo įsikabinusi vaiką. Bendravimas yra nutrauktas ilgą laiką, jis neturėjo jokios galimybės bendrauti nuosekliai su savo dukra nuo 2023 metų.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo (skolininkė) E. L. su pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimą atmesti. Paaiškino, kad kaip ir tais atvejais, kai nutrūksta bendravimas, visa kaltė bandoma suversti jai, nors bendravimas ne veltui nutrūksta. Dukra, grįžusi po bendravimo, dar būdama maždaug vienų metų, rodydavo ir sakydavo: „tėtė bum bum“, daugiau nieko negalėdavo pasakyti ir ištisai verkdavo. Vaiką buvo lengva išnešti ir išvežti – net prie policijos pareigūnų ją spiegiančią ir rėkiančią išnešė. Iš ketvirto aukšto girdėjo, kaip lauke žviegė vaikas. Policijos pareigūnai buvo pasimetę, šoke, nežinojo, ką daryti, sakė, kad taip negerai išėjo, taip vaikui negalima daryti. Visi visada šoke, bet viskas būna po laiko, nes viskas vyksta per greitai ir neįmanoma įrodyti. Visi žmonės, kas mato dukrą – ugdymo įstaigose, pas gydytojus, policijoje, jos eina į spektaklius, koncertus – kas sutinka visi džiaugiasi kokia nuostabi, kokia drąsi, kokia protinga. Ji dabar net lanko darželį su vyresniais vaikais, 4–5 metų, nors jai pačiai dabar yra tik 3 metai. Ji puikiai susikalba, puikiai reiškia savo mintis, jokių kitų sunkumų nekyla, tik vienintelis sunkumas, deja, yra tėtis. Po paskutinio gegužės 22 d. susitikimo, dukros sveikata pablogėjo, jai prasidėjo naktiniai košmarai, vėl grįžtama į ankstesnę situaciją, kaip ir vasarą, kai buvo priverstinis bendravimas su tėvu. Išieškotojas viską sukėlė, per jį dukra tris kartus buvo (duomenys neskelbtini), vidutiniškai po 4–5 dienas, nes niekas nieko negalėjo paaiškinti, negali nustatyti. Dukrai fiziškai, raidos požiūriu, viskas yra labai gerai, ji net pranoksta savo sugebėjimais, tačiau psichologine prasme yra labai blogai. Niekas negali padėti, nes tas bendravimas vis dar vyksta. Dėl pasakymo, kad ji be reikalo, tyčia ir piktybiškai kreipiasi dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ką jai daugiau daryti. Taip pat paaiškino, kad jis pats yra provokavęs, sakydamas, jog kreipsis į teismą, o vaikui, būnant dvejų metų, sakė: „Ate, susitiksime teisme.“ Arba ateina ir sako: „Labas, G., važiuosi, nevažiuosi, nenori, bet, žinok, yra toks teismo sprendimas ir jį reikia vykdyti“. Tą patį mato ir antstolė ir todėl ji net ir šitame apie kovo mėnesį neįvykusius susitikimus pateiktame pareiškime rašo, kad jai situacija yra žinoma, kad jos tikrai neįmanoma vykdyti. Specialistų pagalbos kaip reikėjo taip ir reikia, nes jos realiai nėra. Nuo vasario 19 d., kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės išieškotojas piktybiškai įrodinėjo kaip jis negali grįžti iš darbo, jis niekada negali bendrauti su vaiku. Bet jis vieną kartą gegužės 22 d. atvyko, po kelių dienų pradėjo įrodinėti, kad tas sprendimas negalioja. Piktybiškai nebevykdo iki šiol ir šitų laikinųjų apsaugos priemonių, nes laukia kol apygardos teismas išnagrinės jo skundą. Kovo 5 d. jos buvo (duomenys neskelbtini), dukra buvo siųsta ne jos prašymu, kaip išieškotojas nurodė, nes savo prašymu negali į „(duomenys neskelbtini)“ patekti. Vaiko teisių tarnyba siunčia į „(duomenys neskelbtini)“. Dukra kovo 4–5 dienomis bendravo su psichologe. Iš pradžių buvo kalbėta, kad kovo 5 d. iki pietų baigsis, manė, kad gal ir spės grįžti į Klaipėdą. Paaiškino, kad viskas labai ilgai užtruko, paskutinis pokalbis su psichologe baigėsi apie ketvirtą valandą. Dėl to parašė žinutę, kad nespės grįžti. Vaikas pas psichologę dalyvavo vienas. Buvo keli susitikimai su pertraukomis, po vieno susitikimo pasakė, kad dar bandys pasikalbėti, todėl viskas užtruko. Po visko dar šiek tiek su ja pasikalbėjo, ir taip užtruko iki trečios–ketvirtos valandos. Ten būdama telefonu nesinaudojo, buvo atskirame kambaryje, kuriame paliko savo daiktus, o paskui vaikas eidavo pas psichologę, o ji laukdavo už durų kitame kambaryje. Ji bendravo su kita psichologe tuo tarpu, tai ji negalėjo rašyti telefonu, kai kalba su specialistu. Kai jos grįžo į kambarį tik tada parašė išieškotojui, kad į Klaipėdą jos tikrai negrįš iki šeštos valandos. Kovo 7 d. ji pranešė iš pradžių, kad G. nenori važiuoti su juo, tuomet jis parašė, kad neva ji praneša po laiko, ar iš vis ji nebadys išvesti, kokias pastangas įdeda, kad teismo nutartis būtų vykdoma. Tuo tarpu, kai ji parašė, kad G. nenori važiuoti tą dieną, nes nenori eiti, jos buvo pasiruošusios vedžioti šunį ir jos 11 val. buvo išėjusios į kiemą. Išieškotojo tuo metu nebuvo. 11.06 val. parašė jam žinutę, jog jo nėra kieme, jos E. vedžioja. Kadangi jis atrašė šiek tiek vėliau, jos jau buvo spėjusios grįžti namo. Jis atsiuntė savo automobilio nuotrauką ir parašė: „Tu nieko neparašei, į mano SMS nieko neatrašei, kad išeisit. Aš neprivalau tavęs laukti. Ar teiksiesi vykdyti teismo nutartį, ar ne? Juolab per tave prarandu brangų poilsio laiką su sūneliu, žmona ir šeima, nekalbant apie kitus resursus.“ Tada ji dar kartą parašė, kad 11 val. buvo kieme, tačiau jo ten nebuvo. Tuo ir baigėsi jų susirašinėjimas. Pasakė vaikui, jog tėtis laukia, tada ji pradėjo beveik verkti ir sakė: „ne ne ne, aš niekur neisiu“. Tačiau ji pasakė, kad šuniukas labai laukia, todėl jos eina į lauką. Vaikas sakė, kad tikrai nevažiuos, ir tuo ramino save, kad tikrai niekur neis. Tada ją įkalbėjo bent 11 val. išvesti šuniuką į lauką, nes jam pilvukas plyšta, todėl jos vis tik išėjo. Ji iš karto dairėsi ir sakė: „O tėtės nėra, tėtės nėra“, taip save ramindama. Jos apėjo ratą aplink namą, tačiau jo vis dar nebuvo. Tada parėjo namo ir ji parašė, kad 11 val. jos buvo kieme. Jis atsiuntė nuotrauką, neva jis yra kieme, tačiau jo kieme nebuvo. Todėl neaišku, kaip jie prasilenkė ar kas šioje situacijoje įvyko. Ji kovo 8 d. 10.38 val. parašė: „G. nenori nei važiuoti nei eiti į kiemą“. Išieškotojas parašė: „Kokias pastangas įdedi, kad nutartis būtų vykdoma“, ji parašė: „Aš visas, o kokias pastangas tu įdėjai, kad atvyktum į „(duomenys neskelbtini)“ bendrauti su G. pagal teismo nutartį“. Daugiau jokių žinučių nebuvo. Jos nebuvo į kiemą išėjusios, jis nerašė tą kartą, kad būtų atvykęs į kiemą. Dėl kovo 12 d. ketvirtadienio jis pradėjo rašyti pirmadienį. Parašė: „Trečiadienis nedarbo diena, ketvirtadienis suplanuotas darbo, ar leisi trečiadienį susitikti su dukrele?“. Toliau rašė: „Taipogi informuoju, kad ieškinys paduotas mano advokatės, nenori taikiai spręsti klausimo susijusio su dukrele – tad išaiškins teismas tavo pareigas, aš pavargau fiziškai ir psichologiškai būti žeminamas ir menkinamas, bet svarbiausia nebegadinsi dukrelės vaikystės ir psichikos. Viskas tik dėl G..“ Nežino, apie kokį ieškinį jis kalbėjo. Jis tai minėjo ne pirmą kartą, vėliau rašė dėl moralinės kompensacijos, įvardijo kažkokias sumas, tačiau jo ieškinys nei sistemoje, nei jokiu kitu pavidalu neatsirado. Ji jam atrašė: „Trečiadienis – šventinė diena, mes eisime į įvairius renginius, tavo laikas ketvirtadienį, aš leidžiu – G. nenori, tad arba laikykimės teismo nutarties arba klausk G. ar trečiadienį ji su tavimi važiuos ar su šeima į koncertą eis“. Jis tada nieko neatsakė. Kovo 12 d. ji jam taip pat iš anksto parašė: „Informuoju, kad G. nenori nei eiti į kiemą, nei važiuoti su tavimi“. Jokio atsakymo iš jo nebuvo. Jos neišėjo, nes nesulaukė iš jo žinutės, ar jis laukia, ar jis kažką žada daryti, ar jis dirba, kaip buvo iš anksto žadėjęs, kad ketvirtadienį dirbs. Ji praneša iš anksto, nes jis nuolat priekaištauja, kad ji praneša per vėlai, nors pastaruoju metu ji praneša ir likus 20, ir 30, ir daugiau minučių, o jam atvažiuoti reikia apie 10 minučių, tačiau jis vis tiek rašo, kad pranešta per vėlai. Panašu, jog bet koks laikas, kada ji praneštų, būtų netinkamas. Prieš valandą ar dvi vaiko nuteikinėti, kad dabar tėtis atvažiuos, ir tada vaikui vieną ar dvi valandas laukti, taip pat nėra tinkama. Situacija nuo 2025 m. rugpjūčio nesikeičia – kai ji išsigando ir nebenori važiuoti, taip ir nebenori važiuoti. Niekas toliau nesikeis, kol nebus bendravimo su specialistais ir suteikta tam tikra pagalba. Kovo 15 d., sekmadienį, 10.36 val. ji parašė: „Informuoju, kad G. nenori nei eiti į kiemą, nei važiuoti su tavimi“. Jis tada atrašė be penkių minučių vienuolika: „Aš kieme, nesistengsi, kad teismo nutartis būtų vykdoma?“. Ji parašė: „Aš stengiuosi, kalbinau, G. atsisako“. Tos pastangos yra labai plačios, vienos iš pagrindinių – nuraminti vaiką, nuglostyti, paaiškinti, kad turbūt nieko baisaus neatsitiks. Vaikas jo bijo ne tik tomis dienomis, kai vyksta susitikimai, bet ir kitomis aplinkybėmis – vakare išsigąsta, kai eidama į kiemą pro laiptinės langą pamato panašią mašiną, bėga slėptis namuose, sapnuoja košmarus, naktį prabunda ir šaukia, kad „tėtė“ kažkur stovi prie lovos. Ji ją ramina, eina pas psichologę, važiuoja į raidos centrus, tai yra pastangos, kad užglaistyti viską ką ji yra patyrusi iš jo pusės. Prieš susitikimus, kai praneša, jog atvažiuos tėtis, ji visą laiką supanikuoja – susigraudina, kartais supyksta, trepsi, žiūri į ją, pyksta, atrodo, kad galvoja, kodėl ir vėl. Ji sako: „Gi aš sakiau – nenoriu“. Turi slėptuvę namuose, kur bėga slėptis. Ji yra sakiusi reikia policijos, nes ji jau ne pirmą kartą susiduria su policija ir ji paskutinį kartą birželio 6 d., kieme pradėjo šokinėti ir sakyti: „Valio valio, policija atvažiuoja“. Jis buvo atvažiavęs prie jų laiptinės, todėl jos negalėjo pareiti namo, nes ji pamatė jo automobilį ir bijojo grįžti. Tačiau namo grįžti turėjo, nes reikėjo parvesti šunį. Tuo metu vaikų aikštelėje laukė draugai. Jos turėjo slėptis už kito namo ir kvietė policiją, nes nežinojo, kiek laiko jis ten stovės. Jis pats pasakė, kad pabūna ir išvažiuoja. Keista, toks „pabūnu ir išvažiuoju“. Tai reiškia, jog pasifilmuoja, o siekis grįžti prie senosios bendravimo tvarkos, kurios neįmanoma vykdyti nuo praėjusių metų rugpjūčio, tęsiasi. Praėjo metai, tačiau vis dar įrodinėjama, kad ši tvarka yra geriausia, atitinka vaiko interesus ir jam yra tinkama. Neaišku, iš kokios perspektyvos žiūrint ji yra kažkam tinkama – galbūt tik priekaištams, kažkokioms baudoms skirti, naujiems ieškiniams kelti ar panašiai. Tai yra viena didžiulė problema, o ne tinkama bendravimo tvarka. 2025 m. rugpjūčio mėnesį jis uždarė ją mašinoje. Dukra puikiai prisimena, jog vasarą atsiranda uodai. Ji sako: „Va, uodas įkando“, „tėtė“ rėkė ir sakė, kad ją išveš į ligoninę, kvies policiją. Pagal policijos garso įrašus prokurorai išnagrinėjo situaciją, kai jis teigė, neva ji manipuliuoja tuo, ką jis daro. Iš pradžių jis rėkė, kad įkando uodas. Ji dar pridūrė, kad buvo ne tik uodo įkandimas, bet ir tą dieną buvusi juostelė. Jis savo žmonai pasakė, kad šuo įbrėžė, tačiau paskambinęs 112 pranešė, kad vaiką motina sumušė. Dukra dabar ir pasakoja: „Tėtė sakė, kad mamytė sumušė.“ Tą kartą jis ją fiziškai nustūmė nuo durelių, nes dukra, pradėjus ją sodinti į automobilį, pradėjo rėkti ir žviegti, kad nenori važiuoti. Jis surėkė, kad veš į ligoninę, kvies policiją, ją nustūmė, užtrenkė dureles, pats atsisėdo į automobilį, užsirakino ir norėjo išvažiuoti. Ji atsistojo priešais automobilį, kad jis neišvežtų dukros, nes ji rėkė, žviegė, buvo visa mėlyna. Norėjo, kad jis nekeltų vaikui tokio streso, tačiau jis nieko nedarė, kalbėjo telefonu. Šalia dukros, pasirodo, sėdėjo jo žmona, tačiau visiškai nieko nedarė. Po 10–15 minučių ji padavė telefoną su filmukais, tačiau tai nepadėjo. Dar po 15–20 minučių į kiemą atvažiavo greitoji pagalba. Tada jis atrakino automobilį, ji atsegė automobilinę kėdutę, o dukra šoko jai į glėbį. Jis išlipo iš automobilio ir pradėjo medicinos darbuotojams aiškinti, kad ji neva kažką daro, kad vaikas yra sumuštas. Jam neleido įlipti į greitosios pagalbos automobilį. Tada dukra šiek tiek aprimo, vėliau atvyko policija. Kai policijos pareigūnas įlipo pro galines duris, dukra pašoko ir išsigando, kad ten yra tėtis. Jis kelis kartus bandė įlipti į automobilį, aiškino, kad jis yra tėvas ir turi teisę viską matyti. Medicinos darbuotojai jo neįleido. Buvo iškviesti vaiko teisių apsaugos darbuotojai, nes buvo savaitgalis. Viena iš darbuotojų praktiškai išplėšė iš jos rankų dukrą, ji pradėjo žviegti. Tada darbuotoja panešiojo ją ratu kieme, bandė paduoti tėvui, tačiau dukra žviegė. Tada pasakė: „Nu tikrai matosi, vaikas nenori eiti pas tėvą“, ir atidavė ją jai. Nuo tos 2025 m. rugpjūčio 17 d. bendravimas tapo nebeįmanomu. Po tokio šoko ji nebeturi kaip paaiškinti tokios reakcijos. Kai tik bent kažką išgirsta apie tėtį, kai pasakoma, kad jis atvažiuoja į kiemą, kyla panika, ji pradeda drebėti. Ji iš ketvirto aukšto lipdavo žemyn, nešdavo ją ant rankų, nes ji atsisakydavo išeiti iš namų. Tačiau, vengdama teismo posėdžių ir antstolių, ji nešdavo ją į kiemą, o duktė verkdavo. Ji nėra iš tų vaikų, kurie labai verkia ar rėkia – ji tyliai iškenčia. Šaukia visai be balso arba po kurio laiko pradeda tyliai šnabždėti, verkia tyliai, be garso, tik ašaros rieda ir viskas. Ji pati iš savęs yra labai stipri, kantri, net ir fizinį skausmą pakelianti. Ji jaučia kaip tėvas ištisai ją kaltina dėl visiškai visko ir dėl neva nutrūkusių bendravimo epizodų. Po susitikimų dukra grįžta su tokiais prisiminimais ir nusiskundimais, dėl kurių pasireiškia košmarai ir kiti požymiai – įtampa, streso požymiai, pasistiebimai, pirštų sukimas. Praeina kažkiek laiko, kai situacija aprimsta, kai susitikimai nevyksta, kai ji kažkiek apsimiršta, tačiau vėliau visi aktyviai bando priversti, kad tėvas privalo bendrauti su dukra. Atrodo, kad vėl įvyksta keli susitikimai, vėl kažkas atsitinka. Kaip ir po to (duomenys neskelbtini), nors išieškotojas labai džiaugėsi, kad tos socialinės ir individualios priežiūros darbuotojos labai padėjo kurti ryšį. Ryšys buvo labai abejotinas, nes vaikas iš esmės jautė pareigą bendrauti. Jai buvo pateikta, kad tuo metu ją prižiūrės socialinės darbuotojos, bus kameros, bus atliekami aprašymai, todėl visi matys ir turės įrodymų, kaip vaikui yra negerai, kaip tėvas elgiasi netinkamai. Dėl ramybės siekio kreipėsi į antstolę, tikėjosi, kad antstolė arba teismas išaiškins, kaip jis gali vienašališkai nurodyti, kad atvažiuos kitą dieną. Jis neprašo, neklausia, ar jos gali, ar galėtų susitarti, ar jos užsiėmusios ir t. t. Jis tarsi tyčiojasi, kad ji nedirba ir negauna jokių kitų pajamų. Jis nurodo, kad atvažiuos kitą dieną, tačiau neaišku, kokią – kartais tai būna penktadienis, kartais šeštadienis, kartais sekmadienis. Atvyko kovo 27 d., kai jam nepriklauso, kovo 28 d., kai jam nepriklauso. Tai ji tas dienas neskaitė jo žinučių, nes ji buvo nuo ketvirtadienio išsijungusi garsą, kad jo žinutės nepypsėtų, nes kovo 26 d. pusę dienos jie susirašinėjo ir jai buvo to per daug tų susitarimų ir bandymų laviruoti, ar gali vėliau. Galų gale jis vis tiek negali, ji išjungė garsą. Paskui jis atvyko kovo 27 d., 28 d. 29 d. ryte, kai ji žinojo, jog tą sekmadienį jis turi atvykti, ji įsijungė telefono garsą. Tada pamatė, jog jis buvo atvykęs dvi dienas prieš tai. Balandžio pradžioje jis pradėjo vienašališkai nurodyti ketvirtadienius – perkelia bendravimą, atvažiuoja, nesvarbu, ar jos gali, ar ji parašo kokią žinutę. Jis vis tiek atvyksta, filmuoja, fotografuoja jų kieme. Pro savo langus ji nemato stovėjimo aikštelės, tačiau tuo metu jos yra tarsi kalėjime savo namuose, nes negali laisvai išeiti, nei šuns pavedžioti, nei kažkur išeiti, nes jis ten laukia. Dukra žino, bijo, o pamačius automobilį kyla panika. Atsirado nežinomybė ir neaiškumas – anksčiau žinojo, kada jis atvyks, o dabar neaišku, nes jis vienašališkai nusprendžia perkelti tuos susitikimus. Kaip jis sako: „nurodau“. Jis nurodo, kad jis tada gali, kada negali, jis atvažiuos šitą dieną, arba kitą. Kai pradėjo nuolatos perkelti, po šito pirmojo savaitgalio jis atvyko net keturias dienas iš eilės. Jie niekam nepranešinėjo, bet kai ir balandžio sekantį savaitgalį, kai po ketvirtadienio penktadienį atvyko, ji pranešė policijos pareigūnams. Ji pasakė, kad nebežino ką daryti, nebeaišku kiek atvyksta. Ji pasakė apie tas žinutes, kad prieš tai atvyko keturis kartus, ta tokia nežinomybė, stresas, tai pareigūnai pasiūlė ir skyrė smurto orderį. Sulaukė iš išieškotojo tiesioginių pasityčiojimų, jis ištisai jas filmuoja, fotografuoja, garsiai reiškia savo teises, kieme garsiai skaitė teismo nutartį. Kaimynai buvo išlindę pro langus klausytis, kiti žmonės stovėjo šalia. Esant tokiems veiksmams kyla klausimas, apie kokį bendravimą, bendradarbiavimą ar toleranciją gali būti kalbama. Birželio 11 d. buvo teismo posėdis dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Jis su savo atstove prašė išaiškinti, ar galioja ta bendravimo tvarka. Kai teisėja posėdžio metu pasakė, kad taip, laikinosios apsaugos priemonės yra priimtos ir galioja, baigėsi šypsenos. Prieš tai jis įrodinėjo, kad negalioja ta nutartis, ir atvažiuodavo į jų kiemą ketvirtadieniais. Buvo ketvirtadienis, kai jie buvo „(duomenys neskelbtini)“ centre, nes jis iš anksto nebuvo parašęs, kad atvyks ar neatvyks. Jis laikėsi tuos nuostatos, kad negalioja laikina bendravimo tvarka, bandė įrodinėti, kad galioja senoji. Jos su dukra buvo „(duomenys neskelbtini)“ centre nuo pusės penkių, o penktą valandą gavo iš jo žinutė, kad jis jų kieme, ar ji perduos dukrą. Birželio 11 d., kai posėdžio metu jis sėdėjo namuose, bet po posėdžio ji paklausė ar jis atvyks į „(duomenys neskelbtini)“ centrą, nes liko 45 minutės iki susitikimo, jis už 20 minučių parašo, kad jis ne Klaipėdoje ir dėl darbo negali atvykti bendrauti. Jis nenori to bendravimo su vaiku, o psichoterapeutė galbūt sukelia papildomą įtampą. Nėra jokio nuoširdaus noro bendrauti. Tas pateikimas, kad neva yra ryšys, neatitinka tikrovės, nes tokio ryšio nėra. Psichologai galėtų įvardyti, kas čia vyksta. Tas bendravimas ir anksčiau, ir dabar nevyksta. Kovo 19 d. ketvirtadienį ji buvo įkalbėjusi G. išeiti, buvo panaši situacija, jos buvo su šuniuku, jos buvo susiruošusios daug ankščiau. Tada buvo keista situacija, kad jie vienu metu parašė. Ji parašė, kad G. nenori pas jį eiti, o jis tuo pačiu metu klausė ar ji perduos dukrą. Jis paskui rašo: „Kodėl paskutinę akimirką parašai, aš skubu laiku grįžti iš darbo, kokia nenoro priežastis“. Ji parašė, kad tokiu metu jis turėtų būti kieme, o ne skubėti grįžti iš darbo. Tada prasidėjo diskusija: „Jeigu rašai, kad vaikas neis, nebandysi vesti, kodėl man kurą eikvoti?“ Jis taip pat rašo, kad gali vėluoti. Klausimai, ar jam kurą eikvoti, ar jam skubėti grįžti iš darbo, kėlė abejonių, ar jis iš viso atvyks. Nebuvo aišku, ar laukti, ar nelaukti, ir ką joms toliau daryti. Ji G. pasakė: „tetės turbūt nėra“, ėjo pasižiūrėti pro laiptinės langą, pamatė, kad kieme automobilio nėra, ji ją nuramino, kad tik E. pavedžios ir jos buvo išėjusios į kiemą. Ji jam rašė, o jis vėliau parašė: „Būsiu už dešimt minučių, jeigu ne tavo žinutės, būčiau vėlavęs tik penkias“. Tai buvo keista, nes jis suprato, kad jos išeis į lauką, ir iš namų sugalvojo atvažiuoti, nors nuo jo namų yra apie 10 minučių kelio, o paskubėjus galima atvažiuoti ir greičiau. Jis dar pranešė, kad bus už 10 minučių, nors kartu parašė, kad jeigu ne jos žinutės, būtų vėlavęs tik penkias minutes. Kai suprato, kad jis atvažiuos, ji pasakė dukrai. Dukra pradėjo graudintis, jos neapėjo rato su šuniu, ji pradėjo prašytis namo, verkdama sakė: „Einam, einam namo greičiau, kad neateitų.“ Jos taip ir parėjo namo. Kai jis parašė, kad laukia kieme, buvo 18.13 val. Ji nežino, ar jis iš tikrųjų buvo atvykęs, nes jo nematė. Ji jam parašė, kad G. nebenori eiti atgal į kiemą, nes ji pasakė, kad tėtis atvažiavo, o pas jį į kiemą ji neina. Tada sulaukė ilgų jo priekaištų. Kovo 21 d. šeštadienį ji parašė, kad G. nenori eiti, nes jis pats parašydavo, kad atvažiuoja, kad laukia. Ji gavo iš jo klausimą, kur yra dukra, ir parašė: „Namie“. Tą kartą buvo daug žinučių. Tą dieną nebuvo nei klausimo, ar jos išeis į lauką, nei jis parašė, kad atvyko. Nebuvo nurodyta tokio fakto, kad jis yra atvykęs. Kovo 26 d. kiek atsimena tokie duomenys e-sveikata sistemoje buvo, bet nežino tiksliai. Ji tą kartą jam pranešė, kad sloguoja, karščiuoja, jis klausė kada vizitas pas gydytoją. Ji parašė, kad rytoj ryte, klinikos registratūra paskirs vizitą, nes sekmadienį poliklinikos nedirba. Jokios daugiau kalbos nebuvo. Visą savaitę apie savijautą neklausė. Ketvirtadienį kovo 26 d. buvo diskusija, po ko ji išjungė garsą, nes atsibodo klausyti ir skaityti tas žinutes. Tai tą dieną jis nuo 12 val. visą likusią dienos dalį rašinėjo. Parašė: „Informuok kokia G. sveikata, jeigu serga ar planuoji perdavimą“. Ji parašė: „Kosėja ir sloguoja“, paklausė kur planuoja vežti G.. Jis klausia tada: „Kaip dukrelė susirgo?“, parašė: „Vešiu savo dukrelę į savo šeimos, taip pat ir jos namus, nesijaudink atsižvelgsiu į jos būklę“. Ji tada parašė, kad tiesiog ėmė ir susirgo. Iš pradžių jis nurodo, kad veš į savo šeimos namus, o paskui rašo: „Kadangi G. serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis, o mano sūnus kelių mėnesių amžiaus ir jam pavojinga susirgti, informuok, kai dukrelė pasveiks, tada organizuosime kitas dienas dėl perdavimo ir neįvykusių susitikimų gražinimo“. Tada pridūrė: „Iš vis ką čia vaidini? Pirma, sveikos dukrelės nuo 2025 m. rugpjūčio 17 d. nebeperduodi, antra, pati išsidavei, kad dabartinės teismo tvarkos nevykdysi, susitikimus įsivaizduoji tik su psichologais, trečia, ieškinio neteiki, tik piktnaudžiauji ir manipuliuoji“. Ji tada trumpai parašė: „Tai nepasiimsi, nes neturi sąlygų“, jis atrašė: „Kokių dar sąlygų? Šiandien nepasiimsiu, nes saugau savo sūnaus sveikatą, bet kompensuosiu dienos po dukros pasveikimo, klausimas – ar tu duosi ar vaidinsi toliau?“. Ji perklausė: „Ar saugodamas sūnų nebegali rūpintis dukra?“. Tai jis tada nurodė: „Okei, rytoj atvažiuosiu pasiimti dukrelę, bus matyti ar duosi“. Ji perklausė: „Rytoj?“. Nes rytojus yra penktadienis. Tada jis rašo: „Kadangi leidi stebuklingai pasiimti dukrelę sergančią – gerai, atvažiuosiu“. Tai jam ji parašė: „Apsispręsk nerašinėjęs be reikalo visą dieną, tai ar 6 valandą būsi kieme?“. Parašė: „Taip“. Ji dar priminė, kad G. ambulatorinis režimas. Tada ji gavo klausimą: „Paaiškink ką tai pagal tavo logiką reiškia????“. Ji parašė: „Čia ne kažkokia mano logika, taip parašyta gydytojos e-sveikatoje, jeigu tau neaišku, nežinai ką tai reiškia – klausk gydytojos“. Tada gavo labai ilgą žinutę, kuri, kaip supranta, buvo nukopijuota informacija iš interneto apie tai, ką reiškia ambulatorinis režimas – kad toks režimas negali riboti bendravimo teisių, yra nepagrįstas ir t. t. Taip pat buvo nurodyta, kad gydytoja nėra parašiusi, jog vaikas negali būti perduotas tėvui. Parašė: „Jeigu nesutinka perduoti vaiko dėl ambulatorinio režimo, tai taip ir pasakyk“. Tada ji parašė: „Man nereikia nukopijuotos informacijos iš interneto, o apie nesutikimą nebuvo nei žodžio“. Jis parašė: „6 valandą būsiu kieme, paruošk perdavimui dukrą“. Be 18.40 val. ji jam parašė, kad G. šiuo metu miega. Tada jis rašo: „Galiu vėluoti atvažiuoti, nes uoste didžiulės eilės, kurios nepriklauso nuo mano įtakos, ar perduosi dukrą 18.40 val.? Nerašyk savo nesąmonių – klausiu šviesiai tiesiai, o tu atsakinėji savo dviprasmybėmis, jeigu neperduosi – šiandien susitikimas su dukrele perkeliamas į rytojų, atvyksiu 18 valandą“. Ji parašė: „Kai prabus – pranešiu, pusvalandžio nuo to galėsi atvažiuoti“. Tada 18.06 val. ji parašė: „Prabudo“. O jis parašė: „Aš dar uoste, stringa muitinės sistemos, neaišku kada baigsiu darbą, tad susitikimas perkeliamas į rytojų. Teismo nutarties ir jos punktų nekartosiu, o 18 val. būsiu kieme“. Tada ji parašė: „O aš nebekartosiu, kad darbas – eilinė kasdienybė, o ne išskirtinė situacija, tad tu šiandien negali, susitikimas nėra perkeliamas“. Jis parašė: „Tą išaiškins teismas“. Kovo 29 d. ji bendrai parašė apie sveikatą, nes klausė tiesiogiai apie sveikatą, ji parašė, kad vis dar kosėja. Bet esmė, kad ji nenori susitikti. Dukra pas psichologą lankosi nuo praėjusių metų rugsėjo iki šiol. Tai nėra kažkoks gydymas, tie vizitai nėra stabilūs, pradžioje jie buvo intensyvūs, tada nutrūko, nes prasidėjo ankstyvoji reabilitacija, vėliau žiemą Vilniuje ankstyvąją reabilitaciją turėjo. Nuo šio pavasario atnaujinti susitikimai. Jų metu būna piešiama, kalbama, dėliojami šeimos paveikslėliai, kortelės. Ji išsako neigiamas emocijas tėčio atžvilgiu, užbraukia arba liepia psichologei nepiešti tėčio. „(duomenys neskelbtini)“ centre porą kartų pas psichologę buvo. Ji į šiukšlių dėžę buvo išmetusi lėlę, kurią pavadino tėčiu. Ant jos pyko, mušė su kita lėle. Psichologė trumpai pasakė, kad ji bijo, nenori, pyksta. Nurodyta artimiausia diena arba savaitgalis, tai yra pasirinkimas. Taip pat paminėta, kad išskirtiniais atvejais, kai yra liga arba laidotuvės. Būtų sudėtinga vertinti, tačiau jai atrodo, kad labai svarbus dalykas yra vaiko nenoras. Nėra aišku, kaip tai perkelti, kai vaikas nenori, nes tokiu atveju realiai būtų galima kiekvieną dieną perkėlinėti. Tai reikštų, kad kiekvieną dieną tėvas atvažiuoja į kiemą ir klausia, ar vaikas nori, ar nenori. Sunku kažką išspręsti be specialistų pagalbos, tačiau papildomai kelti vaikui stresą ir per prievartą išvesti iš namų ji taip pat negali. Kai vaikas pasveiko, praėjo gal savaitė. Jeigu ji būtų išjungusi garsą ir būtų buvę kažkas svarbaus dėl vaiko, ji būtų pranešusi. Į kiemą nebeina nuo 2026 m. vasario vidurio, tikslios datos nepasakys, tačiau dar keletą kartų buvo susitikę kieme. Nenoras buvo rodomas nuo 2025 m. rugpjūčio mėnesio. Atėjo momentas, kai tapo riba, kiek galima priversti vaiką, taip ją kankinti ir traumuoti po kelis kartus per savaitę. Kad požiūris į tėvą pasikeistų, reikėtų daug laiko, tačiau negali garantuoti, kad tai pasikeistų. Vaikas lankosi pas psichologą nuo praėjusio metų rugsėjo mėnesio su pertraukomis, tik nuo šių metų pavasario, tai nėra toks ilgas laikotarpis, dėl ko ji ir sakė, kad negali būti ryškios išvados, nes nėra nuoseklumo. Kitas dalykas, pati psichologė nepasako ką ji įžvelgia, nes reikia laiko tam. Gruodžio 4 d. antstolė stebėjo perdavimą, pagaliau nuo to karto nešališkas specialistas nustatė, kad neįmanoma, net tas bendravimas be specialistų pagalbos. Kaip galima vykdyti toliau tą patį sprendimą, kai buvo pripažinta, kad neįmanoma bendravimo tvarkos vykdyti be specialistų pagalbos. Sausio 14 d. surašyta, kad bendravimas neįmanomas be specialistų pagalbos, kad ir kokia tai būtų forma. Kovo mėnesį specialisto nebuvo. Dabar nustatyta bendravimo tvarka su tarpininkais, išieškotojas ją ignoruoja, kaip ji supranta, kovo mėnesį nuo sausio mėnesio nebuvo jokio pokyčio. Vienintelį kartą gegužės 22 d. atvyko „(duomenys neskelbtini)“ centrą. Jis nuo to karto nutartį ignoruoja. Ji su dukra nuvyksta į centrą, o tėvas nei karto neatvyksta, nesinaudoja tėvadieniais, kitomis privilegijomis. Ankščiau jis sugebėdavo laiką susiderinti, kai penktadieniais dirbdavo tik pusdienį. Jis neberanda laiko susitikti su dukra. Jai svarbiausia dukros emocijos, savijauta, kuri nesikeičia nuo 2025 m. rugpjūčio mėnesio. Gegužės 16 d. apsigyvenus (duomenys neskelbtini). Gegužės 17–18 d. atvyko į tėvas, jis buvo sutikęs, kad bendravimas vyks centro žaidimo kambaryje. Ji sutiko su apgyvendinimu, nes galvojo, jog bus galima stebėti, kaip jie bendrauja, kaip vaikas reaguoja į tėvą. Atvykęs tėvas reikalavo perduoti dukrą, o kitą dieną vyko tas pats – jis ignoravo tą susitarimą. Gegužės 18 d., kai dukra pamatė atvykusį tėvą pro langą, pradėjo rėkti, kad jo bijo, darbuotojos pasikvietė į savo kabinetą, kad neva joms būtų ramiau laukti policijos pareigūnų. Situaciją policijos pareigūnams jai teko pasakoti girdint dukrai. Tokiose stresinėse situacijose ji negalėdavo su niekuo kitu palikti dukros, o kadangi pareigūnai jos klausia, ji privalo kalbėti. Jai kalbant apie tėvą, dukra pradėjo rėkti, nes kalba buvo apie susitikimą ir tai, kad jis nori ją pasiimti. Girdėdama tai, ji pradėjo klykti, rėkti, daužyti ir mėtyti daiktus. Šių metų gegužės 22 d. vykusį susitikimą psichologė, mokslų daktarė aprašė. Išieškotojas nurodo, kad tą dieną po valandos pertraukos jis vis tik pažeidė su vaiku ir jam buvo linksma, vaikas krykštavo. Tai duktė nekrykštavo, o žviegė iš juoko. Tačiau psichoterapeutė aprašė, kad tai buvo streso išveika. Vaikas verkė valandą įsikniaubęs į ją. Ji nesijaučia saugi, nes dukra kelis kartus klausinėjo, kada jos galės išeiti. Ji nedrįso pasakyti, kaip jaučiasi tuo metu, nes vos išvydusi tėvą susikausto. Dukra yra aiškiai bendraujanti, įvardijanti emocijas, tačiau tik po visko atsiskleidžia. Psichologai supranta, kad vaikas išgyventas neigiamas emocijas gali atskleisti tik po kurio laiko, būdamas ramioje ir saugioje aplinkoje. Iki apgyvendinimo centre dukrai nebuvo kilę jokie isterijos priepuoliai, tuo labiau ji nebuvo hospitalizuota. Dėl apgyvendinimo iki šiol jaučiamos pasekmės, per tuos du mėnesius ji tris kartus (duomenys neskelbtini) gulėjo. Jos lankėsi (duomenys neskelbtini) raidos centruose. Jai nieko nenustatyta, tik psichologiniai sunkumai, kai specialistai pasigilina dėl ko tie sunkumai, specialistai paaiškina, kad kol visa tai teisiškai neišsispręs, tai tie sunkumai niekada nesibaigs. Emocinė būklė pagerėja, kai susitikimų nebūna, kai įvyksta susitikimas, vėl viskas kartojasi. Nuo šių metų gegužės 22 d. dukros elgesys vėl pasikeitė, ji po susitikimo pradėjo bijoti būti darželyje, nes susapnavo košmarą, košmaruose jai sapnuojasi tėvas, ji jaučiasi nesaugi. Ji papasakojo jai ir psichologei, kad bijo, jog tėvas atvažiuos ir išsiveš ją iš darželio. Ji nuo to laiko atsisako ten miegoti. Po susitikimo su psichologe, daugiau niekada ir neatvyko, teismo posėdžio metu išreiškė nuomonę, kad ji šališka. Specialiste rašte užfiksavo, jog mergaitė buvo stipriai apsikabinusi mamą, tai truko apie 50 minučių, apie 30 minučių nuolat verkė, net nebandydama pažvelgti į tėvą, kas rodė ryškius jos išgyvenamus streso požymius, ji vengė akių kontakto, akys buvo stipriai užmerktos ir buvo nuolat stipriai apsikabinusi mamą. Tėvas bandė inicijuoti bendravimą su dukra, rodė jai nuotraukas ir vaizdo įrašus, primindamas praeities akimirkas, siūlė žaisti su žaislais, kurie, pasak jo, buvo jos mėgstami – žaislinis šuniukas. Stebėjimo metu matėsi tėvo bandymas aktyviai bendrauti su dukra G., tėvas dominavo pokalbyje, nuolat kalbėjo, rodė nuotraukas ir vaizdo įrašus, pavyzdžiui giminaičių, kito turimo sūnaus, vadindamas jį G. broliuku, sakydamas: „Žiūrėk – tavo broliukas, jis jau šneka, šliaužioja, žaidžia su tavo žaislais, kur tavo buvo, tu tikriausiai pavydėtum, kad su tavo žaislais žaidžia“, tėvas taip pat sako mergaitei: „Aš su tavo mama pasisveikinau, ji man neatsakė, kaži kodėl?“, tokiu būdu siekdamas susitikime sukurti chaosą ir įrodyti, kad motina trukdo bendravimui. Mergaitės tėvas nuolat bandė stimuliuoti vaiko atsakymą klausimais: „Ar patinka darželyje, ką veikei šiandien, kur skaniau valgyti – darželyje ar namie, darželyje, ane, žinok – aš kovoju dėl tavęs“. Tačiau mergaitė buvo stipriai apsikabinusi mamos kaklą, stipriai užmerkusi akis ir verkė, niekaip nereaguodama į tėvo kalbinimus, o tik kažką labai tyliai šnabždėdama mamai. Tėvas nekreipdamas dėmesio į dukros reakciją, kad verkia, kad nereaguoja į kalbinimus, toliau siūlė žaislus, kaladėles, domino, saldainius, piešimą, tačiau vaikas vis tiek nereagavo, tik laikėsi stipriai įsikibusi į mamą. Akivaizdu, kad vaikas nejautė saugumo ir nesijautė gerai. Tuomet tėvas kreipėsi į susitikime dalyvaujančią specialistę sakydamas, kad ji kažką užsirašinėja, o nepadeda atkurti ryšio. Specialistė paaiškino, kad jos vaidmuo yra stebėti tėvo ir vaiko susitikimą, bei jų ryšio kūrimą. Vėliau tėvas pareplikavo, kad čia neužteks tėvo pastangų, visi turi kažką daryti, kad vaikas norėtų su tėvu bendrauti. Viduryje susitikimo tėvas pasako: „Aš čia kažkoks teisiamas jaučiuosi“. Vykstant tokiam vienpusiam dialogui, kai tėvas kalba, vaikas tyli, kai tėvas koncentruojasi daugiau į savo poreikius, pavyzdžiui, bet kokiu būdu prakalbinti vaiką, o ne į vaiko norą kalbėti, bendrauti su juo, vaiko savijautą, emocinę būseną, vaiko susidomėjimo nerodymą bendrauti su tėvu, akivaizdu, kad trūksta natūralaus ryšio atkūrimo. Tėvas sako mergaitės mamai, kad ji paleistų vaiką, tačiau matosi akivaizdžiai, kad ne mama vaiką laiko ir neleidžia, o vaikas mama stipriai įsikabinusi, nes nesijaučia saugiai. Mergaitė ne kartą sakė, kad nenori čia būti, nori eiti namo ir žaisti su mama. Tėvas pradeda žaidimą su šokoladu, prašydamas atspėti mergaitę kurioje rankoje šokoladas, mergaitė pasiduoda, – šokoladas paperka, po truputi įsitraukia į žaidimą su tėvu. Dar vėliau tėvas bando mėtyti žaisliuką, kad mergaitė gaudytų, taip pamažu įsitraukdama į žaidimą. Tėvas pasako: „Oi, į veiduką pataikiau“, tačiau stebint iš šalies keistokai pasirodo mergaitės isteriškas juokas, žaidžiant su tėvu, tarsi vaiko patirto streso išveika. Daugiau susitikimų su tėvu neįvyko. Nors pagal teismo nutartį jie turėjo įvykti gegužės 28-29 d. iki pat šiol nevyksta. Tėvas centro neinformavo, kad susitikimai neįvyks, mama tikėdamasi vaiko susitikimo su tėvu su vaiku buvo atvykusi į centrą gegužės 28 d. bei birželio 4 d. išnaudojant vaiko ir tėvo susitikimui skirtą laiką, vyko pokalbis su mama, bei vaiko stebėjimas, bendravimas su vaiku. Iš susitikimo paaiškėjo, kad G. nenori susitikti su tėvu, sakydama: „Nenoriu, kad tėtis čia ateitų“. O žaidžiant su emocijų kortelėmis, ji parinko kortelę – įtarumas. Pokalbio su mama metu paaiškėjo, kad prieš važiuojant į centrą, mergaitė bijojo, nuolatos kalbėjo mamai, kad nenori, jog tėtis ateitų, praėjusį kartą žaidė su tėčiu, nes bijojo, o kai jis metė į ją metalinį rutuliuką jai skaudėjo, bet ji bijojo pasakyti. Mergaitės mama dalinosi, kad po susitikimo su tėvu gegužės 22 d., mergaitė tapo irzli, dažnai susimasčiusi, pradėjo blogai miegoti, sapnavo košmarą apie tėvą ir sakė, kad jo nenori. Jos košmaras – tėvas miega jos pilvuke ir neleidžia jai miegoti. Nuo gegužės 25 d. dukra nenori miegoti darželyje, nebežaidžia, nevalgo, verkia, laukia mamos. Apibendrinant informaciją, gautą iš tiek turėto vieno susitikimo tėvo su vaiku stebėjimo, bei susitikimų su vaiku ir jos mama, daroma išvada, kad tėvo elgesys yra manipuliacinio pobūdžio ir keliantis grėsmę vaiko psichologiniam saugumui, taip pat ir vaiko mamos psichologinei būsenai, rekomenduojama, kad atitinkamos institucijos turi imtis priemonių, kad būtų griežtai laikomasi teismo nutarties vykdymo, prašoma atsižvelgti į vaiko valią ir neorganizuoti susitikimų, jeigu ji nenori. Mergaitė aiškiai nurodo nenorinti bendrauti su tėvu, rekomenduojama emocinė pagalba mamai dėl nuolatinio spaudimo ir psichologinės prievartos iš vaiko tėvo, siūlant jai centre lankyti grupinę terapiją ir gauti psichologinę pagalbą. Rekomenduojama vaiką mokyti saugaus elgesio ir aiškaus įvardijimo pasakyti „ne“, jeigu ji nenori daryti ką prašo kiti bei suteikti jai emocinę paramą arba psichologinę pagalbą, esant poreikiui. Įvertinus turėtą tėvo su vaiku susitikimą, kitus jo neatvykimus, bei tam, kad suplanuotas darbas būtų nuoseklus ir kryptingas, bei periodiškas, rekomenduojama keisti bendravimo tvarką, taikyti tolimesnį sutikimų planą, esančia tvarka. Paminėta 10 atskirų susitikimų psichologė tik su tėčiu, psichologė su tėčiu ir vaiku, aptarimas su vaiku ir psichologe, aptarimas tėčiu ir psichologe.