Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Erikos Tamošaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo TRČ1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo TRČ1 patikslintą ieškinį atsakovei YA K1 dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir procesinį klausimą dėl dalies civilinės bylos nutraukimo, ieškovui atsisakius reikalavimo dėl įkeldinimo į butą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, RKB1, HIB1.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas 2026 m. liepos 10, 15 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – vaizdo įrašų nuorodas; atskirąjį skundą dėl teismo 2026 m. birželio 15 d. nutarties; 2026 m. rugpjūčio 10 d. apeliacinio skundo papildymą su priedais; 2026 m. rugsėjo 16 d. rašytinius paaiškinimus kartu su priedais. Apelianto vertinimu, papildomai pateikti įrodymai ir rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto jis buvo iškeldintas neteisėtai, todėl jam turi būti priteistas 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Pažymėtina, kad kartu su 2026 m. rugpjūčio 10 d. apeliacinio skundo papildymu pateikti priedai: 2025 m. spalio 1 d. RKB2 pareiškimas, 2025 m. rugsėjo 29 d. SMM2 patvirtinimas yra bylai pateikti, todėl jų pridėti prie šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos nėra pagrindo. Apelianto pateiktas atskirasis skundas dėl Vilniaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria teismas atsisakė priimti apelianto 2026 m. birželio 2 d. apeliacinio skundo papildymą ir pridėti jį prie bylos neturi esminės reikšmės ir nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamu klausimu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (CPK 180 straipsnis). Apeliantas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė vaizdo įrašų nuorodas, kartu su 2026 m. rugpjūčio 10 d. apeliacinio skundo papildymu pateikė įrodymus: vaizdo medžiagą, priedą iš laiškų, laišką; kartu su 2026 m. rugsėjo 16 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė įrodymus: 2025 metų fotonuotraukas. Tačiau apeliantas, pateikdamas šiuos įrodymus, nenurodė jų įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai, nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir nepagrindė, kad jų pateikimo būtinybė būtų iškilusi vėliau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ar kad šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir priimti ieškovo pateiktus naujus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 323 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Susipažinus su 2026 m. rugpjūčio 10 d., 2026 m. rugsėjo 16 d. teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų turiniu nustatyta, jog jais apeliantas papildomai motyvuoja apeliacinį skundą, t. y. nurodo papildomus apeliacinio skundo argumentus. Kolegija, įvertinusi rašytinių paaiškinimų turinį, nusprendžia, jog rašytiniais paaiškinimais apeliantas iš esmės pildo apeliacinį skundą. CPK 323 straipsnio nuostatų pagrindu teisėjų kolegija apelianto pateiktus 2026 m. rugpjūčio 10 d., 2026 m. rugsėjo 16 d. rašytinius paaiškinimus atsisako priimti ir jų nevertina. Minėti paaiškinimai gražintini pateikusiam asmeniui, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovo ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės atmetė, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Remiantis bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas patikslintu reikalavimu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes, jo teigimu, jis neteisėtai buvo iškeldintas iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto. Atsakovė nesutiko su patikslintu reikalavimu ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas neįrodė nei neteisėtų atsakovės veiksmų, nei priežastinio ryšio, nei žalos fakto ar jos dydžio.

Dėl ginčo esmės

Apeliantas iš esmės skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino realiai ieškovo patirtos žalos, taip pat neatsižvelgė į po neteisėto iškeldinimo pablogėjusią ieškovo sveikatos būklę. Apelianto teigimu, teismas byloje pateiktus įrodymus įvertino formaliai ir paviršutiniškai.

Apeliantui nesutinkant su skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė nepatenkinti atsakovo reikalavimo dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę civilinei atsakomybei taikyti reikia nustatyti keturias sąlygas:

neteisėtus veiksmus (ar neveikimą) – CK 6.246 straipsnis (turi būti nustatyta, kad asmuo pažeidė įstatyme, sutartyje nustatytą pareigą arba bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai);

žalą – CK 6.249 straipsnis;

priežastinį ryšį – CK 6.247 straipsnis (turi būti nustatyta, kad būtent neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas) lėmė atsiradusią žalą ir kad ši žala gali būti laikoma tų veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu);

kaltę – CK 6.248 straipsnis (turi būti nustatyta asmens kaltė (tyčia arba neatsargumas), tačiau įstatymas ar sutartis gali numatyti atsakomybę be kaltės. Skolininko kaltė paprastai preziumuojama).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas ir trečiasis asmuo RKB1 su ieškovu kartu gyveno atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovas iš buto buvo iškeldintas dėl jo paties netinkamo elgesio (dėl atsakovo netinkamo elgesio trečiojo asmens atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pritaikytas smurto artimoje aplinkoje orderis). Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo RKB1 po to, kai ieškovas buvo iškeldintas iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto, nutraukė su juo bendravimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas neturi teisės naudotis atsakovės nuosavybe, tokia teisė jam niekada nebuvo suteikta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmiausiai ieškovas neturi teisės naudotis atsakovei priklausančiu butu, o tai reiškia, kad jo iškeldinimas savaime negali būti pripažįstamas jo subjektinių teisių pažeidimu. Todėl atsakovės veiksmai negali būti laikomi neteisėtais CK 6.246 straipsnio prasme. Kita vertus, apelianto argumentai dėl po iškeldinimo pablogėjusios jo sveikatos būklės ir gyvenimo nakvynės namuose taip pat nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. Vien aplinkybė, kad ieškovas po iškeldinimo susidūrė su gyvenimo sąlygų pasikeitimu ar sveikatos problemomis, savaime nepatvirtina, jog šios aplinkybės atsirado būtent dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Tam turėtų būti nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovo nurodomų neigiamų pasekmių. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė nepadarė neteisėtų veiksmų, su kuriais yra siejamas patikslintu ieškiniu reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos atsiradimas. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos, nėra pagrindo jos civilinei atsakomybei ieškovo nurodyta forma.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino realiai ieškovo patirtos žalos, taip pat nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismui nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, nebuvo pagrindo spręsti dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovo nurodomą neturtinę žalą. Todėl aplinkybių, susijusių su ieškovo nurodomu neturtiniu žalos faktu, jos mastu ar dydžiu, vertinimas nagrinėjamu atveju neturėtų teisinės reikšmės galutiniam bylos rezultatui, nes, net ir nustačius ieškovo nurodomų neigiamų pasekmių faktą, tai savaime nesudarytų pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, nenustačius neteisėtų jos veiksmų.

Apeliantui kvestionuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pažymėtina, kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, juos vertindamas, būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai suteikęs vieniems įrodymams didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems ar neįvertinęs reikšmingų byloje esančių aplinkybių. Apeliantas iš esmės nepateikia konkrečių argumentų, kurie leistų spręsti apie netinkamą įrodymų vertinimą, o nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis savaime nesudaro pagrindo pripažinti įrodymų vertinimą netinkamu. Todėl šiuo aspektu apelianto argumentai laikytini nepagrįstais.

Šioje nutartyje aptartų motyvų pagrindų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės. Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai, t. y. dėl to, jog jis aštuonis mėnesius gyvena nakvynės namuose; dėl to, jog po ieškovo iškeldinimo iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto pablogėjo jo sveikata, ir kita neturi esminės reikšmės, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apelianto apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.