Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Erikos Tamošaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ČAP1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo ČAP1 ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Inspekcijos teigimu, ieškovas, kaip žemės sklypo savininkas, privalėjo žinoti savo žemės sklypo ribas, atitinkamai turėjo ir pareigą naudoti žemės sklypą pagal nustatytas ribas. Priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovo ieškinį atmetė, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Remiantis bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovas asmeninės nuosavybės teise valdo du žemės sklypus:

žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra pastatytas pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

1317/4365 dalių žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio dalis šiaurinėje ir pietinėje dalyje ribojasi su pirmuoju žemės sklypu.

Iš bylai pateiktų duomenų matyti, kad abu žemės sklypus kartu su pirmajame žemės sklype esančiu pastatu ieškovas įsigijo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama valstybinės žemės naudojimo priežiūrą, vadovaudamasi 2024 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl galimai savavališkos statybos ir neteisėto valstybinės žemės užėmimo (duomenys neskelbtini) gatvėje“, 2025 m. vasario 4 d. atliko žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo patikrinimą ir 2025 m. vasario 10 d. parengė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Jame nurodoma, kad jog žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kartu su žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) A dalimi naudojami ne pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas, t. y. į šiaurę nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu su žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) A dalimi vielos tinklo tvoromis su įrengtais varteliais ir su metaliniais stulpais aptvertas užimamas ir naudojamas 514 kv. m nesuformuotas valstybinės žemės plotas; į pietus nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu su žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) A dalimi vielos tinklo ir metalinių segmentų tvora su mūrinėmis kolonomis, su vartais ir varteliais aptverti užimami ir naudojami 130 kv. m ir 483 kv. m nesuformuoti valstybinės žemės plotai; pietinėje ir šiaurinėje pusėje esančios tvoros įrengtos už žemės sklypo ribų ir rytinėje pusėje uždaru kontūru susijungia su žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), 5A, 5B, 5C, masyvą juosiančia tvora; rytinėje pusėje tvoromis aptvertame masyve užimama ir naudojama 104 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso Lietuvos Respublikai, dalis ir užimami ir naudojami aptvertame masyve esantys žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (jų visas plotas), kurie priklauso Lietuvos Respublikai; tvoromis su vartais ir varteliais aptverti valstybinės žemės ir gretimų žemės sklypų plotai naudojami kaip vientisas masyvas su kitos paskirties žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) A dalimi, taip ribojama teisė naudotis valstybine žeme (Lietuvos Respublikos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi ir Lietuvos Respublikos žemės sklypais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Patikrinimo akto pagrindu Inspekcija 2025 m. vasario 14 d. surašė ieškovui privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įpareigojo ieškovą atlaisvinti užimtą ir naudojamą valstybinę žemę: 514 kv. m šiaurinėje pusėje, 483 kv. m rytinėje pusėje, 130 kv. m pietinėje ir pietrytinėje pusėje, atlaisvinti užimtą ir naudojamą 104 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį bei užimtus ir naudojamus žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie priklauso Lietuvos Respublikai, rytinėje pusėje – pašalinti 12,42 m ir 51,70 m ilgio vielos tinklo tvorą su varteliais (1,05 m) su visomis konstrukcijomis, 7,73 m ir 2,83 m ilgio metalinę tvorą su visomis konstrukcijomis, 21,70 m ilgio vielos tinklo tvorą su mūrinėmis kolonomis ir su visomis konstrukcijomis, 18,28 m ir 3,23 m ilgio metalinių segmentų tvorą su mūrinėmis kolonomis ir su visomis konstrukcijomis, 5,22 m ilgio vartus ir vartelius su visomis konstrukcijomis.

Dėl ginčo esmės

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad byloje nėra nustatyta ir įrodyta, jog būtent jis užėmė, aptvėrė ar kitaip naudojo valstybinę žemę, todėl nėra faktinio pagrindo konstatuoti Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto pažeidimą. Apelianto teigimu, jis tvoros nestatė, valstybinės žemės savo reikmėms nenaudoja ir nėra valstybinio žemės sklypo savininkas, valdytojas ar naudotojas.

Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą reglamentuoja Žemės įstatymas. Šio įstatymo 21 straipsnio 7 punktas įtvirtina, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas asmeninės nuosavybės teise valdo du žemės sklypus: žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra pastatytas pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1317/4365 dalių žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio dalis šiaurinėje ir pietinėje dalyje ribojasi su pirmuoju žemės sklypu. Iš bylai pateiktų duomenų matyti, kad abu žemės sklypus kartu su pirmajame žemės sklype esančiu pastatu ieškovas įsigijo (duomenys neskelbtini) Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, kad Inspekcija atlikusi patikrinimą ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose nustatė, jog ieškovui priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kartu su žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A dalimis juosianti tvora tiek šiaurinėje ir pietinėje dalyse, tiek rytinėje ir pietrytinėje dalyse kartu su žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pastatyta ant valstybinės žemės plotų, šių aplinkybių ieškovas byloje neginčijo.

Ieškovui teigiant, kad byloje nėra nustatyta ir įrodyta, jog būtent jis užėmė, aptvėrė ar kitaip naudojo valstybinę žemę, todėl nėra faktinio pagrindo konstatuoti Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto pažeidimą, pažymėtina, kad ieškovas įsigijo nekilnojamąjį turtą kartu su faktiškai pastatyta tvora, kuri juosė abu ieškovo perkamus žemės sklypų plotus, todėl perkamo objekto faktinę būklę ir naudojamos žemės plotą ieškovas galėjo įvertinti nekilnojamojo turto įsigijimo metu. Sutiktina su trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad apeliantas, kaip žemės sklypų savininkas, būdamas apdairus ir rūpestingas, matydamas straipsnius žiniasklaidoje, žinodamas apie atliekamus valstybinės žemės patikrinimus ir jų metu nustatytus faktinius duomenis, turėjo visas galimybes pasitikrinti ir įsivertinti, ar žemės sklypus juosiančios tvoros nepažeidžia žemės sklypų ribų ir žemės naudojimo reikalavimų, ir imtis veiksmų, kad žemės sklypai būtų aptverti tik tiek, kiek priklauso, arba inicijuoti procedūras dėl netinkamai įrengtų tvorų pašalinimo.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšminga ne tai, kas pastatė tvorą, bet tai, ar apeliantas naudojasi valstybine žeme. Nors, apelianto teigimu, jis tvoros nestatė, valstybinės žemės savo reikmėms nenaudoja ir nėra valstybinio žemės sklypo savininkas, tačiau šie apelianto teiginiai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad apelianto žemės sklypus juosiančioje tvoroje yra įrengti rakinami vartai ir varteliai. Apeliantas savo poziciją, kad jis naudojasi tik jam priklausančių žemės sklypų teritorija ir neperžengia jų ribų, grindžia byloje pateikta fotolentele, kurioje matyti ieškovo žemės sklypų ribas žyminti tvorelė – virve sujungtų medinių stulpelių konstrukcija. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė savaime nepaneigia apelianto naudojimosi didesne teritorija, kuri yra aptverta neteisėtai pastatytos tvoros.

Minėta, kad byloje nustatyta, jog apelianto žemės sklypus juosia tvora, kurioje įrengti rakinami vartai ir varteliai, todėl akivaizdu, kad ši tvora nėra vien faktiškai egzistuojantis su apeliantu nesusijęs statinys. Ji atlieka konkrečią funkciją – atriboja galimybę patekti į apelianto naudojamą teritoriją. Apeliantas, teigdamas, kad naudojasi tik jam priklausančiais žemės sklypais ir juose esančiais kitais statiniais, kartu negali pagrįstai teigti, kad nesinaudoja šiuos žemės sklypus juosiančia tvora, pro kurios vartus į šią teritoriją patenkama. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas neatitiktų įprastos faktinės naudojimosi nekilnojamuoju daiktu paskirties. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas į savo teritoriją patenka kitu būdu ar kad tvoroje esantys rakinami vartai ir varteliai nėra naudojami patekti į jo valdomus žemės sklypus. Todėl vien apelianto nurodymas, kad tvora jam nepriklauso, savaime nepaneigia faktinio naudojimosi ja. Aptartų aplinkybių aspektu, nesant duomenų apie ginčo tvoros įrengimo teisėtumą, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostatas, todėl vien aplinkybė, kad apeliantas pats tvoros nestatė, nepaneigia jo faktinio naudojimosi ja ir savaime neeliminuoja jo pareigos pašalinti nustatytą neteisėto valstybinės žemės naudojimo pažeidimą.

Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad aplinkybė, jog jis nėra ginčo tvoros statytojas, yra teisiškai reikšminga, nes dėl to jis nėra ir ginčo tvoros savininkas ir neturi nei teisės, nei pareigos jos pašalinti yra nepagrįsta. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, vien aplinkybė, kad apeliantas nėra ginčo tvoros statytojas, savaime nelemia išvados, kad jam negali būti taikomos su neteisėtai pastatytu objektu susijusios teisinės pasekmės. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad apeliantas yra teisėtas žemės sklypų, kuriuos juosia neteisėtai pastatyta tvora, savininkas. Todėl apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis pats ginčo tvoros nestatė, nepaneigia jo pareigos pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad ieškovas faktiškai niekada nesinaudojo aptvertais valstybinės žemės plotais. Tačiau vėliau sprendime padarė išvadą, kad ieškovas naudojasi valstybinės žemės plotais ir jis yra pažeidėjas, t. y. valstybinės žemės naudotojas. Apelianto vertinimu, tokia teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta, nes prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, ir logiškai nesuprantama, nes prieštarauja paties teismo išvadai, kad ieškovas faktiškai niekada nesinaudojo aptvertais valstybinės žemės plotais ir faktinis naudojimasis valstybinės žemės plotais nekonstatuotas.

Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį apelianto argumentų aspektu pažymi, kad pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, nekonstatavo to, kad ieškovas faktiškai niekada nesinaudojo aptvertais valstybinės žemės plotais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 29 punkto, kuriame, apelianto teigimu, neva yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ieškovas faktiškai niekada nesinaudojo aptvertais valstybinės žemės plotais, nurodyta: „Taip pat ir aplinkybė, jog, kaip teigia ieškovas, jis faktiškai niekada nesinaudojo aptvertais valstybinės žemės plotais, teisiškai yra nereikšminga. Byloje nustatyta, kad nepaisant faktinio naudojimosi valstybinės žemės plotais (ne)konstatavimo, niekas kitas, išskyrus ieškovą, aptvertais valstybinės žemės plotais negalėjo naudotis. Todėl nepriklausomai nuo to, ar tai ieškovas valstybinės žemės plotuose pastatė ir įrengė ginčo tvorą, tai nepaneigia Inspekcijos išvados, kad ieškovas naudojasi valstybinės žemės plotais. Tuo pačiu, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teismas sprendžia, kad ieškovas šiuo atveju negalėjo nežinoti, t. y. turėjo žinoti, jog jis neteisėtai naudojasi valstybinės žemės plotais ir tai atlikdamas pažeidžia Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte numatytą reglamentavimą.“ Taigi, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo to, ką teigia ieškovas savo apeliaciniame skunde, o tik nurodė ieškovo teiginį ir konstatavo, kad ši aplinkybė dėl faktinio valstybinės žemės plotų naudojimo ar nenaudojimo teisiškai nėra reikšminga, nes, esant tvoroms, aptverta teritorija, į kurią patenka ieškovo sklypai ir valstybinė žemė, gali naudotis tik ieškovas. Taigi būtent jis ir laikytinas Inspekcijos nustatytų valstybinės žemės plotų naudotoju.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju į teritoriją patenkama pro vartus ir vartelius, kurie gali būti užrakinami, o ištisine tvora apjuosta teritorija apima ne tik ieškovui priklausančius žemės sklypus, bet ir dalį valstybinės žemės. Tokia tvora, sudarydama vientisą uždarą kontūrą, vizualiai ir faktiškai atriboja visą jos apjuostą plotą kaip vieną teritoriją. Todėl asmeniui, vertinančiam susidariusią situaciją iš šalies ir nematančiam jokių nuorodų, leidžiančių atskirti valstybinę žemę nuo ieškovui priklausančių sklypų, pagrįstai gali susidaryti įspūdis, kad visa aptverta teritorija yra privati ir į ją nėra laisvo patekimo teisės. Vadinasi, aplinkybė, kad ieškovas teigia pats nenaudojantis valstybinės žemės, nepaneigia to, kad tokia teritorijos aptvėrimo situacija objektyviai riboja kitų asmenų galimybę patekti į valstybinės žemės plotą ir juo naudotis. Be to, tvora, kuria atribojama ir valstybinės žemės dalis, faktiškai išplečia ieškovo naudojamos uždaros teritorijos ribas ir sudaro sąlygas visą jos viduje esantį plotą vertinti kaip vieną naudojamą erdvę. Dėl tokio teritorijos atitvėrimo ir riboto patekimo valstybinės žemės patikėtinis neturi galimybės nevaržomai patekti į jam patikėjimo teise perduotą teritoriją, jos valdyti ir prižiūrėti, kai patekimas į aptvertą plotą priklauso nuo galimybės naudotis užrakinamais vartais ar varteliais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, visiškai pagrįstai ir teisingai skundžiamame sprendime konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą prieiti prie išvados, kad pašaliniam asmeniui, įvertinus tvoros išsidėstymą ir jos vientisumą, negali kilti jokių pagrįstų abejonių, jog tvora aptverta teritorija yra privati ir naudojama išimtinai ieškovo poreikiams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad niekas kitas neturi daugiau teisių į ginčo tvorą nei ieškovas.

Apelianto teigimu, atsakovės surašytas privalomasis nurodymas neatitinka Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 punkto 2 dalies nuostatų, yra nepagrįstas ir panaikintinas.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog žemės naudojimo planinio ir neplaninio patikrinimų metu, atlikus šio straipsnio 3 dalies 1–5 punktuose nurodytus patikrinimus ir nustačius žemės naudojimo tvarkos pažeidimų, Inspekcija atlieka šiuos veiksmus: neteisėtus veiksmus atlikusiam asmeniui, o kai toks nenustatytas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje (-iame) nustatyti žemės naudojimo tvarkos pažeidimai, savininkui (valstybinės žemės patikėtiniui privalomasis nurodymas surašomas tik tada, kai nėra žemės valdytojo ar naudotojo), valdytojui ar naudotojui per 5 darbo dienas nuo žemės naudojimo tvarkos pažeidimų nustatymo dienos pateikia privalomąjį nurodymą per jame nurodytą ne ilgesnį kaip 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti. Jeigu dėl nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas tik vieną kartą, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam terminui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Iš bylai patektų duomenų matyti, kad Inspekcija 2025 m. vasario 4 d. atliko ieškovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų naudojimo patikrinimą ir nustačiusi, kad buvo atlikti žemės naudojimosi pažeidimai, 2025 m. vasario 14 d. surašė ieškovui privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus. Ieškovas buvo įpareigotas atlaisvinti užimtą ir naudojamą valstybinę žemę: 514 kv. m šiaurinėje pusėje, 483 kv. m rytinėje pusėje, 130 kv. m pietinėje ir pietrytinėje pusėje, atlaisvinti užimtą ir naudojamą 104 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį ir užimtus ir naudojamus žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie priklauso Lietuvos Respublikai, rytinėje pusėje – pašalinti 12,42 m ir 51,70 m ilgio vielos tinklo tvorą su varteliais (1,05 m) su visomis konstrukcijomis, 7,73 m ir 2,83 m ilgio metalinę tvorą su visomis konstrukcijomis, 21,70 m ilgio vielos tinklo tvorą su mūrinėmis kolonomis ir su visomis konstrukcijomis, 18,28 m ir 3,23 m ilgio metalinių segmentų tvorą su mūrinėmis kolonomis ir su visomis konstrukcijomis, 5,22 m ilgio vartus ir vartelius su visomis konstrukcijomis.

Įvertinus privalomojo nurodymo turinį matyti, kad jame aiškiai nurodyta, kokie žemės naudojimo pažeidimai nustatyti, kokia valstybinės žemės dalis užimta ir naudojama bei kokių konkrečių veiksmų turi būti imtasi pažeidimams pašalinti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, privalomasis nurodymas yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jį priimant buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų procedūrų, jis priimtas neperžengiant Inspekcijai teisės aktais suteiktos kompetencijos ribų, todėl teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu ir panaikinti ieškovo skundžiamą administracinį sprendimą nėra. Teisėjų kolegija su paminėtoms pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, todėl apelianto argumentai, kad privalomasis nurodymas yra nepagrįstas ir neatitinka Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punkto, savaime nepaneigia nei Inspekcijos nustatytų faktinių aplinkybių, nei jų pagrindu priimto privalomojo nurodymo teisėtumo.

Šioje nutartyje aptartų motyvų pagrindų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti duomenys patvirtina, jog ieškovas nesilaiko Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytos pareigos žemės sklypą naudoti pagal tokias ribas, kokios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, o tai laikytina savavališku valstybinės žemės užėmimu ir naudojimu. Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi valstybinė žemė yra užimta neteisėtai, ji yra naudojama ieškovo interesais, todėl būtent ieškovas turi pareigą pašalinti valstybinėje žemėje esančius neteisėtus statinius ir tokiu būdu atlaisvinti užimtus valstybinės žemės plotus. Pažymėtina, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 53 straipsnio 2 dalimi savavališkai užimti žemės sklypai turi būti grąžinami neatlyginant neteisėto naudojimo metu įdėtų sąnaudų, o žemės sklypus savavališkai užėmę fiziniai ir juridiniai asmenys privalo atlyginti žemės sklypo sutvarkymo išlaidas.

Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai, t. y. kad teismo išvada, jog ieškovas šiuo atveju negalėjo nežinoti (t. y. turėjo žinoti), jog jis neteisėtai naudojasi valstybinės žemės plotais, prieštarauja paties teismo išvadai, kad ieškovas niekada nesinaudojo aptvertais valstybinės žemės plotais, ir byloje pateiktiems įrodymams, kurių pagrindu teismas ir padarė išvadą, kad ieškovas niekada nesinaudojo minėtais valstybinės žemės sklypais ir kt., neturi esminės reikšmės, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apelianto apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.