Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens MLS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymą dėl teismo leidimo priverstinai gydyti išdavimo, suinteresuotas asmuo MLS1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino pareiškėjos prašymą ir suinteresuotą asmenį leido priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos (2026 m. rugsėjo 1 d.), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teisiškai reikšminga yra ne pati asmeniui nustatyta diagnozė, o konkrečių objektyvių aplinkybių visuma ir jų sąsaja su realia, o ne hipotetine žalos jo sveikatai ar gyvybei atsiradimo rizika. Apelianto teigimu, sprendžiant dėl tokios rizikos egzistavimo, turi būti nustatyta, kokie konkretūs asmens veiksmai ar neveikimas, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu būdu sudaro esminės žalos jo sveikatai ar gyvybei riziką. Apeliantas taip pat teigia, kad turi būti įvertinti konkretūs rizikos indikatoriai, be kita ko, savižudiški ketinimai, savęs žalojimo veiksmai ar bandymai, konkretus planas žaloti save, pavojingas elgesys, nulemtas kliedesinių įsitikinimų, sąmoningas būtino gydymo atsisakymas, kai dėl to kyla tiesioginė grėsmė gyvybei, ar kiti objektyviai nustatomi veiksmai, leidžiantys spręsti apie realią ir artimą grėsmę. Todėl, apelianto vertinimu, vien diagnozės ar tam tikrų psichikos būklės požymių nustatymas savaime neleidžia konstatuoti esminės žalos sveikatai ar gyvybei rizikos, jeigu nenustatyti konkretūs tokį pavojų pagrindžiantys asmens veiksmai ar neveikimas.

Pagal PSPĮ 12 straipsnio 1 dalį psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Taigi asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.

Žmonės, ištikti psichikos ar proto negalios, turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisykle. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. Viena šios priemonės įgyvendinimo išraiškų laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga, hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-403/2018).

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad pacientas hospitalizuotas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Ūmių psichikos sutrikimų skyriuje 2026 m. rugsėjo 1 d. 1.25 val., teikiant būtinąją medicininę pagalbą dėl ūmios (duomenys neskelbtini). Į gydymo įstaigą pristatytas su greitąja medicinos pagalba, palydint policijos pareigūnams, paimtas iš motinos namų (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, tarnybas kvietė pats, kadangi matė šešėlius, svetimus vyrus, girdėjo jų balsus, moters su nupjautu liežuviu šauksmą, merginos verksmą. 2026 m. rugsėjo 2 d. gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje nurodyta diagnozė (duomenys neskelbtini) – Nepatikslinta (duomenys neskelbtini), taip pat išvadoje konstatuojama, kad paciento klinikoje vyrauja (duomenys neskelbtini): didybės, ypatingos reikšmės, persekiojimo, santykio kliedesiai, (duomenys neskelbtini), nenuoseklus mąstymas, įtampa, nerimas. Pacientas buvo ūmios (duomenys neskelbtini) būklės, nebuvo kritiškas nei savo sveikatos būklei, nei ir elgesiui, atsisakė tokioje situacijoje reikalingo stacionaraus gydymo, kas rodė esant realią grėsmę tiek paties paciento, tiek aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimdamas skundžiamą nutartį dėl leidimo 30 dienų priverstinai hospitalizuoti ir gydyti MLS1 VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo egzistuojant tokio leidimo pagrindus ir laikėsi visų įstatymų numatytų nuostatų dėl asmens priverstinio gydymo.

Apelianto argumentai, kad asmeniui nustatyta diagnozė nėra pakankama konstatuoti realią grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, nagrinėjamu atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Sutiktina su pareiškėjos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos, t. y. gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); suinteresuotas asmuo atsisakė hospitalizavimo; suinteresuotas asmuo išlieka socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Pareiškėjos atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) būsena, o (duomenys neskelbtini) yra sunkus (duomenys neskelbtini) sutrikimas, tokių pacientų kliedesinis mąstymas, kuomet pacientas išgyvena grėsmę savo asmens ir artimų asmenų atžvilgiu, kelia pacientui ir aplinkiniams pavojingo elgesio grėsmę – dėl išgyvenamų kliedesių turinio reiškiasi būdinga gynybinė agresija, konfliktai, vykdomi teisiniai persekiojimai. Kaip minėta, pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą buvo pristatytas iš motinos namų, policijos pareigūnų lydimas, jam teikiant būtinąją medicinos pagalbą dėl ūmios (duomenys neskelbtini). Pats pacientas kreipėsi pagalbos. Taigi šiuo atveju egzistavo ne vien galimos žalos prielaida, grindžiama diagnoze, bet ir konkreti paciento psichikos būklė bei jos nulemti elgesio ir mąstymo sutrikimai. Būtent šių aplinkybių visuma sudarė pagrindą spręsti apie realią grėsmę paciento ir aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui.

Pažymėtina ir tai, kad, vertinant grėsmės realumą, reikšminga atsižvelgti į paciento tuo metu buvusią psichikos būklę, jos poveikį asmens elgesiui, mąstymo sutrikimus ir kitus objektyvius medicininius duomenis. Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodomi rizikos indikatoriai, tokie kaip savižudiški ketinimai, konkretus savęs žalojimo planas ar jau atlikti savęs žalojimo veiksmai, nėra vienintelės aplinkybės, kuriomis gali būti grindžiama reali grėsmė. Nagrinėjamu atveju ją pagrindžia kitų objektyvių aplinkybių visuma – ūmi (duomenys neskelbtini) būklė, ryškūs kliedesiniai išgyvenimai, haliucinaciniai patyrimai, nenuoseklus mąstymas, kritikos savo būklei ir elgesiui stoka bei dėl šios būklės pasireiškęs neadekvatus elgesys. Todėl apelianto argumentai, kad nebuvo nustatyti jo nurodomi konkretūs rizikos indikatoriai, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl realios grėsmės asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Sprendžiant dėl priverstinės hospitalizacijos turi būti vertinama byloje nustatytų aplinkybių visuma. PSPĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas būtent realios grėsmės kriterijus, kuris nagrinėjamu atveju, įvertinus paciento buvusią psichikos būklę ir objektyvius medicininius duomenis, buvo nustatytas. Remdamasis anksčiau pateiktais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį dėl jo būklės ir keliamos realios grėsmės paties ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir turtui.

Kiti apelianto argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.