Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Larisos Šimanskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai;

priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pastebi, kad sutuoktinių susitarimas dėl skolų grąžinimo turi būti aiškus, apibrėžtas ir nedviprasmiškas. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, patvirtintos Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5429-920/2024, 4.2 papunktis numatė, kad ieškovės kreditorinis įsipareigojimas kreditorei UAB „GF bankas“, susidaręs pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847 šeimos poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole; to paties sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių papunkčio kitoje dalyje numatyta, kad visos atsakovo ATS1 įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, susidariusios pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką. Taigi šiame papunktyje nėra aiškaus susitarimo, kad apeliantė privalo viena grąžinti kreditą, papunkčio formuluotė yra neaiški ir dviprasmiška, ką patvirtina ir skirtingas ginčo šalių šių sąlygų suvokimas ir aiškinimas. Pastebi, kad sutarties santuokos nutraukimo pasekmių 4.1 papunktyje šalys aiškiai susitarė, kad įsipareigojimai kitam kreditoriui – UAB „SB Lizingas“ po santuokos nutraukimo yra atsakovo asmeninė prievolė ir paimtas kreditas grąžinamas iš atsakovo asmeninių lėšų.

Nurodo, kad apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji suprato, jog paskolą UAB „GF bankas“ ji ir atsakovas turės grąžinti lygiomis dalimis, o jeigu įmokas mokės atsakovas, ji turės jam grąžinti dalį sumokėtų įmokų. Apeliantė taip pat paaiškino, kad sutartį ruošė pasamdyta teisinių paslaugų įmonė, jie įrašė tokias nuostatas. Atsakovas posėdžio metu paaiškino, kad ieškinį pripažįsta visiškai, po to pakeitė savo poziciją ir paaiškino, jog sutinka grąžinti ieškovei 5 000,00 Eur, nes tokia pinigų suma iš paimtos paskolos iš UAB „GF bankas“ buvo panaudota jo gyvenamajam namui pagerinti, tačiau su apeliante buvo susitarta, jog paskolą UAB „GF bankas“ turi grąžinti tik apeliantė.

Aiškina, kad apeliantė ir atsakovas skirtingai supranta sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktį dėl tarpusavio santykių vykdant solidariąją prievolę kreditorei UAB „GF bankas“. Šiuo atveju atsakovas pasinaudojo sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių neaiškia 4.2 papunkčio formuluote ir po ieškovės duotų paaiškinimų teisme pradėjo teigti, kad tik apeliantė turi grąžinti paskolą UAB „GF Bankas“. Šalims skirtingai aiškinant sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygą dėl tarpusavio santykių vykdant solidariąją prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, teismas turėjo nustatyti, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai. Mano, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo atsižvelgti į tokias svarbias aplinkybes, kaip kokiam tikslui buvo paimtas kreditas ir kur jis buvo panaudotas. Apeliantė teismui paaiškino, kad gauti pinigai buvo investuoti į namą, kuriame gyvena atsakovas, jo pagerinimą (buvo pakeista kanalizacija ir kt.). Atsakovas iš dalies pripažino ieškovės nurodytą aplinkybę ir paaiškino, kad iš gauto kredito į namą buvo investuota tik dalis pinigų (apie 5 000,00 Eur).

Nurodo, kad, pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, patvirtintos Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5429-920/2024, 3.1 papunktį, gyvenamasis namas asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovui. Faktiškai atsakovui asmeninės nuosavybės teise buvo priteistas visas minėtas gyvenamasis namas (jo vertė sutartyje nenurodyta), kuris buvo pagerintas už lėšas, gautas pagal Kredito sutartį, o apeliantei jokia piniginė kompensacija nebuvo skirta ir pagal ginčijamo teismo sprendimą apeliantei liko visi skoliniai įsipareigojimai kreditorei UAB „GF Bankas“. Taigi, apeliantei dengiant neįvykdytus įsipareigojimus bankui, jos turtinė padėtis negerėja, nes iš skolintų lėšų pagerintas nekilnojamasis turtas priklauso atsakovui, bet gerėja atsakovo turtinė padėtis, nes atitinkamai didėja jam priklausančio nekilnojamojo turto vertės dalis. Tai reiškia, kad toks susitarimas, kai atsakovas neprivalo grąžinti paskolos dalies, iš kurios yra pagerintas jo nekilnojamasis turtas, o visą šią paskolą grąžina tik apeliantė, akivaizdžiai pažeidžia ne tik apeliantės, bet ir šalių nepilnamečių vaikų, kurie liko gyventi su apeliante, teises ir teisėtus interesus. Akivaizdu, kad apeliantė neturėjo ketinimų viena prisiimti kredito UAB „GF Bankas“ grąžinimo, nes tai prieštarauja elementariai logikai, pažeidžia apeliantės ir šalių nepilnamečių vaikų teises ir interesus ir teismo negalėjo būti patvirtinta.

Teigia, kad teismas santuokos nutraukimo byloje, patvirtindamas šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, patvirtino, kad šalių prievolė UAB „GF bankas“ yra solidarioji ir po santuokos nutraukimo šalių turi būti vykdoma solidariai. Teismas santuokos nutraukimo byloje nenustatė šalių solidariosios prievolės dalių, t. y. kokios konkrečios solidariosios prievolės dalys atitenka kiekvienai iš šalių. Šalių susitarimas dėl kreditoriui sumokėtų įmokų grąžinimo savaime nereiškia, kad šalių vidiniuose tarpusavio santykiuose jų solidariosios prievolės dalys kreditoriui nėra lygios. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise atiteko gyvenamasis namas, kuriam pagerinti buvo panaudotos pagal Kredito sutartį gautos piniginės lėšos, taip pat į tai, kad santuokos nutraukimo byloje nebuvo nustatytos solidariosios prievolės dalys, daro išvadą, kad šalių solidariosios prievolės dalys UAB „GF bankas“ jų vidiniuose tarpusavio santykiuose išliko lygios. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Kadangi apeliantė viena vykdo solidariąją pareigą kreditorei UAB „GF bankas“, iš asmeninių lėšų iki 2025 m. rugsėjo mėnesio (imtinai) sumokėjo UAB „GF bankas“ 14 185,92 Eur paimto kredito, todėl atsakovas privalo jai grąžinti dalį sumokėtų įmokų, t. y. 7 092,96 Eur.

Atsakovas ATS1 atsiliepimo į ieškovės IES1 apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalies pateiktą apeliacinį skundus, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), taip pat nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl apeliantės apeliacinį skundą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies, kuria ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl bylos faktinių aplinkybių

Ginčas tarp šalių kilo dėl teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatų dėl jų indėlio į bendros solidariosios prievolės vykdymą, atsiskaitymus vidiniuose jų tarpusavio santykiuose aiškinimo. Apeliacinės instancijos teisme sprendžiama, ar pagal apeliantės ir atsakovo susitarimą vidiniuose jų tarpusavio santykiuose solidariosios prievolės kreditoriui vykdymą prisiėmė išimtinai apeliantė. Byloje nustatyta, kad apeliantė, būdama santuokoje su atsakovu, 2023 m. sausio 11 d. savo vardu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847 su UAB „GF bankas“, pagal kurią buvo suteiktas 25 000,00 Eur dydžio kreditas. Kredito sutartyje pažymėta, kad šis sandoris sudaromas kliento (apeliantės) sutuoktiniui (atsakovui) sutinkant šeimos poreikiams tenkinti. Pagal Kredito sutarties sąlygas kreditas su palūkanomis turėjo būti grąžintas per 78 mėnesius, kas mėnesį mokant 443,29 Eur įmoką. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu nutraukė šalių sudarytą santuoką ir patvirtino jų pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo sprendimas yra įsiteisęs. CK 3.53 straipsnio 3 dalyje ir CPK 539 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu nutraukti santuoką sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.). Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys turi teisę savo valia, pasirinkimu ir apsisprendimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Išreikšta sutuoktinių valia tiek dėl santuokos nutraukimo, tiek dėl jos nutraukimo pasekmių yra viena iš esminių CK 3.51 straipsnyje nustatytų teisinių sąlygų, leidžiančių bylą nagrinėti supaprastinto proceso tvarka. CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių, jeigu ji prieštarauja viešajai tvarkai ar pažeidžia vaikų, vieno iš sutuoktinių teises ir teisėtus interesus. Taigi sutuoktiniai nutraukti santuoką supaprastinto proceso tvarka gali tik tuo atveju, jeigu prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių atitinka CK ir CPK normų reikalavimus, t. y. neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Tam tikro turto ar tam tikrų įsipareigojimų vykdymo priskyrimas bendru sutuoktinių sutarimu vienam iš sutuoktinių gali turėti įtakos tam, kaip sutuoktiniai susitarė dėl kitų klausimų sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-381/2023, 24 ir 25 punktai). Jeigu šalys aptaria nurodyto pobūdžio turtinius klausimus sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir teismas tokią sutartį patvirtina, toks teismo sprendimas dėl šių turtinių klausimų tarp sutuoktinių išsprendimo yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu patvirtintos šios bylai reikšmingu aspektu šalių pateiktos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatos:

Atsakovui ATS1 po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise liko: 1) nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – gyvenamasis namas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2018 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3326 pagrindu (3.1 papunktis); 2) nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 2018 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4639 pagrindu (3.4 papunktis); 3) ATS1 vardu registruota transporto priemonė „BMW X5 3.0SD“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2023 m. rugsėjo 15 d. (3.12 papunktis); 4) ATS1 vardu registruota transporto priemonė „Renault Espace 5“, identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini) (3.13 papunktis).

Apeliantei po šalių santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise liko: 1) nekilnojamasis turtas – butas / patalpa – butas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2014 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3749 pagrindu (3.2 papunktis); 2) nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2016 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4331 pagrindu (3.3 papunktis); 3) IES1 vardu registruota transporto priemonė „BMW Serie X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2022 m. gruodžio 6 d. (3.11 papunktis).

Atsakovo ATS1 kreditorinis įsipareigojimas kreditorei UAB „SB lizingas“, susidaręs pagal 2023 m. rugsėjo 14 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. C309671002 asmeniniams poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka ATS1 ir bus dengiamas iš jo asmeninių lėšų. Nurodyta, kad šiuo metu kreditorinis įsipareigojimas yra 6 160,64 Eur (4.1 papunktis).

Apeliantės IES1 kreditorinis įsipareigojimas kreditorei UAB „GF bankas“, susidaręs pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847 šeimos poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole; visos atsakovo ATS1 įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, susidariusios pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką. Nurodyta, kad šiuo metu kreditorinis įsipareigojimas yra 28 369,99 Eur (4.2 papunktis).

Šalys, be kita ko, pareiškė, patvirtino ir garantavo: jie vienas kitam neturi jokių pretenzijų dėl praeityje atliktų veiksmų, gautų lėšų ir mokėjimų (7.1.3 papunktis); jie vienas kitam neturi daugiau jokių pretenzijų ar reikalavimų, išskyrus tuos, kurie yra numatyti šioje sutartyje (7.1.4 papunktis).

Dalis apeliantės šioje byloje prašomos priteisti sumos iš atsakovo yra susidariusi (mokėjimai bankui atlikti) iki minėto teismo sprendimo priėmimo.

Byloje nustatyta, kad 25 000,00 Eur dydžio kreditas pagal Kredito sutartį 2023 m. sausio 11 d. buvo pervestas į apeliantės banko sąskaitą, kaip ir aplinkybė, kad tiek iki šalių santuokos nutraukimo, tiek po šalių santuokos nutraukimo įsipareigojimus UAB „GF bankas“ pagal Kredito sutartį vykdė (įmokas bankui mokėjo) išimtinai apeliantė.

Laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 8 d. iki 2025 m. rugsėjo 8 d. apeliantė sumokėjo UAB „GF bankas“ iš viso 14 185,28 Eur kredito įmokų sumą (beveik pusė šių įmokų – 6 649,35 Eur buvo sumokėtos iki teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo). Pirmą kartą su raginimu sumokėti skolą (pusę apeliantės bankui sumokėtų įmokų pagal Kredito sutartį) apeliantė į atsakovą kreipėsi 2025 m. liepos 10 d. elektroniniu laišku, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo Kredito sutarties sudarymo ir daugiau nei metams laiko po šalių santuokos nutraukimo ir šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisme patvirtinimo.

Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad patenkinti ieškovės pareikštą ieškinį nėra pagrindo. Apeliantė su tuo nesutinka.

Dėl teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatų aiškinimo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių; kad toks susitarimas nereiškia, jog solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų; kad tai iš esmės paneigia ieškovės pusės argumentus, jog vien tik aplinkybė, kad pagal šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktį įsipareigojimas kreditorei UAB „GF bankas“ po santuokos nutraukimo liko solidariąja sutuoktinių prievole, reiškia, jog šalių indėlis į bendros solidariosios prievolės vykdymą yra vienodas; kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostata apibrėžė tik šalių prievolės solidarumą kreditoriaus atžvilgiu, t. y. išoriniuose santykiuose; kad dėl kiekvienos iš šalių indėlio į bendros solidariosios prievolės vykdymą vidiniuose šalių tarpusavio santykiuose buvo susitarta kitoje sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių papunkčio dalyje; kad šalys, aptardamos jų indėlį į bendros solidariosios prievolės vykdymą vidiniuose tarpusavio santykiuose, numatė, jog visos atsakovo įmokos, sumokėtos vykdant prievolę kreditoriui, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos atsakovui per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką; kad toks šalių susitarimas atitinka atsakovo byloje nurodomas aplinkybes dėl šalių susitarimo vidiniuose jų tarpusavio santykiuose, pagal kurį įmokas UAB „GF bankas“ moka ieškovė; kad šalių susitarimas dėl solidariosios prievolės UAB „GF bankas“ vykdymo jų vidiniuose tarpusavio santykiuose yra aiškiai apibrėžtas ir patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Apeliantė teigia, kad jos ir atsakovo santuokos metu pagal Kredito sutartį buvo įgyta solidarioji prievolė teismo procesiniu sprendimu santuokos nutraukimo byloje tarp buvusių sutuoktinių nepadalyta, taigi apeliantė ir atsakovas išliko solidariosios prievolės subjektai. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu iš dalies sutinka.

Minėta, sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktyje nustatyta: apeliantės kreditorinis įsipareigojimas kreditoriui, susidaręs pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847 šeimos poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole; visos atsakovo ATS1 įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, susidariusios pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką.

Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-687/2019, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad, kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis), kadangi vieno solidariojo skolininko įvykdyta prievolė baigiasi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kartu toks solidariąją prievolę ar jos dalį įvykdęs skolininkas perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį, reikalavimą kitiems solidariesiems bendraskoliams. Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas). Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Minėta norma taikytina solidariajam skolininkui įvykdžius tiek visą solidariąją prievolę, tiek jos dalį. Šiame straipsnyje nurodyti pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet ne solidariosios prievolės principais. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 dalis nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Kaip ir nurodo pirmosios instancijos teismas, apeliantės skundžiamame sprendime sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453-701/2015). Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Ginčijamame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktyje aiškiai nustatyta, kad apeliantės kreditorinis įsipareigojimas kreditoriui, susidaręs pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 9000762847 šeimos poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole. Taigi ginčijama prievolė po santuokos nutraukimo lieka solidariąja sutuoktinių prievole. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, kreditorius šiuo atveju įgijo du skolininkus, nepaisant to, kad sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių – apeliantė. Tačiau tai nereiškia, kad vidiniuose tarpusavio santykiuose šalys nėra nusistačiusios, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Šiame kontekste svarstytinas klausimas, kokią skolos dalį kiekvienas iš sutuoktinių įsipareigojo mokėti vidiniuose tarpusavio santykiuose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal šalių susitarimą vidiniuose jų tarpusavio santykiuose solidariosios prievolės kreditoriui vykdymą prisiėmė išimtinai apeliantė.

Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Tačiau nesutinka su teismo padaryta išvada, kad pagal šalių susitarimą vidiniuose jų tarpusavio santykiuose solidariosios prievolės kreditoriui vykdymą prisiėmė išimtinai apeliantė. Teisėjų kolegija su tuo negali sutikti ir šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Ginčijamame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktyje nustatyta: apeliantės IES1 kreditorinis įsipareigojimas kreditorei UAB „GF bankas“, susidaręs pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847 šeimos poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole; visos atsakovo ATS1 įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, susidariusios pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką. Apeliantės vertinimu, 4.2 papunkčio nuostata, pagal kurią visos atsakovo ATS1 įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, susidariusios pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką, yra neaiški ir dviprasmiška. To, pavyzdžiui, negalima pasakyti apie nuostatą, įtvirtintą 4.1 papunktyje, kurioje šalys aiškiai susitarė, kad įsipareigojimai kitam kreditoriui – UAB „SB Lizingas“ po santuokos nutraukimo yra atsakovo asmeninė prievolė ir paimtas kreditas grąžinamas iš atsakovo asmeninių lėšų. Sutiktina su tuo, kad 4.1 papunkčio nuostata suformuluota aiškiau, lyginant ją su nuostatomis, įtvirtintomis 4.2 papunktyje. Tačiau teigti, kad apeliantės ginčijama 4.2 papunkčio nuostata yra neaiški ar dviprasmiška, taip pat negalima.

Ginčijamame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktyje nustatyta: apeliantės IES1 kreditorinis įsipareigojimas kreditorei UAB „GF bankas“, susidaręs pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847 šeimos poreikiams tenkinti, po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole; visos atsakovo ATS1 įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditorei UAB „GF bankas“, susidariusios pagal 2023 m. sausio 11 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 90007602847, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką. Dekonstravus sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktyje įtvirtintas nuostatas, turima:

apeliantės <...> kreditorinis įsipareigojimas kreditoriui <...> po santuokos nutraukimo lieka solidaria sutuoktinių prievole;

visos atsakovo <...> įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditoriui <...>, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką.

Taigi atsakovas, kaip ir apeliantė, yra kreditoriaus skolininkai. Tai reiškia, kad kreditoriaus atžvilgiu tiek apeliantė, tiek ir atsakovas yra skolingi už vykdytiną ginčo prievolę. Koks buvo šalių susitarimas dėl mokamos skolos dalies, leidžia pasakyti antroji 4.2 papunkčio nuostata. Būtent pasirinkta formuluotė, kad visos atsakovo <...> įmokos, sumokėtos vykdant šią prievolę kreditoriui <...>, po santuokos nutraukimo IES1 yra grąžinamos ATS1 per 15 darbo dienų nuo tokios įmokos sumokėjimo ir IES1 informavimo apie tokią įmoką, leidžia teigti, kad už įmokų mokėjimą yra atsakinga tik apeliantė. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis žodis šioje nuostatoje yra „visos“. Ginčijamoje nuostatoje nėra formuluočių, kurios leistų manyti apie dalinį atliktų įmokų kompensavimą. Šioje formuluotėje aiškiai yra nustatyta, kad visos atsakovo faktiškai sumokėtos įmokos apeliantės yra grąžinamos per nustatytą terminą atsakovui. Tai, kad visos atsakovo sumokėtos įmokos turi būti grąžintos apeliantės atsakovui, neleidžia teigti, kad šalių vidiniuose tarpusavio santykiuose jų solidariosios prievolės dalys kreditoriui yra lygios. Pagal vidinį tarpusavio susitarimą, apeliantė įsipareigojo mokėti visą paskolą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis šalių susitarimas dėl solidariosios prievolės kreditoriui vykdymo jų vidiniuose tarpusavio santykiuose yra aiškiai apibrėžtas ir patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra teisinga. Tai, kad šalys sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.1 papunktyje vartojo kitokias formuluotes, numatydamos, jog įsipareigojimas kreditoriui po santuokos nutraukimo lieka atsakovui ATS1 ir bus dengiamas iš jo asmeninių lėšų, nepaneigia išvados dėl šalių susitarimo vidiniuose jų tarpusavio santykiuose ir prievolės kreditoriui vykdymo pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 papunktį. Kaip ir nurodo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, šiuo atveju sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.1 papunktis aptarė asmeninės atsakovo prievolės vykdymą po šalių santuokos nutraukimo, o 4.2 papunktis – solidariosios šalių prievolės vykdymą.

Apeliantė teigia, kad ji ginčijamo papunkčio nuostatą suprato taip, kad paskolą kreditoriui ji ir atsakovas turės grąžinti lygiomis dalimis, o jeigu įmokas mokės atsakovas, ji turės jam grąžinti dalį sumokėtų įmokų. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškinį pripažįsta visiškai, po to pakeitė savo poziciją ir paaiškino, kad sutinka grąžinti ieškovei 5 000,00 Eur, nes tokia pinigų suma iš paimtos paskolos buvo panaudota jo gyvenamajam namui pagerinti, tačiau su apeliante buvo susitarta, jog paskolą kreditoriui turi grąžinti tik ieškovė. Apeliantei ir atsakovui skirtingai suprantant sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių ginčijamo papunkčio nuostatą dėl tarpusavio santykių vykdant solidariąją prievolę kreditoriui, teismas turėjo nustatyti, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tokias svarbias aplinkybes, kaip kokiam tikslui buvo paimtas kreditas ir kur jis buvo panaudotas. Teigia, kad šalių susitarimas dėl kreditoriui sumokėtų įmokų grąžinimo savaime nereiškia, kad šalių vidiniuose tarpusavio santykiuose jų solidariosios prievolės dalys kreditoriui nėra lygios. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiais apeliantės argumentais.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teisinio sandorio šalių ketinimų ir jų žodinės neatitikties tikimybę tradicinė jurisprudencija apskritai pripažįsta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, analizuodamas šalių sutarčių nuostatas, neturi siekti nustatyti kiekvienos iš šalių mentalinės būklės aspektų sutarties sudarymo momentu, ką sugestionuoja psichologinė ketinimų teorija. Teisėjų užduotis yra atskleisti konkretaus teisinio teksto reikšmę, o ne nustatyti šio teksto kūrėjų metalinės būklės aspektus šio teksto kūrimo momentu, siekiant nustatyti, ką tekste įvirtinti žodžiai reiškia. Sutiktina su tuo, kad ši teksto autorių mentalinė būklė, buvusi teksto kūrimo momentu, gali turėti reikšmės, siekiant nustatyti teksto reikšmę tais atvejais, kai teksto nuostatos yra neaiškios ar dviprasmiškos, tačiau ir šiuo atveju neturi būti teksto reikšmę determinuojantis veiksnys. Konkrečiu atveju ginčijama papunkčio nuostata negali būti vertinama kaip neaiški ar dviprasmiška, sudaranti pagrindą svarstyti kelias jos aiškinimo alternatyvas, be kita ko, svarstyti ne tik apeliantės turėtą subjektyviąją intenciją, bet ir atsakovo, o galiausiai ir paties teismo, kuris, tvirtindamas ginčijamo sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių papunkčio nuostatą, tvirtino labai konkrečią jos sampratą, kuri taip pat turėtų būti nustatyta ir vertinama. Tačiau ginčijamoje sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių papunkčio nuostatoje nėra nė vieno žodžio, kuris sugestionuotų tą šios nuostatos sampratą, kurią siūlo apeliantė, – kad paskolą kreditoriui ji ir atsakovas turės grąžinti lygiomis dalimis, o jeigu įmokas mokės atsakovas, ji turės jam grąžinti dalį sumokėtų įmokų. Pažymėtina, kad jeigu teksto žodžių reikšmė yra aiški, teismas privalo jiems suteikti šią prasmę, jeigu negalima parodyti, kad teksto autoriaus intencija iš tikrųjų buvo gauti priešingą rezultatą. Apeliantė šiuo atveju neįrodė, kad ginčijamo papunkčio teksto reikšmei gali būti suteikta jos siūloma samprata. Tie žodžiai, kurie yra įtvirtinti ginčijamo papunkčio nuostatoje, ir yra objektyviai išreikštas šalių ketinimas, kuris patvirtintas teismo.

Tai, kad ginčijamo sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių papunkčio nuostata apeliantės buvo suprantama būtent taip, kaip tai sugestionuoja šioje nuostatoje įtvirtinti žodžiai, rodo pačios apeliantės elgesys. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad visas įmokas kreditoriui nuo pat Kredito sutarties sudarymo iki šiol mokėjo išimtinai apeliantė. Didelės dalis įmokų (6 649,35 Eur), dėl kurių dalies (1/2) ieškovė yra pareiškusi reikalavimą atsakovui šioje byloje, buvo sumokėta dar iki šalių santuokos nutraukimo. Nutraukiant santuoką, pretenzijos dėl minėtų įmokų nebuvo reiškiamos, o sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių abi šalys, taigi ir apeliantė, pareiškė, patvirtino ir garantavo, kad jie vienas kitam neturi jokių pretenzijų dėl praeityje atliktų veiksmų, taip pat jokių pretenzijų ar reikalavimų, išskyrus tuos, kurie yra numatyti šioje sutartyje. Nors, apeliantės teigimu, po santuokos nutraukimo prievolę kreditoriui šalys turėjo vykdyti lygiomis dalimis – kiekviena kas mėnesį pervesdama UAB „GF bankas“ po pusę mokėtinos įmokos, tačiau apeliantė ir toliau visa apimtimi vykdė mokėjimus kreditoriui, kas mėnesį pervesdama bankui visą mokėtinos įmokos sumą, o į atsakovą su raginimu sumokėti skolą (pusę bankui ieškovės sumokėtų įmokų pagal Kredito sutartį) kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams laiko po šalių santuokos nutraukimo.

Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo atsižvelgti į tokias svarbias aplinkybes, kaip kokiam tikslui buvo paimtas kreditas ir kur jis buvo panaudotas. Apeliantė teismui paaiškino, kad gauti pinigai buvo investuoti į namą (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena atsakovas, jo pagerinimą (buvo pakeista kanalizacija ir kt.). Atsakovas iš dalies pripažino ieškovės nurodytą aplinkybę ir paaiškino, kad iš gauto kredito į namą buvo investuota tik dalis pinigų (apie 5 000,00 Eur). Pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.1 papunktį, šis turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovui. Faktiškai atsakovui asmeninės nuosavybės teise buvo priteistas visas minėtas turtas, kuris buvo pagerintas už lėšas, gautas pagal Kredito sutartį, o ieškovei jokia piniginė kompensacija nebuvo skirta, ir pagal ginčijamą teismo sprendimą ieškovei liko visi skoliniai įsipareigojimai kreditoriui. Taigi ieškovei dengiant neįvykdytus įsipareigojimus kreditoriui, jos turtinė padėtis negerėja, nes iš skolintų lėšų pagerintas nekilnojamasis turtas priklauso atsakovui, bet gerėja atsakovo turtinė padėtis, nes atitinkamai didėja jam priklausančio nekilnojamojo turto vertės dalis. Tai reiškia, kad toks susitarimas, kai atsakovas neprivalo grąžinti paskolos dalies, iš kurios yra pagerintas jo nekilnojamasis turtas, o visą šią paskolą grąžina tik apeliantė, akivaizdžiai pažeidžia ne tik apeliantės, bet ir šalių nepilnamečių vaikų, kurie liko gyventi su apeliante, teises ir teisėtus interesus. Apeliantė teigia, kad ji neturėjo ketinimų viena prisiimti kredito UAB „GF Bankas“ grąžinimo, nes tai prieštarauja elementariai logikai, pažeidžia ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų teises ir interesus ir teismo negalėjo būti patvirtinta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šio retrospektyvinio apeliantės požiūrio nepatvirtina ginčijamos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių papunkčio nuostatos. Esant ginčijamai nuostatai aiškiai, apeliacinės instancijos teismas negali atlikti tokio aiškinimo, kuriuo iš esmės būtų daromos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatų pataisos, įtvirtinant tą ginčijamo papunkčio reikšmę, kurią siūlo apeliantė. Kaip ir pažymi pirmosios instancijos teismas, minėtas turtas (kartu su visais jo pagerinimais, kurie niekaip nėra išskirti) abiejų sutuoktinių valia buvo įtrauktas į bendrą dalytino sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą. Vadinasi, iš dalies gauto kredito nupirktas turtas (atlikti turto pagerinimai) buvo laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuri santuokos nutraukimo byloje pagal šalių pateiktą susitarimą teismo sprendimu, įgijusiu res judicata galią, buvo jiems padalyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu aspektu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo pakeisti ar panaikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nutaria apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, 331 straipsniu,

nutaria:

ieškovės IES1 apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.