Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-09-10 · Civilinė byla Nr. e2A-1327-459/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-10
Bylos Nr.
e2A-1327-459/2026
Teisminio proceso Nr.
2-16-3-00177-2025-6
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Raimonda Andrulienė, Erika Misiūnienė, Erika Tamošaitienė
Pareiškėjas
K. M.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Civilinė byla Nr. e2A-1327-459/2026 Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00177-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.4.4; 2.4.2.4.1; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.4.6.2
Klaipėdos apygardos teismasN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 10 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Erikos Tamošaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi savininkė E. D. (H. D.) nuosavybės teise iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste valdė 110 ha kitai paskirčiai naudotos žemės, taip pat atnaujinti pareiškėjo praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą dokumentams nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti.

Pareiškėjas nurodė, kad E. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Ignalinos mieste valdė 130 ha žemės, kuri 1940 m. Vilniaus apygardos žemės reformos komisijos dokumentuose buvo įvardyta kaip „miestelio pleciai“. Pareiškėjo teigimu, šie dokumentai, vertinami kartu su 1939 m. Ignalinos miestelio planu, istoriniais ir kartografiniais duomenimis, patvirtina, kad ginčo žemė nebuvo naudojama žemės ūkio veiklai, bet buvo skirta miestelio plėtrai ir miesto reikmėms. Pareiškėjas pažymėjo, kad Žinių lape ginčo žemė nebuvo suskirstyta į ariamą žemę, pievas, ganyklas ar kitas žemės ūkio naudmenas, o dauguma miestelio „plecių“ buvo apstatyti įvairių nuomininkų trobesiais. Pareiškėjo vertinimu, vien aplinkybė, kad dalis teritorijos nacionalizacijos metu dar nebuvo užstatyta, nereiškia, jog ši žemė buvo naudojama žemės ūkiui.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuosavybės teisės į 70 ha E. D. I. mieste valdytos žemės jau buvo atkurtos, šią žemę vertinant kaip kitos paskirties žemę. Į likusią žemės dalį nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas. Pareiškėjo teigimu, poreikis teismine tvarka nustatyti žemės naudojimo paskirtį atsirado tik po to, kai Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atlikusi teritorijos kartografavimą, nurodė, jog turimų duomenų nepakanka žemės paskirčiai nustatyti, ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą papildomiems dokumentams nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) su pareiškimu visa apimtimi nesutiko. Nurodė, kad vien aplinkybė, jog visa teritorija buvo priskirta Ignalinos miestelio plotui ir dokumentuose įvardyta kaip „miestelio pleciai“, nepatvirtina, jog visas 110 ha plotas buvo naudojamas kitai paskirčiai. Suinteresuoto asmens vertinimu, kita paskirtimi galėjo būti naudojama tik faktiškai užstatyta, miesto infrastruktūrai, namų valdoms, keliams, aikštėms ar kitiems ne žemės ūkio objektams naudota teritorijos dalis. NŽT rėmėsi istorinėmis aerofotografinėmis nuotraukomis, kariniais žemėlapiais ir atlikta jų analize, pagal kurią iki nacionalizacijos kitai paskirčiai galėjo būti naudojama apie 65–70 ha teritorijos.

NŽT taip pat pažymėjo, kad neužstatytose miestelio teritorijose galėjo būti daržų, ganyklų, pievų ar kitų žemės ūkio naudmenų, todėl, jos vertinimu, vien neužstatytos teritorijos buvimas mieste nesudaro pagrindo visą šią žemę laikyti naudota kitai paskirčiai. Dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo NŽT nurodė, kad šis reikalavimas galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jeigu būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2026 m. balandžio 2 d. sprendimu patikslintas pareiškimas tenkintas. Nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad E. D. (H. D.) nuosavybės teise iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta 110 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į žemės atkūrimą tikslu. Pareiškėjui atnaujintas praleistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti. Iš NŽT pareiškėjui priteista 4 472,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog buvusi savininkė E. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Ignalinos mieste valdė 130 ha žemės. Taip pat nustatyta, kad nuosavybės teisės į 70 ha šios žemės jau buvo atkurtos 1998 m., ją vertinant kaip kitos paskirties žemę. Ginčas kilo dėl to, ar likusi buvusios savininkės valdyta žemė taip pat iki 1940 m. buvo naudojama kitai, o ne žemės ūkio paskirčiai.

Vertindamas 1940 m. Vilniaus apygardos žemės reformos komisijos dokumentus, teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad Ignalinos mieste nužiūrėtų 130 ha žemės Žinių lape visas plotas buvo įvardytas kaip „miestelio pleciai“, o prie ariamos žemės, pievų, miško, krūmų, ganyklų ir kitų žemės rūšių nebuvo nurodyta jokių plotų. Be to, dokumentuose buvo pažymėta, kad dauguma miestelio „plecių“ buvo apstatyti įvairių nuomininkų trobesiais, o dalis jų buvo „užparduota“. Teismas šiuos duomenis palygino su tos pačios komisijos sudarytu Vidiškių dvaro Žinių lapu, kuriame 140 ha žemė buvo konkrečiai suskirstyta į ariamą žemę, pievas, ganyklas, kelius ir sodą. Teismo vertinimu, toks dokumentų palyginimas patvirtino, kad komisija realiai nustatinėjo faktinį žemės naudojimo pobūdį, todėl aplinkybė, jog Ignalinos mieste visas plotas buvo įvardytas kaip „miesto pleciai“, o ne suskirstytas į žemės ūkio naudmenas, yra reikšminga sprendžiant dėl žemės paskirties.

Teismas nesutiko su NŽT argumentu, kad neužstatyti miestelio plotai savaime turėtų būti vertinami kaip žemės ūkio paskirties žemė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo teritorijoje buvusios neužstatytos žemės dalys būtų naudotos ariamai žemei, pievoms, ganykloms ar kitai žemės ūkio veiklai. Vien tai, kad dalis miesto teritorijos 1940 m. dar nebuvo užstatyta, teismo vertinimu, nepatvirtina jos naudojimo žemės ūkiui.

Teismas rėmėsi ir kitais istoriniais bei kartografiniais duomenimis – 1939 m. Ignalinos miestelio tikrosios būklės planu, 1940–1950 m. kariniais žemėlapiais, istoriko A. M. monografijoje pateiktais duomenimis apie Ignalinos miestelio plėtrą, gatvių tinklą, visuomeniniams objektams numatytus sklypus bei kitą miesto infrastruktūrą. Šių duomenų visuma, teismo vertinimu, patvirtino, kad ginčo teritorija buvo skirta miestelio plėtrai ir miesto reikmėms.

Teismas įvertino ir NŽT pateiktas 1944 m. aerofotografines nuotraukas bei jos atliktą 1940 ir 1950 m. karinių žemėlapių analizę. Nors NŽT teigė, kad kitos paskirties žemės galėjo būti apie 65–70 ha, teismas nusprendė, jog šie duomenys parodo teritorijos užstatymo mastą, tačiau neįrodo, kad neužstatyta teritorija buvo naudojama žemės ūkiui. Analogiškai teismas vertino matininko duomenis, pagal kuriuos žemėlapyje užstatyta teritorija sudarė apie 89,25 ha, tačiau iš žemėlapio nebuvo galima nustatyti, kad likusi dalis buvo pievos, ganyklos ar kita žemės ūkio paskirties žemė.

Teismas pažymėjo, kad nustatant iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės pobūdį reikšminga įvertinti, ar ji buvo suskirstyta rūšimis, ar buvo apaugusi mišku ir ar buvo naudojama kitai paskirčiai. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad ginčo žemė nebuvo suskirstyta žemės ūkio naudmenų rūšimis, nebuvo apaugusi mišku, joje buvo miesto infrastruktūros objektų ir pastatų, o visa teritorija buvo skirta Ignalinos miestelio plėtrai bei miesto reikmėms.

Atsižvelgęs į įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog E. D. iki nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta 110 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai, negu kad ji buvo naudojama žemės ūkiui. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą būtent dėl 110 ha, nes pretendentė nepretendavo atkurti nuosavybės teisių į likusį 20 ha plotą.

Teismas nustatė, kad poreikis kreiptis į teismą dėl žemės paskirties juridinio fakto nustatymo atsirado tik vėliau, NŽT atlikus kartografavimo darbus ir 2025 m. sausio 24 d. informavus pareiškėją, kad trūksta duomenų žemės paskirčiai nustatyti, ir pasiūlius šį klausimą spręsti teisme. Iki tol nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioms institucijoms turimų dokumentų pakako ginčo žemei vertinti kaip kitos paskirties. Teismas nusprendė, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui tik vėliau atsirado būtinybė pateikti papildomus dokumentus dėl žemės paskirties, nepriklausė nuo jo valios. Dėl to termino praleidimo priežastys pripažintos svarbiomis ir objektyviomis, todėl atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas dokumentams nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo ir NŽT interesai dėl bylos baigties buvo priešingi, patikslintas pareiškimas buvo patenkintas visiškai, o bylos nagrinėjimas, teismo vertinimu, užsitęsė ir dėl NŽT veiksmų. Pareiškėjo 4 472,50 Eur bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos pateiktais įrodymais ir neviršijo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl visa ši suma priteista iš NŽT pareiškėjui.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Suinteresuotas asmuo NŽT (toliau − ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visa pareiškėjo nurodyta 110 ha E. D. iki nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. NŽT neneigia, kad dalis šios žemės galėjo būti naudojama kitai paskirčiai, tačiau teigia, jog tokios žemės galėjo būti apie 70–80 ha, o likusią teritoriją sudarė neužstatyti plotai, miškas, pelkės ir žemės ūkio veiklai galėję būti naudojami sklypai.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo duomenis. Nors šiame dokumente visas 130 ha plotas įvardytas kaip „miestelio pleciai“, o žemė nebuvo suskirstyta rūšimis mokesčių mokėjimo tikslu, tai savaime nepatvirtina, kad visas plotas buvo naudojamas kitai paskirčiai. NŽT akcentuoja Žinių lapo įrašą, jog dauguma, o ne visi miestelio „pleciai“ buvo apstatyti nuomininkų trobesiais, todėl dalis sklypų galėjo būti neužstatyti ir naudojami daržams, ganykloms, pievoms ar kitai smulkiai žemės ūkio veiklai.

Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu sąvokos „plecius“ aiškinimu. Apeliantės vertinimu, ši sąvoka reiškė žemės gabalą, sklypą, vietą ar plotą ir nebuvo vartojama išimtinai kitai paskirčiai naudojamai žemei apibūdinti. Todėl vien tai, kad žemė dokumentuose įvardyta kaip „miestelio pleciai“, nesudaro pagrindo visą 110 ha plotą prilyginti kitos paskirties žemei.

Pažymi, kad žemės buvimas Ignalinos miestelio teritorijoje taip pat savaime neįrodo jos faktinio naudojimo kitai paskirčiai 1940 m. nacionalizacijos metu. NŽT nuomone, reikėjo nustatyti ne tai, kokiai paskirčiai teritorija buvo numatyta ateityje ar ji buvo įtraukta į miestelio plėtros ribas, bet kaip konkreti žemės dalis faktiškai buvo naudojama nacionalizacijos metu – namų valdoms, ūkiniams objektams, žemės ūkio veiklai, ar buvo apaugusi mišku, užimta pelkių ir pan.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius kartografinius ir istorinius įrodymus. NŽT rėmėsi 1944 m. aerofotonuotraukomis, 1940 ir 1950 m. kariniais žemėlapiais bei 2024 m. parengtu kartografavimo planu, iš kurių, jos teigimu, matyti, kad rytinė Ignalinos miestelio dalis buvo menkai užstatyta. NŽT atliktuose skaičiavimuose nurodyta, kad apie 63,7 ha teritorijos galėjo būti užimta namų valdomis, ūkiniais objektais ir kitaip naudojama kitai paskirčiai.

Apeliantė taip pat remiasi pareiškėjo pateikta matininko G. K. schema, pagal kurią remiantis 1940 m. kariniu žemėlapiu iššifruotos užstatytos teritorijos plotas sudarė apie 89,2547 ha. NŽT vertinimu, ši medžiaga nepatvirtina teismo išvados dėl viso 110 ha ploto, juolab kad rytinėje teritorijos dalyje buvo pažymėtos pelkės ir mišku apaugę plotai. Todėl, NŽT nuomone, teismas bent šiuos plotus turėjo atskirti nuo kitai paskirčiai naudotos žemės.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, tinkamai neatsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartyje nurodytą būtinybę išsamiau ištirti kartografinius duomenis ir pašalinti prieštaravimus dėl skirtingų žemės plotų faktinio naudojimo. Apeliantės vertinimu, nors byloje buvo papildomų duomenų ir matininko parengta schema, teismas jų reikšmės žemės paskirčiai išsamiai neįvertino.

Šalies argumentai

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo rėmimusi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1114-467/2019. NŽT teigimu, minėtos bylos faktinės aplinkybės skyrėsi, nes joje kitos paskirties žemės naudojimas buvo siejamas su konkrečiais statiniais ir jų užimtais sklypais. Nagrinėjamu atveju, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kitos paskirties žeme pripažino ir miestelio plėtrai tik numatytus, tačiau faktiškai neužstatytus plotus.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino 1926–1927 m. archyvinius dokumentus. Juose buvo nurodyta, kad Ignalinos miestelyje buvo 167 buveinės ir 178 neužimti sklypai. Apeliantės nuomone, šie duomenys patvirtina, kad nemaža miestelio žemės dalis nebuvo užstatyta, o byloje nėra pakankamų duomenų išvadai, jog visi šie plotai iki 1940 m. jau faktiškai buvo naudojami kitai paskirčiai.

Ginčija ir sprendimo dalį dėl 4 472,50 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui. Apeliantė nurodo, kad byla nagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, kurioje bendroji taisyklė yra ta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Be to, NŽT nesutinka su teismo išvada, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl jos veiksmų. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog į 70 ha žemės nuosavybės teisės jau buvo atkurtos ją vertinant kaip kitos paskirties žemę, o pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pats tikslino pareiškimą ir mažino prašomą nustatyti plotą nuo 130 ha iki 110 ha, todėl, NŽT vertinimu, nebuvo pagrindo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas perkelti jai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Nesutinka su NŽT pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo duomenis. Pareiškėjo teigimu, šis dokumentas turi būti vertinamas sistemiškai kartu su tą pačią dieną tos pačios Žemės reformos komisijos surašytu Vidiškių dvaro Žinių lapu. Ignalinos miesto Žinių lape visa žemė įvardyta kaip „miesto pleciai“, o prie ariamos žemės, pievų, miško, krūmų, sodų ir kitų žemės rūšių nenurodyti jokie plotai, tuo tarpu Vidiškių dvaro Žinių lape aiškiai išskirti 123 ha ariamos žemės, 8 ha pievų, 7 ha ganyklų ir 2 ha sodų. Pareiškėjo vertinimu, toks palyginimas patvirtina, kad Komisija faktiškai nustatinėjo žemės naudojimo pobūdį, o Ignalinos miesto valdoje žemės ūkio paskirties žemės nebuvo.

Akcentuoja, kad NŽT nepagrįstai tapatina kitos paskirties žemę su faktiškai užstatyta žeme. Byloje nebuvo ginčo, kad ne visas 110 ha plotas buvo užstatytas pastatais, tačiau, pareiškėjo teigimu, tai nereiškia, jog neužstatyta teritorija negalėjo būti naudojama kitai paskirčiai. Ginčo dalykas buvo žemės naudojimo paskirtis, o ne užstatymo procentas. Todėl NŽT argumentas, grindžiamas Žinių lapo 11 punkte nurodyta aplinkybe, kad „dauguma“ „plecių“ buvo apstatyti, pareiškėjo vertinimu, neatsako į klausimą dėl visos teritorijos paskirties.

Atsiliepimas

Nesutinka su NŽT argumentu, kad „pleciais“ galėjo būti vadinami ir žemės ūkio veiklai naudoti daržai, ganyklos ar pievos. Atsiliepime teigiama, kad ši NŽT pozicija nėra pagrįsta jokiais istoriniais ar kitais byloje esančiais įrodymais ir iš esmės remiasi NŽT atstovės asmenine nuomone. Pareiškėjo teigimu, teismas pagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė oficialiam 1940 m. archyviniam dokumentui, sudarytam žemės reformos tikslais.

Pažymi, kad Žinių lapo forma buvo tipinė ir jos grafos buvo skirtos nustatyti ne tik žemės plotą ir vietą, bet ir faktinį jos naudojimą bei paskirtį. Pareiškėjo teigimu, 8–10 grafų turinys patvirtina, kad Ignalinos miesto valdoje nebuvo išskirta ariamos žemės, pievų, miško, sodų, pasėlių ar dirvonuojančios žemės, o visa teritorija buvo įvardyta kaip „miesto pleciai“. Šią išvadą pareiškėjas papildomai grindžia palyginimu su Vidiškių dvaro Žinių lapu, kuriame tos pačios grafos buvo užpildytos konkrečiais žemės ūkio naudmenų duomenimis.

Nesutinka su NŽT argumentu, kad „miesto pleciai“ tereiškė bet kokius mieste esančius sklypus. Teigia, kad 1940 m. žemės reformos kontekste ši sąvoka reiškė miesto teritorijai ir jos plėtrai skirtus sklypus, atribojamus nuo įprastos žemės ūkio paskirties žemės. Pareiškėjas akcentuoja, kad NŽT apeliaciniame skunde sąmoningai akcentuoja tik žodį „pleciai“, ignoruodama visą dokumente vartotą konstrukciją „miesto pleciai“.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, įskaitant istoriko A. M. monografiją, 1939 m. Ignalinos miestelio planą, 1940 m. karinį žemėlapį, 1944 m. aeronuotraukas bei papildomus matininkų skaičiavimus. Pareiškėjas pažymi, kad nė vienas iš šių įrodymų nepaneigė 1940 m. Žinių lape užfiksuotos aplinkybės, jog E. D. I. miesto valdoje nebuvo dirbamos žemės, o visa teritorija buvo skirta miesto reikmėms.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su NŽT argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ankstesnės Šiaulių apygardos teismo nutarties nurodymų. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė papildomus įrodymus, pareikalavo iš matininkų skaičiavimų, sprendė dėl matininko apklausos tikslingumo ir atliko tai, ką buvo nurodęs apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjo vertinimu, ankstesnėje apeliacinės instancijos nutartyje nebuvo nustatyta, kokią įrodomąją reikšmę teismas privalo suteikti konkretiems įrodymams.

Atsiliepimas

Nesutinka su NŽT argumentais dėl tariamų pelkių ir miško plotų. Atsiliepime nurodoma, kad iš 1940 m. karinio žemėlapio negalima patikimai nustatyti ganyklų ar pievų, o kitos paskirties žemė savaime nebūtinai turi būti fiziškai užstatyta. Pareiškėjo teigimu, net ir tuo atveju, jei tam tikros miesto teritorijos dalys būtų buvusios pelkėtos, tai savaime nepaneigtų jų priskyrimo miesto reikmėms skirtai kitai paskirčiai.

Žemesnės instancijos teismas

Palaiko pirmosios instancijos teismo rėmimąsi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, nes, pareiškėjo vertinimu, abiejose bylose buvo sprendžiama dėl istoriniais dokumentais nustatyto teritorijos statuso reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėjo teigimu, abiem atvejais NŽT netinkamai siejo naudojimą kitai paskirčiai vien su faktiniu teritorijos užstatymu.

Atsiliepimas

Atsiliepime taip pat ginčijama NŽT suteikiama reikšmė 1926–1927 m. dokumentams. Pareiškėjas nurodo, kad šie dokumentai buvo sudaryti gerokai anksčiau nei 1940 m. Žinių lapas, be to, per keturiolikos metų laikotarpį Ignalinos miesto teritorija reikšmingai išsiplėtė. Pareiškėjo vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose didžiausią įrodomąją reikšmę turi kuo arčiau nacionalizacijos momento sudaryti dokumentai, todėl 1940 m. Žinių lapas yra aktualesnis ir patikimesnis įrodymas nei 1926–1927 m. dokumentai.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo priešingą pareiškėjo ir NŽT suinteresuotumą bylos baigtimi. NŽT prašė pareiškimą atmesti, aktyviai ginčijo pareiškėjo poziciją ir pateikė apeliacinį skundą, todėl, pareiškėjo vertinimu, egzistavo pagrindas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš NŽT.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarka ir ribos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo prašymas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad E. D. nuosavybės teise iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta 110 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai, atnaujintas terminas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas K. M. yra V. J., pretendentės į buvusios savininkės E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, teisių perėmėjas. Pagal 2017 m. balandžio 5 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą (toliau – Centrinio archyvo pažyma), buvo nacionalizuota 130 ha E. D. žemės, buvusios Ignalinos mieste. Po 1940 m. E. D. kartu su sutuoktiniu ir dalimi vaikų pasitraukė į Vakarų Europą, ji mirė (duomenys neskelbtini) Austrijoje. Vienintelė šeimos narė, likusi Lietuvoje, buvo V. J., kuri, būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir mirusios turto savininkės dukra, padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į E. D. iki nacionalizacijos turėtą turtą. Pretendentė V. J. 1993 m. kovo 5 d. patvirtintu testamentu, notarinio registro Nr. 1680, 1/2 dalį viso savo turto paliko K. M., o Vilniaus miesto 6-ojo notaro biuro notarė D. S. 1999 m. sausio 12 d. patvirtino paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, pagal kurį K. M. yra 1/2 dalies V. J. priklausiusio turto paveldėtojas. Įvairios nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos skirtingu laiku priėmė sprendimus dėl V. J. nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas į E. D. Vilniaus ir Ignalinos mieste turėtą žemę iki šiol nėra užbaigtas. Pareiškėjas 2019 m. kreipėsi į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių, prašydamas už E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste nuosavybės teisėmis valdytą 40 ha žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų. NŽT direktoriaus 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1P-534 sudaryta darbo grupė (toliau – Darbo grupė) atliko nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės E. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę teisėtumo įvertinimą ir 2017 m. gruodžio 27 d. išvadoje Nr. 1LS-212-(9.5.) (toliau – Darbo grupės išvada) buvusios žemės savininkės 1939 m. birželio 7 d. sudaryto testamento Nr. 1753/37 (toliau – 1939 m. testamentas) pagrindu vertino, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 99 ha bendro ploto buvusios savininkės E. D. valdytos žemės. Minėtos Darbo grupės išvados pagrindu NŽT kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl NŽT 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 39S-326-(14.39.3), kuriuo pretendentei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 40 ha Ignalinos mieste valdytos žemės, panaikinimo. Panevėžio apygardos prokuroras kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus, prašydamas panaikinti 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3) kitu pagrindu nei Darbo grupės parengtoje išvadoje. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 6 d. sprendimu tenkino prokuroro skundą jame išdėstytais pagrindais ir 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paneigė pirmosios instancijos teismo argumentus, tačiau patį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimas nėra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis – neišsamiai atlikta buvusios savininkės E. D. turėtos nuosavybės kartografija bei jos lokalizacija Ignalinos miesto administracinių ribų atžvilgiu, tiksliai nenustatytas nacionalizuotos žemės plotas, į kurį būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas. Siekdamas atlikti buvusiai savininkei E. D. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusios žemės kartografavimo darbus, tačiau neturėdamas informacijos, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 39SD-2859-(14.39.31.) kreipėsi į Centrinį archyvą, prašydamas pateikti planus, archyvinius dokumentus apie Ignalinos miesto ribas 1940 metais. Centrinis archyvas atsakyme nurodė, jog tokių duomenų nerado.

V. J. nuosavybės teisės į buvusios savininkės E. D. valdytą žemę atkurtos Utenos apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 45-2129 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei V. J.“ grąžinant natūra 32,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ atkurtos nuosavybės teisės į 70 ha žemės plotą, buvusį Ignalinos mieste, atlyginant vertybiniais popieriais; Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 29 d. potvarkiu Nr. 701V ,,Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“, suteikiant neatlygintinai natūra 0,1780 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). 2022 m. kovo 4 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius priėmė išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 49IP-2-(14.49.61.) dėl 0,5 ha žemės atkūrimo V. J., ją pagal pareiškėjo pageidavimą persiuntė NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui. Šiuo metu V. J. nuosavybės teisės yra atkurtos į 103,38 ha plotą.

K. M. pareiškime nurodytos Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2025 m. sausio 9 d. išvados Nr. 6IP-1-(15.6.23.), Nr. 6IP-2-(15.6.23.), Nr. 6IP-3-(15.6.23.), Nr. 6IP-4-(15.6.23.), Nr. 6IP-5-(15.6.23.), Nr. 6IP-6-(15.6.23.), Nr. 6IP-7-(15.6.23.), Nr. 6IP-8-(15.6.23.), Nr. 6IP-9-(15.6.23.), Nr. 6IP-10- (15.6.23.) ir Nr. 6IP-11-(15.6.23.) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, parengtos V. J. vardu, yra pripažintos netekusiomis galios NŽT Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2025 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 6VĮ-377-(15.6.1 E.) „Dėl Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus pažymos pripažinimo netekusiais galios“.

Iš byloje pateikto NŽT 2024 m. rugsėjo 11 d. rašto Nr. 1SD-63262-(15.6.48 E.) matyti, kad buvo atliktas ginčo teritorijos kartografavimas. Iš kartografavimo plano matyti, kad rytinė Ignalinos miestelio dalis, kurios plotas, pagal Kartografavimo planą, yra 670057,54 kv. m, iki 1940 metų buvo mažai užstatytas, didesnis miestelio užstatymo tankumas pastebimas vakarinėje Ignalinos miesto dalyje, kurios plotas, pagal Kartografavimo planą, 630 623,98 kv. m.

Byloje pateiktas matininko G. K. 2025 m. kovo 24 d. atliktas skaičiavimas. Matininkas, remdamasis kartografijos aktu ir NŽT nurodytu žemėlapiu, atliko žemėlapyje žalia spalva pažymėtos teritorijos, kuri patenka į kartografuotas buvusios savininkės sklypo ribas, ploto apskaičiavimą ir nustatė, kad teritorijos plotas yra 18,37 ha. Iš matavimų schemos matyti, kad žalia spalva pažymėtoje teritorijoje yra pažymėti keliai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant šią bylą pirmiausia būtina įvertinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-764-569/2025 reikšmę. Šia nutartimi buvo panaikintas Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. gegužės 26 d. sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmą kartą nagrinėjant bylą nebuvo tinkamai įvertintas termino „plecius“ turinys, visų Žinių lapo grafų tarpusavio reikšmė, 1926–1927 m. duomenys, karinio žemėlapio sutartiniai ženklai bei galimybė su kvalifikuoto specialisto pagalba nustatyti skirtingų teritorijų plotus. 2025 m. gruodžio 1 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas konkrečiai pažymėjo, kad kvalifikaciją turintis specialistas galėtų būti pasitelktas siekiant iššifruoti planuose naudojamus sutartinius ženklus ir įvertinti, ar įmanoma nustatyti užstatytos teritorijos, miško, pievų, ganyklų, krūmynų ar kitos žemės plotus. Taip pat konstatuota ypatingosios teisenos bylą nagrinėjančio teismo pareiga būti aktyviam ir imtis būtinų priemonių reikšmingoms aplinkybėms išaiškinti (CPK 443 straipsnio 8 dalis, 179 straipsnio 2 dalis), nutarties 28 punkte nurodyta, kad bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismas turi atskleisti bylos esmę ir priimti sprendimą pagal iš naujo nustatytas faktines aplinkybes bei įvertintą įrodymų visumą.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas ėmėsi papildomų procesinių veiksmų. Bylos duomenimis, 2026 m. vasario 5 d. teismo posėdyje buvo sprendžiamas papildomų skaičiavimų klausimas, o teismas protokoline nutartimi įpareigojo proceso dalyvius pateikti dokumentus, susijusius su buvusios savininkės valdoje kitai paskirčiai naudotos žemės ploto skaičiavimais. Tai patvirtina ir pati NŽT 2026 m. kovo 5 d. teismui pateiktame dokumente, kuriame nurodyta, kad papildomi jos specialisto atlikti skaičiavimai teikiami vykdant teismo protokolinę nutartį. NŽT Nekilnojamojo turto kadastro skyriaus vyresnysis patarėjas A. R. atliko 130 ha teritorijos vertinimą. Pareiškėjas savo ruožtu pateikė matininko G. K. papildomai atliktą 1940 m. karinio žemėlapio iššifravimą. Taigi, nagrinėjant bylą iš naujo, buvo gauti būtent tokio pobūdžio specialiųjų žinių pagrindu parengti duomenys, kurių trūkumą ankstesnė apeliacinės instancijos nutartis buvo įvardijusi kaip vieną iš pirmojo bylos nagrinėjimo trūkumų. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė 2025 m. gruodžio 1 d. nutarties, vertintinas kaip nepagrįstas.

Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę atskirai, bet ir jų visumą. Kasacinio teismo praktikoje, kuri buvo nurodyta ir 2025 m. gruodžio 1 d. apeliacinės instancijos nutartyje, pažymėta, kad teismo išvada dėl įrodinėjamo fakto gali būti daroma tik įvertinus tarpusavyje visus reikšmingus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas). Nagrinėjama byla yra susijusi su daugiau kaip prieš aštuonis dešimtmečius egzistavusių faktinių aplinkybių nustatymu. Dėl to kiekvieno įrodymo reikšmė vertintina pagal jo sudarymo laiką, tikslą, turinį ir ryšį su kitais byloje esančiais duomenimis.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visa pareiškėjo nurodyta 110 ha E. D. iki nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Apeliantė neneigia, kad dalis šios žemės galėjo būti naudojama kitai paskirčiai, tačiau teigia, jog tokios žemės galėjo būti apie 70–80 ha, o likusią teritoriją sudarė neužstatyti plotai, miškas, pelkės ir žemės ūkio veiklai galėję būti naudojami sklypai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo duomenis. Nors šiame dokumente visas 130 ha plotas įvardytas kaip „miestelio pleciai“, o žemė nebuvo suskirstyta rūšimis mokesčių mokėjimo tikslu, tai savaime nepatvirtina, kad visas plotas buvo naudojamas kitai paskirčiai. Apeliantė akcentuoja Žinių lapo įrašą, jog dauguma, o ne visi miestelio „pleciai“ buvo apstatyti nuomininkų trobesiais, todėl dalis sklypų galėjo būti neužstatyti ir naudojami daržams, ganykloms, pievoms ar kitai smulkiai žemės ūkio veiklai.

Teisėjų kolegija išsamiai įvertinusi byloje esančius duomenis atmeta tokius skundo argumentus kaip nepagrįstus ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad 1940 m. sausio 26 d. Žemės reformos valdybos Žemės tvarkymo departamento Žinių lapas nagrinėjamoje byloje turi esminę įrodomąją reikšmę. Pažymėtina, kad šis dokumentas buvo sudarytas likus palyginti trumpam laikui iki visuotinės žemės nacionalizacijos, kompetentingai institucijai vykdant žemės nužiūrėjimo žemės reformos tikslu procedūrą. Atsiliepime pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis dokumentas pagal sudarymo laiką yra gerokai artimesnis reikšmingam momentui už 1926–1927 m. dokumentus, 1944 m. aerofotonuotraukas ar 1950 m. karinį žemėlapį. Žinių lapas vertintinas ne pagal vieną izoliuotą įrašą, bet pagal visą jo struktūrą. Byloje pateikta standartinė dokumento forma numatė atskirai įrašyti ariamos žemės, pievų, miško ir krūmų, įvairios nenaudingos žemės, sodų bei kitus duomenis. Ignalinos 130 ha valdos atveju šios žemės rūšys nebuvo išskirtos, o atitinkamose grafose įrašyti miestelio „pleciai“. Šią aplinkybę sustiprina sisteminis palyginimas su tos pačios institucijos tą pačią dieną ir pagal tą pačią formą dėl kitos E. D. valdos – (duomenys neskelbtini) – surašytu Žinių lapu. Jame specialistai konkrečiai išskyrė 123 ha ariamos žemės, 8 ha pievų, 7 ha ganyklų ir kitus plotus. Tai patvirtina, kad tais atvejais, kai nužiūrėtoje valdoje buvo nustatomos konkrečios žemės ūkio naudmenos, dokumento forma leido ir buvo naudojama joms konkrečiai įvardyti. Todėl apeliantės argumentas, kad neužstatytuose Ignalinos miestelio „pleciuose“ galėjo būti ganyklų, daržų, pievų ar smulkių ūkių, savaime nepaneigia Žinių lapo duomenų. Šis argumentas grindžiamas galima situacijos versija, tačiau byloje nėra nacionalizacijos momentui artimo dokumento, kuriame ginčo 130 ha valdoje būtų konkrečiai nurodytas žemės ūkio naudmenų plotas. Tuo tarpu Žinių lapo rengėjai, turėję galimybę tokias naudmenas įrašyti, jų neįrašė.

Teisėjų kolegija sutinka, kad įrašas, jog „dauguma“ Ignalinos miestelio „plecių“ buvo apstatyti įvairių nuomininkų trobesiais, negali būti aiškinamas kaip teiginys, kad visa 130 ar 110 ha teritorija buvo fiziškai užstatyta. Tačiau tokios išvados pirmosios instancijos teismas ir nedarė. Ginčas kilo ne dėl 100 procentų teritorijos užstatymo, bet dėl žemės naudojimo pobūdžio. Todėl apeliantės atliekamas perėjimas nuo teiginio „ne visi pleciai buvo užstatyti“ prie išvados „neužstatyti pleciai buvo naudojami žemės ūkiui“ nėra pagrįstas. Tarp šių dviejų aplinkybių nėra būtino tapatumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, neužstatyta teritorija savaime nepatvirtina nei konkrečios žemės ūkio naudmenos buvimo, nei žemės ūkio veiklos fakto.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pagrįstai nurodo, kad žodis „plecius“, vertinamas izoliuotai ir lingvistiškai, gali reikšti žemės sklypą ar plotą. Todėl vien šio žodžio vartojimo nepakaktų šiuolaikinei žemės paskirties kategorijai automatiškai nustatyti. Tačiau, įvertinus ginčijamo sprendimo argumentus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas šio termino nevertino izoliuotai, teismas vertino dokumente vartotą junginį „miestelio pleciai“ kartu su Žinių lapo struktūra, kitose grafose nepateiktais ariamos žemės, pievų, ganyklų, miško ir kitų naudmenų duomenimis, tos pačios dienos (duomenys neskelbtini) valdos Žinių lapu, teritorijos istorine raida, miestelio planu ir kartografine medžiaga. Taigi skundžiamame sprendime išvada, kad iš E. D. paimta 130 ha dydžio žemė buvo skirta Ignalinos miesto plėtrai, skirta miesto reikmėms, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokia dalimi buvo užstatyta, padaryta ne remiantis prielaida, kad bet kuris žemės „plecius“ savaime reiškia kitą paskirtį, o įvertinus tai, kaip būtent E. D. I. valda apibūdinta konkrečiame 1940 m. dokumente, palyginti su tuo, kaip tame pačiame dokumento blanke buvo aprašomos žemės ūkio naudmenos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinio skundo argumentai dėl žodinės termino „plecius“ reikšmės nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo atliktą sisteminį dokumento vertinimą.

Apeliantė nurodo, kad žemės buvimas Ignalinos miestelio teritorijoje savaime neįrodo jos faktinio naudojimo kitai paskirčiai 1940 m. nacionalizacijos metu. Apeliantės nuomone, reikėjo nustatyti ne tai, kokiai paskirčiai teritorija buvo numatyta ateityje, ar tai, ar ji buvo įtraukta į miestelio plėtros ribas, bet kaip konkreti žemės dalis faktiškai buvo naudojama nacionalizacijos metu – namų valdoms, ūkiniams objektams, žemės ūkio veiklai, ar buvo apaugusi mišku, užimta pelkių ir pan.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad vien teritorijos patekimas į miestelio ribas pats savaime negalėtų būti pakankamas pagrindas visą joje esančią žemę kvalifikuoti kaip naudotą kitai paskirčiai. Todėl teismo išvada negali būti grindžiama vien vietos administraciniu ar urbanistiniu statusu. Tačiau, įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas vien šia aplinkybe nesirėmė – buvo vertintas nacionalizacijos momentui artimas Žinių lapas, 1939 m. faktinės būklės planas, istoriniai duomenys apie miestelio struktūrą ir plėtrą, kartografiniai dokumentai, kariniai žemėlapiai, aerofotonuotraukos bei abiejų proceso pusių pateikti papildomi specialistų skaičiavimai. Istoriniai duomenys apie miestelio plėtrą šiuo atveju nėra savarankiškas įrodymas, leidžiantis planuotą teritoriją automatiškai laikyti faktiškai naudojama kitai paskirčiai, jie turi papildomą įrodomąją reikšmę vertinant 1940 m. Žinių lape esančio įrašo apie miestelio „plecius“ turinį ir jo atitiktį kitai bylos medžiagai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas istorinius duomenis vertino ne izoliuotai, o visų byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl apeliantės argumentai, kad vien žemės buvimas Ignalinos miestelio teritorijoje nepatvirtina jos faktinio naudojimo kitai paskirčiai 1940 m. nacionalizacijos metu, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius kartografinius ir istorinius įrodymus. Apeliantė rėmėsi 1944 m. aerofotonuotraukomis, 1940 ir 1950 m. kariniais žemėlapiais bei 2024 m. parengtu kartografavimo planu, iš kurių, jos teigimu, matyti, kad rytinė Ignalinos miestelio dalis buvo menkai užstatyta. Apeliantės atliktuose skaičiavimuose nurodyta, kad apie 63,7 ha teritorijos galėjo būti užimta namų valdomis, ūkiniais objektais ir kitaip naudojama kitai paskirčiai. Ji taip pat remiasi pareiškėjo pateikta matininko G. K. schema, pagal kurią iš 1940 m. karinio žemėlapio iššifruotos užstatytos teritorijos plotas sudarė apie 89,2547 ha. Apeliantės vertinimu, ši medžiaga nepatvirtina teismo išvados dėl viso 110 ha ploto, juolab kad rytinėje teritorijos dalyje buvo pažymėtos pelkės ir mišku apaugę plotai. Todėl, jos nuomone, teismas bent šiuos plotus turėjo vertinti atskirtai nuo kitai paskirčiai naudotos žemės. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, tinkamai neatsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartyje nurodytą būtinybę išsamiau ištirti kartografinius duomenis ir pašalinti prieštaravimus dėl skirtingų žemės plotų faktinio naudojimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, NŽT Nekilnojamojo turto kadastro skyriaus vyresnysis patarėjas A. R. atliko E. D. valdyto 130 ha ploto žemės sudėties nustatymo darbus. NŽT nurodė rėmusis 2024 m. rugsėjo 4 d. kartografavimo planu, 1940 m. Raudonosios armijos štabo žemėlapiu, 1944 m. rugpjūčio 27 d. Vokietijos karinių oro pajėgų aerofotonuotraukomis ir 1950 m. kariniu žemėlapiu. Skaičiavimams naudotos programos „Akis PRO 2024“ ir „AutoCAD“. NŽT specialistui tarpusavyje sugretinus šiuos sluoksnius, buvo nurodyta, kad iš 130 ha teritorijos 63,7 ha sudarė „kitai paskirčiai naudota žemė, užimta (užstatyta) namų valdomis, ūkiniais objektais ir kt.“, o 66,3 ha priskirta bendrai kategorijai „žemės ūkio paskirties žemė ir miškai“. Rytinėje dalyje NŽT nustatė 17,27 ha kitai paskirčiai naudotos užstatytos žemės, o 49,84 ha priskyrė žemės ūkio paskirties žemei ir miškams. NŽT pateiktų 1 ir 2 priedų legendose taip pat matyti būtent toks dviejų bendrų grupių išskyrimas: viena spalva žymima „žemės ūkio paskirties žemė ir miškai“, kita – „kitai paskirčiai naudota žemė, užstatyta namų valdomis, ūkiniais objektais ir pan.“

Teisėjų kolegija vertina šiuos duomenis kaip reikšmingus, tačiau jie nepatvirtina apeliantės daromos išvados tokia apimtimi, kokia ji daroma apeliaciniame skunde. Visų pirma, NŽT skaičiavimo metodikoje kitai paskirčiai naudota žemė iš esmės identifikuojama pagal vizualiai nustatomą užstatymą namų valdomis, ūkiniais ir kitais objektais. Visa kita teritorija sujungiama į vieną bendrą kategoriją – „žemės ūkio paskirties žemė ir miškai“. Iš pateiktų schemų ir skaičiavimų nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečiai šios 66,3 ha bendros kategorijos dalis laikyta žemės ūkio paskirties žeme, kokia – mišku, kiek joje galėtų būti pelkių, pievų, ganyklų, kelių ar kitokio pobūdžio plotų. Šios teritorijos atskirais naudojimo būdais ir konkrečiais plotais NŽT skaičiavime nėra išskaidytos. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, NŽT pateiktas 63,7 ha skaičiavimas pirmiausia atsako į klausimą, kokį plotą pagal pasirinktą metodą buvo galima identifikuoti kaip užstatytą namų valdomis ar ūkiniais objektais, tačiau savaime neatsako į byloje sprendžiamą platesnį klausimą, ar visa neužstatyta teritorija nacionalizacijos metu buvo naudojama žemės ar miškų ūkiui.

Šį skirtumą patvirtina ir pareiškėjo pateiktas matininko G. K. tyrimas. Matininkui buvo pavesta iššifruoti 1940 m. Raudonosios armijos štabo žemėlapio sutartinius žymėjimus, nustatyti užstatytas teritorijas ir teritorijas, kuriose buvo pievos, ganyklos, krūmynai ar kita nenaudojama žemė. Matininkas apibrėžė užstatytą teritoriją, tačiau nurodė, kad pievų, ganyklų, krūmynų ir kitos nenaudojamos žemės plotų iš vertinamo žemėlapio nustatyti negalima, nes tokia informacija jame nepateikta. G. K. apskaičiuotas užstatytos teritorijos plotas sudarė apie 89,2547 ha. Šis skaičius taip pat nėra tapatus 110 ha prašomam nustatyti kitai paskirčiai naudotos žemės plotui, tačiau tai savaime nepaneigia pareiškimo reikalavimo, nes, kaip jau minėta, byloje nėra įrodinėjama, kad visa kitai paskirčiai naudota žemė buvo fiziškai užstatyta. Kartu šis matininko vertinimas yra reikšmingas tuo, kad nustatė, jog iš 1940 m. karinio žemėlapio nėra galimybės patikimai apskaičiuoti konkrečius pievų, ganyklų, krūmynų ar kitos nenaudojamos žemės plotus. Taigi būtent specialistui iššifravus žemėlapį paaiškėjo šio įrodymo informacinės galimybės ribos.

Apeliantės ir G. K. skaičiavimų skirtumas – atitinkamai 63,7 ha bei 89,2547 ha identifikuotos kitos paskirties užstatytos ar užstatytos teritorijos – taip pat patvirtina, kad retrospektyvus tikslaus hektarų skaičiaus nustatymas pagal kartografinės medžiagos vizualinį iššifravimą priklauso nuo pasirinktos metodikos ir vertinamų požymių. Apeliantės atstovė pirmosios instancijos teisme ir pati nurodė apytikrį 65–70 ha rezultatą bei galimą kelių hektarų paklaidą. Vertinant NŽT naudotų šaltinių chronologiją taip pat svarbu tai, kad jos nurodytas 1940 m. karinis žemėlapis buvo parengtas 1932 m. lenkiško žemėlapio pagrindu, o jo duomenys atnaujinti 1940 m. rugpjūčio mėnesį. Kiti du NŽT pagrindiniai vizualiniai šaltiniai yra 1944 m. rugpjūčio 27 d. aerofotonuotraukos ir 1950 m. karinis žemėlapis. Šie šaltiniai yra reikšmingi vertinant teritorijos fizinę struktūrą ir jos raidos tęstinumą, tačiau dėl jų sudarymo laiko jų įrodomoji reikšmė nustatant žemės naudojimo pobūdį iki nacionalizacijos yra mažesnė nei 1940 m. sausio 26 d. oficialaus Žinių lapo. Ypač 1944 m. ir 1950 m. duomenys jau fiksuoja po nacionalizacijos susiklosčiusią faktinę situaciją.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą NŽT pateiktas aerofotonuotraukas ir vėlesnius žemėlapius vertinti kartu su kitais įrodymais, tačiau pagrįstai nesuteikė jiems tokios reikšmės, kad vien pagal juose matomą užstatymo intensyvumą būtų paneigti nacionalizacijos momentui artimesnio Žinių lapo duomenys. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas 1944 m. aerofotonuotraukų apskritai nevertino, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame aptarti NŽT atstovės paaiškinimai apie aerofotonuotraukas, 1950 m. žemėlapį ir iš jų apskaičiuotą apie 65–70 ha užstatytą plotą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie duomenys neįrodo, jog likusi neužstatyta žemė buvo naudojama žemės ūkiui. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė tiek NŽT, tiek pareiškėjo po bylos grąžinimo pateiktus papildomus kartografinius duomenis, todėl nebeliko Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuoto esminio procesinio trūkumo – sprendimo priėmimo neturint kvalifikuoto specialisto atlikto kartografinės medžiagos įvertinimo.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino 1926–1927 m. archyvinius dokumentus. Juose buvo nurodyta, kad Ignalinos miestelyje buvo 167 buveinės ir 178 neužimti sklypai. Apeliantės nuomone, šie duomenys patvirtina, kad nemaža miestelio žemės dalis nebuvo užstatyta, o byloje nėra pakankamų duomenų išvadai, jog visi šie plotai iki 1940 m. jau faktiškai buvo naudojami kitai paskirčiai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui. Pažymėtina, kad šių archyvinių dokumentų reikšmė turi būti vertinama kartu su kitais bylos duomenimis. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 1926–1927 m. dokumentuose buvo aprašoma platesnė „Draugystės“ valda, kurią sudarė kelios skirtingos valdos, o Ignalinos miestelis ir Ignalinos palivarkas buvo nurodomi kaip atskiri objektai. Skirtinguose to laikotarpio dokumentuose jų plotai taip pat nurodyti nevienodai. Dėl šios priežasties 1927 m. nurodytas ganyklų plotas negali būti automatiškai sutapatinamas su būtent 1940 m. E. D. I. miestelyje priklausiusio 130 ha ploto sudėtimi. Tam trukdo tiek dokumentų apimties skirtumas, tiek trylikos metų laikotarpis tarp šių šaltinių, tiek vėlesni, nacionalizacijos datai artimesni duomenys. 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapas šiuo požiūriu yra ne tik vėlesnis, bet ir tiesiogiai susietas su konkrečia 130 ha Ignalinos miestelio valda. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 1926–1927 m. duomenis, pagrįstai suteikė jiems mažesnę įrodomąją reikšmę negu nacionalizacijos momentui artimesniam ir konkrečią ginčo valdą aprašančiam dokumentui. Taigi aplinkybė, kad 1926–1927 m. platesnėje valdoje buvo ganyklų ar neužstatytų sklypų, nėra pakankama paneigti 1940 m. sausio mėn. dokumente užfiksuotą konkrečios Ignalinos valdos naudojimo pobūdį.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo rėmimusi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1114-467/2019. Apeliantės teigimu, minėtos bylos faktinės aplinkybės skyrėsi, nes joje kitos paskirties žemės naudojimas buvo siejamas su konkrečiais statiniais ir jų užimtais sklypais. Nagrinėjamu atveju, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kitos paskirties žeme pripažino ir miestelio plėtrai tik numatytus, tačiau faktiškai neužstatytus plotus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde pagrįstai pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. civilinės bylos Nr. e2A-1114-467/2019 faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, tačiau vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas apskritai negalėjo atsižvelgti į toje byloje taikytą įrodymų vertinimo modelį. Įvertinus skundžiamo sprendimo argumentus, nustatyta, kad ši nutartis pasitelkta nurodant įrodymų vertinimo kriterijus – ar archyviniuose dokumentuose žemė buvo išskirstyta rūšimis, ar apaugusi mišku ir ar buvo naudojama kitai paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas ankstesnėje byloje suformuluotus vertinimo kriterijus taikė nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms ir joje esančiai archyvinei medžiagai, o ne rėmėsi toje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip tapačiomis. Todėl vien tai, kad abiejų bylų faktinės aplinkybės skiriasi, nesudaro pagrindo abejoti skundžiamame sprendime atlikto įrodymų vertinimo pagrįstumu. Lemiama reikšmė šioje byloje buvo suteikta ne ankstesniam apygardos teismo procesiniam sprendimui, o konkretiems šios bylos įrodymams.

Apibendrinusi aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą pašalino esminius Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartyje nustatytus įrodymų tyrimo trūkumus ir išvadą dėl 110 ha žemės naudojimo kitai paskirčiai padarė remdamasis ne vienu izoliuotu įrodymu, o jų visuma. Nustatyta, kad nacionalizacijos momentui artimiausiame 1940 m. sausio 26 d. dokumente (Žinių lape) 130 ha Ignalinos valda nebuvo išskaidyta į ariamą žemę, pievas, ganyklas, miškus, krūmus, sodus ar kitą žemę, nors to paties dokumento forma buvo būtent pritaikyta šiems duomenims fiksuoti, o tos pačios dienos Vidiškių valdos Žinių lape tokios naudmenos konkrečiai išskirtos. Apeliantės pateiktuose kartografiniuose skaičiavimuose neginčijamai nustatyta, kad ne visa teritorija buvo fiziškai užstatyta, tačiau tai nėra ginčo dalykas. Apeliantės skaičiavime neužstatyti plotai bendrai priskirti „žemės ūkio paskirties žemei ir miškams“, neatskiriant konkrečių naudmenų ir nepateikiant duomenų apie faktinę žemės ūkio veiklą kiekviename tokiame plote. Kvalifikuotas matininkas G. K., iššifravęs 1940 m. karinį žemėlapį, taip pat negalėjo iš jo nustatyti pievų, ganyklų, krūmynų ir kitos nenaudojamos žemės plotų. 1926–1927 m. dokumentai patvirtina ankstesnę platesnės valdos sudėtį, tačiau dėl savo sudarymo laiko ir objekto apimties nėra pakankami paneigti 1940 m. sausio 26 d. konkrečios Ignalinos valdos aprašymą. 1944 m. ir 1950 m. šaltiniai savo ruožtu atspindi jau po nacionalizacijos egzistavusią situaciją. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 110 ha E. D. valdytos žemės buvo naudojama kitai paskirčiai, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės pateikia kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau nepaneigia skundžiamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė nesutinka ir dėl sprendimo dalies, kuria iš jos pareiškėjui priteista 4 472,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodo, kad byla nagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, kurioje bendroji taisyklė yra ta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Be to, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl jos veiksmų. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog į 70 ha žemės nuosavybės teisės jau buvo atkurtos ją vertinant kaip kitos paskirties žemę, o pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pats tikslino pareiškimą ir mažino prašomą nustatyti plotą nuo 130 ha iki 110 ha, todėl, apeliantės vertinimu, nebuvo pagrindo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas perkelti jai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Toje pačioje teisės normoje nustatyta išimtis, leidžianti teismui paskirstyti išlaidas, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi. Nagrinėjamoje byloje proceso dalyvių interesų priešingumas yra akivaizdus. Apeliantė pirmosios instancijos teisme prašė pareiškimo netenkinti, ginčijo pareiškėjo nurodytą žemės naudojimo paskirtį ir plotą, o priėmus pareiškėjui palankų sprendimą pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą panaikinti. Vien tai, kad byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, tokiomis aplinkybėmis nepanaikina CPK 443 straipsnio 6 dalyje tiesiogiai nustatytos išimties taikymo galimybės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo patirtos 4 472,50 Eur išlaidos buvo pagrįstos teisinių paslaugų sutartimi, PVM sąskaitomis faktūromis ir mokėjimo duomenimis, o advokato pagalbai tenkanti išlaidų dalis neviršijo rekomenduojamų maksimalių dydžių. Apeliantė konkrečių argumentų dėl atskirų suteiktų teisinių paslaugų realumo, jų apmokėjimo ar konkretaus išlaidų dydžio neproporcingumo nepateikė. Apeliantės argumentas, kad pareiškėjas iš pradžių prašė nustatyti faktą dėl 130 ha, o vėliau reikalavimą sumažino iki 110 ha, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad galutinis pareiškimas buvo patenkintas tik iš dalies. Teismo sprendimo priėmimo metu nagrinėtas patikslintas reikalavimas dėl 110 ha buvo patenkintas visiškai. Be to, pareiškimo patikslinimas buvo susijęs su bylos nagrinėjimo metu gautais kartografiniais duomenimis ir galutinio juridinio intereso apimtimi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo atskirti konkrečios pareiškėjo teisinių paslaugų išlaidų dalies kaip patirtos vien dėl vėliau atsisakyto 20 ha ploto. Aplinkybė, kad į 70 ha žemės nuosavybės teisės jau buvo atkurtos anksčiau, taip pat nepanaikina proceso dalyvių interesų priešingumo dėl nagrinėto juridinio fakto. Byloje buvo sprendžiamas bendras istorinės valdos naudojimo pobūdžio klausimas, reikšmingas tęsiamam nuosavybės teisių atkūrimo procesui, o apeliantė galutinį pareiškėjo reikalavimą ginčijo.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį ir priteisė pareiškėjui 4 472,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinio skundo argumentai dėl šios dalies nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamo sprendimo.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas pateikė duomenis apie patirtas 1 694,00 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos priteistinos pareiškėjo K. M. apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 694,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjui K. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas188704927) 1 694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Raimonda AndrulienėErika MisiūnienėErika Tamošaitienė