Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PRS2 atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos PRS2 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartis, kuria nutarta pareiškėjos PRS2 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą, kad PRS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) kurį atstovauja PRS2, asmens kodas (duomenys neskelbtini) po brolio KTA2, asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė išreikalauti įrodymus savo iniciatyva, trūkumai nebuvo esminiai ir netrukdė pareiškimui priimti, buvo pažeisti proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principai (CPK 7-8 straipsniai), teismas netinkamai aiškino CPK 115 straipsnio 3 dalį.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams ir argumentams.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Ieškinys turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytus bendruosius procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamus reikalavimus ir papildomus ieškiniui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai). Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalį kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti: 1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas; 2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta; 3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; 4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; 5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento; 6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data. Be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, ieškinys turi atitikti ir specialiuosius ieškinio reikalavimus.

Papildomi reikalavimai ieškinio turiniui, palyginus su kitais procesiniais dokumentais, išvardyti CPK 135 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad, be to, jog teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui, ieškinyje taip pat nurodama: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas); 5) ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba paruošiamasis procesinis dokumentas; 6) informacija, ar byla bus vedama per advokatą, jeigu byla bus vedama per advokatą, turi būti nurodomi advokato asmens duomenys; 7) ieškovo nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių ir galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas.

Ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai (CPK 443 straipsnio 1 dalis). Pareiškimas dėl bylos iškėlimo turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais CPK V dalies atitinkamuose straipsniuose (CPK 443 straipsnio 2 dalis). Suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla; jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Bylų, teismo nagrinėjamų ypatingosios teisenos tvarka, nagrinėjimas pradedamas pareiškėjo pareiškimu ar prašymu (CPK 443 straipsnio 4 dalis). Teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

CPK 447 straipsnyje nurodoma, kad pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.

CPK 138 straipsnyje nurodyta, kad jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti; nutartis išsiunčiama ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jos priėmimo dienos. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Trūkumų šalinimo instituto paskirtis yra sudaryti galimybę į teismą besikreipiančiam asmeniui ištaisyti bylą inicijuojančio dokumento trūkumus, teismui neatsisakant priimti su trūkumais pateikto dokumento. Užuot iš karto atsisakius priimti įstatymų reikalavimų neatitinkantį dokumentą, pareiškėjui sudaromos sąlygos pašalinti esančius trūkumus ir tęsti procesą, inicijuotą įstatymo reikalavimų neatitinkančiu procesiniu dokumentu (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Trūkumų šalinimo instituto taikymas neleidžia iškelti civilinės bylos procesinių reikalavimų neatitinkančio procesinio dokumento pagrindu ir yra skirtas tiek galimybei byloje dalyvaujantiems asmenims efektyviai gintis nuo pareikšto reikalavimo, tiek koncentruotam teismo procesui užtikrinti. Taigi, trūkumų šalinimo instituto paskirtis – užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, o ne kliudyti asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui (CPK 5, 7 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-1075/2026).

Prie bylą inicijuojančio procesinio dokumento pridedami įrodymai gali būti skirti tiek procesinio, tiek materialiojo teisinio pobūdžio faktams patvirtinti. Bylos iškėlimo stadijoje procesinio teisinio pobūdžio faktai paprastai yra įrodinėjami tam, kad jais būtų pagrindžiama asmens teisė kreiptis į teismą ir tinkamas šios teisės įgyvendinimas. Tokius faktus pagrindžiantys įrodymai teismui visais atvejais privalo būti pateikiami kartu su bylą inicijuojančiu dokumentu. Pvz., jei procesinį dokumentą pateikia ne pats suinteresuotas asmuo, o jo įgaliotas asmuo, privaloma pateikti dokumentą, įrodantį atstovo teises ir pareigas. Materialiojo teisinio pobūdžio faktai sudaro šalies materialinio pobūdžio reikalavimų pagrindą. Tokius faktus pagrindžiantys įrodymai privalomai su bylą inicijuojančiu procesiniu dokumentu turi būti pateikiami tais atvejais, kai jų privalomą pateikimą nustato teisės normos, taip pat kurių pateikimo būtinybė, nors ir nėra tiesiogiai nurodyta įstatyme, tačiau išplaukia iš ginčo (reikalavimo) prigimties. Tai yra įrodymai, kurie yra būtini siekiant identifikuoti svarstomo klausimo esmę. Kadangi bylos iškėlimo stadijos paskirtis yra nustatyti, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos bei ar įvykdytos tokios teisės įgyvendinimo sąlygos, o ne įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, pastaroji taisyklė, t. y. reikalavimas pateikti materialinio teisinio pobūdžio faktus pagrindžiančius įrodymus bylos iškėlimo stadijoje, negali būti taikoma pernelyg plačiai. Antraip būtų sudaromos prielaidos neproporcingai riboti asmens teisę į teisminę gynybą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK nustatytą reguliavimą teismas gali įpareigoti šalį pašalinti procesinius trūkumus, ir materialiojo teisinio pobūdžio faktus pagrindžiančių įrodymų, kurių privalomą pateikimą bylos iškėlimo stadijoje nustato įstatymas, nepateikimas yra laikomas procesiniu trūkumu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-1075/2026).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartyje, kuria nustatytas terminas pareiškėjos pareiškimo trūkumams pašalinti, ir šioje byloje skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kad pareiškėjai nepateiktus VĮ Registrų centro duomenų apie palikėjo KTA2 civilinę būklę, duomenų apie KTA3, gim. (duomenys neskelbtini), civilinę būklę (jos santuoką, vaikus, mirtį ir kt.), KTA1, gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), civilinę būklę (jo santuoką, vaikus, mirtį ir kt.) negalima nustatyti ar yra kitų asmenų turinčių teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą, tokiu būdu užkertamas kelias greitam pareiškimo išnagrinėjimui, teismui priimti ir visapusiškai vertinti, motyvuoti procesinį sprendimą dėl pareiškimo, be to, galimai yra pažeidžiamos suinteresuotų asmenų teisės žinoti tiksliais pareiškimo faktines aplinkybes ir į jį tinkamai atsiliepti. Nors tokių įrodymų pateikimą tiesiogiai įstatymas nereglamentuoja, tačiau akivaizdu, jog jų privalomas pateikimas išplaukia iš ginčo (reikalavimo) prigimties ir tokie įrodymai yra būtini siekiant identifikuoti svarstomo klausimo esmę, todėl jų nepateikimas yra laikomas procesiniu trūkumu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ypatingosios teisenos bylose teismas turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-701/2022). Tačiau, kaip minėta, pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi būti nurodomi įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti CPK 447 straipsnio 3 punktas. CPK 179 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti šio CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali dalyvaujančių byloje asmenų prašymu išreikalauti iš kitų asmenų įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taigi, pareiškėjas pirmiausia turi teikti įrodymus pats ir jei pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų bei pateikia įrodymus, kad jis negali gauti reikiamų dokumentų, teismas gali juos išreikalauti. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje yra atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat informacinių sistemų, kurios suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus. Svarbu ir tai, kad teismas 2026 m. vasario 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pareiškimo trūkumams pašalinti iki 2026 m. vasario 24 d., o teisėjo rezoliucija šis terminas pratęstas iki 2026 m. kovo 9 d. Vis dėl to, nagrinėjamu atveju, pareiškėja šalindama teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartyje nurodytus trūkumus, patikslintame pareiškime tik deklaratyviai nurodo, kad užklausus Gyventojų registrą ilgai negauna atsakymo. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kad ji ar jos atstovas apskritai kreipėsi dėl minėtų duomenų pateikimo ar kad jos prašomus pateikti duomenis atsisakyta teikti.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėja iki nurodyto termino ir šį terminą pratęsus, 2026 m. vasario 10 d. nutartyje nurodytų pareiškimo trūkumų nepašalino, o pareiškimo (pataisyto pareiškimo) trūkumai yra esminiai, užkerta kelią pareiškimo išnagrinėjimui, todėl yra pagrindas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Galiausiai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas laikyti prašymą nepaduotu, pareiškėja turi teisę vėl kreiptis į teismą su prašymu bendra tvarka.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Apibendrinant, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.