- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-08
- Bylos Nr.
- eI2-11539-816/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02647-2026-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas PRS1 kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2026 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 26S64982, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius, kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius.
Skunde nurodo, kad turėjo leidimą laikinai gyventi, tačiau Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.
Teigia, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimų, nes 2 metų draudimas ir SIS perspėjimas yra neproporcingi pareiškėjo konkrečiai situacijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą išaiškinęs, kad vien tik reikalavimas, nustatytas 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punkte, nėra pakankamas pagrindas įtraukti perspėjimą į SIS. Prieš priimant tokį sprendimą valstybės narės privalo atlikti individualų vertinimą pagal proporcingumo principą (SIS Reglamento 21 straipsnio 2 dalis ir 24 straipsnio 2 dalis), nustatyti, ar nėra priežasčių neįtraukti perspėjimo, ir aiškiai nurodyti sprendimo motyvus (žr. pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
Pažymi, kad pareiškėjas savanoriškai užpildė išvykimo dokumentą, nusipirko bilietą ir išvyko iš Lietuvos. Migracijos departamentas pareiškėjo nė karto neinformavo apie išvykimo pareigą. Tokiu atveju Šengeno erdvės masinis draudimas (SIS perspėjimas) yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė.
Pareiškėjo vertinimu, pakaktų tik nacionalinio Lietuvos Respublikos draudimo atvykti – pareiškėjas niekada neįvažiavo į kitas Šengeno valstybes ir nekelia jokios grėsmės visai Šengeno erdvei. SIS perspėjimo įvedimas šioje situacijoje pažeidžia SIS Reglamento 21 straipsnio 2 dalies proporcingumo reikalavimą, yra perteklinis ir prieštarauja gero administravimo bei proporcingumo principams. Europos Sąjungos Grąžinimo direktyva 2008/115/EB aiškiai skatina savanorišką išvykimą. Pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo sąžiningai ir gera valia. Bausti asmenį, kuris savanoriškai ir gera valia išvyksta tiesiai iš Lietuvos, „pilnu Šengeno draudimu“ – prieštarauja tiek Europos Sąjungos teisei, tiek nacionaliniams gero administravimo principams. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) skyrė tik įspėjimo pobūdžio nuobaudą, o tai rodo, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo vertinami kaip sunkus pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas VSAT 2026 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 26S50150 buvo grąžintas į užsienio valstybę, todėl pareiškėjo atžvilgiu atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus).
Pažymi, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760052691 galiojo nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 9 d., o leidimas laikinai gyventi Nr. 760279661 galiojo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2025 m. rugpjūčio 23 d. Nė vienas iš šių leidimų gyventi nebuvo panaikintas.
Šalies argumentai
Paaiškina, kad 2025 m. gegužės 8 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2504-LLGK-0080 dėl leidimo gyventi pakeitimo, tačiau Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas surinko mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius studijų metus ir nenustatyta pateisinamų priežasčių. Šį sprendimą pareiškėjas skundė teismui, tačiau Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-16221-386/2025 skundą atmetė, o 2026 m. sausio 14 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1386-520/2026 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo proceso metu nebuvo taikomos. Taigi, 2025 m. rugpjūčio 24 d., pasibaigus pareiškėjo turimam leidimui laikinai gyventi, 187 dienas pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taigi nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis, kad jis nepažeidinėjo Lietuvos Respublikos teisės aktų, o Migracijos departamentas, esą, pareiškėjo nė karto neinformavo, kad jis privalo išvykti iš Lietuvos.
Teigia, kad, pasibaigus leidimui laikinai gyventi, kuris buvo išduotas nustatytam studijų laikotarpiui, pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) nenumato, kad užsienietis turi teisę pasilikti, pasibaigus leidimo laikinai gyventi laikotarpiui, kol Migracijos departamentas įpareigos užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tai, kad pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos tiesiogiai į Stambulą, nepanaikina VSAT 2026 m. vasario 26 d. sprendime Nr. 26S50150, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (įpareigoti savanoriškai išvykti), nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje (taigi, ir Šengeno erdvėje) neteisėtai 187 dienas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino pareiškėjo individualią situaciją – atsižvelgdamas į ĮUTP 133 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), asmens neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse būtą laiką (187 dienos), taip pat į tai, kad asmens šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 20.2.1 papunktį (pagal kurį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo grąžintas ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punktuose nustatytu pagrindu, nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo nuo 91 iki 365 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos), pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ individuliam administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Ginčijamame sprendime Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjas iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos iš Lietuvos Respublikos ir (ar) Šengeno erdvės neišvyko ir buvo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse neteisėtai, t. y. pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Taip pat Migracijos departamentas ginčijamame sprendime vertino, jog pagrįstai galima teigti, kad yra rizika, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti atvykti ir neteisėtai pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis.
Pažymi, kad pareiškėjo nurodoma LVAT praktika bylose Nr. eA-2450-624/2023, eA-1044-789/2024, eA-2446-1188/2024 suformuota dėl konstatuotos grėsmės valstybės saugumui, t. y., nustačius kitokias nei pareiškėjo individualias aplinkybes. Taigi, bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl nėra pagrindo šia LVAT praktika vadovautis pareiškėjo byloje.
Atsakovo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, vadovaudamasis SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, 24 straipsnio 1 dalies b punktu, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Kiekviena valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtais sprendimais nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras ir apėjo ES teisę, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su ginčijamame sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu bei esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento administracinio sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus).
Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760052691, kuris galiojo nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 9 d., taip pat vėliau leidimą laikinai gyventi Nr. 760279661, kuris galiojo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2025 m. rugpjūčio 23 d.
Pareiškėjas 2025 m. gegužės 8 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2504-LLGK-0080 dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tačiau Migracijos departamentas 2025 m. liepos 11 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas surinko mažiau kaip 40 studijų kreditų. Šį sprendimą pareiškėjas skundė teismui, tačiau Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-16221-386/2025 pareiškėjo skundą atmetė, o 2026 m. sausio 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1386-520/2026 paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. sprendimą administracinės bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Vilniaus pasienio rinktinei (toliau – VPR) Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktui 2026 m. vasario 26 d. į (duomenys neskelbtini) ketinantis vykti asmuo dokumentų patikrinimui pateikė (duomenys neskelbtini), kuris išduotas 2019 m. liepos 16 d. ir galioja iki 2029 m. liepos 16 d.
VSAT VPR Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2026 m. vasario 26 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ir, vadovaujantis ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 127 straipsnio 1, 3-1, 6 dalimis, asmuo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2026 m. kovo 4 d. Sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2025 m. rugpjūčio 25 d. (187 dienas) neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760279661 galiojimo laikui, kuris galiojo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. ir 2025 m. rugpjūčio 23 d. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė ĮUTP 39 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnio 1 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas 2026 m. vasario 26 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a–b punktais ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – NAS taisyklės), 15 punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Kriterijų vertinimo tvarka), 20.2.1 papunkčiu, nusprendė: 1. Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus); 2. Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus). Sprendimas priimtas, nes pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę.
ĮUTP reglamentuoja užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (ĮUTP 1 straipsnis).
Dėl draudimo atvykti
ĮUTP 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Šios diskrecijos įgyvendinimo tvarka reglamentuojama Kriterijų vertinimo tvarkoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 20.2.1 papunktį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 2 metų, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo nuo 91 iki 365 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos, draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas VSAT VPR Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2026 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)), nustačius, jog pareiškėjas nuo 2025 m. rugpjūčio 25 d. (187 dienas) neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760279661 galiojimo laikui, kuris galiojo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. ir 2025 m. rugpjūčio 23 d. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė ĮUTP 39 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Duomenų, kad VSAT 2026 m. vasario 26 d. sprendimas yra ginčijamas nėra.
ĮUTP 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Taigi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. ĮUTP 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
Iš aukščiau minėtų ĮUTP nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo, kai užsienietis neturi teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo. Pareiškėjas žinojo laikino leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo terminą, jo pasibaigimo pasekmes. Dėl to, nuo 2025 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas yra neteisėtai, ko pasėkoje privalėjo palikti Lietuvą.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, paminėtą teisinį reglamentavimą ir šalių poziciją, prieina prie išvados, kad atsakovas, vadovaudamasis ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 202.1 papunkčiu, pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvidešimt keturis mėnesius. Teisėjų kolegijos nuomone, ši atsakovo ginčijamo administracinio sprendimo dalis yra pakankamai konkretizuota, motyvuota ir individualizuota, todėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriuo rėmėsi atsakovas, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedamas tuomet, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.
Teismas pažymi, kad SIS II reglamento 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra šio Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Žr., LVAT 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1229-492/2024).
LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
Teismas, įvertinęs aptariamą skundžiamo sprendimo dalį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįvykdė SIS II reglamento 21 straipsnio reikalavimų, sprendime nėra motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Vien fakto, kad pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę ar tai, kad jis po LVAT neigiamo sprendimo 187 dienas gyveno neteisėtai Lietuvoje, negali būti laikomas tinkamu motyvavimu atitinkamam sprendimui, todėl ši Migracijos departamento sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, kadangi neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl turi būti panaikinta. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas slapstėsi, 2026 m. prisistatė VSAT pareigūnams ir išvyko, taigi negalima vienareikšmiškai daryti išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Iš dalies patenkinti pareiškėjo PRS1 skundą. Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 26S64982 dalį, kuria nutarta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo PRS1 atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus). Kitą atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 26S 64982 dalį palikti nepakeistą. Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.