- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-30
- Bylos Nr.
- e2S-1150-513/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19282-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj (pran.)
- Atsakovas
- UAB "Saulės šiluma"
- Ieškovas
- IES1
N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. liepos 30 d. Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saulės šiluma“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saulės šiluma“ pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saulės šiluma“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas IES1 ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovės UAB „Saulės šiluma“ 3 600,00 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27,81 Eur dydžio palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, 40,00 Eur išieškojimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, 181,50 Eur išlaidas už teisines paslaugas pagal atlygintinų paslaugų teikimo sutartį ir 115,00 Eur žyminio mokesčio. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, ieškovui prašant, Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Atsakovė 2026 m. kovo 26 d. padavė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 5 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi netenkino atsakovės UAB „Saulės šiluma“ pareiškimo dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Teismas nurodė, kad ieškovo ieškinys ir pranešimas dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo atsakovei buvo išsiųsti atsakovės registruotu buveinės adresu bei atsakovės vadovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Išnaudojus visas galimybes procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Taigi, procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tinkamai.
Nors atsakovė teigė, kad atsiliepimo į ieškinį nustatytu terminu nepateikė, nes dokumentai jai buvo įteikti tik formaliai ir apie bylą sužinojo tik atsitiktinai, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino kaip reikšmingos, kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, kuris privalo atitinkamai rūpintis ir domėtis gaunamais dokumentais. Teismas procesinius dokumentus siuntė atsakovės buveinės adresu, atsakovės teikiamuose procesiniuose dokumentuose teismui nurodyta atsakovės buveinės vieta ir adresas, kuriuo buvo siųsti teismo dokumentai, sutampa. Atsakovės atstovui – vadovui teigiant, kad deklaruotos gyvenamosios vietos adresu nebegyvena ir dokumentų negavo, teismas pažymėjo, jog atsakovės vadovas šia aplinkybe remtis negali, kadangi nepasirūpino, kad jo gyvenamoji vieta būtų deklaruota kitu adresu arba kad ieškovui ir teismui būtų nurodytas aktualus (faktinės gyvenamosios vietos) adresas, kuriuo būtų sudarytos galimybės įteikti korespondenciją. Teismas atsakovės argumentus dėl atsiliepimo nepateikimo vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, o atsakovei per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovo prašymui teismas priėmė sprendimą už akių, kaip tai numato CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis.
Teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Prielaidas panaikinti sprendimą už akių sudaro tik akivaizdžiai priimto sprendimo už akių teisingumą paneigiantys faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys), kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad be faktinių aplinkybių tyrimo bendrąja ginčo teisenos tvarka byloje nepakanka duomenų teisingam šios bylos išnagrinėjimui. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Atsakovė sprendimo už akių neteisėtumą ir pagrįstumą grindžia iš esmės tuo, kad tarp šalių vyko realios derybos dėl prekės pirkimo ir buvo pasiektas susitarimas dėl atsiskaitymo. Atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo patvirtino byloje nustatytas aplinkybes, kad pirkėjas sumokėjo už prekę 2025 m. rugsėjo 11 d. apmokėdamas sąskaitą Nr. 20250911. Taip pat nurodė, jog 2025 m. rugsėjo 17 d. gavo ieškovo užsakytą prekę, tačiau jis jos neatsiėmė iš atsakovės. Nuo nurodytos dienos ieškovo prekė buvo sandėliuojama, o pretenziją ieškovas atsakovei pateikė 2025 m. spalio 28 d. Atsakovė elektroniniu paštu tą pačią dieną pateikė ieškovui atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, jog pretenzija yra atmesta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Dėl mažmeninės prekybos taisyklių neatitikimo, kuriame aiškiai yra išdėstyta iki kada prekė gali būti grąžinama (t. y. per keturiolika kalendorinių dienų) ir tik tam tikros kategorijos prekės. Atsakovė pažymėjo, jog šiuo atveju prekė negali būti atgal priimta ir už ją grąžinti sumokėti pinigai, o ieškovui neatvykus atsiimti atsakovės sandėliuojamos prekės, skaičiuojamos sandėliavimo išlaidos už kiekvieną parą po 1,66 Eur nuo 2025 m. rugsėjo 17 d. Be to, ieškovas pateikė pretenziją praleidęs 14 dienų terminą. Taigi, sprendimo už akių neteisėtumą atsakovė grindė tuo, kad teismui nagrinėjant bylą nebuvo žinoma, jog į ieškovo pretenziją buvo atsakyta – ji atmesta, taip pat tai, kad ieškovas pats neatsiėmė prekės, ji yra sandėliuojama pas atsakovę ir negali būti grąžinama, juolab, kad ne pati prekė, o su ja susijusios sąlygos netenkino ieškovo. Tai, atsakovės manymu, lėmė netinkamą ginčo kvalifikavimą ir keičia nurodytą ieškinio faktinį pagrindą. Teismas vertino, jog nurodytos aplinkybės nėra esminės ar keičiančios tarp šalių susiklosčiusio teisinio santykio reglamentavimą. Be to, atsakovė turėjo ne tik deklaratyviai nurodyti nesutikimo su sprendimo už akių priežastis, bet ir pateikti jos nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Atsakovė nepateikė nei tarp šalių sudarytos sutarties, nei atsakymo į pretenziją, nei kitų įrodymų apie tarp šalių buvusias derybas dėl prekės atsiėmimo, montavimo.
Teismas pažymėjo, kad atsakovė neteisingai skaičiuoja terminus. CK 6.362 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirkėjas turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. Jeigu keičiant daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu pardavėjas neturi pakeitimui tinkamų daiktų, tai pirkėjas turi teisę per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą. Pardavėjas turi grąžinti pirkėjui pastarojo sumokėtą kainą nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo daikto grąžinimo dienos. CK 6.362 straipsnio 1 dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas vartotojui pakeisti (grąžinti) įgytą ne maisto prekę nuo prekės perdavimo dienos nėra siejamas su paaiškėjusiais daikto kokybės trūkumais, dėl to šią teisę pirkėjas gali įgyvendinti ir nesant daikto kokybės trūkumų, jeigu daiktas nebuvo naudojamas, nesugadintas, išsaugotos jo vartojamosios savybės ir nepraradęs prekinės išvaizdos bei pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktą pirko iš to pardavėjo (CK 6.362 straipsnio 2 dalis). Kai vartojimo prekės pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma naudojant ryšio priemones, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties (nutraukti sutartį) apie tai pranešdamas raštu pardavėjui per septynias dienas nuo daikto pristatymo dienos, jeigu nupirktas daiktas nebuvo sugadintas ar jo išvaizda iš esmės nepasikeitė (CK 6.367 straipsnio 1, 5 dalys). Dėl šios priežasties pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga, leidžianti įgyvendinti vartotojui teisę pakeisti (grąžinti) prekę per keturiolika dienų tik esant daikto kokybės trūkumams, neprivaloma vartotojui, nes jis pareikšdamas valią per nurodytą įstatymo terminą pakeisti (grąžinti) prekę neturi pareigos įrodinėti pardavėjui prekės trūkumų fakto, vartotojui pakanka nurodyti prekės netinkamumą jo poreikiams. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju daiktai ieškovui net nebuvo perduoti, todėl terminas nebuvo praleistas. Be to, daiktas nebuvo naudojamas.
Teismas konstatavo, kad ieškovas pateikė įrodymus, sudarančius pagrindą patenkinti ieškinį, tuo tarpu, atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, naujai paaiškėjusių aplinkybių nenurodė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Saulės šiluma“ (apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tinkamai CPK 123 straipsnio 4 dalies pagrindu, tačiau nevertino faktinių aplinkybių visumos ir neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą standartą, jog procesinių dokumentų įteikimo fikcija turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė faktiškai būtų gavusi ieškinį ar pranešimą apie pareigą pateikti atsiliepimą. Atsakovė neturėjo informacijos apie procesą ir apie bylą sužinojo tik atsitiktinai. Teismas nepagrįstai visą procesinių dokumentų neįteikimo riziką perkėlė atsakovei, nors civilinio proceso tikslas yra ne formalus proceso užbaigimas, o teisingas ginčo išnagrinėjimas.
Nurodo, kad procesiniai dokumentai buvo siųsti ne atsakovės, t. y. UAB „Saulės šiluma“, adresu, o įmonės vadovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau vadovas po skyrybų šiuo adresu nebegyvena. UAB „Saulės šiluma“ buveinės adresu yra sudarytos visos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją, taip pat yra korespondencijos priėmimo dėžutė. Teismo procesinių dokumentų išsiuntimas juridinio asmens direktoriaus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o ne juridinio asmens, kuris patrauktas byloje atsakovu, registracijos adresu, negali būti laikomas tinkamu įteikimu. Pažymi, kad teismo siųstų dokumentų negavo ir pats ieškovas, o tai tik patvirtina, kad jokie procesiniai dokumentai iš Klaipėdos apylinkės teismo nebuvo gauti. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų procesinių dokumentų įteikimo klausimu. Taigi, šiuo atveju egzistavo CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti sprendimą už akių – byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
Šalies argumentai
Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė reikšmingas aplinkybes, jog prekė buvo užsakyta ir pristatyta pagal ieškovo užsakymą; ieškovas buvo informuotas apie galimybę atsiimti prekę; prekė ieškovui buvo rezervuota ir sandėliuojama; ieškovas savo valia atsisakė prekę priimti; ginčas kilo ne dėl prekės trūkumų, o dėl papildomų paslaugų; tarp šalių vyko komunikacija ir buvo atsakyta į ieškovo pretenziją. Nepaisant to, teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės argumentai nekeičia teisinio santykio reglamentavimo. Tokia išvada padaryta neišnagrinėjus ginčo iš esmės ir nesurinkus visų įrodymų, teismas faktiškai atliko išankstinį bylos išsprendimą atsakovės nenaudai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.362 straipsnį, konstatavo, kad 14 dienų terminas neprasidėjo, nes prekė nebuvo perduota ieškovui. Tačiau teismas nevertino aplinkybės, jog prekė buvo individualiai užsakyta pagal ieškovo poreikius, pristatyta atsakovei ir ieškovas buvo kviečiamas ją atsiimti. Ieškovas neatsisakė prekės dėl jos trūkumų ar netinkamos kokybės. Ginčas kilo dėl papildomų montavimo, paleidimo bei dokumentų administravimo paslaugų kainos. Taigi, ginčas nėra susijęs su netinkamos kokybės preke. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, ar konkrečiu atveju CK 6.362 straipsnis apskritai taikytinas, nes prekė nebuvo perduota dėl paties pirkėjo veiksmų; prekė buvo individualiai užsakyta; atsakovė faktiškai įvykdė savo prievolę užsakydama ir gavusi prekę. Teismas nevertino, kad tarp šalių egzistavo mišrus susitarimas, apimantis ne tik prekės pardavimą, bet ir papildomas paslaugas. Tokios aplinkybės reikalavo visapusiško įrodymų tyrimo ir negalėjo būti išspręstos formaliu sprendimu už akių.
Pažymi, kad pateikė detalius paaiškinimus, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino vien dėl to, kad nebuvo pateikti visi rašytiniai dokumentai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino atsakovei tinkamo ir lygiaverčio proceso, užkirto kelią atsakovei būti išklausytai, pateikti savo argumentus dėl reikšmingų aplinkybių (CPK 42, 302 straipsniai), neužtikrino teisingo proceso (CPK 6 straipsnis), proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) bei rungimosi principų (CPK 12 straipsnis), tinkamo atsakovės teisės į teismą ir pažeistų teisių gynimo. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad sprendimo už akių peržiūrėjimo stadijoje nėra sprendžiamas galutinis ginčo pagrįstumas.
Priimdamas, sprendimą už akių teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodomų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Pažymėtina, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į situacijos specifiškumą, išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą už akių vadovaudamasis išskirtinai ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, tačiau neatskleidė bylos esmės.
Atsiliepimas
Ieškovas IES1 atsiliepimu atskirojo skundo prašo netenkinti.
Argumentuoja, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė atlygintinė sutartis. Tai reiškia, kad abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Ieškovui iš anksto apmokėjus už prekę atsakovė nurodė, kad prekės atvežimas, priežiūra, paleidimas, paramos anketos pildymas kainuos papildomai virš 1 100 Eur, taip pat reikalavo sumokėti 200 Eur už dokumentų kompensacijai gauti užpildymą, nors prieš tai jokių papildomų mokėjimų nenurodė ir nederino. Ieškovas atlikti papildomų mokėjimų nesutiko, niekada dėl jų nesitarė ir nurodė, kad prekę jam atveš, prižiūrės ir paleis kiti asmenys. Atsakovė nurodė, kad tokiu atveju nesuteiks prekei garantijos. Dėl to prekės iš atsakovės nepriėmė ir jos neperėmė.
Atskirajame skunde deklaratyviai cituojamos teisės normos siekiant vilkinti teisėto ir pagrįsto sprendimo už akių vykdymą. Atsakovė ignoruoja aplinkybes ir įrodymus, kad ieškovas prekės neperėmė, taigi, remiantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neįgijo teisės reikalauti apmokėjimo (pasilikti ieškovo pervestą avansą) už prekę, kurios neperdavė.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka, kad atsakovei procesiniai dokumentai tinkamai neįteikti. Priešingai, dokumentai atsakovei įteikti įstatymo nustatyta tvarka, dokumentai siųsti tiek atsakovei, tiek jos vadovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kadangi juridinis asmuo neegzistuoja fiziškai, juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma; sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys. Tokio sprendimo priėmimui nekeliamas tikslas nustatyti (surinkti) ir visapusiškai įvertinti visus ginčui reikšmingus įrodymus ir nustatyti visišką materialiąją tiesą pagal bendrąsias civilinio proceso ginčo teisenos taisykles. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas būtų pateisinamas civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Pažymėtina, kad CPK įtvirtintu sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K3-241-701/2019, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Todėl teismas, nagrinėdamas tokį pareiškimą, turi atidžiai įvertinti, ar buvo CPK nustatytos teisinės prielaidos konstatuoti šalies pasyvų procesinį elgesį ir šalies atžvilgiu priimti sprendimą už akių, taip pat ar šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir nustatęs, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių ir (arba) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, privalo panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-79-790/2020; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1248-450/2020; 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1334-330/2021; kt.).
Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu nustato bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Pareiškimą teikianti šalis turi įrodyti bent vieną iš šių sąlygų.
Atvejai, kuomet byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, nustatyti CPK 285 straipsnio 3 dalyje: 1) kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą; 2) kai iš neatvykusios šalies gautas prašymas atidėti parengiamąjį ar teismo posėdį ir jame nurodytos neatvykimo į posėdį priežastys, jeigu teismas šias priežastis pripažino svarbiomis; 3) kai atsakovui tinkamai pranešta tik dėl dalies ieškovo reikalavimų ir juos pagrindžiančių aplinkybių, tačiau kitų ieškinio reikalavimų negalima išnagrinėti skyrium; 4) kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių; 5) kitais CPK numatytais atvejais, kai priimti sprendimo už akių neleidžiama.
Patikrinus bylos proceso duomenis informacinėje sistemoje ir popierinės bylos medžiagą nustatyta, kad ieškinys pirmosios instancijos teismui pareikštas 2025 m. spalio 31 d. Ieškinys ir teismo 2025 m. lapkričio 7 d. pranešimas apie nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti atsakovei UAB „Saulės šiluma“ išsiųstas 2025 m. lapkričio 10 d. atsakovės registruotos buveinės adresu (duomenys neskelbtini). 2025 m. gruodžio 1 d. išsiųstas teismo 2025 m. lapkričio 28 d. pranešimas ir pakartotinai vadovui 2025 m. gruodžio 17 d. išsiųstas 2025 m. gruodžio 16 d. pranešimas atsakovės vadovui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Visi atsakovei ir jos vadovui siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad procesiniai dokumentai apeliantei įteikti CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas priimti teismo sprendimą už akių, nes atsakovė per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais ir juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje D. ir K. prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Z. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje G. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Teisės į teisminę gynybą veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo dokumentų įteikimo sistemos veiksmingumo, o tinkamas procesinių dokumentų įteikimas priklauso nuo to, kaip jiems tenkančias pareigas šioje srityje įgyvendino teismas ir proceso šalys. Sprendžiant procesinių dokumentų įteikimo tinkamumo klausimą byloje taip pat siekiama atsakovo ir ieškovo interesų balanso, suteikiant atsakovui galimybę gintis nuo pareikšto ieškinio, tačiau kartu ir nepaneigiant ieškovo teisės į veiksmingą teisinę apsaugą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai procesiniai dokumentai atsakovui įteikiami netiesiogiai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio požiūriu nacionalinis teismas asmens tinkamo procesinio informavimo pareigą turi atlikti ne formaliai, o dėti pastangas nustatyti, ar šaliai išties pranešta apie procesą, įvertinti, kokie dėl to pateikti įrodymai byloje (EŽTT 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje V. prieš Rusiją, peticijos Nr. 15722/05, par. 23; 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 41603/05, par. 20). Tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas (angl. diligent) informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos laisva valia atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo D. ir K. prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 80; 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje A. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 53).
CPK 117 straipsnyje įtvirtinti procesinių dokumentų įteikimo būdai: 1) registruotąja pašto siunta; 2) per antstolius; 3) pasiuntinių paslaugų teikėjus; 4) kitais CPK nurodytais būdais. Nurodytas sąrašas nebaigtinis. Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 122 straipsnio 2 dalis). Juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui (CPK 123 straipsnio 2 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo (CPK 123 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 pažymėjo, kad teismas, prieš taikydamas CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą dokumentų įteikimo būdą, turi imtis priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus juridiniam asmeniui kitais teismui žinomais adresais, t. y., nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento juridinio asmens registruotos buveinės adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais, juridinio asmens vadovo gyvenamosios vietos adresais, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt. Tik išnaudojus šias galimybes procesiniai dokumentai gali būti pripažinti įteiktais praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo į juridinio asmens registruotą buveinę (CPK 123 straipsnio 4 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių tinkamai įteikti procesinius dokumentus apeliantei – nepavykus įteikti dokumentų registruotu buveinės adresu, teismas išsiuntė dokumentus Juridinių asmenų registre nurodytu vadovo gyvenamosios vietos adresu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal CPK 123 straipsnio 4 dalies formuluotę ir reikalavimus „Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo“, siekiant procesinius dokumentus laikyti tinkamai įteiktais šioje teisės normoje nustatyta tvarka, teismas pakartotinai procesinius dokumentus turėjo siųsti būtent atsakovės buveinės, o ne jos vadovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik tokiu atveju, t. y. pakartotinai išsiuntęs dokumentus atsakovės deklaruotos buveinės adresu, pirmosios instancijos teismas galėjo taikyti aptariamą dokumentų įteikimo būdą. Tuo tarpu, byloje nėra duomenų apie tai, kad teismas būtų pakartotinai siuntęs dokumentus atsakovės buveinės adresu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant abejonėms dėl procesinių dokumentų tinkamo įteikimo, siekiant užtikrinti atsakovės teisę būti išklausytai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą suabejoti sprendimo už akių priėmimo teisėtumu ir atitiktimi CPK 285 straipsnio reikalavimams. Pirmosios instancijos teismui pakartotinai nesiuntus procesinių dokumentų atsakovės buveinės adresu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovei UAB „Saulės šiluma“ vis dėlto nebuvo tinkamai pranešta apie teismo procesą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme. Nustačius, jog procesiniai dokumentai atsakovei nebuvo įteikti tinkamai ir dėl to ji nebuvo informuota apie prieš ją pradėtą civilinį procesą, yra pagrindas konstatuoti, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (CPK 285 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas, 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien šiuo pagrindu, turėjo panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra yra ne atskiras ir savarankiškas teisinis ginčas, o sprendimo už akių ypatumų nulemtas šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas, kai teisė spręsti dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo suteikiama pačiam šį sprendimą priėmusiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės nesprendžia dėl byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, o tik patikrina, ar yra tenkinamos CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-823/2023, 19 punktas).
Pažymėtina, kad apeliantė, siekdama sprendimo už akių peržiūrėjimo, nuosekliai teigė ir įrodinėjo ne tik netinkamą informavimą apie prasidėjusį procesą, bet ir tai, jog ieškinys nėra pagrįstas. Savo argumentams pagrįsti apeliantė teikė papildomus rašytinius įrodymus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pakankamas pagrindas peržiūrėti sprendimą už akių yra jei pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo ir nereikalaujama, kad jie patvirtintų akivaizdų sprendimo už akių neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą. Be to, abejonės sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu gali būti pagrindžiamos ne tik kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikiamais naujais įrodymais, pakanka tokias pagrįstas abejones iškelti pačiame pareiškime (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-943/2025 33–34 punktus).
Pirmosios instancijos teismas, neatlikęs visapusiško įrodymų tyrimo, nagrinėjamu atveju konstatavo, kad sprendimas už akių yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tik panaikinus sprendimą už akių, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės ir visiems proceso dalyviams turint teisę teikti įrodymus bei paaiškinimus dėl bylos esmės, o ne atliekant formalų įrodymų tyrimą.
Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 288 straipsnio 4 dalies 1–2 punktus, kuriuose nustatyta, kad išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, jog šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (1 punktas) arba byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atsisakydamas atnaujinti bylos nagrinėjimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo už akių panaikinimą, o šie pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis bei teismo sprendimas už akių naikintini ir bylos nagrinėjimas atnaujinamas, perduodant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui CPK nustatyta tvarka (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Įvertinus tai, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas vertino ir pasisakė dėl apeliantės kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus dėl sprendimo už akių pagrįstumo, todėl tokiu būdu pasisakė dėl ginčo esmės, nagrinėjama byla grąžinama naujos sudėties pirmosios teismui nagrinėti iš esmės (CPK 71 straipsnis).
Ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą šioje proceso stadijoje nespręstinas, nes visos išlaidos šalims paskirstomos baigiamuoju teismo procesiniu dokumentu, priklausomai nuo ginčo išnagrinėjimo rezultato pagal bendrąjį principą „pralaimėjęs moka“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį. Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą nagrinėti naujos sudėties pirmosios instancijos teismui.