Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-950-459/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-09
Bylos Nr.: e2A-950-459/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-20222-2024-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
Ieškovas: "Kūrybinė virtuvė"
Atsakovas: Verslo centras Arka, „Arka“

Kategorijos

2.6.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-950-459/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20222-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.10.5.1

(S)Klaipėdos apygardos teismasN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 9 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kūrybinė virtuvė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kūrybinė virtuvė“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Verslo centrui „Arka“ dėl laidavimo prievolės pripažinimo pasibaigusia ir taikos sutarties bei vekselio pripažinimo iš dalies negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kūrybinė virtuvė“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei UAB Verslo centrui „Arka“, prašydama pripažinti ieškovės ir atsakovės sudarytą 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartį negaliojančia visiškai nuo 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartyje Nr. lmxH/2018-06-01/2 apibrėžto laidavimo pabaigos (2025 m. rugsėjo 1 d.) pasibaigus laidavimui; pripažinti 2019 m. lapkričio 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu visiškai nuo 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartyje Nr. lmxH/2018-06-01/2 sulygto laidavimo pabaigos (2025 m. rugsėjo 1 d.) pasibaigus laidavimui; alternatyviai prašo pripažinti 2019 m. lapkričio 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu 85 926,60 Eur apimtimi nuo 2024 m. birželio 2 d., suėjus ieškinio senaties terminui dėl netesybų priteisimo; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Patikslintas ieškinys grindžiamas šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais argumentais:

2018 m. birželio 1 d. UAB „Imlitex Holding“ ir UAB „Snobas“ sudarė patalpų nuomos sutartį Nr. ImxH/2018-06-01 dėl patalpų nuomos biurų centre „ARKA“, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – nuomos sutartis). 2018 m. birželio 1 d. ieškovė su UAB „Imlitex Holding“ sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo laiduoti UAB „Imlitex Holding“ už UAB „Snobas“ prievolių pagal nuomos sutartį vykdymą. Laidavimo sutarties 4.1. p. sutarties šalys susitarė, kad laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja tol, kol galioja nuomos sutartis, tačiau bet kokiu atveju ne ilgiau nei 7 m. nuo jos pasirašymo dienos, t. y. iki 2025 m. gegužės 31 d. imtinai. Taigi laidavimo sutarties 4.1. p. ieškovė (laiduotoja) ir atsakovė susitarė dėl laidavimo galiojimo termino – terminuoto laidavimo. 2018 m. liepos 24 d. UAB „Imlitex Holding“ pranešė ieškovei ir UAB „Snobas“, kad perleidžia nuomotojo teises ir pareigas pagal sudarytą nuomos sutartį būsimam pastato, kuriame yra nuomojamos patalpos, savininkui – UAB „DAO SPB 1“ (dabartinis pavadinimas UAB Verslo centras „Arka“) (toliau – atsakovė). 2019 m. rugsėjo 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1936-638/2019 UAB „Snobas“ iškelta bankroto byla. Bankrutavusi UAB „Snobas“ atsakovei liko skolinga 47 703,23 Eur nuomos mokesčio. 2019 m. spalio 16 d. atsakovė nutraukė su UAB „Snobas“ sudarytą nuomos sutartį ir solidariai iš UAB „Snobas“ ir laiduotojos (ieškovės) pareikalavo sumokėti 133 629,83 Eur dydžio sumą. Atsakovės reikalavimo UAB „Snobas“ pagrindas – nuomos sutartis, atsakovės solidaraus reikalavimo ieškovei pagrindas – laidavimo sutartis. 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovė ir atsakovė dėl atsakovės reikalavimo ieškovei pagal laidavimo sutartį vykdymo sąlygų sudarė sutartį, kurią pavadino taikos sutartimi. Šios sutarties 1 p. šalys aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, kad „šia Sutartimi susitaria dėl Skolos ir kitų susijusių sumų sumokėjimo Kreditoriui tvarkos ir sąlygų“. Ieškovės prievolės pagal laidavimo sutartį vykdymas taikos sutartyje detalizuotomis sąlygomis buvo užtikrintas 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovės atsakovės naudai išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kurio suma 143 216,23 Eur. Ieškovė nekvestionavo skolos už nuomą ir iš dalies vykdė atsakovės reikalavimą, kylantį iš laidavimo sutarties ir jos pagrindu sudarytos taikos sutarties, tačiau nuo 2024 metų vidurio, suabejojęs reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagrįstumu, piniginių prievolių vykdymą atsakovės naudai nutraukė. 2024 m. liepos 1 d. atsakovė pagal 2019 m. lapkričio 14 d. vekselį, kurį ieškovė išdavė atsakovei kaip piniginės prievolės pagal laidavimo sutartį užtikrinimo priemonę, pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus – pateikė vekselį apmokėti, o vekselio neapmokėjus – pateikė jį vykdyti antstoliui. Ieškovei kilus abejonių dėl atsakovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagrįstumo, 2024 m. rugsėjo 6 d. ieškovė pareikalavo atsakovės pagrįsti reikalaujamus sumokėti 85 926,60 Eur nuostolius ir jų dydį, t. y. – ieškovė pareikalavo nurodyti, koks yra 85 926,60 Eur nuostolių turinys, ir pagrįsti jį rašytiniais įrodymais. Atsakovė, atsakydama į ieškovės pareikštą reikalavimą, nurodė, kad 133 629,83 Eur reikalavimas susideda iš 47 703,23 Eur dydžio nuomininko skolos nuomotojui už nuomą ir 85 926,60 Eur dydžio nuostolių, kuriuos nuomotojas patyrė dėl nuomininko kaltės, tačiau atsakovė nuostolių turinio nedetalizavo ir nepagrindė įrodymais. Atsakovei nepagrindus (atsisakius pagrįsti) 85 926,60 Eur dydžio nuostolių turinio, atsakovė sustiprino ieškovės įsitikinimą, kad atsakovė aptariamu atveju nepatyrė nuostolių, ta apimtimi reikalavimas yra nepagrįstas, todėl su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama šia apimtimi panaikinti 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartį ir vekselį.

Ieškovės ir atsakovės sudaryta laidavimo sutartis pasibaigė 2025 m. gegužės 31 d. imtinai (laidavimo sutarties 4.1 p.). Faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad atsakovė, pasibaigus tarp šalių sudarytai laidavimo sutarčiai, per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.88 straipsnyje įtvirtintą naikinamąjį terminą nepareiškė ieškovei ieškinio dėl pagal laidavimą tenkančių piniginių prievolių vykdymo. Taigi pasibaigus laidavimo sutarčiai ir atsakovei dėl laidavimo ieškovei nepareiškus ieškinio per 3 mėn. nuo laidavimo sutarties pabaigos, ieškovės prievolė pagal laidavimo sutartį solidariai atsakyti už UAB „Snobas“ prievoles pasibaigė ir nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. neegzistuoja, todėl ieškovė neprivalo jos vykdyti. 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovė ir atsakovė sudarė taikos sutartį, kuri nėra sudaryta civilinėje byloje ar patvirtinta teismo. Taikos sutarties pagrindas yra laidavimo sutartis (taikos sutarties preambulės B punktas), šia sutartimi šalys susitarė dėl ieškovės piniginės prievolės, atsiradusios laidavimo sutarties pagrindu, vykdymo tvarkos ir sąlygų (taikos sutarties 1 p.). Taigi taikos sutartis yra laidavimo sutarties išvestinis sandoris, kuriuo aptariamas pagal laidavimo sutartį egzistuojančios prievolės vykdymas. Ieškovės prievolės, kylančios laidavimo sutarties pagrindu, vykdymas taikos sutartimi buvo užtikrintas ieškovės atsakovės naudai išduodamu vekseliu. Vekselis, kaip vienašalis sandoris, sudarytas laidavimo sutarties ir taikos sutarties pagrindu, buvo panaudotas kaip prievolės vykdymo užtikrinimo priemonė. Toks vekselis savarankiškai ieškovei nesukuria naujos (papildomos) prievolės ir negali egzistuoti savarankiškai nuo laidavimo sutarties ir prievolės vykdymą detalizuojančios taikos sutarties – nesant egzistuojančios prievolės, tokios neegzistuojančios prievolės vykdymo užtikrinimas taip pat baigiasi. Taikos sutartimi ir vekseliu nėra modifikuota egzistuojanti ieškovės piniginė prievolė, kylanti laidavimo sutarties pagrindu. Taikos sutartimi šalys susitarė dėl egzistuojančios piniginės prievolės vykdymo tvarkos ir sąlygų, o vekselis kaip vienašalis sandoris buvo išduotas ne kaip savarankiškas laidavimo ar taikos sutartį pakeičiantis sandoris, o kaip prievolės pagal laidavimo sutartį užtikrinimo priemonė. Pasibaigus ieškovės prievolei atsakyti atsakovei pagal laidavimo sutartį, taikos sutartis ir vekselis pripažintini negaliojančiais, kadangi yra iš laidavimo sutarties sudaryti išvestiniai sandoriai. Teismui netenkinus ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiais 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartį ir 2019 m. lapkričio 14 d. vekselį pasibaigus laidavimui, ieškovė reiškia alternatyvų reikalavimą dėl 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutarties ir 2019 m. lapkričio 14 d. vekselio pripažinimo negaliojančiais 85 926,60 Eur apimtimi.

Atsakovės reikalaujamos 85 926,60 Eur baudos atsiradimo pagrindas yra nuomos sutartis, t. y. atsakovė skyrė baudą UAB „Snobas“ dėl nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą dėl UAB „Snobas“ kaltės. Taigi atsakovė baudos iš ieškovės reikalauja laidavimo sutarties pagrindu. 2019 m. lapkričio 14 d. ieškovė ir atsakovė, sudarydamos taikos sutartį, susitarė dėl skolos už nuomą ir baudos sumokėjimo sąlygų bei tvarkos. Ieškovė, abejodama atsakovės reikalavimų pagrįstumu, nuo 2023 m. gruodžio 1 d. nustojo atsakovės naudai vykdyti bet kokius mokėjimus. Ieškovei nevykdant atsakovės reikalavimų, atsakovė galėjo savo pažeistas teises (įskaitant dėl netesybų priteisimo) ginti teisme reiškiant ieškinį, bet to savo apsisprendimu nedarė. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 5 dalimi ieškiniams dėl netesybų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CK 1.127 straipsniu, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovė apie savo pažeistą teisę sužinojo arba turėjo sužinoti tuomet, kai ieškovė nustojo atsakovės naudai vykdyti bet kokius mokėjimus. Taigi atsakovė yra akivaizdžiai praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netesybų priteisimo, todėl toks reikalavimas nerealizuotinas priverstinai, padedant valstybei. CK 1.131 straipsnis įtvirtina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi, esant nepatvirtintai taikos sutarčiai, taip pat esant nesumokėtai ir iš ieškovės neišieškotai 85 926,60 Eur baudai bei atsakovei praleidus ieškinio dėl baudos priteisimo senaties terminą, atsakovė iš esmės prarado galimybę prisiteisti netesybas, todėl toks reikalavimas nėra realizuotinas priverstine tvarka.

Šalies argumentai

Atsakovė nesutiko su pareikštu ieškiniu, nurodė esmines faktines aplinkybes ir argumentus:

Tarp nuomotojos UAB „Imlitex Holdings“ ir nuomininkės UAB „Snobas“ buvo sudaryta 2018 m. birželio 1 d. patalpų nuomos sutartis. Nuomos sutartimi UAB „Snobas“ išsinuomojo 232,41 kv. m patalpas, kurios, pagal konkrečius UAB „Snobas“ reikalavimus, t. y. patalpų įrengimo aprašą ir patalpų įrengimo technologinę užduotį, nuomotojo lėšomis buvo pritaikytos nuomininkės poreikiams, t. y. restorano veiklai. Patalpas pagal nuomos sutartį UAB „Snobas“ išsinuomojo 7 m. laikotarpiui (nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2025 m. birželio 15 d.). Už išsinuomotas patalpas UAB „Snobas“ įsipareigojo mokėti 20 Eur už vieną kv. m patalpų + PVM nuomos mokestį, nuomos sutartyje numatant kasmetinį nuomos mokesčio koregavimą SVKI vidutiniu metiniu pokyčiu (padidėjimu). Taigi, per visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį iš patalpų nuomos turėjo būti gauta ne mažiau kaip 553 508,46 Eur nuomos pajamų. Už UAB „Snobas“ prievolių pagal nuomos sutartį vykdymą laidavo su UAB „Snobas“ susijusi bendrovė – ieškovė, pasirašydama 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartį ir prisiimdama solidarią atsakomybę už prievolių pagal nuomos sutartį vykdymą. Aplinkybę, kad ieškovė ir UAB „Snobas“ yra susiję asmenys, patvirtina faktai: vienintele UAB „Snobas“ akcininke iki 2020 m. spalio 6 d. buvo O. A.-N., kuri yra ir ieškovės daugumos akcininkė; UAB „Snobas“ ir ieškovės vadovas buvo tas pats asmuo – A. N.. UAB „Snobas“ nuomos sutartimi prisiimtų prievolių tinkamai nevykdė, todėl pagal nuomos sutartį susidarė reikšmingo dydžio įsiskolinimas. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1936-638/2019 iškėlė UAB „Snobas“ bankroto bylą. Atsakovė 2019 m. spalio 16 d. pranešimu, t. y. praėjus vos 16 mėn. nuo nuomos sutarties sudarymo, buvo priversta nuomos sutartį nutraukti nuo 2019 m. lapkričio 30 d., laikant minėtą dieną paskutine nuomos sutarties galiojimo diena. Pranešimu apie nuomos sutarties nutraukimą tiek UAB „Snobas“, tiek ieškovė buvo informuoti, kad skola už nuomą yra 47 703,23 Eur; už nuomos sutarties nutraukimą taikytina nuomos sutarties 7.23 p. šalių sutarta 85 926,60 Eur bauda, kuri laikoma minimaliais ir neįrodinėtinais nuomotojo nuostoliais, atitinkančiais 18 mėn. nuomos mokesčio dydį. Pranešimu atsakovė, be kita ko, pareikalavo UAB „Snobas“ ir ieškovės solidariai nedelsiant sumokėti tiek 47 703,23 Eur skolą, tiek 85 926,60 Eur baudą. Nei UAB „Snobas“, nei ieškovė, kaip laiduotoja, neginčijo nei nuomos sutarties nutraukimo, nei nuomos sutarties pagrindu atsiradusių finansinių prievolių – skolos ir baudos, iš viso 133 629,83 Eur. Netgi priešingai, UAB „Snobas“ bankroto byloje įsiteisėjusia ir galiojančia 2019 m. lapkričio 21 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas 133 629,83 Eur atsakovės finansinis reikalavimas UAB „Snobas“ atžvilgiu, apimantis tiek skolos, tiek baudos sumas. Atsižvelgdamos į tai, kad ieškovė niekada neginčijo laidavimo sutarties pagrindu atsakovės atžvilgiu turimų finansinių prievolių ir siekdamos tai įtvirtinti raštu bei aiškiai susitarti dėl finansinių prievolių vykdymo, ieškovė ir atsakovė sudarė taikos sutartį, kuri tiek ieškovei, tiek atsakovei turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi ieškovė besąlygiškai pripažino atsakovės atžvilgiu turimas finansines prievoles. Konkrečiai, taikos sutarties F, G ir 8(ii) punktuose ieškovė nurodė, kad pripažįsta skolos ir baudos buvimo faktą, dydį, atsiradimo pagrindus ir įsipareigoja skolą ir baudą sumokėti atsakovei. Skolos ir baudos mokėjimo tvarka buvo sutarta taikos sutarties 2 punkte, numatant, kad skolos ir baudos suma atsakovei bus sumokėta per 120 mėn. laikotarpį lygiomis dalimis po 1 113,58 Eur kas mėn. Taikos sutarties vykdymas buvo užtikrintas ieškovės atsakovei išduotu vekseliu. Taigi taikos sutarties sudarymu ir vekselio išdavimu ieškovė besąlygiškai pripažino ir patvirtino savo savarankiškas finansines prievoles atsakovės atžvilgiu ir susitarė dėl jų vykdymo. Vis dėlto, nepaisant atsakovės geranoriškumo, t. y. sutikimo taikos sutartimi išdėstyti finansinių prievolių vykdymą ir netgi pakeisti prievolių vykdymo terminą, ieškovė galiausiai liovėsi visa apimtimi ir laiku vykdyti savo finansines prievoles pagal taikos sutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovė buvo priversta kreiptis į antstolį dėl vykdomojo įrašo vekselyje atlikimo. Vykdomasis įrašas vekselyje buvo atliktas 2024 m. liepos 1 d., vykdomojo įrašo pagrindu antstolio kontoroje buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0090/24/01214 dėl skolos iš ieškovės išieškojimo. Nelaikytina sutapimu tai, kad vos tik atsakovė pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus ieškovės atžvilgiu, t. y. pradėjo vykdomąją bylą, pastaroji ėmė kelti klausimus dėl turimų finansinių prievolių pagrįstumo. Konkrečiai, pavyzdžiui, 2024 m. liepos 26 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti 2019 m. spalio 16 d. pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą ir 133 629,83 Eur reikalavimo detalizaciją su pagrindimu, nors pranešimas ieškovei buvo išsiųstas dar 2019 m. spalio 16 d. ir buvo ieškovės dispozicijoje. Netrukus po to ieškovė inicijavo šią bylą. Proceso eigoje, galbūt suprasdama savo pozicijos visišką nepagrįstumą ir neperspektyvumą, ieškovė savo ieškinį kardinaliai pakeitė. Ieškovė modifikavo tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką, ir pateikė visiškai naują – „Patikslintą ieškinį“ – kuriuo, atsisakiusi motyvų, įrodinėtų pradiniu ieškiniu, ieškovė ėmėsi taikos sutartį ir vekselį, be kita ko, ginčyti jau ir visa apimtimi ir visiškai nauju aspektu, t. y. dėl neva pasibaigusio laidavimo pagal laidavimo sutartį. Tačiau nei ieškovės samprotavimai apie laidavimo pasibaigimą yra pagrįsti, nei laidavimo sutartis apskritai turi kokią nors reikšmę ieškovės prievolėms atsakovės atžvilgiu, kurios šiuo atveju kyla iš sudarytos taikos sutarties ir vekselio.

Atsakovės 133 629,83 Eur finansinis reikalavimas (kurį sudaro 47 703,23 Eur skola ir 85 926,60 Eur bauda) tiek UAB „Snobas“, tiek ieškovės atžvilgiu, visų pirma, kilo iš nuomos sutarties ir niekada nebuvo ginčijamas. Nagrinėjamu atveju, sudarydamos ilgalaikę, terminuotą nuomos sutartį dėl patalpų, kurios dar ir buvo įrengtos pagal UAB „Snobas“ reikalavimus, šalys sutarė dėl baudos taikymo tais atvejais, kai nuomos sutartis yra nutraukiama anksčiau termino. Baudos dydį šalys nustatė, be kita ko, proporcingai įvertindamos, kuriame nuomos sutarties etape, t. y. kiek laiko likus iki nuomos sutarties termino pabaigos, nuomos sutartis yra nutraukiama. Šiuo atveju, kadangi nuomos sutartis buvo nutraukta praėjus vos 16 mėn. nuo jos sudarymo, pritaikytas baudos dydis atitiko 18 mėn. nuomos mokesčio sumą.

Atsakovės 133 629,83 Eur finansinis reikalavimas ne tik kad niekada nebuvo ginčijamas, bet netgi buvo patvirtintas įsiteisėjusia bei galiojančia teismo nutartimi, priimta UAB „Snobas“ bankroto byloje.

Atsakovei pareiškus finansinius reikalavimus ieškovei kaip laiduotojai, ieškovė taikos sutarties sudarymu, vekselio išdavimu ir prievolių pagal taikos sutartį vykdymu pati savarankiškai pripažino atsakovei turimas finansines prievoles, kurių vykdymo nepagrįstai ir nesąžiningai pareikštu patikslintu ieškiniu siekia išvengti. Taikos sutartimi, be kita ko, užtikrinta dar ir ieškovės išduotu vekseliu, ieškovė pripažino atsakovės turimus finansinius reikalavimus ir besąlygiškai įsipareigojo juos įvykdyti. Taigi, išsprendžiant šalių tarpusavio klausimus ne teismo tvarka – sudarant taikos sutartį – buvo įtvirtintas šalių susitarimas tiek dėl ieškovės turimų (pripažintų) prievolių, tiek dėl jų vykdymo. Atitinkamai, esant sudarytai taikos sutarčiai, yra akivaizdžiai nepagrįstas patikslinto ieškinio teiginys, kad „pasibaigus laidavimo sutarčiai ir laidavimui, neliko teisinio ir faktinio pagrindo, kuriuo ieškovas būtų atsakingas atsakovui dėl atsakovo pareikštų reikalavimų vykdymo <...>“. Visų pirma ieškovės samprotavimai apie laidavimo pasibaigimą yra nepagrįsti ir neįrodyti. Antra, nagrinėjamai bylai jie visiškai nėra aktualūs, nes ieškovės turimos finansinės prievolės atsakovės atžvilgiu yra įtvirtintos būtent taikos sutartyje, užtikrintoje vekseliu, todėl laidavimo pasibaigimas (net jeigu ir būtų įrodytas, su tuo atsakovė kategoriškai nesutinka), ieškovės prievolėms atsakovės atžvilgiu jokios įtakos neturi ir negalėtų turėti ir šalys tai aiškiai numatė taikos sutartyje. Nors patikslintame ieškinyje ieškovė teigia, kad neva „taikos sutartis yra laidavimo sutarties išvestinis sandoris, kuriuo aptariamas pagal laidavimo sutartį egzistuojančios prievolės vykdymas“, tai yra nepagrįsta. Visų pirma, kaip jau minėta, taikos sutarties F, G ir 8(ii) punktuose ieškovė nurodė, kad pripažįsta skolos ir baudos buvimo faktą, dydį, atsiradimo pagrindus ir įsipareigoja bendrą skolą sumokėti atsakovei. Taigi būtent taikos sutartis nuo jos sudarymo momento sukūrė naują ieškovės prievolių atsakovei pagrindą, taip pat šių prievolių vykdymo tvarką. Taikos sutartis – teisiškai įpareigojantis dokumentas, sudarytas tarp ieškovės ir atsakovės, kuriam šalys suteikė galiojimą nepriklausomai nuo kitų aplinkybių, įskaitant Laidavimo sutarties galiojimą ar negaliojimą ar kitokį teisinį statusą. Antra, taikos sutarties 9 p. šalys aiškiai susitarė, kad būtent taikos sutarties vykdymas yra užtikrinamas ieškovės atsakovei išduodamu vekseliu. Taikos sutartis yra teisėtai sudaryta, galiojanti ir vykdytina, taip pat ir vekselis. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad ieškovė ne tik sudarė taikos sutartį ir jos vykdymą užtikrino vekseliu, bet ir vykdė taikos sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus, tokiu būdu dar kartą pripažindama ir patvirtindama savo finansines prievoles atsakovei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės bandymas pareikštu patikslintu ieškiniu kvestionuoti savo pačios ne kartą pripažintas ir netgi vykdytas finansines prievoles, akivaizdžiai yra nepagrįstas ir, atsakovės vertinimu, netgi nesąžiningas.

Ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstyti samprotavimai apie CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą senaties terminą nagrinėjamai bylai taip pat nėra aktualūs. Visų pirma, taikos sutartyje ir vekselyje yra įtvirtintas ieškovės skolinis įsipareigojimas atsakovei, kuriam yra taikomas ne ieškovės nurodytas sutrumpintas, o bendrasis ieškinio senaties terminas. Antra, atsakovė dėl ieškovės turimų skolinių įsipareigojimų nėra pareiškusi jokio ieškinio, todėl senaties termino klausimas apskritai nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinys atmestas. Iš ieškovės atsakovei priteista 21 203,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 1 d. tarp šalių buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo atsakyti už UAB „Snobas“ prievolių pagal nuomos sutartį tinkamą vykdymą. Teismas pažymėjo, kad pagrindinio skolininko prievolių pažeidimai ir nuomos sutarties nutraukimas įvyko dar galiojant laidavimo sutarčiai, todėl ieškovės, kaip laiduotojos, atsakomybė atsirado iki laidavimo termino pabaigos. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovės argumentą, kad pasibaigus laidavimo terminui savaime pasibaigė ir jos prievolės atsakovei.

Teismas taip pat nustatė, kad tarp šalių kilus ginčui dėl atsakovės finansinių reikalavimų, 2019 m. lapkričio 14 d. buvo sudaryta taikos sutartis. Šia sutartimi ieškovė pripažino atsakovės reikalavimą, jo dydį bei pagrindą, susitarė dėl prievolės vykdymo terminų ir tvarkos, o prievolių įvykdymui užtikrinti išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Teismo vertinimu, taikos sutartis buvo sudaryta šalių laisva valia, siekiant galutinai sureguliuoti tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius ir išvengti teisminio ginčo.

Vertindamas ieškovės argumentus, kad taikos sutartis ir vekselis yra išvestiniai iš laidavimo sutarties sandoriai, teismas padarė išvadą, kad taikos sutartis yra savarankiškas civilinis sandoris, sukuriantis šalims naujas teises ir pareigas. Teismas pažymėjo, kad taikos sutarties tikslas buvo galutinai sureguliuoti tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovės reikalavimų, todėl jos galiojimas negali būti siejamas vien su laidavimo sutarties galiojimo terminu. Teismas nurodė, kad taikos sutartimi šalys iš naujo susitarė dėl prievolės dydžio, vykdymo terminų ir tvarkos, todėl šios sutarties sukeltos teisinės pasekmės yra savarankiškos.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad po taikos sutarties sudarymo ieškovė ilgą laiką ją vykdė, mokėjo sutartyje nustatytas įmokas, neginčijo nei pačios sutarties, nei joje nurodytos prievolės dydžio. Tokie ieškovės veiksmai, teismo vertinimu, patvirtina, kad ji laikė taikos sutartį galiojančia ir privaloma vykdyti, todėl vėlesnis siekis ginčyti jos galiojimą nėra suderinamas su pačios ieškovės ankstesniu elgesiu.

Spręsdamas dėl ieškovės argumento, kad taikos sutartis negalioja, nes nebuvo patvirtinta teismo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenustato pareigos kiekvieną šalių sudarytą taikos sutartį tvirtinti teisme. Teismas nurodė, kad neteisminė taikos sutartis yra galiojantis civilinis sandoris, sukuriantis šalims teises ir pareigas, jeigu nėra nustatyta sandorio negaliojimo pagrindų. Kadangi ieškovė neįrodė nė vieno įstatyme numatyto pagrindo, dėl kurio taikos sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia, teismas neturėjo pagrindo tenkinti šio reikalavimo.

Atmesdamas alternatyvų ieškinio reikalavimą dėl taikos sutarties ir vekselio pripažinimo negaliojančiais 85 926,60 Eur dalyje, teismas konstatavo, kad ieškovės argumentai dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo neturi lemiamos reikšmės šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad šalys buvo sudariusios taikos sutartį, kuria ieškovė pripažino atsakovės reikalavimą ir jo dydį, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareikšto reikalavimo priteisimo, kuriam būtų aktualus ieškinio senaties instituto taikymas.

Pasisakydamas dėl vekselio, teismas nurodė, kad jis buvo išduotas taikos sutarties vykdymui užtikrinti. Kadangi teismas nenustatė pagrindo pripažinti negaliojančia taikos sutartį, nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančiu ir jos vykdymą užtikrinantį vekselį. Todėl ieškinio reikalavimai dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu taip pat buvo atmesti.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės patikslintą ieškinį atmetus visiškai, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Teismas pažymėjo, kad atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė įrodymus apie 28 688,89 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, 55 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 729,57 Eur administracinio pobūdžio išlaidas. Vertindamas šių išlaidų atlyginimo klausimą, teismas vadovavosi CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis bei Rekomendacijomis dėl užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą dydžio. Teismas konstatavo, kad ne visos atsakovės prašomos atlyginti išlaidos gali būti laikomos bylinėjimosi išlaidomis, priteistinomis iš priešingos šalies, todėl administracinio pobūdžio išlaidų nepriteisė, o atsakovės naudai pripažino pagrįstomis ir iš ieškovės priteisė 21 148,14 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 55 Eur žyminio mokesčio, iš viso 21 203,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, iš ieškovės valstybei priteisė 15,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau − ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pabaigą. Apeliantės teigimu, tarp šalių sudaryta laidavimo sutartis buvo terminuota ir pasibaigė 2025 m. gegužės 31 d. Kadangi atsakovė per tris mėnesius nuo laidavimo termino pabaigos nepareiškė ieškovui ieškinio, pagal CK nuostatas, laidavimas pasibaigė, todėl nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ieškovo prievolė pagal laidavimo sutartį nebeegzistuoja.

Teigia, kad 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartis nėra savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, o tik susitarimas dėl iš laidavimo sutarties kylančios prievolės vykdymo tvarkos ir sąlygų. Taikos sutarties preambulėje bei jos 1 punkte aiškiai nurodyta, kad šalys susitarė dėl pagal laidavimo sutartį atsiradusios skolos sumokėjimo tvarkos, todėl ši sutartis laikytina išvestiniu sandoriu, priklausančiu nuo laidavimo sutarties galiojimo.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl novacijos instituto taikymo. Apeliantas nurodo, kad taikos sutartimi nebuvo sukurta nauja prievolė, nebuvo pakeistas nei prievolės dalykas, nei jos įvykdymo būdas, nei kreditorius ar skolininkas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti novaciją. Kadangi novacija nepreziumuojama ir turi būti aiškiai išreikšta, o tokio susitarimo šalys nesudarė, taikos sutartis negali būti laikoma pakeitusia laidavimo pagrindu atsiradusią prievolę.

Nurodo, kad vekselis buvo išduotas tik kaip laidavimo sutarties pagrindu atsiradusios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl negali egzistuoti savarankiškai ir atsietai nuo laidavimo sutarties bei taikos sutarties. Dėl šios priežasties, pasibaigus laidavimo pagrindu atsiradusiai prievolei, taikos sutartis ir vekselis taip pat turi būti pripažinti negaliojančiais.

Ginčija pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliantės teigimu, atsakovės prašytos priteisti išlaidos viršijo Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, o pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino atskirų teisinių paslaugų pobūdį, jų būtinumą bei protingumą. Apeliantė nurodo, kad dalis atsakovės deklaruotų išlaidų, įskaitant administracinio pobūdžio išlaidas, informavimo klientui išlaidas ir kai kurių procesinių dokumentų rengimo kaštus, neatitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijų. Apeliantės skaičiavimu, atsakovei galėjo būti priteista ne didesnė kaip 16 860,43 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat turi būti pakeista.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Nurodo, kad nors apeliantė prašo panaikinti visą sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas alternatyvus ieškinio reikalavimas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu 85 926,60 Eur apimtimi. Todėl laikytina, kad ši sprendimo dalis iš esmės nėra ginčijama, o alternatyvus reikalavimas nebepalaikomas.

Nurodo, kad ieškovės, kaip laiduotojos, atsakomybė atsirado dar 2019 m., kai nuomininkė pažeidė nuomos sutartį ir ši buvo nutraukta. Atsiradus laiduotojos atsakomybei, ieškovė 2019 m. lapkričio 14 d. sudarė taikos sutartį, kuria besąlygiškai pripažino 133 629,83 Eur skolą, jos dydį bei atsiradimo pagrindus ir įsipareigojo ją sumokėti. Todėl vėlesnis laidavimo termino pasibaigimas nepanaikina jau atsiradusios ir pripažintos prievolės.

Pažymi, kad taikos sutartis yra savarankiškas ir galiojantis sandoris. Atsakovės vertinimu, taikos sutartis nėra laidavimo sutarties priedas ar išvestinis sandoris. Šalys joje susitarė ne tik dėl prievolės vykdymo tvarkos, bet ir dėl pačios skolos egzistavimo, dydžio bei jos vykdymo sąlygų. Taikos sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, nėra nuginčyta įstatyme nustatytais pagrindais ir todėl turi šalims įstatymo galią. Vien tai, kad sutarties preambulėje minimos laidavimo aplinkybės, nesudaro pagrindo laikyti ją priklausoma nuo laidavimo sutarties galiojimo.

Atsakovė remiasi draudimo prieštarauti savo ankstesniam elgesiui (venire contra factum proprium) principu ir pažymi, kad ieškovė ne tik pripažino skolą taikos sutartyje, bet ir ilgą laiką ją vykdė. Todėl ieškovė negali paneigti savo paties anksčiau besąlygiškai pripažintų įsipareigojimų.

Pažymi, kad vekselis užtikrina taikos sutarties, o ne laidavimo sutarties vykdymą. Atsakovė pabrėžia, kad pagal taikos sutarties 9 punktą vekselis buvo išduotas būtent taikos sutarties įvykdymui užtikrinti. Kadangi taikos sutartis galioja ir nėra pripažinta negaliojančia, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir ją užtikrinantį vekselį. Atsakovės vertinimu, vekselis nėra susietas su laidavimo sutarties galiojimo terminu.

Pažymi, kad alternatyvus ieškinio reikalavimas dėl ieškinio senaties pagrįstai atmestas. Atsakovė nurodo, kad apeliantė šios sprendimo dalies apskritai neginčija. Be to, ieškinio senatis taikoma reikalavimams, pareikštiems ieškiniu, o šioje byloje pati ieškovė kreipėsi į teismą dėl taikos sutarties ir vekselio pripažinimo negaliojančiais. Todėl ji negali remtis ieškinio senatimi kaip pagrindu savo reikalavimams tenkinti. Atsakovė taip pat nurodo, kad net ir patenkinus šį alternatyvų reikalavimą, tai nesukeltų ieškovei siekiamų teisinių padarinių vykdymo procese.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir tinkamai apskaičiuotos. Atsakovė pažymi, kad visos jos prašytos priteisti išlaidos buvo realiai patirtos, pagrįstos sąskaitomis ir mokėjimo dokumentais. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino kiekvieną išlaidų poziciją, vadovavosi Rekomendacijomis dėl maksimalių advokato pagalbos išlaidų dydžių ir sumažino prašytą 29 473,46 Eur sumą iki 21 203,14 Eur. Todėl nėra teisinio pagrindo šią sumą mažinti dar labiau.

Pažymi, kad byla buvo pakankamai sudėtinga ir didelės apimties. Atsakovė nesutinka su apelianto argumentais, kad byloje nebuvo sudėtingų teisinių ar faktinių klausimų. Nurodoma, kad pats ieškovės atstovas pirmosios instancijos teisme bylą apibūdino kaip gana sudėtingą teisiniu požiūriu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, įvertinus bylos apimtį, procesinių dokumentų kiekį ir nagrinėtų teisinių klausimų sudėtingumą, yra pagrįstas.

Pažymi, kad dalis apeliacinio skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų apskritai nėra aktualūs. Pirmosios instancijos teismas nepriteisė administracinio pobūdžio išlaidų ir išlaidų už kliento informavimą apie procesą, kurias apeliantė kritikuoja savo skunde. Todėl argumentai dėl šių išlaidų nepagrįstumo neturi reikšmės sprendžiant priteistų bylinėjimosi išlaidų teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarka ir ribos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl laidavimo prievolės pripažinimo pasibaigusia ir taikos sutarties bei vekselio pripažinimo negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. birželio 1 d. nuomininkė UAB „Snobas“ ir nuomotoja UAB „Imlitex Holding“ sudarė ilgalaikę patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. IMXH/2018-06-01. 2018 m. birželio 1 d. nuomos sutarties specialiosios dalies 7 punkte susitarta dėl bendrosios dalies pakeitimų. 7.17 papunkčiu pakeista 24.1.3. papunkčio redakcija dėl nuomos sutarties nutraukimo sąlygų: „Nuomininkas ilgiau nei 45 dienas vėluoja sumokėti nuomos mokestį, komunalinių paslaugų mokesčius, eksploatavimo išlaidas ir/ar kitus sutartyje numatytus mokesčius“. 7.23 papunkčiu pakeisti bendrosios dalies 24.7. ir 24.9. papunkčiai: „24.7. Nuomotojui nutraukus Sutartį per pirmus 2 nuomos metus bet kuriuo iš 24.1. punkte numatytų pagrindų, nuomininkas privalo per 30 dienų nuo Sutarties nutraukimo dienos sumokėti Nuomotojui 18 mėnesių Nuomos mokesčio dydžio (įskaitant PVM) baudą už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą <...>“. 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartimi Nr. ImxH/2018-06-01/2 ieškovė UAB „Kūrybinė virtuvė“ laidavo nuomotojai UAB „Imlitex Holding“ už nuomininkės UAB „Snobas“ sutartines prievoles pagal 2018 m. birželio 1 d. nuomos sutartį Nr. IMXH/2018-06-01.

Nuomininkei UAB „Snobas“ 2018 m. liepos 24 d. pranešimu Nr. ImxH/18-07-24/3 pranešta, kad nuomotoja perleido nuosavybės teisę į pastatą, kuriame yra nuomojamos patalpos, UAB „DAO SPB 1“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB Verslo centras „Arka“). Nuomininkei UAB „Snobas“ Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsiteisėjusia nutartimi iškelta bankroto byla civilinėje byloje Nr. B2-1936-638/2019. Naujoji nuomotoja UAB „DAO SPB 1“ 2019 m. spalio 16 d. nutraukė nuomos sutartį su UAB „Snobas“ dėl susidariusio nuomos mokesčio įsiskolinimo. Pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nuomos mokesčio skola sudarė 47 703,23 Eur. Taip pat už nuomos sutarties nutraukimą anksčiau laiko prašoma nuomininkės ir laiduotojos solidariai apmokėti 85 926,60 Eur minimalių nuostolių, kurie atitinka 18 mėn. patalpų nuomos mokesčio dydį.

2019 m. lapkričio 14 d. ieškovė ir atsakovė sudarė taikos sutartį, kuria ieškovė pripažino 133 629,83 Eur skolą. 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutarčiai užtikrinti ieškovė UAB „Kūrybinė virtuvė“ išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 143 216,23 Eur sumos atsakovei. Byloje pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovė UAB „Kūrybinė virtuvė“ atlikdavo mokėjimus pagal taikos sutartį nuomotojai laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d.

2024 m. liepos 1 d. notarė J. Š. atliko vykdomąjį įrašą pagal 2019 m. lapkričio 14 d. vekselį, kuriuo atsakovė vėliau kreipėsi į antstolę dėl skolos išieškojimo. 2024 m. liepos 26 d. ieškovė pateikė atsakovei prašymą dėl skolos detalizavimo. 2024 m. rugsėjo 6 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę elektroniniu laišku prašydama detalizuoti, kas sudaro 133 329,83 Eur reikalavimą. Atsakovė elektroniniame laiške pakartotinai nedetalizavo sumos, tačiau nurodė dėl nuomos sutartimi susitartos baudos ir persiuntė nuomos sutarties 24.7 papunktį, kuriame susitarta dėl 18 mėn. nuomos mokesčio dydžio baudos, kuri taikoma už išankstinį nuomos sutarties nutraukimą.

Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei prašydama pripažinti ieškovės ir atsakovės sudarytą 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartį negaliojančia visiškai nuo 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartyje Nr. lmxH/2018-06-01/2 apibrėžto laidavimo pabaigos (2025 m. rugsėjo 1 d.) pasibaigus laidavimui; pripažinti 2019 m. lapkričio 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu visiškai nuo 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartyje Nr. lmxH/2018-06-01/2 sulygto laidavimo pabaigos (2025 m. rugsėjo 1 d.) pasibaigus laidavimui; alternatyviai prašė pripažinti 2019 m. lapkričio 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu 85 926,60 Eur apimtimi nuo 2024 m. birželio 2 d., suėjus ieškinio senaties terminui dėl netesybų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė, nesutikdama su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pabaigą. Apeliantės teigimu, tarp šalių sudaryta laidavimo sutartis buvo terminuota ir pasibaigė 2025 m. gegužės 31 d. Kadangi atsakovė per tris mėnesius nuo laidavimo termino pabaigos nepareiškė ieškovui ieškinio, pagal CK nuostatas, laidavimas pasibaigė, todėl nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ieškovo prievolė pagal laidavimo sutartį nebeegzistuoja.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, ginčijamo sprendimo motyvus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad pasibaigus laidavimo sutarties terminui pasibaigė ir ieškovės prievolės atsakovei pagal 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartį bei šios sutarties vykdymui užtikrinti išduotą vekselį.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų.

Laidavimo samprata apibrėžta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuomininkei UAB „Snobas“ pažeidus nuomos sutartį ir atsakovei dėl šių pažeidimų nutraukus nuomos sutartį (2019 m. spalio 16 d.), ieškovei, kaip laiduotojai pagal 2018 m. birželio 1 d. laidavimo sutartį, atsirado pareiga atsakyti už pagrindinės skolininkės prievolių įvykdymą. Taigi ieškovės atsakomybė kilo dar galiojant laidavimo sutarčiai, o ne pasibaigus jos terminui.

Apeliantė savo poziciją grindžia tuo, kad laidavimo sutartis buvo terminuota, jos galiojimas pasibaigė 2025 m. gegužės 31 d., o atsakovei per tris mėnesius nuo šio termino pabaigos nepareiškus ieškinio laiduotojai, laidavimas pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį pasibaigė. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju minėta teisės norma negali būti aiškinama ir taikoma izoliuotai nuo konkrečių bylos aplinkybių bei vėliau tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių.

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo laidavimo termino arba pagrindinės prievolės įvykdymo termino pabaigos nepareiškia laiduotojui ieškinio. Šios normos paskirtis – apsaugoti laiduotoją nuo neriboto ir neapibrėžto atsakomybės laikotarpio tais atvejais, kai kreditorius, atsiradus pagrindui reikalauti prievolės įvykdymo, ilgą laiką nesiima jokių veiksmų savo teisėms įgyvendinti. Tačiau nagrinėjamoje byloje susiklostė iš esmės kitokia situacija.

Kaip nustatyta byloje, dar iki laidavimo termino pabaigos šalys 2019 m. lapkričio 14 d. sudarė taikos sutartį, kuria ieškovė aiškiai pripažino atsakovės reikalavimą, jo dydį ir atsiradimo pagrindą, susitarė dėl prievolės vykdymo terminų bei tvarkos, o šių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti išdavė vekselį. Taigi iki laidavimo termino pabaigos tarp šalių ne tik buvo atsiradusi laiduotojos atsakomybė, bet ir buvo pasiektas susitarimas dėl šios atsakomybės įgyvendinimo bei prievolės vykdymo sąlygų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama taip, kad kreditorius, gavęs laiduotojo skolos pripažinimą, sudaręs taikos sutartį ir gavęs papildomą prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, vis tiek privalėtų pareikšti ieškinį laiduotojui vien tam, kad neprarastų savo teisių. Toks aiškinimas neatitiktų nei šios normos paskirties, nei taikos sutarties instituto esmės. Priešingas aiškinimas reikštų, kad šalių susitarimas taikiai išspręsti ginčą ir išvengti teisminio proceso netektų teisinės prasmės, nes kreditorius, nepaisydamas sudarytos taikos sutarties, būtų priverstas inicijuoti teisminį procesą vien tam, kad išsaugotų savo reikalavimo teisę.

Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir CK 6.88 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią terminuoto laidavimo, kuriuo užtikrinta būsima prievolė, pabaigą. Byloje nėra ginčo, kad prievolė, už kurios įvykdymą laidavo ieškovė, buvo atsiradusi dar gerokai iki laidavimo termino pabaigos. Priešingai, būtent iš jau atsiradusios ir vykdytinos prievolės tarp šalių kilo ginčas, kuris vėliau buvo sureguliuotas taikos sutartimi. Todėl CK 6.88 straipsnio 2 dalyje nustatytos laidavimo pasibaigimo sąlygos šiuo atveju apskritai neegzistuoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pozicija iš esmės grindžiama prielaida, jog 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutarties sudarymas neturėjo jokios savarankiškos teisinės reikšmės, todėl ir po jos sudarymo atsakovė, siekdama išsaugoti savo reikalavimo teisę ieškovės atžvilgiu, privalėjo laikytis CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ieškiniui pareikšti laiduotojai. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka.

Iki laidavimo termino pabaigos tarp šalių nebeegzistavo situacija, kai kreditorė turėjo neapibrėžtą ar ginčijamą reikalavimą laiduotojai, kurį būtų privalėjusi pareikšti teisme, siekdama išsaugoti laidavimo galiojimą. Priešingai, šalys dar 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartimi buvo aiškiai sureguliavusios atsakovės finansinius reikalavimus, ieškovė buvo pripažinusi tiek prievolės egzistavimą, tiek jos dydį, tiek jos atsiradimo pagrindą, o prievolės vykdymui užtikrinti papildomai išdavė vekselį. Todėl nagrinėjamu atveju tarp šalių jau buvo susiklostę savarankiški sutartiniai santykiai, kurių turinį sudarė ne tik pirminiai laidavimo santykiai, bet ir vėliau šalių sudaryta taikos sutartis. Priešingas aiškinimas reikštų, kad kreditorius, net ir gavęs skolininko ar laiduotojo aiškų skolos pripažinimą, sudaręs taikos sutartį bei gavęs papildomą prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, vis tiek privalėtų pareikšti ieškinį vien tam, kad neprarastų reikalavimo teisės. Toks aiškinimas neatitiktų nei taikos sutarties instituto paskirties, nei civilinių teisinių santykių stabilumo, sąžiningumo bei teisėtų lūkesčių principų. Be to, tokia apeliantės pozicija faktiškai paneigtų pačios taikos sutarties esmę. Taikos sutarties paskirtis yra šalių kompromisu išspręsti kilusį ginčą ir išvengti teisminio proceso (CK 6.983 straipsnis). Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad kreditorius, sudaręs taikos sutartį ir gavęs skolos pripažinimą, kartu privalo inicijuoti teisminį procesą prieš kitą sutarties šalį vien tam, kad išsaugotų savo reikalavimo teisę.

Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad 2019 m. lapkričio 14 d. taikos sutartis nėra savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, o tik susitarimas dėl iš laidavimo sutarties kylančios prievolės vykdymo tvarkos. Vien tai, kad taikos sutarties preambulėje nurodomos aplinkybės, susijusios su nuomos ir laidavimo santykiais, savaime nereiškia, jog ši sutartis neturi savarankiškos teisinės reikšmės. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, preambulėje išdėstytos aplinkybės paaiškina ginčo kilmę ir sutarties sudarymo priežastis, tačiau nesuponuoja išvados, kad taikos sutartis yra tik techninis laidavimo sutarties priedas.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant sutartį turi būti nustatomi tikrieji šalių ketinimai, vertinamas visas sutarties turinys, jos tikslas, sudarymo aplinkybės bei šalių elgesys po sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju tiek taikos sutarties turinys, tiek vėlesnis šalių elgesys patvirtina, kad šalys siekė galutinai sureguliuoti tarp jų kilusį ginčą dėl atsakovės finansinių reikalavimų. Būtent tokia yra taikos sutarties paskirtis, įtvirtinta CK 6.983 straipsnyje.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl novacijos instituto taikymo. Šie argumentai grindžiami klaidinga prielaida, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė išvada apie novaciją.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo novacijos ir nesirėmė CK nuostatomis, reglamentuojančiomis vienos prievolės pakeitimą kita. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad taikos sutartis yra savarankiškas šalių sudarytas sandoris, kuriuo jos sureguliavo ginčytinus tarpusavio santykius ir nustatė konkrečias tarpusavio teises bei pareigas. Todėl apeliantės argumentai dėl novacijos instituto nebuvimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, nes ginčo sprendimui novacijos instituto taikymas apskritai nebuvo būtinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir sutikus su apeliante, jog taikos sutartis nesukėlė novacijos padarinių, vien ši aplinkybė savaime nereikštų taikos sutarties negaliojimo ar jos teisinės galios išnykimo. Taikos sutarties galiojimas nėra siejamas su novacijos buvimu ar nebuvimu. Todėl apeliantės argumentai šiuo aspektu teisiškai nereikšmingi sprendžiant pareikštų reikalavimų pagrįstumą.

Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl vekselio negaliojimo. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, vekselis buvo išduotas būtent taikos sutarties vykdymui užtikrinti. Tai aiškiai nustatyta taikos sutarties 9 punkte. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad vekselio galiojimas tiesiogiai priklausė nuo laidavimo sutarties galiojimo termino.

Be to, pati apeliantė po taikos sutarties sudarymo ilgą laiką ją vykdė, mokėjo joje nustatytas įmokas ir neginčijo nei sutarties, nei vekselio galiojimo. Tik atsakovei pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus pagal vekselį, apeliantė pradėjo kvestionuoti tiek savo pačios pripažintos skolos pagrįstumą, tiek taikos sutarties bei vekselio galiojimą. Tokia procesinė pozicija negali būti vertinama atsietai nuo bendrųjų sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir civilinių teisinių santykių stabilumo principų.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė nė vieno įstatyme nustatyto taikos sutarties ar vekselio negaliojimo pagrindo. Byloje nebuvo nustatyta nei CK 6.986 straipsnyje įtvirtintų specialiųjų taikos sutarties negaliojimo pagrindų, nei bendrųjų sandorių negaliojimo pagrindų. Vien tai, kad apeliantė kitaip vertina šalių susitarimo teisines pasekmes, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais.

Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliantės teigimu, atsakovės prašytos priteisti išlaidos viršijo Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, o pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino atskirų teisinių paslaugų pobūdį, jų būtinumą bei protingumą. Apeliantė nurodo, kad dalis atsakovės deklaruotų išlaidų, įskaitant administracinio pobūdžio išlaidas, informavimo klientui išlaidas ir kai kurių procesinių dokumentų rengimo kaštus, neatitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijų. Apeliantės skaičiavimu, atsakovei galėjo būti priteista ne didesnė kaip 16 860,43 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, jų ryšį su nagrinėjama byla, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį bei atitiktį CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatoms bei Rekomendacijoms dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio.

Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo formaliu pateiktų dokumentų patikrinimu. Teismas atliko savarankišką išlaidų pagrįstumo vertinimą, analizavo kiekvieną išlaidų grupę ir dalies prašomų išlaidų apskritai nepriteisė. Iš sprendimo motyvų matyti, kad teismas nepripažino bylinėjimosi išlaidomis atsakovės prašytų administracinio pobūdžio išlaidų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl tokių išlaidų nepagrįstumo iš esmės nesusiję su faktiškai priteista suma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog apeliantė pateikia kitokį galimo priteistinų išlaidų dydžio apskaičiavimą ir mano, kad atsakovei turėjo būti priteista mažesnė suma, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas. Ši apeliacinio skundo argumentų dalis iš esmės grindžiama nesutikimu su teismo atliktu diskreciniu vertinimu, tačiau neatskleidžia konkrečių teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidų, kurios sudarytų pagrindą keisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 28 punktą; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą; ir kt.). Sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą).

Spręsdamas klausimą dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui pagal CPK 88 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas klausimą dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Kartu kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015 ir joje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 20 punktą).

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

2026 m. birželio 17 d. atsakovė pateikė prašymą dėl 4 300,23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikė išrašytą ir pateiktą apmokėti PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (galiojanti redakcija 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą maksimalus užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą, parengimą – 1,3. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (2025 m. IV ketvirtis – bruto 2 526,80 Eur).

Kolegijos vertinimu maksimalus užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti 3 284,84 Eur (1,3 x 2 536,80 Eur), Rekomendacijų 8.11 p., tačiau atsakovės teisinės paslaugų išlaidos įvertintos 4 300,23 Eur, t. y. daugiau nei 1 015,39 Eur didesne nei leistina maksimali suma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pernelyg daug ir nepagrįstai išlaidavo, todėl ne visos jos patirtos išlaidos turi būti atlyginamos, o neatlygintinos išlaidos laikytinos kaip išlaidavimo nuostoliai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės nurodytos išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos ir atsakovės pagrįstomis ir realiomis atstovavimo išlaidomis laikytina 3 284,84 Eur suma.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Verslo centrui „Arka“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kūrybinė virtuvė“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 84 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Raimonda AndrulienėIrma ČuchrajAušra Maškevičienė