- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-22
- Bylos Nr.
- e2S-1678-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01686-2026-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Pareiškėjas
- P. V.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą dėl antstolės E. M. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė E. M., Mažeikių rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Pareiškėjas P. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu / pareiškimu dėl antstolės E. M. veiksmų, kuriame prašė panaikinti antstolės 2025 m. lapkričio 4 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. gruodžio 10 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2026 m. sausio 28 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti apribojimus disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, taikyti smurtautojo užkardymą, priteisti iš antstolės E. M. materialinę žalą, priteisti iš antstolės E. M. 150 000,00 Eur moralinės žalos atlyginimą, atidėti visus vykdymo veiksmus, sustabdyti vykdomąsias bylas, nutraukti vykdomuosius procesus.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, išaiškino pareiškėjui, kad vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimis byloje dalyvaujančiam asmeniui, piktnaudžiaujančiam procesinėmis teisėmis, gali būti skiriama iki 5 000,00 Eur bauda.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2026 m. gegužės 14 d. skundu dėl antstolės E. M. veiksmų kreipėsi tiesiogiai į teismą, t. y. nepasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, numatyta CPK 510 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad proceso įstatyme nustatytų prielaidų pareiškėjui su skundu dėl antstolio veiksmų kreiptis tiesiogiai į teismą nenustatyta, o ir pats pareiškėjas jų nenurodė.
Šalies argumentai
Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų, t. y. skundą dėl antstolio veiksmų pareiškėjas pateikė tiesiogiai teismui, nesilaikydamas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl skundą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo – 1) kreiptis į Konstitucinį teismą; 2) išreikalauti iš antstolio vykdomąją bylą; 3) panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui; 4) taikyti užtikrinimo priemones – areštuoti antstolės E. M. turtą, asmenines lėšas. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas tinkamai kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, o šis nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, be to, bylą išnagrinėjo netinkamos sudėties teismas.
Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė 2026 m. gegužės 2 d. pranešimą dėl nušalinimo, kuriame prašo nušalinti visus penkis apygardų teismus, t. y. Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus apygardos teismus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nušalinimo
Atskirajame skunde apeliantas prašo nušalinti visus penkis apygardų teismus, t. y. Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus apygardos teismus. Prašymą motyvuoja tuo, kad teismai nesilaiko procesinių terminų, pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Teismai nesprendžia prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, toleruoja antstolių veiksmus. Teismų šališkumą turėtų įvertinti Teisėjų taryba, Nacionalinė teismų administracija. Kauno apygardos teismas nustatė, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjai priima vienodus procesinius sprendimus. Apygardų teismams kilo kolektyvinė atsakomybė, nes jų vadovai žinojo apie situaciją, kai Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas sujungė devynias civilines bylas (civilinės bylos Nr. e2S-821-924/2026, e2S-864-390/2026, e2S-936-1060/2026, e2S-943-1043/2026, e2S-981-413/2026, e2S-997-638/2026, e2S-1190-390/2026, e2S-1191-924/2026, e2S-1194-886/2026). Bylų sujungimas patvirtina, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose teisingumas vykdomas neobjektyviai. Pareiškėjas bando gintis, bet jam skiriamos baudos už skundų teikimą, teismų sistema pareiškėją bando nutildyti finansiškai, bet nenagrinėja ginčo iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto išreikštas prašymas dėl Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus apygardos teismų nušalinimo yra grindžiamas tapačiais argumentais, kurie jau buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2026 m. gegužės 11 d., 2026 m. gegužės 22 d., 2026 m. gegužės 27 d. ; 2026 m. gegužės 28 d., 2026 m. birželio 2 d. nutartyse, kuriuose buvo netenkinti pareiškėjo pareiškimai dėl Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių Vilniaus apygardų teismų nušalinimo.
CPK 68 straipsnio 5 dalis numato, kad pakartotinis nušalinimas negali būti grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais grįstas nušalinimas buvo atmestas, o CPK 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškus pakartotinį nušalinimą, kuris grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais grįstas nušalinimas buvo atmestas, nušalinimo klausimą išsprendžia bylą nagrinėjantis teisėjas ar teisėjų kolegija. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašymą dėl Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus apygardos teismų nušalinimo pakartotinai grindžia tais pačiais argumentais, kurie jau ne kartą Lietuvos apeliacinio teismo buvo įvertinti ir atmesti, o naujų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą abejoti teismų nešališkumu, apeliantas nenurodo.
Be to, susipažinus su apelianto dėstomais argumentais dėl visų Lietuvoje veikiančių apygardos teismų nušalinimo akivaizdu, jog toks nušalinimo pareiškimas neatitinka nušalinimo instituto paskirties. Apeliantas atskiruoju skundu inicijuodamas instancinę pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo peržiūrą ir, kartu teikdamas nušalinimo pareiškimą dėl visų Lietuvoje veikiančių apygardos teismų, iš esmės bando sukurti procesinę situaciją kuomet Lietuvoje nebūtų nei vieno jo atskirąjį skundą galinčio nagrinėti teismo. Todėl toks nušalinimo pareiškimas, pareikštas ne dėl aplinkybių, nurodytų CPK 65 ir 66 straipsniuose, ir kurio siekis ne realizuoti asmens teisę į nešališką teismą, o pademonstruoti priešišką bei emociniais argumentais grindžiamą nusistatymą prieš visą Lietuvos Respublikos teismų sistemą pripažįstamas piktnaudžiavimu procesine teise. Taigi neegzistuoja Civilinio proceso kodekse numatyti pagrindai apelianto prašymo dėl atskirąjį skundą nagrinėjančio teismo nušalinimo, tenkinimui.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Apeliantas atskirajame skunde reiškia prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tam, kad teismui / teisėjui nedviprasmiškai taptų aiškios aplinkybės, susijusios su įstatymo suteikta teise į teisminę gynybą ir jos įgyvendinimą bei realizavimą, ir pripažinti, jog teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 – „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir su morale, neatitinka faktinės tikrovės.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, apeliantas, aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti civilinio proceso įstatymo normos konstitucingumu, taip pat nenurodė, todėl šį apelianto prašymą atmeta.
Dėl vykdomosios bylos išreikalavimo
Apeliantas atskiruoju skundu prašo išreikalauti iš antstolės vykdomąją ylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo byloje yra sprendžiamas klausimas ne dėl ginčo (antstolės veiksmų) iš esmės, tačiau tik procedūrinių klausimų (skundo priėmimo), susijusių su apelianto siekiu apskųsti antstolės veiksmus, nemato pagrindo ir poreikio nagrinėjant atskirąjį skundą tikrinti kokius nors duomenis vykdomojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, šį prašymą laiko nepagrįstu, todėl jį atmeta (CPK 199 straipsnis).
Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Atskirajame skunde apeliantas prašo skubiai taikyti užtikrinimo priemones, numatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje, t. y. areštuoti antstolės E. M. turtą, asmenines lėšas, nes dėl jos tokios tikslingos, sąmoningos ir tyčinės elgsenos/veikos/neveikimo ir, nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas/nebereikalingas.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl šio apelianto reikalavimo, konstatuoja, kad pagal savo esmę tai nėra prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepaisant to, kad jis grindžiamas CPK 144 straipsniu, kadangi nėra prašoma teismo imtis procesinių priemonių užtikrinančių galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o siekiama nubausti antstolę. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Jos nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, o tik priemonė užtikrinti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų, pareikštų byloje, įvykdymą. Atsižvelgiant į išdėstytą nėra teisinio pagrindo reiškiamo prašymo tenkinimui.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu (skundu) dėl antstolės veiksmų. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė tiesiogiai teismui, nesilaikydamas šiai bylų kategorijai įstatyme nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi padavė atskirąjį skundą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti, ji neatsiejama nuo asmens pareigos kreiptis į teismą pagal įstatymų nustatytas taisykles.
Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (pareiškimą, skundą), jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Nurodyta nuostata suponuoja teismo pareigą atsisakyti priimti atitinkamą procesinį dokumentą (skundą, pareiškimą, ieškinį), kai yra tenkinamos dvi sąlygos, tai yra nagrinėtinam ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo ne teisme tvarka ir tokios tvarkos pareiškėjas nesilaikė.
Antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas atlikti procesinius veiksmus skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka (CPK 510 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo (CPK 512 straipsnis). Pagal CPK 510 straipsnio 3 dalį skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.
Tiesiogiai į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų galima kreiptis tik CPK 510 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju ir tvarka. Jeigu antstolis neišnagrinėjo skundo per CPK 510 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą arba patvarkymo, kuriuo visiškai ar iš dalies atsisakė patenkinti skundą, su vykdomąja byla ir skundu neperdavė teismui, asmuo turi teisę skundą dėl antstolio neveikimo pateikti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Kartu su skundu dėl antstolio neveikimo asmuo teismui turi pateikti ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo arba visiškai ar iš dalies nepatenkinęs neperdavė teismui. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio neveikimo, toje pačioje byloje išnagrinėja ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo procesinius veiksmus atlikti.
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad skundžiant antstolių procesinius veiksmus ar atsisakymą procesinius veiksmus atlikti, skundas pirmiausia turi būti teikiamas pačiam antstoliui (CPK 510 straipsnio 2 dalis). Tik tada, jei antstolis per nustatytą terminą neišnagrinėja skundo arba visiškai ar iš dalies skundo nepatenkinęs neperduoda jo teismui, asmuo turi teisę tiesiogiai teismui pateikti: 1) skundą dėl antstolio neveikimo; 2) skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo ar neperdavė teismui (CPK 510 straipsnio 4 dalis).
CPK įtvirtinta ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su 2026 m. gegužės 14 d. skundu / pareiškimu dėl antstolės E. M. veiksmų kreipėsi tiesiogiai į teismą. Civilinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, nesutikdamas su antstolės patvarkymu / patvarkymais pirmiausia su skundu kreipėsi į antstolę ir laikėsi CPK 510 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos privalomos ikiteisminės skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarkos. Proceso įstatyme nustatytų prielaidų pareiškėjui su skundu dėl antstolio veiksmų kreiptis tiesiogiai į teismą (CPK 510 straipsnio 4 dalis) nenustatyta, pats pareiškėjas jų taip pat nenurodė. Be to, kartu su skundu dėl antstolio neveikimo asmuo turi pateikti ir skundą dėl antstolio atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo arba visiškai ar iš dalies netenkinęs neperdavė teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teismui nepateikė nei antstoliui siųsto skundo, nei skundžiamo patvarkymo (patvarkymų) kopijų, todėl nėra aiškus jų turinys. Pareiškėjo teismui pateiktame procesiniame dokumente nėra apibrėžtas nei ginčo objektas, nei skundžiami konkretūs vykdymo veiksmai, nei jų atlikimo aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo vertinti, kad konkrečiu atveju pareiškėjas įvykdė CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
CPK XXXI skyriuje išsamiai reglamentuota skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka, antstolio ir teismo įgalinimai, kompetencijos ribos. Šiose normose nenustatyta galimybė teismui savo iniciatyva atlikti antstolio veiksmų teisėtumo vertinimą, jeigu dėl jų vykdymo proceso šalys ir suinteresuotieji asmenys nebuvo pateikę skundo CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjas kreipėsi tiesiogiai į pirmosios instancijos teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, teismas, nustatęs CPK 510 straipsnyje nustatytos išankstinės ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymą, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Atskirajame skunde apeliantas nurodė, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, tačiau apeliacinės instancijos tokį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikdamas 2026 m. gegužės 14 d. skundą / pareiškimą dėl antstolės E. M. veiksmų kartu pateikė pranešimą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjų nušalinimo, tačiau šis buvo atmestas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų priėmimo klausimą.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimą, ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsnis,
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.