Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skundžiamas Sprendimas argumentuojamas trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) kilmės. Baigusi mokslus Charkivo valstybiniame universitete, ištekėjo už (duomenys neskelbtini) piliečio ir persikėlė į Rusijos Federaciją. Pareiškėja įsidarbino kariniame dalinyje, nes tuo metu buvusiomis sąlygomis rasti darbą buvo sunku, o pagal savo specialybę rasti darbo nepavyko. Vėliau pareiškėja įsidarbino (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų skyriuje, kur dirbo iki 2003 m. rugpjūčio. Pareiškėja norėjo išeiti iš tarnybos dar 2002 m. birželį, kai pareiškėjai pasiūlė darbą grožio salone, bet tuo metu sutuoktinis sužinojo, kad po pusmečio numatomas jo perkėlimas tarnybos reikalais į Maskvos sritį, todėl pareiškėja liko dirbti iki sutuoktinio perkėlimo. Į Maskvos sritį šeima persikėlė 2003 m. Pareiškėja 2005 m. išsiskyrė. Pareiškėja 2003–2008 m. dirbo mobiliojo ryšio salone pardavėja, vėliau sekretore ir personalo vadybininke. Pareiškėja 2014 m. sudarė kitą santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu, su kuriuo susilaukė vaiko. Nepritardami karui Ukrainoje, 2022 m. pareiškėja su sutuoktiniu atvyko nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja laikosi opozicinių pažiūrų Rusijos Federacijos valdžios atžvilgiu.

Pareiškėja 2023 m. balandį gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Pareiškėja periodiškai išvykdavo į Rusijos Federaciją (vienos dienos kelionės) pasiimti pinigų už buto pardavimą. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio mėnesį panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi (pagrindas – naujas teisinis reguliavimas, susijęs su sienos kirtimu dažniau nei 1 kartą per 3 mėnesius). Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą paliko galioti. Pareiškėja su sutuoktiniu ne kartą konsultavosi Migracijos departamente, jiems buvo atsakyta, kad pareiškėja turi išvykti iš Lietuvos Respublikos ir teikti dokumentus iš naujo, t. y. gauti vizą, oficialiai patekti į valstybės teritoriją ir vėl prašyti leidimo gyventi. Migracijos departamentas patikino, kad problemų nebus, nes pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėja buvo visiškai įsitikinusi, kad taip ir bus, ir neskundė teismo sprendimo, o nusprendė išvykti iš Lietuvos Respublikos, gauti vizą ir grįžti atgal pas šeimą.

Pareiškėjos nuomone, jos buvęs darbas negali būti pagrindu išvadai apie tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į pareiškėjos darbo pobūdį, trukmę ir šeiminę padėtį bei kitas individualias aplinkybes.

Pareiškėjos tariamai keliamos grėsmės realumas siejamas su pareiškėjos buvusiu darbu, dėl kurio pareiškėja gali būti užverbuota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Tačiau Sprendime nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad pareiškėja tikėtinai gali dominti Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybas ir verbavimo atveju tikėtinai sutiktų su jomis bendradarbiauti. Pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui yra teorinio pobūdžio. Iš pareiškėjos biografijos aiškiai matyti, kad realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia.

Sprendimas buvo priimtas mechaniškai vadovaujantis VSD išvada, jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią išvadą, Sprendime nenurodoma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojamas savarankiškas tyrimas, kurį privalėjo atlikti atsakovas. Nustačius ryšius su užsienio valstybių institucijomis, reikia ištirti visas reikšmingas aplinkybes, susijusiais būtent su šiais ryšiais. Taip pat buvo būtina įvertinti ir pareiškėjos santykius su jos šeimos nariais priklausomumo aspektu. Šis tyrimas turėjo būti atliktas, kadangi pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys (duomenys neskelbtini) piliečiai, tačiau tyrimas nebuvo atliktas. Taigi, neištyrus pareiškėjos ir jos šeimos narių siejamo ryšio pobūdžio priklausomumo aspektu, Sprendimas yra neteisėtas.

Iš Sprendimo negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas (nebuvo nustatyta ir įvertinta pareiškėjos darbo pobūdis, pareigos, trukmė, pasibaigimo pagrindas, nuo darbo pasibaigimo praėjęs laiko tarpas, tolesnis darbas, pareiškėjos politinės pažiūros, sveikatos būklė, šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Taigi, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas, o vien faktas apie pareiškėjos darbą, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.

Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendimas pripažintinas neatitinkančiu ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto atsakomybės už priimtus sprendimus principo, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius. Kadangi nebuvo atliktas tokios apimties tyrimas, koks turėjo būti atliktas, atsakovas įpareigotinas šį tyrimą atlikti.

Sprendimas yra nemotyvuotas. Pirma, jame nėra argumentuotai paaiškinta, kodėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra didesnė, nei dėl Sprendimo priėmimo pareiškėjos ir šeimos narių teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai. Antra, Sprendimo motyvuojamojoje dalyje apsiribojama VSD išvados citavimu, mechaniškai atkartojant pareiškėjos darbinę patirtį. LVAT praktika šios kategorijos bylose neleidžia vadovautis išimtinai VSD išvada, tačiau įpareigoja sprendimą priimančias institucijas savo kompetencijos ribose nustatinėti ir vertinti papildomas su užsieniečiu susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju jokių papildomų aplinkybių Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra nurodyta. Trečia, atsakovui Sprendimą grindžiant VSD teiginiais, kad pareiškėja „<...> dirbdama Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose, teisėsaugos institucijoje ir valstybinėje įstaigoje, privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui“, darytina išvada, kad atsakovas su jais sutinka ir laiko juos teisiškai reikšmingais, tačiau jų nepagrindžia. Ketvirta, atsakovui Sprendimą grindžiant VSD teiginiais, kad pareiškėja „<...> gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo“ darytina išvada, kad atsakovas su jais sutinka ir laiko juos teisiškai reikšmingais, tačiau jų taip pat nepagrindžia.

Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga. Minėtas Sprendimas kelia grėsmę pareiškėjos šeimos vientisumui ir pažeidžia pareiškėjos bei jos šeimos narių teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. Sprendimu pareiškėjai neleidžiama gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Draudimo laikotarpis de facto (faktiškai) yra neribotas ir neapibrėžtas, kadangi neigiama išvada apie grėsmę valstybės saugumui siejama su pareiškėjos biografijos faktais, kurių pareiškėja negali pakeisti. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje pilietybę turintys ir Lietuvos Respublikoje gyvenantys pareiškėjos šeimos nariai (sutuoktinis ir nepilnametis vaikas) de facto verčiami arba gyventi skyrium arba išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Pritaikyta administracinio poveikio priemonė kelia grėsmę pareiškėjos šeimos vientisumui bei yra visiškai neadekvati priežasčiai, su kuria siejama grėsmė valstybės saugumui.

Nesant jokių konkrečių duomenų apie bandymą verbuoti pareiškėją arba prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus pareiškėjos veiksmus, skundžiamas Sprendimas yra prevencinio pobūdžio.

Pareiškėjai jau po karo Ukrainoje pradžios (2025 m.), kai VSD vertinimo standartas pasikeitė, buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėja jau buvo vertinama dėl grėsmės valstybės saugumui ir buvo pripažinta nekeliančia tokios grėsmės, net esant naujoms geopolitinės situacijos sąlygoms ir naujai vertinimo tvarkai. Pareiškėja ilgą laiką nebuvo laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui ir jai buvo leidžiama įvažiuoti ir būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negali atitikti VSD naujai keliamo reikalavimo neturėti darbo santykių su Rusijos Federacijos institucijomis, kadangi toks darbas yra pareiškėjos biografijos įvykęs faktas. Leidimo gyventi arba vizos suteikimas apibrėžtam terminui savaime nereiškia, kad pareiškėja negalėjo įgyti lūkesčio, jog jai praeityje turėjus leidimą gyventi, jai bus išduota viza. Sprendimu buvo nukrypta nuo konstitucinių vertybių pusiausvyros dar ir dėl to, kad nacionalinio saugumo pažeidimo prevencijos tikslais buvo realiai pažeisti pareiškėjos ir jos šeimos teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių (toliau – ir Gairės) 10.1, 11.3, 11.4, 11.5, 11.8 papunkčių.

VSD vertino, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui ir rekomendavo neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Atitinkamai, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, 2026 m. sausio 14 d. N. VIS buvo priimtas Sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.

Įvertinus pareiškėjos veiksmus (buvusias darbovietes) bei geopolitinę situaciją ir Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų taikomus veiklos metodus, pareiškėja VSD yra laikoma keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, dėl ko jai pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą. Pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualizuotai, įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, ir padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laiku galinti kilti grėsmė valstybės saugumui realiai egzistuoja ir yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu.

Pareiškėjos grėsmė nacionaliniam saugumui buvo įvertinta ne vadovaujantis bendro pobūdžio prevencija, o konkrečiu pareiškėjos situacijos įvertinimu dabartiniame geopolitiniame kontekste pagal VSD surinktus kontržvalgybinius duomenis.

Pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalies d papunktį ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį VSD yra vienintelė įgaliota ir kompetentinga institucija pripažinti užsieniečio keliamą (nekeliamą) grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Atitinkamai atsakovas neturi teisinio pagrindo ignoruoti kompetentingos institucijos išvados apie pareiškėjos keliamą grėsmę vidaus saugumui priimant sprendimą išduoti vizą.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai. Taigi, reglamentavimas yra aiškus ir konkretus – jei asmuo laikomas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui, vizą atsisakoma išduoti. Todėl šiuo atveju, esant tokiai VSD išvadai, konsulinis pareigūnas turėjo pareigą atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą, o ne spręsti, ar vadovautis VSD išvada, ar ne.

Pareiškėjos cituojama praktika dėl priklausomumo įvertinimo yra suformuota nagrinėjant bylas dėl atsisakymų išduoti leidimus gyventi, kai jų prašoma šeimos susijungimo atveju. Taip pat pareiškėjos cituojama praktika pasisako ne Šengeno vizų išdavimo praktikos klausimais.

Pareiškėjai įteiktoje standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje bei Sprendime yra aiškiai nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas bei detalūs motyvai. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė susipažinti su detaliais sprendimo atsisakyti išduoti jai Šengeno vizą motyvais (išrašu iš Lietuvos nacionalinės vizų informacinės sistemos). Pareiškėjos galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas Sprendimas, nėra apribotos. Pareiškėja suprato, kokias teisines pasekmes jai sukelia Sprendimas, o iš skundo teismui turinio matyti, kad ji efektyviai realizuoja teisę į jos manymu pažeistų teisių gynybą. Tai, kad pareiškėja nesutinka su nurodytais motyvais nereiškia, jog Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Be to, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais.

Teismai yra aiškiai pasisakę, kad aplinkybė, jog asmeniui anksčiau buvo išduodamos vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas asmens biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai Lietuvoje bus išduota viza atitinkamais pagrindais. Vien tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai Lietuva buvo išdavusi leidimą laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad situacijos vertinimas negali kisti.

Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas pagal atsakovo kompetenciją, remiantis Vizų kodeksu, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Įstatymu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 „Dėl Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašas), ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vizų išdavimą ir užsienio šalių asmenų atvykimą į Lietuvos Respubliką.

VSD turimais duomenimis, pareiškėja (duomenys neskelbtini).

Atsakydamas į pareiškėjos skunde pateiktus motyvus dėl Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatų taikymo, VSD pažymėjo, kad LVAT analogiškose bylose yra pasisakęs, kad Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos taikytinos ne Lietuvos Respublikos piliečiams, jų sutuoktiniams, o kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų sutuoktiniams. Taigi, pareiškėjos sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pareiškėja – (duomenys neskelbtini) piliečio sutuoktinė, todėl šiuo atveju Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos nėra taikomos.

Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad neturi suinteresuotumo vykti į Rusijos Federaciją, t. y., kad Rusijos Federacijoje negyvena jos giminaičiai, neturi nekilnojamojo turto ir pan., priešingai, kaip patvirtino pati pareiškėja, ji nuolat vyksta į Rusijos Federaciją.

Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėja yra dirbusi Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose, teisėsaugos institucijoje ir valstybinėje įstaigoje. Tarnybos / darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

Pareiškėjos į bylą pateiktos nuotraukos, (duomenys neskelbtini), nepatvirtina jos deklaratyvių pasisakymų, kad ji laikosi opozicinių pažiūrų, per rinkimus visada balsavo už opozicijos kandidatus, smerkia Rusijos Federacijos politiką ir pan. Nuotraukos darytos ne pareiškėjos namuose ir ne prie namų, kuriuose gyvenamąją vietą deklaruoja jos sutuoktinis.

Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduodamos vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai bus išduodamos vizos ar kitas dokumentas, leidžiantis gyventi Lietuvoje atitinkamais pagrindais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kokias aplinkybes neteisingai nustatė ar nenustatė atsakovas. Pareiškėja nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

VSD atliko kompleksinį pareiškėjos vertinimą, t. y. vertino individualią pareiškėjos situaciją, šeiminius ryšius, buvusius ir esamus darbinius ryšius, kitą su pareiškėja susijusią informaciją ir pan. Atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl, VSD nuomone, nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais.

Teikiami ir anksčiau pateikti dokumentai aiškiai rodo, kad pareiškėja vien dėl savo buvusio darbo negali kelti grėsmės valstybės saugumui, kadangi:

Pareiškėjos paskutinė darbovietė Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje ir ten eitos pareigos yra susiję su socialinio-techninio pobūdžio funkcijomis bedarbių užimtumo klausimais, t. y. neturi nieko bendro su Rusijos Federacijos vykdoma užsienio, saugumo ar gynybos politika;

Rusijos Federacijos teisės aktai nenumato jokių su saugumu ar politinėmis pažiūromis susijusių reikalavimų, taikomų asmenims, ketinantiems užimti pareigas, kurias ėjo pareiškėja. Tai reiškia, kad VSD teiginiai, esą pareiškėjos buvęs darbas reiškia, jog ji buvo tikrinama specialiųjų tarnybų dėl savo lojalumo, yra deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti;

Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) kilmės, gimusi ir užaugusi (duomenys neskelbtini), kas aktualiomis geopolitinėmis sąlygos yra teisiškai reikšminga, kadangi vargu ar asmuo gali remti savo Tėvynės ginkluotą užpuolimą, o sprendimą išvažiuoti iš Rusijos Federacijos lėmė pastarosios kariniai veiksmai Ukrainoje;

Sprendimas daro itin neigiamą įtaką pareiškėjos nepilnamečiam vaikui, turinčiam (duomenys neskelbtini) pilietybę ir nuolat gyvenančiam Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja šeimyninių ryšių aspektu atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas numato daug aukštesnį grėsmės valstybės saugumui įrodinėjimo standartą. Be to, teikiami įrodymai rodo, kad pareiškėjos nepilnametis vaikas yra emociškai labai priklausomas nuo pareiškėjos ir sunkiai išgyvena priverstinį išsiskyrimą su ja. Tai reiškia, kad neigiamo sprendimo atveju pareiškėjos vaikas, turintis (duomenys neskelbtini) pilietybę, turės palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, kas taip pat yra teisiškai reikšminga.

Sprendimas buvo priimtas mechaniškai, vadovaujantis VSD išvada, grindžiamas išimtinai VSD nuomone ir jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų arba paneigtų šią nuomonę, atsakovas nenustatinėjo.

Sprendime nėra pasisakoma dėl pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika (pirmiausia šeiminių), nėra įvertintas pareiškėjos buvusio darbo ir jos buvusių pareigų pobūdis, nėra pateikti pasirinktos administracinio poveikio priemonės proporcingumą pagrindžiantis argumentai ir kt.

Pareiškėjos atveju geopolitinė situacija nepasikeitė – pareiškėjai buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje 2025 m. vasario mėnesį, jau trejus metus vykstant karui Ukrainoje.

Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos gali verbuoti ir tuos asmenis, kurie šiuo metu nėra susiję darbo arba tarnybos santykiais su Rusijos Federacijos institucijomis. Tačiau VSD siejant pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui su jos buvusiu darbu, praėjęs laiko tarpas nuo darbo santykių nutraukimo indikuoja daug mažesnę verbavimo tikimybę. VSD nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėja atliko, ketino atlikti ar turėjo motyvų atlikti prieš tai minėtus veiksmus: platinti propagandą ar dezinformaciją arba vykdyti diversijas prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus. Priešingai, apie tai, kad nėra jokio pagrindo šiems įtarimams kilti, aiškiai byloja pareiškėją pažįstančios M. U. į bylą pateiktas liudijimas.

Pareiškėja pardavė Rusijos Federacijoje esantį turtą, pareiškėja pateikia tai patvirtinančius įrodymus. Taigi, VSD prielaida apie Rusijos Federacijoje likusį turtą yra paneigiama. Šie faktai yra prejudiciniai, kadangi juos nustatė Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija 2025 m. lapkričio 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-18974-609/2025.

Pareiškėjos buvęs sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pareiškėja negali daryti įtakos jo gyvenamajai vietai, pareiškėja su juo nebendrauja. Pareiškėjos motina ir sesuo jau daug metų gyvena (duomenys neskelbtini), o tėvas – (duomenys neskelbtini). Sutuoktinis ir vaikas gyvena Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu pareiškėjos turtiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Rusijos Federacija pagal pareiškėjos galimybes yra nutraukti.

Pareiškėja nepateikė politinio pobūdžio publikacijų socialiniuose tinkluose dėl to, kad socialiniais tinklais nesinaudoja, arba mokėjimo pavedimo Ukrainos kariuomenei, kadangi jų nedarė. Tačiau tai savaime nereiškia, kad pareiškėja negali įrodinėti priešiškumo Rusijos oficialiosios valdžios politikai kitais jai prieinamais įrodymais. Pareiškėja pateikė nuotraukas iš pareiškėjos jubiliejaus su (duomenys neskelbtini) simbolika bei pareiškėją pažįstančios M. U. liudijimą, kuriame detaliai aprašomas pareiškėjos požiūris į Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje.

II.

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) nutraukė santuoką su buvusiu sutuoktiniu.

Pareiškėja ir K. P. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje sudarė santuoką.

(Duomenys neskelbtini) Maskvos srities valstybės biudžeto įstaiga „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėja sudarė darbo sutartį.

Pareiškėjos sūnus 2018 m. gimė Rusijoje, 2019 m. buvo pakrikštytas Lietuvoje.

2020 m. gegužės 26 d. Informacijos apie darbinę veiklą, pateiktos iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių, duomenimis, pareiškėja: (duomenys neskelbtini).

Darbo knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai buvo išduotos vizos (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2024 m. vasario 15 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, pareiškėjai nuo 2024 m. vasario 9 d. nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini).

(Duomenys neskelbtini) ūkininkė J. N. ir pareiškėja sudarė darbo sutartį, pagal kurią pareiškėja priimta dirbti medelyno darbuotoja. Darbo sutarties 3 punkte nustatytas darbo sutarties terminas - (duomenys neskelbtini), šalys susitarė pratęsti darbo sutarties galiojimą nuo (duomenys neskelbtini)iki (duomenys neskelbtini).

2025 m. gruodžio 2 d. užpildytas Trumpalaikės Lietuvos vizos dokumentų kontrolinis sąrašas, kurio grafoje „Artimieji giminės, besilankantys pas ES (LEZ ir Šveicarijos) piliečius“ pažymėtos opcijos: kvietimas, kviečiančiojo asmens pilietybės patvirtinimas, giminystės ryšių patvirtinimas.

2025 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Kaliningrade pareiškėjos pateiktame kelionės aprašyme nurodyta, be kita ko, „Planuojama aplankyti (trumpas aprašymas): Važiuoju namo“.

2026 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade sprendimu Nr. 003 atsisakyta pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.

Atsakovas atsakydamas į pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą, jai pateikė tik Standartizuotos formos sprendimą, iš kurio turinio pareiškėja negalėjo suprasti aiškių Sprendimą nulėmusių motyvų. Vis dėlto, siekdama teisiniame reguliavime nustatytais tokio sprendimo apskundimo terminais pateikti teismui skundą, pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų ir ne tik inicijavo teisminį ginčą, aiškiai nurodydama, kad Sprendimo motyvai jai nėra žinomi (atitinkamai, jį ginčydama bendro pobūdžio argumentais), bet ir kreipėsi į atsakovą, kad jai būtų pateikti Sprendimo motyvai, kurie sudarytų prielaidas pareiškėjai veiksmingai ginti savo teises teisminio proceso metu.

Teismo vertinimu, Standartizuotos formos sprendime pareiškėjai pateikta informacija nesudarė prielaidų jai suprasti Sprendimo motyvų; šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, nurodydama, kad atitinkamo administracinio sprendimo motyvai (konkrečiai – Išrašas) pareiškėjai buvo pateikti susipažinti vėliau (t. y., prasidėjus teisminiam procesui).

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes teismas pabrėžė nagrinėjamu aspektu reikšmingus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 pateiktus išaiškinimus:

Nors Sprendimo standartizuota forma įžanginėje dalyje nėra nurodyta, kad Sprendimas su motyvais yra jo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną, jie priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Kaip jau minėta, Sprendime su motyvais yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šis Konsulato sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas.

Viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

Šiame teismo procesiniame sprendime pateikti išaiškinimai plėtoja ir suvienodina ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant vizas išduodančių institucijų administracinę praktiką, pagal kurią institucijos pateikia sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalį, kurioje išdėstomi išsamūs motyvai, (motyvuotą sprendimą) teisminiame procese. Šiuo sprendimu yra toliau formuojama teismų praktikos kryptis dėl jau aptartos vizas išduodančių institucijų vykdomos netinkamos administracinės praktikos. Tokia teismų praktikos raida yra pagrįsta ir objektyviai būtina, siekiant užtikrinti konstitucinius teisinio tikrumo ir aiškumo imperatyvus viešojo administravimo srityje.

Šioje administracinėje byloje konstatuotas atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjui Sprendimo su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, vertintinas kaip esminis. Pagal Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją, su kuria darnos siekia Lietuvos administracinė justicija, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokį pažeidimą paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Ši praktika formuojama taip pat atsižvelgiant į konstitucinius teisės principus – teisinės valstybės, gero administravimo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimą.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vadovautis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais. Kartu pabrėžtina, kad tokios išvados nepaneigia aplinkybė, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje sprendimas buvo priimtas ne tos bylos pareiškėjo naudai: atkreiptinas dėmesys, kad išplėstinė teisėjų kolegija tame sprendime ne kartą akcentavo konkrečios byloje nagrinėtos situacijos ypatybes (be kita ko, tai, kad byla jau antrą kartą buvo nagrinėjama abiejų instancijų administraciniuose teismuose), kurios atsižvelgiant į proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principus nulėmė atitinkamą pareiškėjui toje byloje nepalankų vertinimą. Kitaip tariant, minėtos bylos ir šios nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi nesutampa. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šiose administracinėse bylose susiklosčiusią pareiškėjų teisinę padėtį lemiančias situacijas vertinti analogiškai.

Taigi, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika ir atsižvelgdamas į nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tai, jog pareiškėjai buvo pateiktas Standartizuotos formos sprendimas, nenurodant pakankamai išsamių skundžiamo Sprendimo priėmimą nulėmusių motyvų, o galimybė susipažinti su detalesniais motyvais (Išrašu) buvo suteikta tik pareiškėjai inicijavus teisminį ginčą, laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad pareiškėja su Sprendimo motyvais susipažino savo aktyvių veiksmų dėka gavusi iš atsakovo prašytą informaciją (Išrašą), o ne atsakovui su atsiliepimu į skundą tą informaciją pateikus į nagrinėjamos administracinės bylos medžiagą (kaip nagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinės bylos atveju). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikšminga tai, kad kreipdamasi į teismą pareiškėja neturėjo galimybės žinoti pakankamų Sprendimo priėmimą nulėmusių motyvų, todėl buvo priversta skundą teismui grįsti bendro pobūdžio argumentais, o vėliau, susipažinusi su atsakovo jai pateiktais Sprendimo motyvais, turėjo teismui teikti patikslintą skundą. Šiame kontekste akcentuotina, kad tokias pasekmes lėmė pareiškėjai pateikto Standartizuotos formos sprendimo turinys, kuris nesudarė prielaidų pareiškėjai iki kreipimosi į teismą suprasti jo priėmimo motyvų, taigi, apsunkino pareiškėjos teisės į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinimą.

Teismas vertindamas Sprendimo priėmimo kontekste reikšmingą pareiškėjos individualią situaciją, kiek ji susijusi su pareiškėjos šeiminėmis aplinkybėmis, akcentavo, kad nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir mažamečio vaiko, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba valstybės saugumo užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste. Nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių, ypač mažamečio vaiko, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste.

Sprendimo (visų jį sudarančių administracinių sprendimų) turinys leidžia daryti išvadą, kad minėtas individualizavimas ir kvalifikavimas nagrinėjamu atveju atliktas nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kad vizos gavimas nagrinėjamu atveju buvo būtina prielaida pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką tam, kad ji galėtų prašyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje (šiuo aspektu žr. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį), be kita ko, su savo mažamečiu vaiku, kuris yra Lietuvoje gyvenantis (duomenys neskelbtini) pilietis, vadovaujantis šiame teismo sprendime nurodytomis Europos Sąjungos pirminės teisės normomis, daryta išvada, kad priimdamas byloje ginčijamą Sprendimą atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjos šeimines aplinkybes (pagal ESTT išplėtotus Europos Sąjungos teisės išaiškinimus, reikalaujančius įvertinti priklausomumo ryšį tarp užsieniečio ir Europos Sąjungos piliečio) bei privalėjo Sprendimą šiuo aspektu papildomai individualizuoti).

Apibendrinęs, teismas konstatavo, kad Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.

Pareiškėjos 2026 m. balandžio 20 d. byloje pateikti papildomi dokumentai, kuriuose yra ir informacija, susijusi su pareiškėjos mažamečio vaiko sveikatos būkle, pripažintina nevieša bylos medžiaga.

III.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Pareiškėja, gavusi detalius Sprendimo motyvus, tikslino skundą, byloje du kartus teikė rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, pareiškėja ir jos atstovas iš esmės pasisakė dėl atsisakymo išduoti vizą motyvų teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Taigi, ši konkreti situacija, kai pareiškėja turėjo galimybę detaliai pasisakyti dėl sprendimo atsisakyti jai išduoti Šengeno vizą motyvų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į veiksmingą teisminę gynybą ar apribota galimybė suprasti, dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis priimtas Sprendimas, praneštas standartine forma, tuo labiau nesudaro pagrindo pripažinti, kad tai laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu.

Visuose teismo cituotuose sprendimuose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi valstybėje narėje, o ne dėl Šengeno vizos išdavimo. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas ne dėl leidimo gyventi panaikinimo, o atsisakymo išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. Todėl teismo argumentai apie pareigą atsakovui sprendžiant klausimą dėl Šengeno vizos išdavimo atlikti pareiškėjos ir jos mažamečio vaiko tarpusavio priklausomumo ryšio patikrinimą, yra nepagrįsti.

Pareiškėjai Šengeno vizą buvo atsisakyta išduoti tuo pagrindu, jog ji laikoma keliančia grėsmę vidaus saugumui. Byloje nėra įrodymų, kad VSD pateiktas pareiškėjos situacijos individualus vertinimas, t. y. pareiškėjos pripažinimas keliančia grėsmę Lietuvos vidaus saugumui, buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ar netekusiu galios. Teismas nepasisakė, kad VSD atliktas pareiškėjos vertinimas būtų nepagrįstas. VSD pateikta išvada dėl pareiškėjos nėra paneigta. VSD patvirtino, kad atliko kompleksinį pareiškėjos vertinimą, t. y. vertino individualią pareiškėjos situaciją, šeiminius ryšius, buvusius darbinius ryšius, kitą su pareiškėja susijusią informaciją ir pan.

VSD išvada dėl tikrinamo asmens keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra privaloma konsuliniam pareigūnui. VSD pateiktus tokią išvadą, Vizų kodeksas imperatyviai įpareigoja atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai. Taigi, teisinis reglamentavimas yra labai aiškus ir konkretus – jei asmuo laikomas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui, vizą atsisakoma išduoti. Todėl šiuo atveju, esant tokiai VSD išvadai, kuri teismo sprendimu nėra nei paneigta, nei nuginčyta, konsulinis pareigūnas turėjo pareigą atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą.

Nagrinėjamu atveju papildomu sprendimu buvo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Šis klausimas yra išvestinis, jo baigtis tiesiogiai priklauso nuo pagrindiniu teismo sprendimu išspręstų klausimų procesinės baigties, todėl panaikinus ar pakeitus pagrindinį teismo sprendimą atitinkamai turėtų būti naikinamas ar keičiamas ir papildomas sprendimas.

Standartinės formos langelio pažymėjimas nelaikytinas pakankamu Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies reikalavimo nurodyti sprendimo priežastis įvykdymu. Tai, kad Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog sprendimas pranešamas naudojant standartinę formą, nereiškia, kad kompetentinga institucija gali apsiriboti tik pažymėtu langeliu ir nepateikti jokių individualių motyvų. Atitinkamai, atsakovas negalėjo apsiriboti standartinės formos pildymu, todėl privalėjo motyvams skirtoje skiltyje „Pastabos“ ar kitu būdu pateikti papildomą informaciją, kuri būtų leidusi pareiškėjai suprasti tikrąsias Sprendimo priežastis.

Akivaizdu, kad jeigu kompetentinga institucija, atsisakydama išduoti vizą, apsiribotų vien standartinės formos langelio pažymėjimu, kad pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, nenurodydama jokių individualių faktinių aplinkybių ar bent jų esmės, teismas objektyviai negalėtų patikrinti nei to, kokiais duomenimis buvo grindžiamas toks vertinimas, nei to, ar šie duomenys buvo pakankami ir ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Tokiu atveju teisminė kontrolė taptų vien formali, kas nėra suderinama su teisingumo vykdymu, kuris neįmanomas be visapusiško bylos nagrinėjimo.

Administracinio sprendimo motyvų pateikimas teisminėje stadijoje yra nesavalaikis, todėl toks administracinis sprendimas, kuris pareiškėjui buvo pateiktas be motyvų, pripažintinas neteisėtu.

Atsakovo Sprendimas turėjo tiesioginį poveikį pareiškėjos galimybei atvykti ir susijungti su Lietuvos Respublikoje gyvenančia šeima. Atsakovas iš esmės siūlo nepaisyti SESV 20 straipsnio vizos išdavimo stadijoje net tais atvejais, kai viza yra būtinoji sąlyga tam, kad būtų galima pateikti prašymą dėl leidimo gyventi. Toks aiškinimas prieštarautų ES teisės veiksmingumo principui.

Atsakovas formaliais pagrindais siekia apriboti SESV 20 straipsnio ir jį aiškinančios ESTT jurisprudencijos taikymą vien administracinėmis bylomis, kuriose tiesiogiai sprendžiamas leidimo gyventi išdavimo, panaikinimo ar užsieniečio išsiuntimo klausimas. Tokiu vertinimu neatsižvelgiama į ginčijamo Sprendimo realų teisinį ir faktinį poveikį Sąjungos piliečio teisėms.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, žinodama apie pareiškėjos šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais šeimos nariais, apie pareiškėjos ketinimą su jais susijungti bei vizos reikšmę, prieš priimdamas Sprendimą privalėjo individualiai ištirti pareiškėjos ir jos šeimos narių priklausomumo ryšį, kas nebuvo padaryta.

Atsakovo Sprendime pareiškėjos šeiminės situacijos vertinimo nėra. Pareiškėja savo ruožtu pateikė teismui įrodymus apie atsakovo Sprendimo sukeltą neigiamą poveikį mažamečio vaiko, kuris, nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, psichologinei būklei ir raidai.

VSD išvada nėra ir negali būti privaloma konsuliniam pareigūnui. Vizų kodeksas nenumato automatinio vizos neišdavimo vien dėl nacionalinės saugumo institucijos išvados. Sprendimą dėl vizos priima kompetentinga konsulinė institucija, todėl būtent ji privalo atlikti individualų ir savarankišką visų reikšmingų aplinkybių vertinimą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad konsulinė institucija faktiškai neturi jokios sprendimų priėmimo kompetencijos, o jos funkcija apsiriboja vien techniniu kitos institucijos pozicijos perrašymu. Toks aiškinimas nesuderinamas su gero administravimo principu ir pačia administracinio sprendimo samprata.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade 2026 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 003, kuriuo atsisakyta išduoti Šengeno (C) vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, nuo 2022 m. atvyko į Lietuvos Respubliką, kur leidimų laikinai gyventi, išduotų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, gyveno su šeimos nariais – (duomenys neskelbtini) piliečiais – sutuoktiniu K. P. ir mažamečiu sūnumi V. P.;

Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 25S173345 panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi nustatytai ribojamajai priemonei, pareiškėja į Rusijos Federaciją vyko 6 kartus;

2025 m. gruodžio 2 d. pareiškėja Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą;

2026 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade sprendimu Nr. 003 pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą, motyvuojant VSD pateikto pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumo aspektu vertinimu – pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos ginkluotose pajėgose, teisėsaugos institucijoje ir valstybinėje įstaigoje, privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų tinklui; pareiškėjai išdavus Šengeno C tipo vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo; nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėja kelia grėsmę vidaus saugumui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino ginčijamą Sprendimą kaip neteisėtą dėl padaryto esminio procedūriniu pažeidimo ir jo (Sprendimo) neatitikimo ES pirminės teisės normose įtvirtintiems reikalavimams:

tai, jog pareiškėjai buvo pateiktas Standartizuotos formos sprendimas, nenurodant pakankamai išsamių ginčijamo Sprendimo priėmimą nulėmusių motyvų, o galimybė susipažinti su detalesniais motyvais buvo suteikta tik pareiškėjai inicijavus teisminį ginčą, laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu;

priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas privalėjo jį individualizuoti, įvertindamas pareiškėjos šeimines aplinkybes pagal ESTT išplėtotus Europos Sąjungos teisės išaiškinimus, reikalaujančius įvertinti priklausomumo ryšį tarp užsieniečio ir Europos Sąjungos piliečio.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade veiksmai pareiškėjai pateikiant Standartizuotos formos sprendimą, nenurodant išsamių ginčijamo Sprendimo priėmimą nulėmusių motyvų, su kuriais pareiškėja supažindinta inicijavus teisminį ginčą, pripažinti esminiu procedūriniu pažeidimu, t. y. sudarančiu savarankišką pagrindą ginčijamą Sprendimą pripažinti neteisėtu (ABTĮ 91 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade veiksmai, kuriais pareiškėjai buvo pateikta tik Standartizuotos formos sprendimas, nėra teisėti, tačiau pagrindo teigti, kad jais pareiškėjos teisė į jos galimai pažeistų teisių gynybą teisme buvo apribota tiek, kad ji tapo neveiksminga, nėra: nors, sprendžiant iš pateikto skundo turinio, pareiškėjai ar bent jau jai atstovavusiam asmeniui nekilo abejonių, kad ginčijamą Sprendimą, be Standartizuotos formos sprendimo, sudaro ir kiti dokumentai, kuriuose nurodyti turiningi jo priėmimo motyvai, duomenų, kad pareiškėja ar jos atstovas, iki kreipdamasi į teismą, būtų paprašiusi ar pareikalavusi atsakovą juos pateikti, nėra; atsakovui pateikus Sprendimą, pareiškėja teismo nustatytu terminu, kuris netgi buvo ilgesnis nei apskundimo terminas, patikslino skundą, o jokie argumentai, kad dėl to (atsakovo veiksmų) bylos procesas užsitęsė tiek, kad byla nebuvo išnagrinėta per protingą terminą ar yra kitokių priežasčių, kurios dėl pareiškėjos padėtis šiuose santykiuose buvo apsunkinta, nėra.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl ginčijamo Sprendimo neteisėtumo trūkumų aspektu, susijusiu su pareigos jį individualizuoti, įvertinant pareiškėjos šeimines aplinkybes, neįvykdymu: kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, vykdydamas jam priskirtą konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją, aiškina ir taiko teisę konkrečiu atveju kiekvienoje konkrečioje byloje spręsdamas konkretų ginčą. Tai, kaip teismas išaiškina teisę prieš ją pritaikydamas, tampa turiniu, kuris lemia atitinkamus teisinius padarinius. Taigi, teismas aiškina ir taiko teisę ne abstrakčiai ar hipotetiškai, bet kiekvienoje konkrečioje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas klausimus dėl asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020, 32 punktas).

Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime nurodyti ESTT ir LVAT procesiniai spendimai priimti sprendžiant klausimus ir ginčus, susijusius su asmens teise gauti leidimus laikinai ar nuolat gyventi šalyje (ES narėje). Tačiau, kaip nurodoma pareiškėjos procesiniuose dokumentuose, pareiškėja į šalį siekė atvykti ne tik tam, kad čia apsilankytų, bet ir kad paduotų prašymą gauti leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jos šeimos nariai, esantys (duomenys neskelbtini) piliečiai, ir kurioje ji pati gyveno, buvo deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Taigi, ji, (duomenys neskelbtini) pilietė, galiojant Ribojančių priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatytam draudimui („Sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi“), tai gali padaryti tik teisėtai atvykusi į šalį, t. y. gavusi vizą, dėl ko preliminarus ar išsamus pareiškėjos šeiminių aplinkybių vertinimas tokioje situacijoje privalo būti atliktas jau sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Ribojančių priemonių įstatymas, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje („Šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą“) yra ekstraordinarus, t. y. priimtas sprendžiant konkrečius iššūkius dėl pakitusios geopolitin4s situacijos regione, todėl teisė, į kurios reguliuojamus santykius įsiterpiama tokiu reguliavimu, negali būti aiškinama ir taikoma taip, kad lyg tokio reguliavimo nebūtų, o pagrindinės asmens teisės, iš jų – į šeimos gyvenimo gerbimą, būtų paneigiamos itin formaliais būdais, ką nagrinėjamo ginčo atveju iš esmės ir akcentavo pirmosios instancijos teismas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su VSD išvados privalomumu konsuliniam pareigūnui, taip pat įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto byloje dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 25S173345 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad: iš VSD išvados turinio nėra galima spręsti, kad tokia išvada pateikta vertinat pareiškėjos šeimines aplinkybes, kurios nagrinėjamo ginčo atveju yra svarbios vertinant galimo konsulinio pareigūno sprendimo, sprendžiant vizos išdavimo klausimą, teisėtumą proporcingumo aspektu. Be to, šiuo konkrečiu atveju nėra jokių argumentų, paaiškinančių VSD pareiškėjos vertinimo pakyčius pakankamai trumpu laikotarpiu, kadangi iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pareiškėjai išduodant leidimus laikinai gyventi, tokio pobūdžio vertinimai privalėjo būti atlikti. Tai reikštų, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo, konsulinis pareigūnas privalo iš naujo konsultuotis su VSD; kaip nustatyta Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis, Regionų administracinio teismas, priimdamas 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-18974-609/2025 dėl Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 25S173345 teisėtumo ir pagrįstumo, viena vertus, vertino kitokią šioje byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, o kita – visgi kitokio ginčo, kurio ir šalys nėra tos pačios, kontekste, todėl pagrindo teigti, kad šioje byloje nustatytas faktas yra neįrodinėtina aplinkybė nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 57 str. 2 d.), nėra.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstai yra panaikintas kaip neteisėtas dėl jo turinio trūkumų (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), dėl ko nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą bei 2026 m. birželio 23 d. papildomą sprendimą, kurio atskiri neteisėtumo pagrindai ir nėra nurodyti.

Kadangi skundžiamas sprendimas, netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, priimtas pareiškėjos naudai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėją apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas M. P., kuris pareiškėjos vardu parengė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, tačiau dokumentai, patvirtinantys bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nėra pateikti: prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nėra pateiktas; pateiktas 2026 m. rugsėjo 29 d. sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis K. P. sumokėjo 2 904 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tačiau šiame dokumente nėra nurodoma, už kokiame procese suteiktas paslaugas yra mokama; duomenų, kad PVM sąskaita V. P. už teisines paslaugas Nr. MPVP/2026/8/ 181,50 Eur sumai patvirtina pareiškėjos turėtas išlaidas šiame procese, nėra.

Kadangi įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nėra pateikti, jos prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra tenkinamas.

Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jam bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą ir 2026 m. birželio 23 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Netenkinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir pareiškėjos V. P. prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Nutartis neskundžiama.