- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-05
- Bylos Nr.
- eI2-18974-609/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05100-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas, Eglė Kiaurakytė, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 8.7Kiti su užsieniečių teisine padėtimi susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
- 57.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. (V. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
P. V. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), galiojantį iki 2029 m. vasario 5 d.
Skunde nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas neatlikus individualaus pareiškėjos situacijos įvertinimo, neįvertinus pareiškėjos nurodytos priežasties, neatsižvelgus į geriausius šeimos bei vaiko interesus. Teigia, kad jos vykimo į R. F. priežastis išskirtinai susijusi su jos siekiu į Lietuvos Respubliką parsigabenti pinigines lėšas, įgytas už parduotą nekilnojamąjį turtą R. F., nes dėl tarptautinių sankcijų R. F. bankinių pavedimų atlikimas nėra galimas. R. F. teisinis režimas dėl grynųjų užsienio valiutos pinigų eksporto yra neprognozuojamas, todėl tam, kad santaupos nebūtų įšaldytos ir išnyktų galimybė jas išsiimti, ji siekė kuo skubiau jas parsivežti į Lietuvos Respubliką. Pažymi, kad dalimis įvežamas santaupas ji deklaravo, šią aplinkybę patvirtina seifo nuomos, apsilankymų banke bei Lietuvos Respublikos muitinės deklaracijos dokumentai.
Pareiškėja nurodo, kad visi jos interesai išimtinai susiję su Lietuvos Respublika: su Lietuvos Respublikos piliečiu sukūrė šeimą, su juo turi sūnų, kuris pradėjo lankyti mokyklą, šeima gyvena Lietuvoje, pareiškėjai priklausančiame būste, yra baigusi lietuvių kalbos kursus, dirba Lietuvoje.
Atkreipiamas dėmesys, kad Migracijos departamentą 2025 m. liepos 24 d. ji informavo, kad piniginių lėšų už R. F. paduotą nekilnojamąjį turtą pargabenimą ji planuoja užbaigti iki 2025 m. rugsėjo 1 d. ir Migracijos departamentas nepateikė prieštaravimų ar įspėjimų dėl trumpalaikių išvykų tikslo ar būdo – Sprendimą priėmė po to, kai visos piniginės lėšos už R. F. parduotą nekilnojamąjį turtą buvo pargabentos į Lietuvą.
Pareiškėjos vertinimu, formalus Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalies taikymas neatitinka proporcingumo principo, jos situacija nebuvo įvertintina individualiai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo vertinimu, pareiškėja į R. F. vyko ne dėl nuo jos valios nepriklausančių objektyvių priežasčių. Pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, sudariusių kliūtis pinigines lėšas parsigabenti Lietuvą, laikantis imperatyvių Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų.
Atsakovas pažymi, kad iki 2025 m. gegužės 15 d., 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. birželio 24 d., 2025 m. liepos 8 d. ir 2025 m. liepos 22 d. išvykimų į R. F. pareiškėja į Migracijos departamentą dėl konsultacijos nesikreipė, Migracijos departamentui paaiškinimą pateikė tik 2025 m. liepos 24 d.
Atsakovas akcentuoja, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, todėl atsakovas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių, nei teisinis reglamentavimas nei teismų praktika nenumato pareigos vertinti pareiškėjos individualią situaciją ir ginčijamo sprendimo proporcingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi nustatytai ribojamajai priemonei, pareiškėja į R. F. vyko 6 kartus: 2025 m. gegužės 15 d., 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. birželio 24 d., 2025 m. liepos 8 d. ir 2025 m. liepos 22 d.
Pareiškėja nuo 2023 m. balandžio 12 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, galiojantį nuo 2025 m. vasario 5 d. iki 2029 m. vasario 5 d.
Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 22 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu K. P., gimusiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus V. P., kuris yra Lietuvos Respublikos ir R. F. pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2024 m. vasario 9 d. pareiškėja yra nekilnojamojo turto objekto adresu (duomenys neskelbtini), savininkė.
Nuo 2025 m. balandžio 11 d. pareiškėja J. N. yra (duomenys neskelbtini) darbuotoja, charakterizuojama labai gerai.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, po 2025 m. gegužės 3 d. pareiškėja vienai dienai iš Lietuvos Respublikos į R. F. vyko 6 kartus : 2025 m. gegužės 15 d., 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. birželio 24 d., 2025 m. liepos 8 d. ir 2025 m. liepos 22 d.
2025 m. 2025 m. birželio 24 d., 2025 m. birželio 10 d. liepos 8 d. deklaracijos patvirtina, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką įsivežė pinigines lėšas, gautas už R. F. parduotą nekilnojamąjį turtą.
Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikacijos priemonę 2025 m. liepos 21 d. pareiškėjos paprašė nurodyti išvykų į R. F. po 2025 m. gegužės 3 d., priežastis.
Pareiškėja 2025 m. liepos 24 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad vienos dienos išvykos buvo susijusios su piniginių lėšų už parduotą nekilnojamąjį turtą parsivežimu į Lietuvos Respubliką.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, o 5 punkte – kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Taigi, užsieniečiui leidimo laikinai gyventi išdavimas ar keitimas pirmiausia siejamas su jo atitikimu Įstatymo nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Vis dėlto, šių bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir R. F. vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą įstatymų leidėjas priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su R. F. piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, jog Ribojamųjų priemonių įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatyme nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).
Įstatymų leidėjas 2025 m. balandžio 17 d. priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2025 m. gegužės 3 d., kuriais įtvirtino, kad R. F. piliečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas gali būti panaikintas, jei jis, be kita ko, per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į R. F. ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus dvi nurodytas išimtis (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis).
Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos dvi išimtys, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma: 1) leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas tais atvejais, kai R. F. pilietis yra ekipažų ar įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus vykdančiose įmonėse arba vykdantis tokius vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) taip pat tais atvejais, kai vykimas į R. F. ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias išimtis, siekė užtikrinti, kad ribojamosios priemonės būtų taikomos proporcingai, t. y. nebūtų pažeidžiami užsieniečių interesai objektyviai neišvengiamos situacijos atvejais arba asmenų, vykdančių tarptautinę ekonominę veiklą, teisėti interesai. Todėl kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į R. F. ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad sprendimas dėl leidimo panaikinimo neprieštarautų teisės proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams.
Pažymėtina tai, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtimi įstatymų leidėjas siekė užtikrinti, jog įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į R. F. ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios, t. y. priežastys, dėl kurių dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes pateisinamas, turi būti objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo numatyti iš anksto ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pvz. stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan. Tokios priežastys turi būti realiai egzistuojančios ir patvirtintos pakankamais įrodymais. Todėl užsieniečiui nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių jis nori dažniau išvykti į R. F. ar Baltarusijos Respubliką – jis turi pateikti tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti, nes Migracijos departamentas objektyviai neturi galimybės gauti oficialių duomenų iš priešiškų valstybių, su kuriomis bendradarbiavimas yra nutrūkęs.
Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, todėl Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės šios specialiosios normos netaikyti, jeigu užsienietis, esantis R. F. pilietis, neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų išimčių.
Šios bylos nagrinėjimo kontekste pažymėtina tai, kad informacija apie Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats įstatymas yra viešai prieinamas.
Byloje bėra ginčo dėl to, jog po 2025 m. gegužės 3 d. pareiškėja vienai dienai iš Lietuvos Respublikos į R. F. vyko 6 kartus : 2025 m. gegužės 15 d., 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. birželio 24 d., 2025 m. liepos 8 d. ir 2025 m. liepos 22 d.
Jau minėta, jog pareiškėjos kelionių į R. F. tikslu buvo siekis į Lietuvos Respubliką parsigabenti pinigines lėšas, gautas už R. F. parduotą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja argumentavo, kad dėl tarptautinių sankcijų R. F. bankinių pavedimų atlikimas nėra galimas, todėl tam, kad jos santaupos nebūtų įšaldytos ar išnyktų galimybė jas išsiimti, ji siekė jas kuo skubiau parsivežti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja nurodė ir dalimis į Lietuvos Respubliką įvežamas santaupas ji deklaravo ir šią aplinkybę patvirtino seifo nuomos, apsilankymų banke bei Lietuvos Respublikos muitinės deklaracijos dokumentais.
Nors ir gali būti suprantamos žmogiškuoju aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte reglamentuotos išimties taikymui, nes vykimas į R. F. nebuvo nulemtas nuo pareiškėjos nepriklausiusių objektyvių priežasčių, o buvo pačios pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis. Nagrinėjamu atveju nevertintina, jog šių aplinkybių eigai pareiškėja negalėjo daryti įtakos, t. y. pinigus gabenti, nepažeisdama Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų.
Sprendime yra tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos aplinkybės ir prieinama informacija, susijusi su pareiškėja. Nors pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, tačiau jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo užtikrinimo interesų atžvilgiu. Individualios pareiškėjos aplinkybės negali paneigti valstybės institucijų pareigos taikyti imperatyvias teisės normas. Socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas negali sudaryti pagrindo išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuotas įstatyme pažeidimas, sudarantis pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti teisinio pagrindo nėra.
Pareiškėja prašo jai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 22,50 Eur žyminis mokestis ir 1500 Eur atstovavimo išlaidos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi skundas netenkintas, pareiškėja neįgijo teisės į jos patirtų išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.