Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kompsis“ ir Ko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Kompsis“ ir Ko pareiškimą skolininkei Welestor sp. z o.o. dėl skolos išieškojimo Europos mokėjimo įsakymo išdavimo tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Kompsis“ ir Ko (toliau – kreditorė) prašė (2025-07-24 CBP-20592, patikslinta 2025-09-31 DOK-114268) išduoti Europos mokėjimo įsakymą skolininkės Welestor sp. z o.o. (toliau – skolininkė) atžvilgiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 8 d. tenkino kreditorės patikslintą pareiškimą ir išdavė Europos mokėjimo įsakymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Rezoliucinė dalis

tenkinti skolininkės prašymą dėl termino atnaujinimo;

atnaujinti skolininkei praleistą terminą prieštaravimams dėl 2025 m. rugpjūčio 8 d. Europos mokėjimo įsakymo Nr. eE2-34023-1168/2025 pateikti;

priimti skolininkės prieštaravimus, F forma (DOK-188204) dėl 2025 m. rugpjūčio 8 d. Europos mokėjimo įsakymo Nr. eE2-34023-1168/2025;

panaikinti 2025 m. rugpjūčio 8 d. Europos mokėjimo įsakymą Nr. eE2-34023-1168/2025 ir kreditorės prašymą dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo, A forma (CBP-20592) laikyti nepaduotu ir grąžinti kreditorei;

išaiškinti kreditorei teisę pareikšti ieškinį kompetentingam Lenkijos teismui pagal Lenkijos civilinio proceso taisykles nustatančias jurisdikciją bei reikalavimus ieškinio turiniui ir formai;

grąžinti kreditorei 506 Eur žyminį mokestį sumokėtą civilinėje byloje Nr. eE2-34023-1168/2025 (naujas Nr. eE2-25812-545/2026) už prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog skolininkei nustatytu terminu nesikreipus į paštą dėl procesinių dokumentų gavimo, procesiniai dokumentai buvo siųsti pakartotinai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad skolininkei, jo darbuotojui ar atstovui procesiniai dokumentai buvo įteikti faktiškai. Teismas nustatė, kad įteikiant procesinius dokumentus, taikant įteikimo fikciją buvo nesilaikyta Teismo įsakymo reglamento 14 straipsnyje numatytų procesinių dokumentų įteikimo taisyklių, taip pat nesilaikyta Lenkijos civilinio proceso kodekso 139 straipsnio 1 dalyje numatytų procedūrų. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir skolininkės nurodytą aplinkybę, kad dėl kreditorei išduoto Europos mokėjimo įsakymo ji sužinojo tik vykdymo procese 2025 m. gruodžio 4 d., teismas sprendė, kad skolininkė praleido terminą prieštaravimams dėl Europos mokėjimo įsakymo pateikti dėl svarbių priežasčių.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio pateikimo atveju, ieškinys būtų teismingas Lenkijos kompetentingam teismui, t. y. skolininkei pateikus prieštaravimus ir nesant galimybės taikyti 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą, sprendė, jog Lietuvos Respublikos teismai neteko jurisdikcijos nagrinėjamu atveju.

Kadangi ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams priėmus skolininko prieštaravimus teismas 2025 m. rugpjūčio 8 d. Europos mokėjimo įsakymą panaikino, o pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžintinu kreditorei.

Kreditorė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu (2026-06-10 DOK-84711) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartį, atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eE2-25812-545/2026 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-20648-2025-8) ir išspręsti klausimą iš esmės – skolininkės prašymą dėl termino atnaujinimo atmesti – arba perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nors nutartyje nurodyta, kad ji neskundžiama, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra imperatyviai numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Pirmosios instancijos teismas peržengė apeliacinės instancijos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-976-730/2026 nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo: „ procesiniai dokumentai buvo įteikiami teisingu skolininkės buveinės vietos adresu – (duomenys neskelbtini)“. Taigi apeliacinės instancijos teismas jau buvo/yra paneigęs pagrindinį skolininkės argumentą dėl tariamai neteisingo adreso. Byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti tik tam, kad būtų papildomai įvertintas K formos turinys bei Reglamento Nr. 1896/2006 14 ir 20 straipsnių taikymas. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartotinai perkvalifikavo ir iš naujo vertino aplinkybes, kurios jau buvo/yra nustatytos apeliacinės instancijos teismo.

Lenkijos kompetentingos institucijos išduota dokumento įteikimo K forma yra oficialus įrodymas, patvirtinantis Europos mokėjimo įsakymo įteikimą skolininkei, teismas privalėjo juo vadovautis.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 20 straipsnio nuostatas. Reglamento 20 straipsnio sąlygos šiuo atveju byloje nebuvo ir negalėjo būti nustatytos, o ir nutartyje nėra aiškiai nurodyta, kurios konkrečios Reglamento Nr. 1896/2006 14 straipsnio sąlygos buvo pažeistos, ir kokiais byloje esančiais įrodymais grindžiama išvada, kad K formoje patvirtintas dokumentų įteikimas negali būti laikomas tinkamu.

Net ir laikant, kad skolininkė apie Europos mokėjimo įsakymą sužinojo tik 2025 m. gruodžio 4 d., ji prieštaravimus pateikė tik 2025 m. gruodžio 18 d. Prašyme nebuvo ir nėra pateikta jokių objektyvių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas net nevertino šio delsimo ir tokiu būdu buvo pažeisti ir CPK 78 straipsnyje nustatyti procesinio termino atnaujinimo kriterijai.

Praėjus beveik vieneriems metams nuo Europos mokėjimo įsakymo išdavimo nutartimi panaikinamas jau vykdomas įsiteisėjęs Europos mokėjimo įsakymas. Toks rezultatas byloje prieštarauja teisinio tikrumo principui; teisėtų lūkesčių apsaugai; proceso koncentracijos principui; Europos mokėjimo įsakymo procedūros tikslui užtikrinti greitą ir veiksmingą neginčijamų reikalavimų išieškojimą. Skolininkė apie skolą žinojo nuo 2024 metų, prieštaravimų dėl skolos nereiškė, tik po priverstinio vykdymo veiksmų pradėjo ginčyti procesinius aspektus. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad procesinės teisės šiuo atveju naudojamos ne siekiant apginti pažeistas teises, o siekiant vilkinti atsiskaitymą. Toks elgesys prieštarauja CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.

Skolininkė kreipėsi tik dėl termino atnaujinimo ir prieštaravimų priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik panaikino Europos mokėjimo įsakymą, bet ir pripažino Lietuvos teismus neturinčiais jurisdikcijos bei nurodė kreiptis į Lenkijos teismą. Šie klausimai nebuvo savarankiškas nagrinėjimo dalykas, o nutartyje nėra pakankamai motyvuota, kodėl, tenkinant prašymą dėl termino atnaujinimo, kartu buvo nuspręsta dėl jurisdikcijos klausimo.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skolininkei atnaujintas praleistas terminas prieštaravimams dėl Europos mokėjimo įsakymo pateikti, priimti prieštaravimai, panaikintas Europos mokėjimo įsakymas, kreditorės prašymas dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo A forma laikytas nepaduotu ir grąžintinas kreditorei, nustačius, kad ieškinys būtų neteismingas Lietuvos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė pretenziją skolininkei, su skolininke vykusius susirašinėjimus.

Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantės pateikti įrodymai neatitinka sąsajumo principo, kadangi nei paneigia, nei patvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo, todėl įrodymus atsisakoma priimti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 8 d. tenkino kreditorės patikslintą pareiškimą ir išdavė Europos mokėjimo įsakymą skolininkės Welestor sp. z o.o. atžvilgiu.

Remiantis perduodančios institucijos 2025 m. spalio 30 d. pateikta K forma nustatyta, kad procesiniai dokumentai skolininkei buvo įteikti 2025 m. rugsėjo 15 d. K formoje taip pat nurodyta (1.2.1.4. punktas), kad procesiniai dokumentai, išsiųsti registruotu buveinės adresu, buvo neatsiimti ir buvo grąžinti, dėl ko perduodanti institucija perduodančios valstybės teisiniu reglamentavimu laikė, kad dokumentai faktiškai buvo įteikti (1.2.4.1. punktas).

Skolininkė prašė (2025-12-18 DOK-188204) atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti ir pakartotinai išnagrinėti kreditorės prašymą dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo. Taip pat prašė išnagrinėti Europos mokėjimo įsakymą remiantis Reglamento Nr. 1896/2006 20 straipsnio I dalies a ir b punktais, atsižvelgiant į tai, kad įsakymas buvo įteiktas neteisingu, neegzistuojančiu adresu, dėl ko ji neturėjo galimybės pasiruošti gynybai ne dėl savo kaltės ir buvo netekusi galimybės pateikti prieštaravimą dėl nenumatytų aplinkybių, kurioms ji neturėjo įtakos. Nurodė, kad prieštarauja dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos, nes įmonė įsikūrusi Lenkijos Respublikoje. Apie Europos mokėjimo įsakymą sužinojo 2025 m. gruodžio 4 d. susipažinus su vykdomaisiais dokumentais. Europos mokėjimo įsakymas anksčiau nebuvo gautas, nes jis buvo išsiųstas neegzistuojančiu įmonės adresu. Įteikimas buvo fiktyvus.

Apeliantės teigimu, nors nutartyje nurodyta, kad ji neskundžiama, tačiau CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra imperatyviai numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2026 m. birželio 2 d nutartis neskundžiama. Nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo procesinį santykį, teismas taikė CPK 439 straipsnio 6 dalį ir nustatęs, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, priėmus skolininkės prieštaravimus, panaikino 2025 m. rugpjūčio 8 d. Europos mokėjimo įsakymą, pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžintinu kreditorei. Nors teismas nurodė, kad nutartis neskundžiama, tačiau CPK 439 straipsnio 6 dalis taip pat numato, kad ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Įvertinus teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartis gali būti apeliacijos objektas.

Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė apeliacinės instancijos – Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-976-730/2026 nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, nes iš esmės pakartotinai perkvalifikavo ir iš naujo vertino aplinkybes, kurios jau yra nustatytos apeliacinės instancijos teismo dėl K formos turinio. Lenkijos kompetentingos institucijos išduota dokumento įteikimo K forma yra oficialus įrodymas, patvirtinantis Europos mokėjimo įsakymo įteikimą skolininkei, teismas privalėjo juo vadovautis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 20 straipsnio nuostatas. Reglamento 20 straipsnio sąlygos šiuo atveju byloje nebuvo ir negalėjo būti nustatytos, o ir nutartyje nėra aiškiai nurodyta, kurios konkrečios Reglamento Nr. 1896/2006 14 straipsnio sąlygos buvo pažeistos, ir kokiais byloje esančiais įrodymais grindžiama išvada, kad K formoje patvirtintas dokumentų įteikimas negali būti laikomas tinkamu. Apeliacinės instancijos teismas su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą Nr. (EB) Nr. 1896/2006 (toliau – Teismo įsakymo reglamentas) 14 straipsnio 1 dalies a-f punktuose numatyta, kad Europos mokėjimo įsakymas atsakovui taip pat gali būti įteikiamas pagal valstybės, kurioje bus įteikiama, nacionalinės teisės aktus vienu iš šių būdų, t. y. įsakymą paliekant pašte arba kompetentingoje valdžios institucijoje ir į atsakovo pašto dėžutę įdedant rašytinį pranešimą apie įsakymo palikimą, jei rašytiniame pranešime aiškiai nurodomas teisminis dokumento pobūdis arba pranešimo teisinis poveikis, t. y. tai, kad jis prilygsta įsakymo įteikimui ir pradedamas skaičiuoti nustatytų terminų laikas (1 straipsnio d punktas).

Nagrinėjamu atveju remiantis perduodančios institucijos 2025 m. spalio 30 d. pateikta K forma nustatyta, kad procesiniai dokumentai skolininkei buvo įteikti 2025 m. rugsėjo 15 d. (1.1. punktas), paštu (1.2.1.2. punktas). K formoje taip pat nurodyta (1.2.1.4. punktas), kad procesiniai dokumentai išsiųsti registruotu buveinės adresu, buvo neatsiimti ir buvo grąžinti, dėl ko perduodanti institucija perduodančios valstybės teisiniu reglamentavimu laikė, kad dokumentai buvo įteikti (1.2.4.1. punktas) (2025-10-30 DOK-161232).

Lenkijos civilinio proceso kodekso 133 straipsnio 2² dalis numato, kad juridiniam asmeniui procesiniai dokumentai siunčiami buveinės adresu; 139 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad pranešimas apie dokumento pateikimą pritvirtinamas prie adresato buto ar biuro durų arba pašto dėžutėje, nurodant, kur ir kada dokumentas buvo pateiktas, ir nurodant gavėjui jį atsiimti per septynias dienas nuo pranešimo išsiuntimo datos; jei per numatytą terminą adresatas neatsiima procesinių dokumentų, pranešimo (procesinių dokumentų) įteikimo procesas turi būti pakartotas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog skolininkei nustatytu terminu nesikreipus į paštą dėl procesinių dokumentų gavimo, procesiniai dokumentai buvo siųsti pakartotinai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad skolininkei, jo darbuotojui ar atstovui procesiniai dokumentai buvo įteikti faktiškai. Teismas vertino, kad įteikiant procesinius dokumentus, taikant įteikimo fikciją buvo nesilaikyta Teismo įsakymo reglamento 14 straipsnuje numatytų procesinių dokumentų įteikimo taisyklių, taip pat nesilaikyta Lenkijos civilinio proceso kodekso 139 straipsnio 1 dalyje numatytų procedūrų. Nors K formoje nėra konkrečiai nurodyta, kad skolininkei dokumentai buvo siunčiami pakartotinai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai vienareikšmiškai negali paneigti to, kad visgi Lenkijos civilinio proceso kodekso 139 straipsnio reikalavimai įteikiančiosios institucijos (kaip savo srities profesionalės) buvo įvykdyti ir tik tuomet įteikiančios institucijos K formoje buvo nurodyta, kad dokumentai skolininkei įteikti 2025 m. rugsėjo 15 d.

Nors iš K formos detaliai ir negalima nustatyti, buvo ar nebuvo dokumentai skolininkei siunčiami pakartotinai, kaip tai numato Lenkijos civilinio proceso kodekso 139 straipsnis, tačiau net ir laikant, kad K formoje įteikimas buvo tinkamas, tačiau dokumentus skolininkei įteikiant pagal valstybės, kurioje bus įteikiama, nacionalinės teisės aktus vienu iš Teismo įsakymo reglamente numatytų būdų, šiuo atveju pagal Lenkijos nacionalinę teisę (Lenkijos civilinio proceso kodekso 139 straipsnį) tokia įteikimo forma laikoma teisine fikcija.

Teismo įsakymo reglamento 17 straipsnio 1 dalis numato, kad jei prieštaravimo pareiškimas pateikiamas per 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, teismo procesas tęsiamas kilmės valstybės narės kompetentinguose teismuose laikantis įprasto civilinio proceso taisyklių, išskyrus atvejus, kai ieškovas aiškiai nurodo tuo atveju nutraukti teismo procesą.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-976-730/2026 nurodė, kad turėtų būti įvertinta, ar procesiniai dokumentai iš tiesų skolininkei buvo įteikti tinkamai, ar šiuo atveju visgi procesinių dokumentų įteikimas buvo fiktyvus, tai yra atitinkantis CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytą procesinių dokumentų įteikimo fikciją. Būtent šių aplinkybių įvertinimas ir nustatymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėjo esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl termino (ne) atnaujinimo prieštaravimams pateikti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones. Tik išnaudojęs šias galimybes teismas siunčia procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-01-05 civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-916/2021).

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-976-730/2026 taip pat nurodė, kad įteikimo (formos) aplinkybių nustatymas yra reikšmingas, siekiant įvertinti, ar šiuo atveju remiantis Europos parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, 20 straipsniu, yra teisiniai pagrindai skolininkei prašyti peržiūrėti Europos mokėjimo įsakymą kilmės valstybės narės kompetentingame teisme, kurios viena iš sąlygų yra būtent procesinių dokumentų įteikimas skolininkui, pažymėtina – be faktinio skolininko patvirtinimo (1 dalies a punktas, 14 straipsnis).

Teismo įsakymo reglamento 20 straipsnio 1 dalis numato, kad pasibaigus 16 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui atsakovas turi teisę prašyti peržiūrėti Europos mokėjimo įsakymą kilmės valstybės narės kompetentingame teisme, jei: a) i) mokėjimo įsakymas įteiktas vienu iš 14 straipsnyje numatytų būdų, ir ii) ne dėl atsakovo kaltės dokumentas nebuvo įteiktas laiku, nesuteikiant jam galimybės pasiruošti gynybai arba b) atsakovas negalėjo paprieštarauti reikalavimui dėl force majeure arba dėl ypatingų aplinkybių ne dėl savo kaltės, su sąlyga, kad abiem atvejais jis veikia nedelsdamas.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti, kad procesinių dokumentų įteikimas savo esme buvo grindžiamas įteikimo fikcija, t. y. dokumentai laikyti įteiktais, nors skolininkė jų faktiškai negavo. Dėl šios priežasties Europos mokėjimo įsakymas skolininkei ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių nebuvo įteiktas laiku, todėl ji neturėjo galimybės tinkamai pasirengti gynybai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančias nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl įteikimo fikcijos taikymo ir faktines bylos aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolininkė nebuvo tinkamai informuota apie jos atžvilgiu išduotą Europos mokėjimo įsakymą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skolininkė dėl svarbių priežasčių praleido terminą prieštaravimams dėl Europos mokėjimo įsakymo pateikti, atnaujino šį terminą ir priėmė jos pateiktus prieštaravimus .

CPK 439 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismo įsakymą išdavusio teismo, kuriam šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pareikštas ieškinys, nutartimi, kuria išsprendžiamas šio ieškinio priėmimo klausimas, kartu panaikinamas teismo įsakymas ar atitinkama jo dalis ir prireikus byla perduodama pagal teismingumą.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas.

Kreditorė, inicijuodama skolos išieškojimo procesą pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1896/2006, nustatantį Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, teismo jurisdikcijos pagrindu nurodė kreditorės buveinės vietą.

Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, įtvirtintos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

Minėtu Reglamentu siekiama suvienodinti valstybių narių jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo taisykles, taip užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą. Reglamentu siekiama nustatyti ypač nuspėjamas jurisdikcijos taisykles, leidžiančias ieškovui numatyti, į kurios valstybės teismą jis gali kreiptis, o atsakovui – pagrįstai tikėtis, kurios valstybės teisme jam gali tekti gintis. Pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę ieškinys asmeniui turi būti pareiškiamas jo nuolatinės gyvenamosios vietos, o juridiniam asmeniui – buveinės vietos valstybės teismuose (Reglamento 4 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju skolininkės buveinė Lenkijoje.

Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisme, kurios jurisdikcija grindžiama specialiuoju jurisdikcijos pagrindu. Viena iš tokių taisyklių yra įtvirtinta Reglamento 7 straipsnio 1 punkte, pagal kurį bylose, kylančiose iš sutarčių, ieškinys gali būti pareiškiamas prievolės, kuria grindžiamas reikalavimas, įvykdymo vietos teisme, t. y. prekių pristatymo arba paslaugų suteikimo vietos teisme. Reglamento 7 straipsnio 2 punkte nustatyta kita specialiosios jurisdikcijos taisyklė, taikoma bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, pagal kurią ieškinys gali būti pareiškiamas žalą sukėlusio įvykio ar galimo jo atsiradimo vietos teisme.

Nagrinėjamu atveju kreditorė prašė išduoti Europos mokėjimo įsakymą skolininkės atžvilgiu dėl 139 740 Eur skolos, kuri grindžiama 2024 m. spalio 1 d. sąskaita ir CMR tarptautiniu važtaraščiu Nr. 6771955 iš kurio matyti, kad prekės paimtos iš Lietuvos ir pristatytos Lenkijoje. Atsižvelgiant į tai, kad prekės skolininkei buvo perduotos Lenkijoje, kreditorės ieškinys, remiantis Reglamento 7 straipsnio 1 punktu, galėtų būti teismingas prievolės įvykdymo teismui, t. y. nagrinėjamu atveju Lenkijos teismams, o ne Lietuvos teismams.

Papildomai pastebėtina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia tiek vietą, kurioje žala atsirado, tiek vietą, kurioje įvyko šią žalą nulėmęs įvykis. Todėl ieškovas turi teisę savo pasirinkimu pareiškti ieškinį vienos iš šių dviejų vietų teisme (ESTT 2011 m. spalio 25 d. sprendimo byloje eDate Advertising ir kt., C-509/09 ir C-161/10, EU:C:2011:685, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kartu ESTT yra išaiškinęs, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kurioje gali pasireikšti žalingos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C-364/93, EU:C:1995:289, 14 punktas). Be to, ESTT yra nurodęs, kad ši sąvoka neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kurioje yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, atsiradusių dėl kitoje valstybėje narėje prarastos turto dalies (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo byloje K., C-168/02, EU:C:2004:364, 21 punktas).

Vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018).

Taigi skolininkės galimi neteisėti veiksmai (neveikimas), pasireiškę tuo, kad ji neapmokėjo kreditorės pateiktos sąskaitos už jai perduotas prekes, buvo atlikti ne Lietuvos Respublikos, o Lenkijos teritorijoje, kur yra registruota skolininkės buveinė.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kreditorės ieškinys, jį pareiškus, būtų teismingas kompetentingam Lenkijos teismui.

CPK 439 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius per šio straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nepateikia teismui tinkamai įforminto ieškinio, kreditoriaus pareiškimas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas kreditoriui, o teismo įsakymas panaikinamas.

Nagrinėjamu atveju, nesant specialios teisės normos, reglamentuojančios susiklosčiusį procesinį santykį, teismas turėjo pagrindą taikyti CPK 439 straipsnio 6 dalį. Nustatęs, kad kreditorės reikalavimas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė skolininkės prieštaravimus, panaikino 2025 m. rugpjūčio 8 d. išduotą Europos mokėjimo įsakymą, o kreditorės pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžintinu kreditorei.

Apeliantės teigimu praėjus beveik vieneriems metams nuo Europos mokėjimo įsakymo išdavimo nutartimi panaikinamas jau įsitesėjęs ir vykdomas Europos mokėjimo įsakymas. Apeliantės vertinimu, toks rezultatas prieštarauja teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proceso koncentracijos principams, taip pat Europos mokėjimo įsakymo procedūros tikslui – užtikrinti greitą ir veiksmingą neginčijamų reikalavimų išieškojimą. Apeliantė taip pat pažymi, kad skolininkė apie skolą žinojo dar nuo 2024 m., tačiau prieštaravimų dėl jos nereiškė ir tik pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus ėmė ginčyti procesinius klausimus. Apeliantės nuomone, tokios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad procesinėmis teisėmis šiuo atveju naudojamasi ne siekiant apginti galimai pažeistas teises, o siekiant vilkinti atsiskaitymą, taip pažeidžiant CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su skolininkės žinojimu apie skolą, prieštaravimų dėl jos nereiškimu ir Europos mokėjimo įsakymo vykdymo pradėjimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad kreditorės reikalavimas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 5 d. išdavė vykdytinumo patvirtinimo G formą. Skolininkė nurodo apie Europos mokėjimo įsakymą sužinojusi tik 2025 m. gruodžio 4 d., susipažinusi su vykdomaisiais dokumentais. Skolininkė 2025 m. gruodžio 18 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti ir pakartotinai išnagrinėti kreditorės prašymą dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad skolininkė procesinėmis teisėmis naudojasi ne siekdama apginti galimai pažeistas teises, o siekdama vilkinti atsiskaitymą. Skolininkės kreipimasis į teismą dėl procesinių teisių įgyvendimo savaime negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ar proceso koncentracijos principams, kadanti tokią teisę skolininkei suteikia pirmiau nurodytas teisinis reglamentavimas.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl kreditorės atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesprendžiamas, kadangi byloje nepateikta duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,

nutaria:

kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kompsis“ ir Ko atskirojo skundo (2026-06-10 DOK-84711) netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.