Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Sujetienės ir Rasos Urbanavičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. J. G., A. G., A. M., J. P. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, neaptarė reikšmingų liudytojų parodymų, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teismas neteisingai vertino 2024 m. kovo 5 d. sutarties sąlygas, kuriose nėra nustatyta draudimų kirsti medžius, nėra pažymėta konkrečių medžių, išskyrus saugotinų ar neliečiamų medžių. Buvo kalbama ne apie simbolinį kelių šakų pašalinimą, bet apie apleistos sodybos išvalymą, teritorijos sutvarkymą, krūmynų bei medžių pašalinimą. Teismas liudytojo S. Ž. parodymus atmetė nepagrįstai, o liudytojo V. J. parodymus vertino selektyviai. Teismas neaptarė V. J. parodymų, kad susitikimo metu buvo kalbama apie tai, jog dalis medienos bus panaudota biokurui, o likusi mediena palikta ieškovams, kas turi esminę reikšmę. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo S. Ž. parodymus vien dėl jo draugiškų santykių su atsakovės vadovu. Teismas nepasisakė dėl kito byloje esančio įrodymo, t. y. ieškovų pateikto telefoninio pokalbio įrašo, patvirtinančio atsakovės poziciją, kad tarp šalių buvo aptariamas ne vien pavienių šakų ar krūmų pašalinimas, bet ir iškirstos medienos panaudojimas bei jos pasidalijimas;

teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims dėl žalos dydžio. Nesutiktina, kad ieškovų nurodytas žalos dydis laikytinas įrodytu vien dėl to, jog atsakovė nepateikė alternatyvaus žalos apskaičiavimo. Atsakovė neginčijo vien tik ieškovų nurodyto žalos dydžio, nes laikėsi policijos, jog ieškovai neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovai pasirinko savo reikalavimą grįsti Aplinkos ministro įsakymu patvirtintais Želdinių atkuriamosios vertės įkainiais, todėl jiems teko pareiga įrodyti, kad toks žalos apskaičiavimo būdas yra tinkamas, o apskaičiuota suma atitinka realiai patirtą žalą. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, neanalizavo ieškovų pasirinkto metodo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas perkėlė ieškovams tenkančią įrodinėjimo pareigą atsakovei, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovų nurodytas dydis įrodytas;

teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, pripažindamas ieškovų pasirinktą žalos apskaičiavimo metodą pagal Želdinių atkuriamosios vertės įkainius. Šis teisės aktas reglamentuoja specialius viešosios teisės santykius ir skirtos užtikrinti aplinkos apsaugą viešojo intereso gynimą, tačiau jos nėra skirstos privataus asmens patirtų nuostolių civilinėje byloje nustatymui. Įstatymų leidėjas aiškiai susiejo šios metodikos taikymą su specialų teisinį statusą turinčiais želdiniais. Iš daugiau nei 180 iškirstų medžių tik 7 buvo saugotini, likę 120 įvardyti kaip nesaugoti, geros būklės medžiai. Nepagrįstai būtent tik saugotiniems želdiniams skirtą metodiką taikė visiems medžiams. Šiuo atveju nėra teisės spragos, tokius santykius reglamentuoja CK 6.246-6.249 str., todėl nėra pagrindo taikyti viešosios teisės normų analogiją. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios žalos aplinkai apskaičiavimą, saugo kitokį teisinį gėrį nei civilinės teisės normos. Aplinkos ministerijos patvirtintose metodikose yra tiesiogiai nurodoma, kad jose nustatyti žalos apskaičiavimo būdai nėra skirti nustatyti žalą, padarytą fizinių ar juridinių asmenų turtui arba jų privatiems interesams;

net ir laikant, kad tam tikrais išimtiniais atvejais tokia analogija teoriškai galėtų būti svarstoma, teismas vis tiek privalėjo įvertinti, ar jos taikymo rezultatas atitinka civilinės atsakomybės paskirtį ir proporcingumo principą. Nagrinėjamu atveju pagal ieškovų pasirinktą metodiką apskaičiuota tariama žala siekia 61 148 Eur. Ši suma akivaizdžiai neproporcinga byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl medžių iškirtimo būtų sumažėjusi nekilnojamojo turto rinkos vertė tokia suma. Nepateikta nei turto vertinimo ataskaita, nei ekspertizė, nei duomenys apie teritorijos atkūrimo kaštus. Taip pat nėra nustatyta, kad ieškovai būtų patyrę tokio masto realius turtinius praradimus. Priešingai, susidaro situacija, kai pagal viešosios teisės normomis paremtą skaičiavimo metodiką nustatyta tariama žala kelis kartus viršija paties nekilnojamojo turto vertę;

teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų ir priteistos žalos. Net ir darant prielaidą, kad atsakovė viršijo šalių susitarimo ribas, teismas nenustatė, kurie konkretūs želdiniai buvo pašalinti pagal šalių susitarimą, o kurie viršijant suteiktus įgaliojimus. Šalys buvo susitarusios dėl teritorijos tvarkymo, krūmų ir dalies medžių šalinimo, todėl sprendžiant dėl civilinės atsakomybės turėjo būti individualizuota, kokia žala kilo būtent dėl veiksmų, kurie nepateko į šalių susitarimo apimtį. Teismas visų iškirstų medžių vertę prilygino žalai, nenustatęs, kokia jų dalis buvo pašalinta teisėtai vykdant šalių susitarimą. Todėl nėra nustatytas nei realus žalos dydis, nei priežastinis ryšys tarp konkrečių atsakovės veiksmų it priteistos žalos.

biokuro žaliavos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2024 m. kovo 5 d., tačiau ji yra šabloninė, naudojama atsakovės veikloje. Kiekvienu atveju dėl paslaugos teikimo esminių sąlygų būdavo atskiras žodinis susitarimas su klientais. Niekada ieškovai neperdavė atsakovei sodyboje augančių krūmų, medžių bei kito biokurui. Ieškovai neprašė kirsti visų sodybos medžių. Sutartis neatitinka elementarios logikos, sutartiniuose santykiuose tariamasi dėl tam tikro elgesio, tačiau ne dėl draudimų, kas šiuo atveju numatyta, nes tai viešosios teisės dalis. Šiuo klausimu ieškovų pozicija nuosekli dėstant, kad buvo tartasi dėl medžių genėjimo, o ne dėl iškirtimo, ką byloje patvirtino liudytojas V. M.;

teismas, ištyrus rašytinius įrodymus ir išklausius liudytojų parodymus, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė viršijo tarp ieškovų ir atsakovės sudarytos Biokuro žaliavos pirkimo-pardavimo sutarties suteiktus įgaliojimus. Tai, kad teismas įvertino surinktą bylos medžiagą ne taip, kaip tikėjosi atsakovė, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo argumentai ir išvados yra neobjektyvios. Apelianto argumentai dėl įrodymų vertinimo pažeidimų nepagrįsti;

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai A. M., A. J. G., A. G. ir J. P. (toliau visi kartu – ir ieškovai, Sutartyje – pardavėjai) su atsakove MB ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir atsakovė arba apeliantė, Sutartyje – pirkėjas) 2024 m. kovo 5 d. sudarė Biokuro žaliavos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AS-03/05 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovai jiems priklausančioje namų valdoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 11,8200 ha, pardavė atsakovei jų žemėje augančius krūmus bei medžius, miško kirtimo atliekas tinkančius biokuro gamybai (toliau Sutartyje – ir biokuro žaliava); taip pat garantavo, kad yra gauti visi leidimai ir suderinimai reikalingi biokuro žaliavai - ten augantiems medžiams ir krūmams nupjauti, jei tokie reikalingi (Sutarties 2.1 punktas); visus tolimesnius biokuro gamybai numatytus darbus atsakovė įsipareigojo atlikti savo sąskaita (Sutarties 2.2. punktas). Atsakovė ir (duomenys neskelbtini) IĮ 2024 m. kovo 5 d. sudarė Rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl medžių ir krūmų kirtimo namų valdoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 11,8200 ha.

Pagal atsakovės direktoriaus A. S. telefono skambutį, 2024 m. kovo mėn. (tiksli diena nenurodyta) ieškovas A. M. (toliau – ir ieškovas) su sūnėnu V. J. atvažiavę į sodybą, aplink ją pamatė plyną lauką – buvo iškirsti praktiškai visi medžiai. 2024 m. kovo 27 d. pareiškimu ieškovas kreipėsi į Šiaulių apylinkės prokuratūrą, prašydamas pradėti A. S. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje padarymo. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato veiklos skyrius 2024 m. kovo 28 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 182 str. 1 d. ir 294 str. 1 d., požymių, sutarties dalyviams pasiūlyta kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso tvarka. Ieškovas šį nutarimą skundė aukštesniam prokurorui, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau jo skundai nebuvo patenkinti.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamento Klaipėdos miškų kontrolės skyriaus specialistas 2024 m. balandžio 17 d. surašė apžiūros aktą Nr. TVR-3214, kuriame konstatavo, kad ieškovų žemės ūkio paskirties sklype iškirsti ten augantys karklai, gluosniai, drebulės, uosiai ir klevai; sumatavus nukirstų medžių kelmus nustatyta, kad 4 uosiai ir 3 klevai yra saugotini; leidimo kirsti saugotinus medžius sklypo savininkas neturi; dėl atliktos neteisėtos veikos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos želdyno įstatymo Nr. X-1241, 13 str. 1 d. reikalavimus, pradedama administracinio nusižengimo teisena ROIK (duomenys neskelbtini). 2024 m. balandžio 18 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Pakruojo aplinkos apsaugos inspekcijos specialisto paskaičiuota žala aplinkai (Ž56-2910/2024) už 7 saugotinus medžius – 4 242,00 Eur; nurodyta, kad padaręs žalą asmuo – V. M.. 2024 m. gegužės 23 d. buvo surašytas Darbų perdavimo-priėmimo aktas Nr. VM 2024024A, pagal kurį V. M. IĮ perdavė atsakovei atliktus darbus, tokius kaip: malkinės medienos gamyba, kiekis 98 ktm, kaina 9,00 Eur, suma 882,00 Eur ir kirtimo atliekos (biokuro gamyba), kiekis 720,00 erdm, kaina 3,00 Eur, suma 2 160 Eur. Ieškovai, remdamiesi Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos Ministerijos Miškų kontrolės departamento Klaipėdos miškų skyriaus nukirstų medžių kelmų matavimo aktais, kuriuos pasirašė tiek ieškovas, tiek medžius kirtęs atsakovės samdytas asmuo V. M., ir pagal analogiją remdamiesi tuo pačiu teisės aktu, pagal kurį skaičiuojama žala gamtai, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. Įsakymu Nr. D1-343 “Dėl želdinių atkuriamosios vertės įkainių patvirtinimo”, paskaičiavo, kad iš viso jiems padaryta 61148,00 Eur turtinė žala.

Byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 61 148,00 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovams iš atsakovės 61 148,00 Eur turtinės žalos atlyginimo, t. y. kiekvienam ieškovui po 15 287,00 Eur.

Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovų ieškinį atmesti, priteisti jai iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovų ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino Sutarties sąlygas, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliantės argumentus, visų pirma pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Įvertinusi bylos įrodymų visumą, skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, tyrė ir vertino pateiktus įrodymus, analizavo jų visumą ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Vien tik ta aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka apeliantės pozicijos, sprendime nėra aptarti visiškai visi apeliantės išdėstyti teiginiai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių ir įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.).

Pagal CK 6.193 str. nustatytas ir teismų praktikoje išplėtotas sutarčių aiškinimo taisykles, nagrinėjamu atveju šalių susitarimo turinio apimtį nustatė ne tik Sutartis, bet ir Rangos sutartis. Ieškovai tiek kreipiantis į ikiteisminio tyrimo instituciją, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad buvo tartasi dėl medžių genėjimo, krūmų ir sausuolių iškirtimo biokuro žaliavai, bet ne namų valdoje esančių medžių iškirtimo. Nors, kaip teisingai nurodo apeliantė, Sutartis nenustatė konkrečių rūšių ar apimties medžių, kuriuos galima kirsti (Sutarties 2 punktas), tačiau kaip ir Sutartis tą pačią dieną atsakovės su V. M. IĮ sudarytos Rangos sutarties 1.5 d papunktis numato, kad V. M. IĮ (rangos sutartyje – vykdytojas) atlikdama medžių ir krūmų kirtimą įsipareigoja laikytis saugotinų medžių ir krūmų kriterijų, pagal patvirtintą LR Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 206 “ 7. žemės ūkio paskirties žemėje, kituose žemės ūkio paskirties sklypuose ir rekreacinio naudojimo žemės sklypuose: ...7.2 privačioje žemėje ąžuolai, uosiai, klevai, guobos, skroblai, skirpstai, bukai, vinkšnos, liepos, maumedžiai, beržai, pušys – 30 cm ir didesnio skersmens“. Taigi, Rangos sutarties 1.5 d papunktis aiškiai numatė kriterijus, kuriuos atitinkantys medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems želdiniams. Teisėjų kolegija vertina, kad abi minėtos sutartys (t. y. Sutartis ir Rangos sutartis) faktiškai reglamentavo šalių sutarties dalyką, t. y. šalys buvo susitarusios, jog atsakovė iškirs tik savaime suaugusius želdinius, smulkius nevisaverčius medžius (iki 30 cm skersmens 1,3 m kamieno aukštyje) ir krūmus biokuro gamybai.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtinti sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje akivaizdu, jog sutarties dalykas buvo nulemtas Lietuvos Respublikoje teisės aktuose reglamentuotų aplinkosauginių reikalavimų. Ši aplinkybė visuotinai žinoma, byloje nustatyta, kad atsakovė, būdama privačiu juridiniu asmeniu (Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 2 straipsnis), ne vienerius metus užsiimanti biokuro gamyba, sudarė paminėtą Sutartį, todėl ji negalėjo nežinoti ir žinojo aplinkosauginius reikalavimus. Bylos duomenimis, kad nors tarp šalių buvo sudaryta Sutartis įvardijama pirkimo–pardavimo sutartimi, o joje nurodytos sutarties šalys –pirkėjas ir pardavėjas, tačiau tikrieji šalių ketinimai, sutarties esmė ir tikslas bei CK 6.156 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad Sutartyje dominuojantys yra rangos teisiniai santykiai, nes šalys susitarė dėl darbų atlikimo, kuriais bus sukuriamas ar pagaminamas atskiriamas nuo pačių veiksmų objektas, turintis savarankišką vertę. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė turėjo perduoti ieškovams sutvarkytą pagal Sutarties dalyką namų valdą.

CK 6.659 straipsnio 1 dalis numato, kad rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą, kai: gauta iš užsakovo medžiaga, kitas turtas ar dokumentai netinkami ar blogos kokybės; užsakovo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui; yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui. Rangovas, neįvykdęs CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įspėti užsakovą, atsako už daikto trūkumus (CK 6.659 straipsnio 2 dalis). Taigi, įstatymas numato rangovo prievolę įspėti užsakovą ir, prireikus, stabdyti darbus tik tuo atveju, jei kitaip kiltų grėsmė rangovo vykdomų darbų tinkamumui ar saugumui. Todėl, pagal paminėtą teisinį reglamentavimą ir šalių sudarytą Sutartį dėl nevisaverčių medžių ir krūmų kirtimo, atsakovė, matydama, jog ieškovų namų valdoje yra medžių ir krūmų, priskiriamų saugotiniems želdiniams, iki pradėdama vykdyti Sutartį, privalėjo įspėti ieškovus dėl šios atsakovės nurodomos aplinkybės ir pareikalauti/gauti visus leidimus ir suderinimus, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės skunde akcentuojama aplinkybė buvus šalių susitarimui (žodiniam) dėl medienos panaudojimo ir jos pasidalijimo, kai dalis medienos bus panaudota biokurui, o likusi dalis – palikta ieškovams, nekeičia sutartyse numatytos darbų apimties ir neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumui, nes, viena vertus, bet kokiu atveju kirsti saugotinus želdinius buvo reikalingas leidimas, ir, kita vertus, malkinė mediena ir biokuras gali būti ir labai dažnai yra gaminami iš tos pačios žaliavos.

Atsižvelgiant į nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino Sutarties sąlygas ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad atsakovė viršijo pagal tarp šalių sudarytą Sutartį jai suteiktus įgaliojimus, išpjovė medžius ieškovų sodyboje ir taip padarė ieškovams turtinę ir neturtinę žalą.

Apeliantė skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims dėl žalos dydžio, o taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, pripažindamas ieškovų pasirinktą žalos apskaičiavimo metodą pagal Želdinių atkuriamosios vertės įkainius. Teisėjų kolegija šiuos ir juos detalizuojančius skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Civiliniame procese galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (nutarties 23 pastraipa). Pateikti nuostolių (žalos) dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). Konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012). Kartu ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinos nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Ir jeigu atsakovas nesutinka su reikalaujama suma, jis privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius mažesnį žalos dydį.

Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims dėl žalos dydžio. Patikslinto ieškinio ir skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad skaičiuodami padarytos žalos dydį, ieškovai pagal analogiją rėmėsi tuo pačiu teisės aktu, pagal kurį skaičiuojama žala gamtai, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. Įsakymo Nr. D1-343 „Dėl želdinių atkuriamosios vertės įkainių patvirtinimo” (toliau – ir įsakymas) 2, 2.1 – 2.4, 5 ir 5.4 punktų nuostatomis ir prašė priteisti iš atsakovės 61 148,00 Eur turtinės žalos atlyginimo, t. y. kiekvienam ieškovui po 15 287,00 Eur. Nagrinėjamoje byloje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės vadovas A. S. teismo posėdyje ieškovų paskaičiuoto žalos dydžio neginčijo, kitokio paskaičiavimo nepateikė, todėl teismas laikė, kad žalos dydis ieškinyje yra paskaičiuotas teisingai. Nors pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką ieškovai turėjo įrodyti (ir tai įrodė) savo reikalavimų dėl prašomos priteisti žalos pagrįstumą, tačiau jeigu atsakovė nesutinka su reikalaujama suma, būtent ji turėjo byloje įrodyti, kad žalos dydis paskaičiuotas neteisingai (nutarties 32 –33 pastraipos).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė realų ieškovams padarytos žalos dydį, nes rėmėsi ieškovų pateiktais Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos Ministerijos Miškų kontrolės departamento Klaipėdos miškų skyriaus nukirstų medžių kelmų matavimo aktais ir žalos apskaičiavimu remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. Įsakymo Nr. D1-343 „Dėl želdinių atkuriamosios vertės įkainių patvirtinimo” (toliau – ir įsakymas) 2, 2.1 – 2.4, 5 ir 5.4 punktų nuostatoms. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog pradedant vykdyti šalių Sutartį šie medžiai jau buvo iškirsti.

Taip pat atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai tapatina žemės sklypo ir jame buvusių medžių vertę, nurodydama, jog byloje nėra jokių duomenų, kad dėl medžių iškirtimo būtų sumažėjusi nekilnojamojo turto rinkos vertė tokia suma. Žemės sklypų rinkos vertės, apskaičiuotos atlikus individualų vertinimą, nustatomos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, o žemės sklypai vertinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ ir sklypo augmenija neturi įtakos nustatant vertę. Medžių atkuriamoji vertė nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. įsakyme Nr. D1-343 nustatytais želdinių atkuriamosios vertės įkainiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai žalą apskaičiavo pagal atkuriamąją vertę, nes ieškovai Sutartimi bei žodiniu susitarimu siekė ir tikėjosi, jog medžiai jų sklype liks, o, atsakovei ieškovų medžius kaip jų nuosavybę iškirtus, ieškovams padaryta žala dengiama medžių atkuriamąja verte, apskaičiuota pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, nes kitas skaičiavimas į bylą nepateiktas.

Atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp tariamai (pastaba: taip nurodoma skunde) neteisėtų veiksmų ir priteistos žalos. Nagrinėjamu atveju ieškovai byloje įrodė, kad ne pagal šalių Sutartį ir žodinį susitarimą buvo iškirsti namų valdoje augę medžiai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys), atsakovė nepateikė įrodymų savo, kaip verslininko, sutartinei atsakomybei nuginčyti (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), todėl byloje įrodyta, kad atsakovės veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovų nurodomomis pasekmėmis –padaryta žala (nutarties 34 –35 pastraipos)(CK 6.247 straipsnis).

Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovai be reikalavimo priteisti turtinę žalą, taip pat reiškė reikalavimą priteisti ir neturtinę žalą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio (motyvuojamosios dalies), pirmosios instancijos teismas šį jų reikalavimą išnagrinėjo ir nusprendė jį tenkinti iš dalies bei priteisti iš atsakovės ieškovams 4 000,00 neturtinei žalai atlyginti, arba po 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ieškovui. Atsižvelgiant į priteistinos neturtinės žalos sumą, teismas atliko ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys ir jose padarytos išvados, kuriomis buvo iš dalies tenkinti ieškovų reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos neturtinės dydis sumažintas iki 4 000,00 Eur, t. y. iki 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ieškovui, yra teisėtos ir pagrįstos, tinkamai motyvuotos ir apeliantė apeliaciniu skundu šių sprendimo motyvų teisėtumo neginčijo ir neneigė. Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad nusprendžia ieškinį tenkinti iš dalies, įvertinęs tai, kad priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas (pastaba: priteista visa turtinės žalos suma), tačiau teismas priteistinos neturtinės žalos dydžio sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė. Teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis negali būti vertinama atskirai nuo kitų, taip pat ir motyvuojamosios, sprendimo sudedamųjų dalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006, 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 84 pastraipa). Kadangi toks teismo sprendimo trūkumas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, nekeisdama skundžiamo sprendimo, papildo jo rezoliucinę dalį, nurodant iš atsakovės ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydį (CPK 276 straipsnis).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu, papildant sprendimo rezoliucinę dalį dėl neturtinės žalos priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl aiškumo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstoma nauja redakcija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovai nors ir pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesvarstomas.

Kauno apygardos teismas, veikdamas Šiaulių apygardos teismo vardu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, papildyti sprendimo rezoliucinę dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti nauja redakcija taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovams A. J. G, asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) 61 148,00 eurų (šešiasdešimt vieną tūkstantį šimtą keturiasdešimt aštuonis eurus) turtinės žalos atlyginimo, t. y. kiekvienam ieškovui po 15 287,00 eurų (penkiolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus).

Priteisti ieškovams A. J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) 4 000,00 eurų (keturis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo, t. y. kiekvienam ieškovui po 1 000,00 eurų (vieną tūkstantį eurų).

Priteisti ieškovams A. J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 395,76 Eur (tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus 76 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini)., 1 000 Eur (tūkstantį eurų) žyminio mokesčio valstybei (suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas - (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas– 5660, mokėjimo paskirtis– žyminis mokestis).

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), 14,59 Eur (keturiolika eurų 59 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5662)“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.