- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-14
- Bylos Nr.
- eAS-3037-1188/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06099-2026-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Egidijus Šileikis (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalies panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėja PRS1 (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 26S166604 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nusprendė: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu ji išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu asmuo išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Išsiuntimo vykdymas pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, tačiau netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 4 dalimi. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnyje yra reglamentuotas apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymas. Įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmeniui apskundus teismui vientisą ir nuoseklų sprendimą nesuteikti asmeniui prieglobsčio, priimtą išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį ne skubos tvarka, ir iš jo nuosekliai kylančius kitus sprendimus, sprendimo vykdymas, vadovaujantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, yra sustabdomas visa apimtimi. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka (Įstatymo 76 str. 4 d.), todėl Migracijos departamento Sprendimo vykdymas turi būti sustabdomas. Kadangi Sprendimo vykdymas yra sustabdytas, nėra pagrindo tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikiną Sprendimo vykdymo sustabdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.
Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamento sprendimų dėl išsiuntimo apskundimas nesustabdo jų vykdymo, nebent teismas pritaiko reikalavimo užtikrinimo priemones. Tai reiškia, kad net pateikus skundą teismui, pareiškėja gali būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos atveju buvo priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo, t. y. Sprendimas nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų taikymo apimtį, todėl Sprendimo apskundimas automatiškai nestabdo jo vykdymo. Išsiuntimo sprendimas pagal Įstatymo 127 straipsnio 2 dalį turi būti vykdomas nedelsiant. Todėl nesustabdžius Sprendimo dėl išsiuntimo vykdymo, pareiškėja būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas netyrė ir nevertino pasikeitusių aplinkybių, kuriuos pagrindžia, kad kilmės valstybėje pareiškėja susidurtų su persekiojimu, jos gyvybei ir sveikatai gresia realus pavojus. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundo argumentų, atlikus preliminarų reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, nėra akivaizdžių skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių.
Pareiškėja grindžia negalimumą grįžti į kilmės valstybę, nes jos gyvybei ir sveikatai kyla realus pavojus, kilmės valstybėje grasinama ją nužudyti. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjos gyvybei ir sveikatai gali atsirasti grėsmė. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Sprendimo galiojimą būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad priešingai, nei nurodo pareiškėja, Migracijos departamentas yra atlikęs išsamų tyrimą dėl jos prieglobsčio prašymo. Sprendimas, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje, yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Šis sprendimas buvo patikrintas Regionų administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Teisės aktai nenustatė Migracijos departamento prievolės dar kartą vertinti tą pačią informaciją, tai pažeistų res judicata principą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjos gyvybei ir sveikatai gresia realus pavojus. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje pareiškėjai yra reali rizika patirti persekiojimą dėl „konvencinių“ priežasčių. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų ir proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų principų.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nenurodė, kokia bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjos argumentai, kad ji bus išsiųsta į kilmės šalį, savaime nereiškia, jog jai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjos teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėja, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sprendimo vykdymas yra sustabdytas, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėja atskirajame skunde pažymi, kad pirmiau minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Pareiškėja nurodo, kad jos gyvybei ir sveikatai kilmės valstybėje gresia pavojus, todėl Sprendimo vykdymas turi būti sustabdytas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, kad, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuoti atvejai, kai yra sustabdomas apskųsto sprendimo vykdymas: 2) užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas ir jis grąžinamas arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į saugią trečiąją valstybę; 3) skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka; 4) nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę; 5) suteiktas prieglobstis panaikinamas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę.
Įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo atsakovas nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į jos kilmės valstybę; 2) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos <...>; 3) įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos <...>, išsiuntimo vykdymas pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Sprendimas priimtas, nes įsigaliojus Migracijos departamento 2026 m. kovo 12 d. sprendimui Nr. 26S58307 dėl prieglobsčio pareiškėjai nesuteikimo, ji prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja iš Lietuvos neišvyko ir informavo atsakovą, kad išvykti neketina. Todėl yra pagrindas manyti, kad pareiškėja gali pasislėpti ar kitais būdais trukdyti įvykdyti minėtą sprendimą.
Taigi nustatyta, kad pareiškėjai Migracijos departamento 2026 m. kovo 12 d. sprendimu
Nr. 26S58307 buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šis sprendimas buvo ginčijamas teismine tvarka, teismų pripažintas pagrįstu ir teisėtu, ir yra įsiteisėjęs.
Nagrinėjamoje byloje yra skundžiamas sprendimas, kuriuo, be kita ko, nutarta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos, jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę. Todėl pareiškėjos ginčas dėl Sprendimo panaikinimo nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąrašą atvejų, kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, todėl šioje byloje yra aktuali Įstatymo 139 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad tokio pobūdžio sprendimo apskundimas teismui, savaime (t. y. pagal Įstatymo 139 str. 1 d.) sustabdo jo vykdymą.
Vertinant, ar pareiškėja tikėtinai (lot. prima facie) pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, kad atlikus preliminarų įvertinimą, nėra objektyviai tikėtina, jog skundo reikalavimas negali būti patenkintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-629/2025).
Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonei taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto reikalavimų patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Padarius išvadą, kad pareiškėja tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjos nurodomos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje pareiškėja grindė argumentais, kad kilmės valstybėje pareiškėjai kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėja patirtų persekiojimą, jos gyvybei kilmės valstybėje grėstų pavojus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, Migracijos departamento 2026 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje, nenustačius, kad grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
Nagrinėjamoje byloje skundžiamame Migracijos departamento Sprendime yra įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, aptartas buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika. Sprendime taip pat nenustatyta aplinkybių, kai yra draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus ar jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šiuo aspektu atsakovas nurodė, kad išsiuntimo kontekste nenustatyta esminių naujų motyvų, kurie turėtų įtakos Migracijos departamento jau padarytoms išvadoms bei sąlygotų jau atlikto vertinimo priežiūros poreikį. Sprendime taip pat aptarta pareiškėjos sveikatos būklės įtaka išsiuntimo vertinimui bei nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje nebus užtikrinta tinkama sveikatos apsauga.
Pareiškėja šių aplinkybių nepaneigė. Pareiškėja nepateikė įrodymų ar duomenų, pagrindžiančių jos teiginius dėl jai kylančių neigiamo pobūdžio pasekmių. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėja nepagrindė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės. Taigi byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pagal pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir argumentus nebuvo pagrindo taikyti jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra iš esmės teisinga.
Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodoma teismų praktika nėra pagrindo remtis, nes aplinkybių visuma nėra identiška nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumai (be kita ko, skiriasi įrodymai byloje, skundžiamų sprendimų pobūdis – pareiškėjos minėtose bylose buvo nagrinėjamas sprendimų, kuriais asmenims nebuvo suteiktas prieglobstis, pagrįstumas ir teisėtumas, ir kt.). Taigi pareiškėjos minėta teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, kadangi nagrinėjamos ir pareiškėjos nurodomų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pagal pareiškėjos pateiktus įrodymus ir argumentus nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra iš esmės pagrįsta ir teisėta. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama iš esmės nepakeista.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva arba proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, taip pat pareiškėjai pateikus įrodymus dėl jai galinčios kilti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, išlieka galimybė iš naujo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.