Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-599-821/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-07
Bylos Nr.: eA-599-821/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-08437-2023-2
Bylos rūšis: Administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Milda Vainienė, Iveta Pelienė (pran.)
Pareiškėjas: PRS1
Atsakovas: Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
Trečiasis asmuo: SEB bankas

Administracinė byla Nr. eA-599-821/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08437-2023-2 Procesinio sprendimo kategorija 26 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 7 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 3R-869 (2.13-1.E) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

Žmonės priversti naudotis bankų paslaugomis, bankams leista tvarkyti jautriausius asmens duomenis. Sukaupti asmens duomenys gali būti panaudoti asmenims kontroliuoti, sekti juos ir panaudoti verslo ar politiniais tikslais. Bankuose laikomi pinigai nėra visiškai saugūs, kadangi kasdien vyksta kibernetiniai incidentai, išviliojami ir kitaip nusavinami pinigai, esantys banko sąskaitose, todėl siekiama sudaryti įspūdį, kad bankai labai rūpinasi sauga. Akcinė bendrovė (toliau – ir AB) SEB bankas (toliau ir – Bankas) tiesioginiu būdu (SMS pranešimais) braunasi į privatų gyvenimą, nepageidautinai trukdo, t. y. prievarta teikia informaciją. Be to, sukčiai taip pat gali imituoti (apsimesti) banku ir siųsti SMS (ar elektroniniu paštu) pranešimus, todėl bankai veikia kaip sukčiai, jei prievarta siunčia nepageidaujamus pranešimus, užuot aiškiai pareiškę, kad nepageidaujamų pranešimų tikrai nesiunčia, taip leidžiant aiškiai suprasti, kad nepageidautini SMS pranešimai – tėra sukčių šlamštas. Asmenys, kurie nustatė ar kitaip pareiškė, jog nepageidauja gauti paslaugų SMS pranešimais (ir naujienų), jų ir nesitiki iš banko. Todėl priverstinai siunčiamus banko SMS tampa sudėtinga atskirti ir suprasti – kurie pranešimai yra tikri, o kurie – ne.

Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato pareigą valstybei saugoti asmens privatumą, tačiau vyksta priešingas procesas – tarnaujama ne žmogui, o bankui. Inspekcija savo sprendimais patvirtino, kad pataikauja bankams, pvz., tiesiogiai (elektroniniu paštu) siūlomų „bank-link“ paslaugų ar nuomonės teiravimosi nelaiko tiesiogine rinkodara, net jei asmuo tam prieštarauja, taip suteikiant išimtis ir privalumą dėl paslaugų siūlymo, lyginant su kitokių verslų sektoriais.

Nėra ginčo, jog Inspekcija, pasikreipusi į Lietuvos banką, buvo priversta pripažinti, kad Bankas siųsdamas SMS pranešimus negalėjo vadovautis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 6 straipsnio 1 dalies c punktu (tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė), nes tokios prievolės tiesiog nėra. Bankas aiškiai nurodė, kad pagrindas tvarkyti asmens duomenis siunčiant konkrečius bendro pobūdžio informacinius SMS pranešimus (naujienas) apie incidentus yra BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktas ir nesutiko patenkinti pareiškėjo prašymo – netvarkyti asmens duomenų siunčiant SMS pranešimus. Bankas, atsakydamas į pareiškėjo klausimą, kokiu teisėtu pagrindu tvarko pareiškėjo asmens duomenį – mobilaus telefono numerį, turėjo pareigą pateikti visą informaciją apie tuo metu nustatytus asmens duomenų tikslus dėl minimų SMS pranešimų siuntimo.

Inspekcija viršija savo kompetenciją (nebūdama net bendruoju duomenų valdytoju) ir ima vietoje Banko nustatinėti kitus (naujus) asmens duomenų tvarkymo tikslus ir teisinį pagrindą, todėl Inspekcija nesilaiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nurodyto išsamumo principo ir nenurodo konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriuo remdamasi nustatinėja Banko tvarkomiems asmens duomenims naujus tikslus ir teisinį pagrindą, nes Bankas pareiškėjui ir Inspekcijai aiškiai nurodė, kad tvarko pareiškėjo asmens duomenis siųsdamas SMS BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytu pagrindu, t. y. netvarko pareiškėjo asmens duomenų pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies e ir f punktus.

Inspekcijos veikla, kai ji Sprendime nustato (sukuria) kitam duomenų valytojui asmens duomenų tvarkymo tikslus (už jį), yra neteisėta – pažeidžia VAĮ įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Jeigu atsakovas mano, kad Bankas teikė klaidingą (melagingą) informaciją – informavimas apie asmens duomenų tvarkymo pagrindus nebuvo skaidrus, todėl neaišku, kodėl Inspekcija nenustatė šio akivaizdaus BDAR pažeidimo, jo neįvardino ir nepaskyrė jokių sankcijų, kurios būtų efektyvios ir užkardytų pažeidimus ateityje, o tai reiškia Inspekcijos neveikimą ir pataikavimą Bankui. Taigi, nesutikimo su Sprendimu esmė –ne dėl Inspekcijos teisės nustatinėti, ar asmens duomenys tvarkomi teisėtai, o tai, kad institucija neteisėtai (už duomenų valdytoją – Banką ) nustatė naujus asmens duomenų tvarkymo tikslus ir teisinį pagrindą ir tada ėmė vertinti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, kas yra neteisėtas veiksmas. Be to, Inspekcija Banko teiginius laiko faktu, todėl Inspekcija pažeidė VAĮ nurodytą lygiateisiškumo principą, nes Bankui įrodyti savo teiginių nereikia, o kitiems – būtina

Pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir pagal BDAR 21 straipsnio 1 dalį yra privalu įrodyti, jog priverstinis informacijos gavimas yra būtina priemonė, t. y. būtina įrodyti, kad jei nebus gauti bendro pobūdžio SMS pranešimai apie incidentų naujienas (kurie niekaip konkrečiai nesusijęs su pareiškėjui teikiamomis paslaugomis) arba bus gauti kitu būdu (interneto banke ar naujienų portaluose, kuomet pareiškėjo asmens duomenų tvarkyti net nereikia), tai turės realią (ne menamą) įtaką finansų sistemos stabilumui, patikimumui ar neužtikrins kitų klientų, ypač pažeidžiamiausių grupių, finansinių interesų bei asmens duomenų apsaugą. Tačiau nei Bankas, nei Inspekcija to neįrodo, o tik apsiriboja bendromis frazėmis dėl viešojo intereso, kuriam neatstovauja. Tai, kad pareiškėjas negaus tokių Banko pranešimų, tai niekaip nepaveiks nei sukčių, nei apribos Banką imtis veiksmų prieš sukčius, nei kitų vartotojų interesų, nei savaime reiškia, kad pareiškėjas atliks kokius nors neteisėtus veiksmus ar neišvengiamai taps sukčių auka. Inspekcija neturi kompetencijos spręsti, ar konkretus asmuo (pareiškėjas), negaudamas informacijos – bendro pobūdžio naujienų apie incidentus, kelia grėsmę finansų sistemai (stabilumui, patikimumui) ar kitiems banko klientams.

Nei valstybė, nei verslas negali kištis į privatų asmens gyvenimą ir daryti jam poveikį, jei pats asmuo to nepageidauja, kai nėra tam realaus ir pagrįsto pagrindo. Nėra pagrindo spręsti, kad Bankas turi teisę pažeisti pareiškėjo privatumą, kėsintis į orumą ir bausti pareiškėją prievartinėmis SMS, taip kenkdamas psichinei sveikatai. Todėl valstybė turi pareigą rūpintis, kad pareiškėjas nepatirtų psichiką žalojančio poveikio. Be to, pareiškėjo nesutikimą su tokiu asmens duomenų tvarkymu (SMS siuntimu) patvirtino ir Lietuvos bankas. Visuomenės sveikatos specialistai teigia, jog pertekliniai duomenys iš kelių šaltinių, informacijos kokybė ir naujos informacijos sklaidos greitis sukelia socialinį ir su sveikata susijusį poveikį, dažnai neigiamai veikia žmonių psichinę sveikatą, be to, tam tikrais atvejais informacija ir (ar) jos gausa gali daryti poveikį asmens psichikos sveikatai.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Inspekcija atsiliepime nurodė, kad:

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria Inspekcija įvertino Banko atliktą pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, t. y. pareiškėjas sutinka, kad Inspekcija teisingai nustatė, jog Bankas negalėjo tvarkyti pareiškėjo duomenų, vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu, tačiau nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria atsakovas nustatė, kad pareiškėjo asmens duomenų pagrindas yra kitas.

Pagal BDAR nuostatas duomenų valdytojas privalo įrodyti, kad asmens duomenys galėjo būti tvarkomi ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Bankas (duomenų valdytojas), teikdamas paaiškinimus, nurodė, jog remiasi BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu (teisinės prievolės vykdymu) ir pateikė tokio asmens duomenų tvarkymo pagrindimą, t. y. nurodė, kad tvarko pareiškėjo duomenis vadovaudamasis teisine prievole, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme (toliau – ir MĮ). Bankas pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą grindė ir 2017 m. lapkričio 27 d. Europos Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2018/389, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 papildoma griežto kliento autentiškumo patvirtinimo ir bendrų ir saugių atvirųjų ryšių standartų techniniais reguliavimo standartais (toliau – ir Deleguotasis reglamentas), kuris numato tam tikrus bendruosius principus ir reikalavimus, skirtus užtikrinti sukčiavimo prevenciją, nedetalizuojant jų įgyvendinimo būdo, apimties ir konkrečių priemonių. Bankas taip pat rėmėsi 2019 m. lapkričio 28 d. Europos bankininkystės institucijos (angl. European Banking Authority) (toliau – ir EBA) patvirtintų EBI IRT ir saugumo rizikos valdymo gairių Nr. EBA/GL/2019/04 (toliau – ir EBA gairės) nuostatomis. Bankas akcentavo, kad pagrindinis informacinių pranešimų siuntimas dėl sukčiavimo prevencijos yra itin svarbus ir reikšmingas pareiškėjui, siekiant jį apsaugoti nuo galimų grėsmių.

Banko paaiškinimai pagrindžia pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą, remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta duomenų tvarkymo sąlyga, o ne BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Nors Bankas netinkamai įvardino asmens duomenų tvarkymo pagrindą, tačiau pateikė paaiškinimus ir pagrindė pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumą. Inspekcija priimdama Sprendimą rėmėsi Banko pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas viršijo savo įgaliojimus. Tai, kad Bankas netinkamai įvardino asmens duomenų tvarkymo pagrindą (nurodė ne tą punktą), tačiau pateikė paaiškinimus ir pagrindė pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, nereiškia, kad Bankas netinkamai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis.

Sprendime paaiškinta, kodėl MĮ negali būti laikomas kaip teisinė prievolė tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis skunde nurodytu tikslu, nes MĮ 54 straipsnyje nėra įtvirtinta imperatyvi įstatymo nuostata privalomai tvarkyti atitinkamus asmens duomenis sukčiavimo prevencijos tikslu. Sprendime taip pat buvo pateikti kiti išsamūs argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumą.

Pareiškėjas klaidiną teismą, teikdamas, kad Inspekcija nepateikė jokio teisės akto ar jo nuostatos, vertindama, kad pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas pagrįstas BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytu teisėtu asmens duomenų pagrindu. Teisėtas interesas yra grindžiamas aktualumu, tikrumu ir svarbumu. Pareiškėjo skundo atveju Inspekcija nustatė, kad elektroninių mokėjimų saugumas yra esminis aspektas siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą. Sukčiavimo prevencija – tai procesas, kuriuo finansinės įstaigos siekia užkirsti kelią neteisėtiems sukčiavimo veiksmams, tuo apsaugodamos tiek savo, tiek vartotojų interesus, tuo pačiu – ir užtikrindamos finansų sistemos stabilumą. Klientų duomenų tvarkymo tikslas siunčiant pareiškėjo nurodyto turinio komunikaciją yra svarbus ne tik siekiant apsaugoti viešąjį interesą – t. y. finansų sistemos stabilumą ir patikimumą, bet ir užtikrinti klientų, ypač pažeidžiamiausių grupių, finansinių interesų bei asmens duomenų apsaugą. Vadovaudamasi šiais argumentais, Inspekcija sprendė, kad Bankas sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu turi teisėtą interesą tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis (įskaitant mobiliojo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Bankas nurodė, kad:

Bankas nesutinka su atsakovo vertinimu, kad Bankas nurodė netinkamą pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisinį pagrindą, kadangi BDAR 6 straipsnio 2 dalis numato Europos Sąjungos valstybių narių teisę, tačiau ne pareigą teisės aktuose tiksliai įvardinti konkrečius reikalavimus (pvz., nustatyti duomenų tvarkymo pobūdį, apimtį, tikslą ir pan.), taikomus duomenų tvarkymui pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriame įtvirtinta sąlyga duomenų tvarkymui suponuoja tai, kad bendroji duomenų valdytojui taikoma pareiga tvarkyti duomenis privalo būti įtvirtinta duomenų valdytojui taikomame teisės akte, tokia nuostata turi būti konkreti ir apibrėžta.. Bankas VDAI paaiškino, kad pareiškėjo mobiliojo telefono numerį tvarkė siekdamas teisėto tikslo – užtikrinti sukčiavimo, atliekant mokėjimus, prevenciją. Šie pareiškėjo duomenys buvo tvarkomi vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintu asmens duomenų tvarkymo teisiniu pagrindu – t. y. nurodytus pareiškėjo duomenys būtina tvarkyti tam, kad būtų tinkamai įvykdytos Bankui, kaip duomenų valdytojui, taikomos teisinės prievolės ir iš jų kylančios Banko pareigos. Be to, Bankui, kaip mokėjimo paslaugų teikėjui, teisės aktais yra nustatyta pareiga užtikrinti sukčiavimo prevenciją pagal MĮ 54 straipsnio nuostatas.

Individualus vartotojų informavimas apie vykstančias sukčiavimo atakas, schemas, o taip pat kitos vartotojams skirtos šviečiamosios informacijos, susijusios su sukčiavimo prevencija, teikimas yra tiesiogiai būtinas tam, kad Bankas tinkamai įgyvendintų jam taikomą teisinę prievolę (BDAR 6 str. 1 d. c) p.). Sprendime pateiktos išvados, kad Bankas negalėjo remtis šiuo teisiniu pagrindu, kaip sąlyga pareiškėjo tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis siunčiant SMS pranešimus. Inspekcija vertino, kad finansų įstaigos (įskaitant Banką) turi teisėtą interesą tvarkyti savo klientų asmens duomenis (įskaitant mobiliojo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą) sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu (BDAR 6 str. 1 d. f) p.).

Vertinant Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu mokėjimo paslaugų teikimui taikomus teisės aktus, manytina, kad būtent BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas pagrindas (teisėto tvarkymo sąlyga) yra vyraujantis teisinis pagrindas finansų įstaigoms tvarkant mokėjimo paslaugų klientų ir susijusius asmens duomenis sukčiavimo prevencijos (stebėsenos) tikslais. Kartu sutiktina, kad aptariamoms duomenų tvarkymo operacijoms šalia ir papildomai gali būti taikomas ir Banko teisėtas interesas, kaip fakultatyvinis aptariamo tvarkymo operacijų pagrindas aptariamais tikslais tiek, kiek tokio tvarkymo neapima teisinė prievolė (BDAR 6 str. 1 d. f) p.).

Pabrėžtina, kad individualus vartotojų informavimas apie vykstančias sukčiavimo atakas ir kitos šviečiamosios informacijos, susijusios su sukčiavimo prevencija, teikimas vartotojams visų pirma yra Banko teisinė prievolė, o tik po to ir tiek, kiek aptariamo tvarkymo operacijų aptariamais tikslais neapima teisinė prievolė – Banko teisėtas interesas. Nors Bankas ir nesutinka su Inspekcijos vertinimu, kad Bankas netinkamai įvardino pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo pagrindą, tačiau mano, kad Inspekcija, nepažeisdama išsamumo principo ir teisės į gerą viešąjį administravimą, tinkamai, neviršydama savo kompetencijos išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą ta apimtimi, kuria Inspekcija vertino ir konstatavo, kad Bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis, siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė ir priteisė pareiškėjui 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad:

Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Banką, pranešdamas, kad gavo SMS pranešimus: 1) 2022 m. birželio 10 d. (turinys: „Gerb. Kliente, sukčiai šiuo metu itin aktyvūs. Jų siunčiamos žinutės atrodo kaip gautos iš banko (siuntėjo lange matote „SEB“). Nespauskite gautų nuorodų ir neveskite savo duomenų. SEB bankas“) ir 2) 2022 m. spalio 8 d. (turinys: „Sukčiai socialiniuose tinkluose apsimeta loterijų organizatoriais, išvilioja kortelių, prisijungimo prie banko, kitus duomenis. Nespauskite įtartinų nuorodų ir neveskite savo duomenų. SEB bankas“). Pareiškėjas prašė: 1) atsakyti, ar Bankas yra šių SMS pranešimų siuntėjai; 2) jei taip, kokiu teisėtu pagrindu tvarkomi asmens duomenys (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) su tikslu siųsti šiuos panešimus. 3) jei kokiu nors būdu sutiko su tokiu asmens duomenų tvarkymu, prašo konkrečiai nurodyti kaip ir kada; 4) ar šie pranešimai yra tiesiogiai susiję su teikiamų paslaugų saugumu – turima duomenų, kad būtent pareiškėjui (ne apskritai, kad yra tokia galimybė) yra iškilusi kokia nors reali (ne tikėtina ar menama) grėsmė, apie kurią rašoma pranešime; 5) prieštaravo tokiam asmens duomenų tvarkymui, siunčiant pranešimus, kurie nėra tiesiogiai susiję su teikiamomis paslaugomis, ir prašė patvirtinti, kad šiuo tikslu asmens duomenys nebus tvarkomi.

Bankas, atsakydamas į pareiškėjo kreipimąsi, raštu pareiškėjui, be kita ko, paaiškino, kad SMS pranešimus, įspėjančius apie galimas / vykstančias sukčių atakas mobiliojo telefono numeriu (duomenys neskelbtini) siuntė, nes pareiškėjas yra Banko klientas. Bankas periodiškai siunčia savo klientams komunikaciją, susijusią su sukčiavimo prevencija, tokiu būdu siekdamas atkreipti klientų dėmesį į galimas sukčiavimo schemas ir ragindamas saugoti savo asmeninius duomenis, kurie dažnai neteisėtai naudojami sukčiavimo metu. Tokios komunikacijos tikslas yra ne tik apsaugoti viešąjį interesą – t. y. finansų sistemos stabilumą ir patikimumą, bet ir užtikrinti Banko klientų finansinių interesų bei asmens duomenų apsaugą. Mobiliojo telefono numeris (duomenys neskelbtini) tvarkytas (siunčiant minėtus SMS pranešimus) vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu asmens duomenų tvarkymo pagrindu, t. y. tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė, o teisę tvarkyti asmens duomenis, siekiant užtikrinti sukčiavimo, atliekant mokėjimus, prevenciją, suteikia MĮ 54 straipsnis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pateikti sprendimą – ar Bankas pažeidė pareiškėjo teises: 1) tvarkydamas asmens duomenį (telefono numerį), siųsdamas minėtus SMS pranešimus; 2) atsisakydamas tenkinti pareiškėjo draudimą dėl asmens duomenų tvarkymo, kai tokie pranešimai nėra būtini arba tiesiogiai nesusiję su pareiškėjui teikiamomis paslaugomis. Skunde (prieduose prie jo) pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Banko klientas, kaip kontaktinius duomenis yra nurodęs telefono numerį +(duomenys neskelbtini); nėra davęs sutikimo, nėra užsakęs jokių Banko SMS pranešimų, tačiau prieš pareiškėjo valią Bankas jam atsiuntė 2 (du) SMS pranešimus. Bankui siunčiant SMS pranešimus, pareiškėjui nebuvo teikiama jokia paslauga, dėl kurios būtų sutaręs, neįvyko jokia konkreti ir reali grėsmė pareiškėjui dėl sukčiavimo, nevyko su tuo susijęs tyrimas ar nustatymas. Bankas pareiškėjo mobilaus telefono numerio tvarkymą SMS siuntimo tikslu grindžia tuo, kad vykdo sukčiavimo prevenciją, tačiau pareiškėjui jokia reali grėsmė nebuvo iškilusi, be to, pats pareiškėjas nėra sukčius.

Inspekcija, priėmusi nagrinėti pareiškėjo skundą, įvertinusi Banko pateiktus paaiškinimus, pareiškėjo papildomai pateiktus duomenis dėl kreipimosi į Lietuvos banką ir kitus duomenis, Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Sprendime Inspekcija, vadovaudamasi BDAR 5 ir 6 straipsniais, įvertinusi MĮ 54 straipsnyje esančią nuostatą, nesutiko su Banko argumentais, kad pareiškėjo telefono numerio tvarkymas yra teisėtas, remiantis BDAR įtvirtinta teisine prievole, kadangi MĮ 54 straipsnyje nėra įtvirtinta imperatyvi įstatymo nuostata privalomai tvarkyti atitinkamus asmens duomenis sukčiavimo prevencijos tikslu, jame tik nurodoma finansinių įstaigų teisė, bet ne pareiga, tvarkyti asmens duomenis, kai tai būtina siekiant užtikrinti sukčiavimo prevenciją. Inspekcija sprendė, Bankas nurodyta teisėto duomenų tvarkymo sąlyga – teisinės prievolės vykdymu (BDAR 6 str. 1 d. c) p.), negalėjo remtis. Tačiau Inspekcija pažymėjo, kad BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygos, iš kurių viena yra teisėtas interesas. Klientų duomenų tvarkymo tikslas siunčiant nurodyto turinio (sukčiavimo prevencijos) komunikaciją yra svarbus ne tik siekiant apsaugoti viešąjį interesą – t. y. finansų sistemos stabilumą ir patikimumą, bet ir užtikrinti klientų, ypač pažeidžiamiausių grupių, finansinių interesų bei asmens duomenų apsaugą. Atsižvelgusi į finansų įstaigoms taikomus nacionalinius ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, EBA gaires, Lietuvos banko rekomendacijas ir besiformuojančią vartojimo ginčų nagrinėjimo praktiką, Inspekcijos nuomone, sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu finansų įstaigos (įskaitant Banką) turi teisėtą interesą tvarkyti savo klientų asmens duomenis (įskaitant mobiliojo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas analizavo BDAR (5 ir 6 str.), Mokėjimų įstatymo 54 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui sutiko su Inspekcijos pozicija, kad Bankas neturėjo pagrindo tvarkyti asmens duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytu pagrindu, t. y., teismo vertinimu, šios Sprendimo dalies pareiškėjas neginčijo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčija tą Sprendimo dalį, kurioje Inspekcija vertino ir konstatavo, kad Bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis (mobiliojo telefono numerį), siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bus vertinamas ta apimti, kuria pareiškėjas Sprendimą ginčijo, t. y. Sprendimo dalies, kurios pareiškėjas neginčija ir su ja sutinka, teisėtumas ir pagrįstumas nebus vertinamas.

Atsiliepimas

Įvertinęs Banko atsiliepime nurodytus argumentus, be kita ko, poziciją, kad Bankas nesutiko su Inspekcijos vertinimu dėl to, kad Bankas parinko netinkamą teisinį pagrindą pareiškėjo asmens duomenų tvarkymui, teismas pažymėjo, kad byla nagrinėjama pagal pareiškėjo skunde apibrėžtas ribas. Teismas nurodė, kad Banko argumentai dėl to, kad jis nesutinka su minėta Sprendimo dalimi, nebus vertinami.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodęs, kad BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos šešios savarankiškos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos, o esant bent vienai iš jų, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu, teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime Inspekcija abstrakčiai paaiškino, kad: 1) „Tačiau Inspekcija pažymi, jog BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygos, iš kurių viena yra teisėtas interesas“; 2) „<...> Inspekcijos nuomone, sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu finansų įstaigos (įskaitant SEB) turi teisėtą interesą tvarkyti savo klientų asmens duomenis (įskaitant mobiliojo telefono numerį ir el. pašto adresą).“

Teismas sutiko su pareiškėju, kad Inspekcija Sprendime tiksliai nenurodė, kuria būtent BADR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisėto tvarkymo sąlyga skundžiamoje Sprendimo dalyje remiasi atsakovas. Teismo vertinimu, Sprendime nėra pateikta tokios teisėtos tvarkymo sąlygos kaip BDAR 6 straipsnio 1 dalies atitinkamame punkte įtvirtinta formuluotė, o ji turi esminę reikšmę vertinant, į ką turi būti atsižvelgiama teigiant, kad asmens duomenis galima tvarkyti remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies konkrečiame punkte nurodyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga.

Atsiliepimas

Įvertinęs Inspekcijos atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad Sprendime teigiant, jog sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu finansų įstaigos (įskaitant SEB) turi teisėtą interesą tvarkyti savo klientų asmens duomenis (įskaitant mobiliojo telefono numerį ir el. pašto adresą), turėtas omenyje BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktas, teismas nurodė, kad atsiliepime pateikti argumentai negali būti vertinami kaip Sprendimo argumentai, nes jie turi būti nurodyti pačiame Sprendime.

Žemesnės instancijos teismas

Pacitavęs BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktą (tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas), teismas nurodė, kad remiantis šia formuluote duomenis galima tvarkyti, jeigu: 1) siekiama teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų; 2) siekiant minėtų subjektų teisėtų interesų, duomenis tvarkyti būtina; 3) tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, nėra viršesni už teisėtus duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesus. Teismo įsitikinimu, siekiant padaryti išvadą, kad konkrečiu atveju duomenų valdytojas, tvarkydamas asmens duomenis, gali remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktu, turi būti ne tiesiog abstrakčiai paaiškinama, kad duomenų valdytojas turi teisėtą interesą, bet taip pat konkrečiai ir tiksliai įvardijamas toks teisėtas interesas, vertinama, ar siekiant konkretaus duomenų valdytojo teisėto intereso duomenis tvarkyti yra būtina (be kita ko, atsižvelgiant ir į BDAR preambulės 39 punktą, kuriame nurodyta, kad asmens duomenys turėtų būti tvarkomi tik tuomet, jei asmens duomenų tvarkymo tikslo pagrįstai negalima pasiekti kitomis priemonėmis), taip pat vertinama, ar duomenų subjekto interesai, pagrindinės teisės ir laisvės nėra viršesni už duomenų valdytojo interesą. Buvo konstatuota, kad tokio vertinimo Sprendime nėra.

Atsižvelgęs minėtą BDAR preambulės 39 punktą, teismas pastebėjo, kad bylos duomenimis nėra aišku, kokius dar konkrečius informacijos pateikimo sukčiavimo prevencijos tikslu klientams būdus Bankas svarstė ar jokių kitų nesvarstė. Pasisakydamas dėl Inspekcijai teiktų Banko paaiškinimų, kad Bankas duomenų subjektams pranešimus siunčia SMS žinute, nes tai yra greičiausias ir efektyviausias būdas individualiai informuoti kiekvieną klientą apie sukčiavimą, teismui kilo klausimas, kokiais kriterijais remiantis buvo vertinama, kad tai yra efektyviausias būdas, kai tuose pačiuose savo paaiškinimuose pats Bankas nurodo, kad sukčiai gyventojams siunčia suklastotas SMS žinutes arba laiškus, primenančius banko ar kitų institucijų pranešimus. Teismo vertinimu, svarbu pasirinkti tokius informacijos pateikimo sukčiavimo prevencijos tikslu būdus, kad Banko klientas neturėtų abejoti, ypač atsižvelgiant į sukčių taikomas praktikas, kad informaciją asmeniui pateikė būtent Bankas.

Vadovaudamasis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktais, teismas vertino, kad Sprendimo skundžiamoje dalyje nėra nurodytas teisinis pagrindas ne tik tuo aspektu, kad nėra tiksliai įvardinta BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, bet ir tuo aspektu, kad nėra nurodyti ir kiti konkretūs teisės aktai ir jų konkrečios nuostatos, kuriomis Inspekcija rėmėsi priimdama Sprendimą. Teismas sprendė, kad Sprendime Inspekcija išdėstė Banko paaiškinimus, kuriuose Bankas nurodo teisės aktus, kuriais jis remiasi grįsdamas savo poziciją, o Sprendimo motyvuojamojoje dalyje Inspekcija abstrakčiai pakartoja Banko paaiškinimus (t. y. kad atsižvelgiant į finansų įstaigoms taikomus nacionalinius ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, EBA gaires, Lietuvos banko rekomendacijas ir besiformuojančią vartojimo ginčų praktiką, <...> sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu finansų įstaigos (įskaitant Banką), turi teisėtą interesą tvarkyti savo klientų asmens duomenis <...>), dėl to darė išvadą, kad toks motyvavimas neatitinka VAĮ reikalavimų, kadangi Inspekcija Sprendimo motyvuojamoje dalyje turi tiksliai nurodyti, kokiais teisės aktais ji rėmėsi, priimdama ginčijamo Sprendimo dalį, o ne paaiškinti, kad Inspekcija remiasi nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundėsi tik dėl jo asmens duomens – mobiliojo telefono numerio tvarkymo, todėl nebuvo aišku, kodėl Inspekcija Sprendime peržengė pareiškėjo skundo ribas ir abstrakčiai, iš esmės be vertinimo, argumentų, pasisakė ne tik dėl mobiliojo telefono numerio tvarkymo sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą tenkintinas iš dalies ir panaikino Sprendimą ta apimtimi, kuria Inspekcija vertino ir konstatavo, kad AB SEB bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis, siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas PRS1 apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 31 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir priteisti pareiškėjui 22,50 Eur, panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kad teismas įvertintų Sprendimo pagrįstumą ir dėl pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, ir dėl teisės nesutikti. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas iš dalies priėmė teisingą sprendimą, tačiau sprendime liko reikšmingų pareiškėjui klaidų. Teismas nepasisakė (pareiškėjui nežinoma, ar buvo kreiptasi į teisėsaugą) dėl Inspekcijos pataikavimo Bankui.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, tačiau pareiškėjui neaišku, ką pirmosios instancijos teismas laikė kita skundo dalimi, kadangi Inspekcijos Sprendimas buvo vienos dalies – dėl asmens duomenų neteisėto tvarkymo, o dėl nesutikimo tvarkyti asmens duomenis Inspekcija visiškai nepasisakė, t. y. buvo keliami du skirtingi klausimai. Pareiškėjas nesupranta, kodėl jis netenka dalies bylinėjimosi išlaidų (vietoje 22,50 Eur priteista 11,25 Eur).

Inspekcija peržengė savo kompetencijos ribas, kadangi ji vietoj duomenų valdytojo nustatė naują pareiškėjo duomenų teisinį pagrindą ir vietoj Banko ėmėsi įrodinėti, kad buvo sąlygos tvarkyti asmens duomenis.

Šalies argumentai

Primintina, kad Inspekcija Sprendimą priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, o skunde atsakovui pareiškėjas prašė pateikti sprendimą, ar Bankas pažeidė pareiškėjo teises: 1) tvarkydamas asmens duomenį (telefono numerį), siųsdamas SMS pranešimus; 2) atsisakydamas tenkinti draudimą dėl asmens duomenų tvarkymo, kai tokie pranešimai nėra būtini arba tiesiogiai nesusiję su pareiškėjui teikiamomis paslaugomis. Taigi, pareiškėjui buvo svarbu ne tik sužinoti, ar jo teisės dėl asmens duomenų tvarkymo, nepagrįstai trukdant pranešimais, buvo pažeistos, bet ir užsitikrinti, kad pareiškėjo reikalavimo bus laikomasi ir pareiškėjas ateityje negaus nepageidaujamų pranešimų, t. y. ar buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir šioje dalyje, Bankui nesutikus tenkinti prašymo – nesiųsti nepageidaujamų pranešimų (šlamšto) ir tuo tikslu netvarkyti asmens duomenų.

Inspekcija visai neatsakė į pareiškėjo keltą klausimą dėl Banko nesutikimo tenkinti prašymą netvarkyti asmens duomenų, o šiuo aspektu niekaip nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėjas skunde pabrėžė šį klausimą (žr. pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-3781-816/2022). Pirmosios instancijos teismas nenurodė Inspekcijai išnagrinėti aptariamą klausimą, taigi, jis ir liktų neišnagrinėtas.

Inspekcija spręsdama, ar pareiškėjo teisės buvo pažeistos, apibendrintai nurodė, kad pareiškėjo skundą atmeta. Vien tai, kad pareiškėjas su kai kuriais Sprendimo argumentais sutinka (dėl to, kad nebuvo galima remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu), nereiškia, kad tie teiginiai yra atskira Sprendimo dalis. Pareiškėjas skundė teismui visą Sprendimą ir neskaidė asmens duomenų tvarkymo teisėtumo klausimo.

Inspekcija, pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas sutiko, kad BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktas negalėjo būti taikomas, o dėl kito pagrindo pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėju. Taigi, neliko nė vieno BDAR 6 straipsnio 1 dalies punkto, pagal kurį būtų galima būtų tvirtinti, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi nepageidaujamam (neleidžiant atsisakyti) Banko šlamštui siųsti, nepažeidžiant pareiškėjo teisių. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo kaip atskirą Sprendimo dalį laikė vieną iš Inspekcijos argumentų. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl pareiškėjui priteisė tik dalį bylinėjimosi išlaidų, kadangi byloje nėra jokios Sprendimo dalies, dėl kurios pareiškėjas yra neteisus (t. y. pareiškėjas iš esmės laimėjo ginčą).

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui spręsti teismo nuožiūra. Inspekcija nurodo, kad:

Šalies argumentai

Pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į pirmosios instancijos teismą bei prašydamas panaikinti Sprendimą, skunde teismui nurodė, jog sutinka su Inspekcijos išvada, kad AB SEB bankas negalėjo tvarkyti pareiškėjo duomenų, remdamasis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu, tačiau nesutinka su sprendimo dalimi, kuria Inspekcija nustatė, jog pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo pagrindas yra kitas. Inspekcijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą, dėl to Inspekcijai nėra suprantama, kurioje dalyje pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija prašo klausimą dėl žyminio mokesčio priteisimo pareiškėjui spręsti Teismo nuožiūra.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl apelianto pozicijos, kad teismas visiškai nepasisakė dėl jo skundo argumentų dėl teisės nesutikti pažeidimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas panaikino Inspekcijos Sprendimą toje dalyje, kuria Inspekcija sprendė, jog AB SEB bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis (siųsdamas jam SMS pranešimus), galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisėto duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas savaime suponuoja poreikį administracinėje procedūroje priimti naują sprendimą. Dėl to Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą iš naujo, įvertins ir pareiškėjo keliamą klausimą dėl teisės nesutikti galimo pažeidimo, nes kitu atveju administracinė procedūra dėl asmens pateikto skundo (prašymo) liktų neužbaigta.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bankas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime ir pažymi, kad individualus vartotojų, tarp jų ir pareiškėjo, informavimas apie vykstančias sukčiavimo atakas, schemas ir kitos šviečiamosios informacijos, susijusios su sukčiavimo prevencija, teikimas vartotojams visų pirma yra Banko teisinė prievolė, o tik po to ir tiek, kiek aptariamo tvarkymo operacijų aptariamais tikslais neapima ir nepagrindžia teisinė prievolė – Banko teisėtas interesas.

Pareiškėjas 2026 m. birželio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismas pateikė atsikirtimą, kuriame prašo Bankui skirti baudą, palaiko Inspekcijos poziciją dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo, tačiau vertina, kad be teismo nurodymo Inspekcija neturi pagrindo spręsti, kokia apimtimi iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą, t. y. pačiai spręsti dėl savo neveikimo (pažeidimo). Pareiškėjas Inspekcijai siūlė dalį ginčo spręsti taikiai (prideda prie atsikirtimų 2025 m. kovo 4 d. pasiūlymą), tačiau nesulaukė atsakymo iš institucijos. Dėl Banko atsiliepimo pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendimą vertino pareiškėjo skundo ribose, o Bankas pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra apskundęs, atsiliepime pateikiami argumentai, nesusiję su pareiškėjo apeliaciniu skundu. Pareiškėjas mano, kad Bankas piktnaudžiauja procesu, kas sudaro pagrindą Bankui skirti baudą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 3R-869 (2.13-teisėtumo bei pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pateikti sprendimą, ar Bankas pažeidė pareiškėjo teises: 1) tvarkydamas asmens duomenį (telefono numerį), siunčiant minėtus SMS pranešimus; 2) atsisakydamas tenkinti pareiškėjo draudimą dėl asmens duomenų tvarkymo, kai tokie pranešimai nėra būtini arba tiesiogiai nesusiję su pareiškėjui teikiamomis paslaugomis.

Pareiškėjo skundas Inspekcijos Sprendimu buvo atmestas, nurodant, kad: 1) Banko nurodyta teisėto duomenų tvarkymo sąlyga – teisinės prievolės vykdymu (BDAR 6 str. 1 d. c p.), pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas, siunčiant jam SMS pranešimus, Bankas negalėjo remtis; 2) BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygos, iš kurių viena yra teisėtas interesas; Inspekcijos nuomone, sukčiavimo prevencijos komunikacijos tikslu finansų įstaigos (įskaitant Banką) turi teisėtą interesą tvarkyti savo klientų asmens duomenis (įskaitant mobiliojo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą).

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Inspekcijos Sprendimą skunde teismui, be kita ko, nurodė, jog sutinka su Inspekcijos išvada, kad Bankas negalėjo tvarkyti pareiškėjo duomenų, remdamasis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu, tačiau nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria Inspekcija nustatė, jog pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo pagrindas yra teisėtas interesas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde ir jo patikslinime nurodytas aplinkybes ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies – panaikinti Inspekcijos Sprendimą ta apimtimi, kuria Inspekcija vertino ir konstatavo, kad Bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis, siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas taip pat nusprendė priteisti pareiškėjui iš VDAI 11,25 Eur žyminio mokesčio.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir priteisti pareiškėjui 22,50 Eur; panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kad teismas įvertintų Sprendimo pagrįstumą ir dėl pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, ir dėl teisės nesutikti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamos teismo sprendimo dalies motyvus, atsakant į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepasisakė dėl teisės nesutikti pažeidimo, todėl mano, kad šioje dalyje teismas turėtų nagrinėti bylą iš naujo, nes priešingu atveju, šis klausimas liks neišnagrinėtas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendė panaikinti Inspekcijos Sprendimą ta apimtimi, kuria Inspekcija vertino ir konstatavo, kad Bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis, siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas savaime suponuoja poreikį administracinėje procedūroje priimti naują sprendimą, nes kitu atveju administracinė procedūra dėl asmens pateikto skundo (prašymo) liktų neužbaigta (žr., pvz., 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-485-525/2018; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1120-602/2018; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4159-261/2021; 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1024-624/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2428-1047/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1259-442/2023; 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-586-821/2024; kt.). Taigi pareiškėjo skundžiamo Inspekcijos Sprendimo dalies panaikinimas (nepriklausomai nuo to, ar toks įpareigojimas suformuluotas teismo sprendime), savaime sąlygoja Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kuriam taikomas gero administravimo principas, pareigą išnagrinėti pareiškėjo skundą (taip pat ir jame keliamus klausimus dėl teisės nesutikti galimo pažeidimo) iš naujo pagal teisės aktų reikalavimus ir dėl jų priimti naują administracinį sprendimą.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nurodo, kad teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl jam buvo priteista pusė sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. iš teismo motyvų nėra aišku, kurioje dalyje jo skundas buvo atmestas.

Atsakant į šiuos argumentus, paminėtina, kad iš tikrinamo teismo sprendimo (žr. teismo sprendimo 10, 11 ir 12 punktus) matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, nors pareiškėjas skundo teismui rezoliucinėje dalyje prašo panaikinti visą Sprendimą, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo turinį, matyti, kad jis neginčija tos Sprendimo dalies, kurioje Inspekcija vertino ir konstatavo, kad Bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis (mobiliojo telefono numerį), siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, negalėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu. Spręsdamas, kokia apimtimi tenkina pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti visą Inspekcijos Sprendimą tenkinamas iš dalies ir Inspekcijos Sprendimas panaikinamas ta apimtimi, kuria Inspekcija vertino ir konstatavo, kad Bankas, tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis, siųsdamas pareiškėjui SMS pranešimus, galėjo remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisėtu interesu. Taigi kitą pareiškėjo skundo dalį, kuri nebuvo ginčijama, atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-520-815/2024). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog pareiškėjo reikalavimas dėl viso Inspekcijos Sprendimo panaikinimo tenkinamas iš dalies, pagrįstai priteisė dalį, t. y. 11,25 Eur, pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas 2026 m. birželio 4 d. pateiktuose paaiškinimuose pažymi, jog Banko atsiliepime pateikiami argumentai, nesusiję su pareiškėjo apeliaciniu skundu, mano, kad Bankas piktnaudžiauja procesu, kas sudaro pagrindą Bankui skirti baudą.

Administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą (ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant šios nuostatos taikymą pažymėta, jog spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti piktnaudžiavimo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims (žr. 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019, 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-15-602/2021).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog proceso metu Bankas būtų nesąžiningai naudojęsis savo teisėmis, vilkinęs procesą, teikęs nepagrįstus prašymus ar pan. Nagrinėjamu atveju pateiktame atsiliepime buvo pakartota Banko pozicija išdėstyta skunde pirmosios instancijos teismui, kurios teismas nevertino nurodydamas, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne Banko atsiliepimas, o pareiškėjo skundas, taip pat išdėstyti kiti nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentai, tačiau atsiliepimo pateikimas negali būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo atmetamas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.). Atsiliepime Bankas nurodė, jog prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, todėl šis prašymas netenkinamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasIveta PelienėMilda Vainienė