Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA2 atskiruosius skundus dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024 pagal ieškovo SUA1 patikslintą ieškinį atsakovams SUA2 ir PRS1 dėl dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Utenos apylinkės teismas 2024 m. sausio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024 ieškovo SUA1 patikslintą ieškinį atsakovams SUA2 ir PRS1 tenkino visiškai. Teismas pripažino atsakovų 2022 m. lapkričio 24 d. sudarytą dovanojimo sutarties Nr. 6006 dalį, kuria atsakovas SUA2 atsakovei PRS1 perleido butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Teismas taikė restituciją natūra – grąžino atsakovui SUA2 nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė iš atsakovo SUA2 ieškovui 2 600,39 Eur bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovės PRS1 ieškovui 2 600,38 Eur bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas įsiteisėjo 2024 m. balandžio 17 d.

2026 m. balandžio 8 d. Utenos apylinkės teisme gautas ir Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartimi priimtas pareiškėjos PRS1 prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024, kuriame prašoma: 1) atnaujinti procesą Utenos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024; 2) panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. sausio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024 ir priimant naują sprendimą ieškovo ieškinį atmesti; 3) išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą; 4) priteisti iš ieškovo pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

Utenos apylinkės teismas 2026 m. birželio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos PRS1 prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-33-839 pagal ieškovo SUA1 patikslintą ieškinį atsakovams SUA2 ir PRS1 dėl dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja civilinės bylos atnaujinimo pagrindu (naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis) laiko tai, jog civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026 ekspertai pateikė išvadas, kad 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą (registracijos Nr. 101), kuris buvo pagrindas SUA2 sudaryti privatizuojamo buto įsigijimo sutartį, pasirašė ne SUA2, tačiau teismo vertinimu, šios pareiškėjos nurodomos aplinkybės nepripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Utenos apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-33-839/2024 (kaip ir Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-506-755/2023) duomenimis, PRS1 į ieškinį atsikirtinėjo tuo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), po privatizavimo priklauso ne SUA2, o jai. Nepaisant to, PRS1 į teismą dėl 1991 m. lapkričio 6 d. sutarties dalies pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2024 m. gegužės 23 d. – buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-22-1255/2026, kurią nagrinėjant ir buvo paskirta rašysenos ekspertizė bei patvirtinta šalių taikos sutartis buto savininke pripažinti PRS1, nors visos aplinkybės, susijusios su 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškimu apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasirašymu pareiškėjai, buvusiai vienai iš pareiškimo apie susitarimą privatizuoti butą dalyvių, turėjo būti žinomos jau nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą Nr. e2-33-839/2024.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė PRS1 ir apeliantas SUA2 pateikė atskiruosius skundus. Apeliantė PRS1 atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prielaida, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės turėjo būti žinomos apeliantei jau nagrinėjant prašomą atnaujinti bylą yra visiškai nepagrįsta. Jeigu apeliantė būtų žinojusi ar bent įtarusi, kad susitarimas dėl buto privatizavimo buvo pasirašytas ne visų šeimos narių, ji būtų naudojusi šį faktą gindamasi nuo ieškinio prašomoje atnaujinti civilinėje byloje. Apeliantė, atsikirsdama į ieškinį, teigė, kad ginčo turtas priklauso jai nuo privatizavimo, kadangi ji už jį mokėjo, jame gyvena, juo naudojasi, moka visus mokesčius, tačiau nei viename procesiniame dokumente ar teismo posėdžiuose apeliantė neteigė, kad susitarimas dėl buto privatizavimo yra neteisėtas, nes pasirašytas ne visų šeimos narių. Apeliantas SUA2 atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino naujai paaiškėjusią aplinkybę su įrodymu, kuriuo ši aplinkybė yra patvirtinama. Šioje byloje naujai paaiškėjusi aplinkybė yra ne pats ekspertizės aktas, o objektyvus faktas, kad A. P. ir SUA2 niekada nepasirašė 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškimo. Šis faktas (parašo netikrumas) objektyviai egzistavo jau 1991 m. (taip pat bylos nagrinėjimo metu), tačiau apeliantei nebuvo ir negalėjo būti žinomas, kol kitoje byloje Nr. e2-22-1255/2026 nebuvo atliktas teismo paskirtas mokslinis ekspertizės parašo tyrimas.

Vienas iš civilinio proceso atnaujinimo pagrindų yra nustatytas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte – tai civilinio proceso atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2005; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2017 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-415/2017).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant nustatyti, ar aplinkybės laikomos naujai paaiškėjusiomis, be kita ko, reikia nustatyti ir vieną iš jų požymių – ar aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui. Siekiant nustatyti, ar aplinkybės galėjo būti žinomos pareiškėjui, svarbu nustatyti, ar, esant tokioms sąlygoms, kokios buvo nagrinėjant bylą, asmuo ėmėsi reikiamų priemonių, kad jas sužinotų, be to, ar ne dėl pareiškėjo kaltės nebuvo galimybės anksčiau pateikti jų teismui. Aplinkybė, kad pati ginčo šalis nerūpestingai įgyvendino savo procesines teises ir dėl to tam tikros aplinkybės nebuvo nustatytos, negali būti pripažinta pakankamu pagrindu atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2018).

Iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO 2 duomenų matyti, kad Utenos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024 buvo sprendžiamas klausimas dėl 2022 m. lapkričio 24 d. dovanojimo sutarties Nr. 6006, sudarytos tarp atsakovų SUA2 ir PRS1, dalies, kuria atsakovas SUA2 atsakovei PRS1 perleido butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia. Teismas šią sutarties dalį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu bei, pritaikęs restituciją, butą grąžino atsakovui SUA2. Apeliantė civilinės bylos atnaujinimo pagrindu (naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis) laiko tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026 ekspertai pateikė išvadas, jog 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą (registracijos Nr. 101), kuris buvo pagrindas SUA2 sudaryti privatizuojamo buto įsigijimo sutartį, pasirašė ne SUA2, bei tai, jog Utenos apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026 buvo patvirtinta ieškovės PRS1 ir atsakovų SUA2, R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijos 2025 m. gruodžio 11 d. sudaryta taikos sutartis, kurioje šalys susitarė, kad buto savininkė yra PRS1, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad šios apeliantės nurodytos aplinkybės nepripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad visos aplinkybės, susijusios su 1991 m. lapkričio 6 d. pareiškimo apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasirašymu apeliantei, buvusiai vienai iš pareiškimo apie susitarimą privatizuoti butą dalyvių, turėjo būti žinomos jau nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą Nr. e2-33-839/2024. Civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024 atsakovė PRS1 atsiliepime į ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu nurodė aplinkybes, kad ginčijamu sandoriu SUA2 padovanojo ginčo butą PRS1, kadangi tikraisiais buto savininkais nuo jo privatizavimo buvo atsakovė PRS1 ir jos sutuoktinis, t. y. atsakovo SUA2 tėvai. Butą atsakovė PRS1 įgijo iš (duomenys neskelbtini) jį privatizavusi kaip darbuotoja. Kadangi tikroji buto privatizavimo šalis buvo atsakovė PRS1, todėl butas jai ir buvo padovanotas. Taigi apeliantei PRS1 jau civilinės bylos Nr. e2-33-839/2024 nagrinėjimu metu buvo žinomos aplinkybės apie tai, kad tikroji buto privatizavimo šalis buvo PRS1, o ne SUA2, tačiau apeliantė dėl 1991 m. lapkričio 6 d. susitarimo dalies, kuria susitarta, jog perkamo buto savininkais įforminus pirkimo–pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus SUA2, pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2024 m. gegužės 23 d. – buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-22-1255/2026, kurią nagrinėjant ir buvo paskirta rašysenos ekspertizė bei patvirtinta šalių taikos sutartis buto savininke pripažinti PRS1. 2025 m. birželio 16 d. Ekspertizės akte Nr. 11-738 (25) civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026 nurodytos aplinkybės tik patvirtino apeliantei žinomas aplinkybes, todėl šios aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Apeliantė prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad jeigu Utenos apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026 patvirtintoje taikos sutartyje išdėstytos aplinkybės būtų buvę žinomos civilinės bylos Nr. e2-33-839/2024 nagrinėjimo metu, tai būtų pagrindu teismui visiškai atmesti ieškovo SUA1 ieškinį, kadangi ginčo turtas skolininkui SUA2 niekada nepriklausė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog šalių susitarimas civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026, kurį teismas patvirtino, neatitinka vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių, galinčių būti pagrindu atnaujinti procesą, požymio – egzistuoti nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą.

Akcentuotina ir tai, jog restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo pradžios) teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015; 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-363-421/2018 29 punktą; 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-969/2021 33 punktą). Taigi civilinėje byloje Nr. e2-33-839/2024 priimtu teismo sprendimu, įvertinus tuo metu buvusias faktines aplinkybes, buvo atkurta iki ginčo sandorio (dovanojimo sutarties) sudarymo buvusi šalių padėtis, todėl apeliantų nurodomos aplinkybės dėl ginčo turto nuosavybės bei civilinėje byloje Nr. e2-22-1255/2026 sudarytos taikos sutarties esminės reikšmės civilinei bylai Nr. e2-33-839/2024 neturi.

Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.